3

Teo Viloubis mėgo savo mokinius. Dėl to ir buvo įkūręs mokyklą – Dziunčou Viloubio akademiją. Jam patiko jaunųjų sielų prigimtinis nesuterštas smalsumas ir tyros vaikų akys. Patiko matyti juos švarius. Nesugadintus. Neragavusius Uždraustojo Obuolio ir dar nežinančius, kas yra Gėris ir Blogis. Tačiau, kita vertus, jį žavėjo ir pokyčiai, kuriuos per tuos metus patiria jo globojami mokiniai, kiekvieno neskubi, bet ir neišvengiama kelionė iš Rojaus į Prarastąjį Rojų.

– Starkėjau, liaukitės kramtęs plunksnakočio galą. Jis mokyklos nuosavybė. Be to, dar kirvarpomis užsikrėsite.

Per klasę nuvilnijo krizenimas. Mokinys antroje suolų eilėje suleido rašaluotus pirštus į savo rudų garbanotų plaukų kupetą ir pervėrė mokytoją baisios neapykantos kupinu žvilgsniu.

Teo, trisdešimt šešerių metų vyras, kaip ir kiekvienas pokerį lošiantis kinas, buvo įgudęs išlaikyti veido išraišką abejingą, todėl nė nešyptelėjo. Tik linktelėjo ir tarė:

– Dirbkite.

Ši mokinių savybė jam irgi patiko. Jie tokie patiklūs. Taip lengvai išprovokuojami. Kaip kačiukai plonyčiais nagučiais, vos įstengiantys įrėžti paviršių. Tikrasis tų vaikų ginklas buvo akys. Jei tik būtum leidęsis, žvilgsniais jie būtų sudraskę tau širdį. Bet jis nesileido. O taip, Viloubis juos mėgo, bet tik iki tam tikros ribos. Iliuzijų jis nepuoselėjo. Mokiniai stovėjo anapus tvoros, ir jo užduotis buvo atitempti tuos vaikus – nesvarbu, nori jie ar nenori, – šiapus, puikiai paruoštus suaugusiųjų gyvenimui.

– Visiems primenu, kad rytoj turite atnešti rašinį apie imperatorių Čeng Cu, – žvaliai pridūrė mokytojas. – Tinginių nepakęsiu.

Klasės priekyje akimirksniu pakilo viena ranka. Ją pakėlė penkiolikmetė šviesiais, tvarkingai ir trumpai pakirptais plaukais, su mielomis duobutėmis skruostuose. Rodės, ji truputį jaudinasi.

– Kas yra, Pole?

– Sere, mano tėvas nepatenkintas, kad mokomės Kinijos istorijos. Jis sako, kad turėčiau jūsų paklausti, kodėl privalome gilintis, ką prieš šimtmečius nuveikė tie pagonys barbarai, užuot...

Lentai valyti skirtą kempinę su medine nugarėle Teo ant savo stalo tėškė su tokiu trenksmu, kad visa klasė krūptelėjo.

– Užuot – ką? – pertraukė jis merginą. – Užuot mokęsi Anglijos istorijos? – Jis parodė ranka į mokinį pirmoje eilėje. – Beitsai, kada įvyko Nesbio mūšis?

– 1645-aisiais, sere.

Tada mokytojas mostelėjo į klasės galą.

– Klara, kas buvo ketvirtoji Henriko VIII žmona?

– Ana Klivsietė.

– Grifitsai, kas išrado verpimo mašiną?

– Džeimsas Hargrivsas.

– Kas buvo Ministras Pirmininkas, kai buvo įvykdyta Anglijos rinkimų sistemos reforma?

– Lordas Grėjus.

– Kada imta tiesti skalda grįstus kelius?

– 1819-aisiais.

– Lidija... – Viloubis trumpai susimąstė. – Kas į Kiniją atvežė rikšas?

– Europiečiai, sere. Iš Japonijos.

– Puiku. – Ilgakojis, ilgarankis Teo šiaip taip išsirangė iš už stalo ir plaikstydamasis mokytojo mantijos skvernais tarsi didžiuliais juodais sparnais priėjo prie Polės suolo. Sustojęs pažvelgė į ją nelyginant varna į kilpon įkliuvusią karetaitę. – Taigi, panele Meison, ar jums atrodo, kad šios nedidelės klasės mokiniams trūksta garbingos ir šlovingos mūsų šalies istorijos žinių? Ar šios puikios istorijos žinios jūsų tėvui įspūdžio nepadarytų?

Polė ėmė rausti, jos skruostai tartum prisirpo ir įgavo tamsiai violetinę spalvą. Ji spoksojo sau į rankas, čiupinėjo pieštuką ir burbėjo kažką nesuprantama.

– Atleiskite, Pole, – maloniai tarė Teo, – neišgirdau. Ką sakėte?

– Sakiau: „Taip, sere, padarytų.“

Bet ji ir vėl kažką sumurmėjo.

Teo atsisuko į klasę.

– Mokiniai, ar kuris nors iš jūsų girdėjo, ką pasakė panelė Meison?

Paikai šypsodamasis, ranką pakėlė paskutinėje eilėje sėdintis Gordonas Trentas.

– Ne, sere, nieko negirdėjau.

– Nekreipkime dėmesio į pasibaisėtiną ponaičio Trento elgesį ir grįžkime prie panelės Meison. Taigi leiskite jums priminti, ko klausiau, Pole, – tyliai tarė jis. – Ar šios puikios istorijos žinios jūsų tėvui įspūdžio nepadarytų?

Nespėjus Polei prasižioti, iš savo suolo pašoko Lidija.

– Sere, – mandagiai kreipėsi ji į mokytoją, – man rodos, kad anglui Kinijos istorija – beveik tas pat, kas Rusijos istorija.

Teo net sustingo, bet prisivertė likti visiškai ramus ir, nukreipęs žvilgsnį nuo nulenktos šviesiaplaukės galvos, grįžo prie savo stalo.

– Prašyčiau paaiškinti mums išsamiau, Lidija. Kodėl anglui Kinijos istorija – tas pat, kas Rusijos istorija?

– Nes Anglijoje gyvenančiam anglui ir viena, ir kita neturi jokios reikšmės, sere. Manau, Polė nori pasakyti, kad Kinijos istorija apskritai ką nors reiškia tik čia, Kinijoje. O mes visi, esantys šioje klasėje, vieną dieną ir jau neilgai trukus tikrai gyvensime Anglijoje.

Polė dėkinga žvilgtelėjo į Lidiją, bet Teo to žvilgsnio nepastebėjo. Jis tylėdamas spoksojo į Lidiją. Primerkęs pilkas akis, tvirčiau sučiaupęs lūpas. Bet, užuot pratrūkęs rėkti, kaip kad mokiniai tikėjosi, jis tik atsiduso.

– Jūs mane nuvylėte. Šiandien popiet pavėlavote į pamokas, o dabar parodėte, jog visiškai nieko nenutuokiate apie šalį, kurioje gyvenate.

Klasėje tvyrančią įtampą išsklaidė gatvėje staiga kilęs triukšmas ir pratrūkęs pokšėjimas.

– Fejerverkai, – mostelėjęs į atidarytą langą, paaiškino Teo. – Kinų vestuvės ar šiaip kokia nors šventė. – Ir, tarsi labai susidomėjęs tuo, kas vyksta gatvėje, pasilenkė į priekį. – O kodėl tokiomis progomis kinai tradiciškai leidžia fejerverkus, Lidija?

– Vaiko piktąsias dvasias, sere.

– Teisingai. Vadinasi, nors niekinate Kinijos istoriją ir laikote ją nereikšminga, šį tą apie ją vis dėlto išmanote. – Jis nukreipė pirštą į pirmame suole sėdinčią Polę. – Pasakykite, kas išrado paraką, panele Meison.

– Kinai.

Mokytojo pirštas vėl ėmė slinkti, rinkdamasis jaunus mokinių veidus.

– Kas išrado popierių?

– Kinai.

– O šliuzus ir lankinę arką?

– Kinai.

– Kas sugalvojo spausdinti knygas?

– Kinai.

– Kas sukonstravo magnetinį kompasą?

– Kinai.

– Ar visi šie dalykai bereikšmiai, Lidija? Netgi Anglijoje gyvenančiam žmogui?

– Ne, sere.

Jis šyptelėjo. Patenkintas.

– Gerai. Dabar, kai šį klausimą jau išsiaiškinome, pereikime prie Hanų dinastijos istorijos. Prieštaravimų bus?

Nepakilo nė viena ranka.

Teo žinojo, kad Li Mei stovi viršuje prie lango. Kūgiškų jos pirštų galiukai buvo prispausti prie stiklo, tarsi taip ji liestųsi prie Teo. Bet jis neatsigręžė. Net nepakėlė į ją akių.

Jis laukė prie mokyklos vartų – aukštas, pasitempęs, tiesia nugara, šuntančia nuo nuožmaus karščio, sklindančio nuo įkaitusių plieninių mokyklos vartų, juolab kad popietės oras nežadėjo nė menkiausios atgaivos. Teo vargino ne didžiulis karštis. Jį pjaute pjovė oro drėgmė. Per vasarą ta tvankuma taip nuvargindavo ir atimdavo tiek jėgų, kad jis verkdamas šaukdavosi giedrų rudens dienų. Tačiau baigėsi dar viena mokslo metų diena, ir jis, kaip visuomet, buvo ką tik susišukavęs šviesiai rusvus plaukus, nusivilkęs mokytojo mantiją ir užsimetęs šiugždantį lininį švarką. Šypsojosi, kaip dera mokyklos direktoriui, – santūriai, bet draugiškai, – ir stovėjo pasitikėdamas savimi, laukdamas, kada galės pasisveikinti su vaikų pasiimti atvykusiomis motinomis. Į amahas ir vairuotojus jis nekreipė dėmesio.

Jis nemėgo per daug užsiėmusių motinų – geriančių arbatą, besimokančių žaisti tenisą arba užsimirštančių belošiant nesibaigiančias bridžo partijas ir neturinčių laiko pasiimti atžalų, tad atsiunčiančių tarnus. Nemėgo ir tėvų, nuodijančių protą dukterims. Ponas Kristoferis Meisonas kaip tik vienas iš jų. Teo pajuto, kaip kūnu nuvilnijo jau pažįstamas susierzinimas. Kokia gi ateitis laukia šios didingos šalies, jei tokie kaip Meisonas – valdžios vyrai! – į garbingos Kinijos istorijos mokymąsi žiūri kaip į tuščią laiko švaistymą? Kaip į dalyką, kurio neverta išmanyti. Tai kėlė Teo pasipiktinimą.

– Sveiki, pone Viloubi. Rodos, šį vakarą vėl lis.

– Laba diena, ponia Meison. Ko gero, jūs teisi.

Priešais jį sustojusi moteris buvo nedidukė ir šypsojosi, o jos skruostuose, kaip ir dukters veide, buvo matyti duobutės. Šviesius plaukus buvo susišukavusi ant pakaušio ir susirišusi aksominiu kaspinu, o apvalus jos veidas buvo įraudęs nuo dviračio pedalų mynimo. Ant viršutinės lūpos apšviesti saulės tviskėjo keli mažyčiai prakaito lašeliai.

Teo nusišypsojo.

– Ar maloniai pasivažinėjote?

Remdamasi į dviratį – ryškiai žalią, skirtą važiuoti dviem, viena ranka žaisdama su skambučiu, Antėja Meison nusijuokė ir tarė:

– O ne, važiuodama čia niekuomet nejaučiu malonumo, nes kelias visą laiką įkalnėn. – Ji vilkėjo ploną medvilninę palaidinukę ir mūvėjo laisvas kelnes susegtomis klešnėmis, kad minant jų neįtrauktų dviračio grandinė, bet ir kelnės, ir palaidinė atrodė susiglamžę ir drėgni nuo prakaito. – Užtat namo lekiu su vėjeliu. Juolab kai ant užpakalinės sėdynės įsitaiso Polė.

Teo nusprendė užsiminti apie tą reikalą, susijusį su Kinijos istorija.

– Ponia Meison, jaučiu pareigą kai ką jums pasakyti...

Bet ši jau atidžiai žvalgėsi po kariškas mokinių tamsiai mėlynomis uniformomis gretas: jie buvo išsirikiavę mokyklos kieme, griežtai prižiūrimi jaunesniosios mokytojos, panelės Kortni. Mokykla buvo įsikūrusi akį traukiančiame raudonų plytų pastate su plačia įvaža, pievele vienoje ir kiemu kitoje pusėje. Įstaiga su išvaškuotomis grindimis ir švariai nuvalytomis klasių lentomis.

– Ak, štai ir mano mergaitė! – Ponia Meison pakėlė ranką ir, krutindama pirštus, pamojo dukteriai. – Ku-kū, Pole! Šiandien prie arbatos bus minkštų karštų bandelių!

Susigėdusi Polė išraudo kaip vėžys, ir Teo pagailo mergaitės. Atsiskyrusi nuo klasės draugių, ji nenoromis, koja už kojos patraukė prie motinos. Šalia žingsniavo Lidija: abi draugės ėjo palinkusios viena prie kitos ir suglaudusios galvas – viena šviesiaplaukė, tvarkingai apkirptais plaukais, o kita vešliais, ilgais ir nepaklusniais vario spalvos plaukais, sugrūstais po plokščia šiaudine skrybėle. Jiedvi apie kažką šnabždėjosi, bet, daugybę metų praktikavęsis, Teo jau buvo išsiugdęs šikšnosparnio klausą ir gebėjimą iššifruoti beveik negirdimus mokinių šnabždesius.

– O Dieve, Lidija, tave galėjo nužudyti. Arba ir dar blogiau...

Polė kalbėjo nepaprastai tyliai, išpūtusi akis, tvirtai įsikibusi į liesą parankę draugei, tarsi ką tik ištempusi ją iš pragaro prieangio.

– Gaila, kad nesutikai jo, nematei, kaip jis... – Staiga, pajutusi įbestą Teo žvilgsnį, Lidija nutilo. – Sudie, Pole, – lyg niekur nieko atsisveikino ji ir nužingsniavo į kitą pusę.

– Labas, Lidija! – linksmai šūktelėjo ponia Meison, nors Teo nepraslydo pro akis, kad moteris žvelgia į mergaitę susirūpinusi. – Gal norėtum ateiti pas mus arbatos? Galėčiau iškviesti rikšą...

– Ačiū, ne, ponia Meison.

– Turime minkštų karštų bandelių. Tu jas taip mėgsti.

– Gaila, šiandien negaliu. Mielai ateičiau, bet turiu reikalų.

– Mama ko nors prašė?

– Būtent.

Polė žvelgė į draugę neslėpdama nerimo. O Teo niekaip nesusigaudė, kas čia vyksta. Bet jo dėmesį netrukus patraukė ponios Meison, kuri ant dviračio pedalo jau buvo uždėjusi dailiu dvispalviu bateliu apautą pėdą, prašymas.

– Tiesa, pone Viloubi, vos nepamiršau... Mano vyras prašė perduoti, kad norėtų su jumis šnektelėti ir būtų dėkingas, jei rytoj vakare susitiktumėte su juo klube. – Moteris žaismingai papurtė galvą ir nusijuokė, tarsi norėdama šį kvietimą nuleisti juokais. – Ak, jūs, vyrai, ką darytumėte be biliardo ir brendžio?

Ir nuvažiavo dviračiu su dukterimi ant antrosios sėdynės – abi poros kojų mynė vienu ritmu, o Teo nulydėjo jas žvilgsniu ir jo šypsena užgeso. Pečiai nusviro.

– Prakeikimas... – tyliai burbtelėjo jis.

Mokytojas apsisuko ir vos neatsitrenkė į Lidiją, stovinčią jam už nugaros. Jie abu sumišo. Abu atsiprašė. Mergina nuleido galvą, slėpdama veidą po plačiu šiaudinės skrybėlės kraštu. Stovėjo čia, kaip ir jis žvilgsniu lydėdama tolstantį dvivietį dviratį, tilindžiuojantį skambučiu ir besiskinantį sau kelią judria gatve. Tačiau Teo pribloškė šviesiai rudos Lidijos akys. Jose atsispindėjo toks atviras ilgesys! Tas jausmas buvo toks stiprus, kad veriamu skausmu tarsi aidu atsiliepė ir jo paties širdyje.

Ko ji taip nenumaldomai trokšta?

Dviračio? Jis puikiai žinojo, kad Lidija neturtinga. Visi žino, kad jos motina – rusų pabėgėlė, likusi be vyro, kuris galėtų šeimai garantuoti padorų išlaikymą; be vyro, su kuriuo nuolat gyventų. Bet greičiausiai ne dviračio. Ne, Lidija ne tokia. Tai gal ji ilgisi Polės? Šiaip ar taip, Teo pažinojo ne vieną ir ne dvi tarpusavyje įsimylėjusias bendramoksles, o Polė ir Lidija tikrai labai artimos. Susimąstęs jis pažvelgė žemyn, į plokščios šiaudinės skrybėlės viršų. Ir pastebėjo, kad galvos apdangalas nuo senumo pageltęs, o viršus labai suteptas: tos dėmės, matyt, atsiradusios nerūpestingai ir bet kur mėtant skrybėlę arba, šioje didžiojoje šiaurinėje lygumoje papūtus vėjui, čiumpant ją purvinais pirštais. Jei tai būtų kurios nors kitos mokinės skrybėlė, Teo būtų liepęs jai paprašyti tėvų, kad nedelsdami nupirktų naują.

Tai gal Lidijai trūksta motinos?

Vargu. Jos motina, nors į mokyklą užsukdavo retai, nebent iškviesta, atrodė daug gražesnė ir nepalyginamai labiau gundanti nei prastokos išvaizdos ponia Meison. Tiesa, jam visada labiau patiko tamsaus gymio, egzotiškos išvaizdos moterys. Net tuomet, kai dar buvo berniukas ir, įmetęs vieno penso monetą, kabinoje stebėdavo nusirenginėjančią moterį arba slapta vartydavo tėvui priklausantį Polio Gogeno paveikslų reprodukcijų albumą. Mokyklos kiemą staiga užplūdus automobiliams ir mokinių tėvams, ponas Viloubis turėjo visiems šypsotis, mandagiai spausti rankas, todėl tik po dešimties minučių, kai kiemas beveik ištuštėjo, apsižvalgęs pamatė šalia stoviniuojančią rusaitę.

– Dėl Dievo, Lidija, ką jūs čia veikiate?

– Laukiu. Norėjau jūsų kai ko paklausti, pone direktoriau.

Teo tyliai sukikeno. Jau anksčiau buvo atkreipęs dėmesį, kad mokiniai pagarbiai į jį kreipiasi tik tuomet, kai ko nors iš jo nori. Ir vis dėlto jis šyptelėjo drąsindamas merginą.

– Ko gi?

– Jūs viską žinote apie Kiniją ir jos papročius, tad...

Jis pašaipiai prunkštelėjo.

– Gyvenu čia vos dešimt metų. Kad pažintum Kiniją, reikia viso gyvenimo, ir vis tiek tos žinios tikriausiai būtų gana paviršutiniškos.

– Bet jūs mokate literatūrinę kinų kalbą ir daug išmanote. – Lidija nenuleido nuo pono Viloubio akių ir tas nekantrumas merginos akyse jį sudomino.

– Tiesa, – tyliai pasakė jis. – Išmanau nemažai.

– Tai gal galėtumėte pasakyti, kaip vadinamas vienas toks dalykas?

– Žiūrint, koks tas dalykas.

– Tai kinų dvikovos rūšis. Kai jie aukštai pašoka ir smūgiuoja koja. Norėčiau žinoti, kaip tai vadinama.

– O taip, kinai garsėja dvikovomis. Jų yra daugybė rūšių, kiekviena turi savitą stilių ir filosofiją. Man labiausiai patinka taiči čuan. Pavadinimą išversti sunku, nes jis daugiaprasmis, bet iš esmės reiškia „in ir jang kumštis“. – Ponas Viloubis pastebėjo, kad Lidija klausosi taip atidžiai, kaip jis būtų iš jos norėjęs per įprastas pamokas. – Bet, sprendžiant iš to, ką pasakojate, rodos, kalbate apie kung fu.

– Kung fu... – uoliai pakartojo Lidija.

– Teisingai. Verčiant pažodžiui, tai reiškia „nusipelnęs meistras“. Japonai šią dvikovos rūšį vadina karatė – „tuščia ranka“. Kitaip sakant, kova be ginklų.

Lidija vos pastebimai šyptelėjo ir nuo tos pasitenkinimo kupinos šypsenos jos liesas veidas nušvito.

– Taip. Kaip tik tokia kova.

– Bet, dėl Dievo, kam jums prireikė žinių apie kovą be ginklų?

Lidija apdovanojo mokytoją drąsia ir išdykėliška šypsena.

– Nes noriu daugiau sužinoti apie kinų papročius, kad pati galėčiau nuspręsti, ar jie reikšmingi, ar ne, sere.

– Ką gi, džiaugiuosi, kad taip trokštate geriau pažinti šalį, kurioje gyvenate, kad ir kokia ta priežastis. O dabar jau eikite, jaunoji panele, nes turiu kitų reikalų.

Akimirką Lidija pakėlė akis į langą viršutiniame pastato aukšte ir net neatsisveikinusi nuėjo.

Teo atsiduso. Su Lidija Ivanova jam niekada nebuvo lengva. Štai šiandien teko liniuote nutvatinti jai krumplius, nes ji ir vėl pavėlavo į popietines pamokas. Ši mergina beveik visai nepaisė taisyklių. Ne, ji nebuvo atvirai įžūli. Bet iš jos sklido slaptas nepaklusnumas jau vien kai žingsniuodavo per klasę oriai pakelta galva ir išgirdusi klausimą lėtai į jį keldavo akis. Tas neklusnumas slypėjo jos akių gelmėje. Tarsi būtų žinojusi tai, apie ką jis nė nenutuokia. Jį tai erzino.

Bet ne taip labai kaip Kristoferis Meisonas. Ponas Viloubis uždarė sunkius mokyklos vartus ir tarsi atsiribojo nuo pasaulio. Ir tik tada sau leido išskirtinį malonumą pažvelgti į langą viršuje.

– Nelabai išmintinga tampyti tigrą už uodegos, mylimasis.

– Apie ką tu? – Teo pabučiavo žavią įdubą tarp Li Mei raktikaulių, lūpomis jausdamas jos gyslomis pulsuojantį kraują.

– Apie poną Meisoną.

– Velniop tą Meisoną...

Jiedu nuogi gulėjo lovoje, gindamiesi nuo karščio privėrę langines, ir dabar pro plyšį į kambarį plūdo tik siauras šviesos rėžis. Šviesa ant Li Mei kūno krito tarsi aukso dulkėmis nubarstyta juosta, negalėdama neliesti jos krūtų kaip, beje, ir Teo.

– Tijo, mano meile, aš rimtai.

Pakėlęs galvą, Teo pakštelėjo jai į patį smakro vidurį.

– O aš – ne. Visą dieną rimtai kalbėjausi su tomis beždžionėmis, kurių pilna mokykla, todėl dabar norėčiau pašnekėti labai nerimtai.

Ji nusijuokė: tas juokas buvo toks malonus ausiai, toks švelnus ir duslus, kad Teo pajuto dilgsint padus. Jos oda kvepėjo hiacintais, buvo medaus skonio, – Teo tiesiog negalėjo jai atsispirti. Jo lūpos nuslydo glotniu Li Mei kūnu, klubo linkiu, o paskui, atsidusęs iš malonumo, jis priglaudė skruostą jai prie lieknos šlaunies.

– Tai ar rytoj nueisi susitikti su ponu Meisonu?

– Ne. Tas žmogus pavojingas.

– Prašau, Tijo...

Nuleidusi ranką Li Mei paglostė jam plaukus, pirštų galais ėmė švelniai masažuoti galvos odą, kol jis pajuto, jog smegenis kaustanti įtampa slūgsta. Teo dievino jos prisilietimą. Taip jo nebuvo lietusi jokia kita moteris. Jis užsimerkė mėgindamas išmesti iš galvos visas kitas mintis ir atsiduoti vien šiam svaiginančiam, palengvėjimą teikiančiam pojūčiui.

– Rytoj šeštadienis, – sumurmėjo jis, – tad turėčiau vestis tave paplaukioti upe. Prie vandens vėsiau, o vakare galėtume stabtelėti „Pas Huangą“, kiek telpa prisikirsti didžiųjų feniksų krevečių ir kuo tieh5. – Teo nusirito į savo lovos pusę ir nusišypsojęs paklausė: – Norėtum?

Jos tamsios akys liko ramios. Li Mei iš plaukų grakščiai išsitraukė šviesiai rusvą orchidėją ir perlamutrines šukas, padėjo jas ant naktinės spintelės ir labai rimtai pažvelgė į Teo.

– Labai norėčiau, Tijo, – tarė. – Bet ne rytoj.

– Kodėl ne rytoj?

– Nes rytoj susitiksi su ponu Meisonu.

– Dėl Dievo meilės, Li Mei, neketinu kaip koks šunytis lėkti pas poną Meisoną kaskart, kai jis mosteli man pirštu.

– Nori prarasti mokyklą?

Teo atšlijo. Netardamas nė žodžio, atsikėlė iš lovos ir nuogas, sustingusia nugara, priėjo prie atidaryto lango. Ilgokai tylėjęs, pagaliau pasakė:

– Juk žinai, jei prarasčiau mokyklą, tokio smūgio neištverčiau.

Sušnarėjo patalai ir netrukus Li Mei jau stovėjo šalia Teo. Lieknu kūnu stipriai šliedamasi jam prie nugaros, rankomis apkabinusi krūtinę, skruostą priglaudusi jam prie mentės. Teo jautė, kaip jos ilgos blakstienos kutena jam odą. Nė vienas nepratarė nė žodžio.

Pro šį ant kalvos dunksančio pastato langą Teo žvelgė žemyn į čerpėmis dengtus namų stogus, į miestą, per pastarąjį dešimtmetį tapusį jo namais, – namais, kuriuos jis myli, ir priebėga, saugančia nuo Anglijoje apie jį sklindančių gandų. Jis žvilgsniu aprėpė visą Tarptautinę stovyklą – mažytę Kinijos dalelę, rodos, tapusią Europos dalimi. Ji išsiskyrė keista architektūros stilių įvairove: už tvirtų, didžiulių karalienės Viktorijos epochos stiliaus rūmų šliejosi puošnios prancūzų alėjos, dar toliau – itališkos gatvelės su kalinėtos geležies balkonais ir prie palangių pritvirtintomis dėžėmis gėlėms auginti.

Ši nedidelė Kinijos teritorija europiečiams atiteko pagal žalos atlyginimo sutartį, pasirašytą po 1900 metais vykusio Boksininkų sukilimo. Senąjį gynybine siena apjuostą miestą jie tarsi nustūmė į antrą planą, šalia jo pradėjo statyti savąjį, daug didesnį, ir perėmė laivybos vagos kontrolę: Peiho upe tarsi pilki krokodilai ėmė plaukioti jų kanonierės. Tarptautinė stovykla, kaip jie ją pavadino, tapusi svarbiu amatų ir prekybos centru, džiugino Anglijos valdžią, bet Kinijos vyriausybei stirksojo kaip kąsnis skersai gerklės.

Teo papurtė galvą. Anglams velniškai sekėsi kontroliuoti viską visame pasaulyje. Mat, nors stovykla buvo vadinama tarptautine, buvo aišku kaip ant delno, kad valdžia joje priklauso anglams: seras Edvardas Karlailis plačiu mostu pasirašydavo kiekvieną naują dokumentą, o jo griežtas charakteris darė didžiulę įtaką Tarptautinės tarybos sprendimams. Oficialiai miestas buvo padalytas į keturis kvartalus – anglų, italų, prancūzų ir rusų, – glaudžiai besirikiuojančius vienas prie kito tarsi seni geri draugai, nors anaiptol tokie nebuvo. Skirtingų tautų atstovai nuolat kivirčijosi. Ginčijosi dėl teritorijos paskirstymo. „Uliso“ klube Teo pats girdėjo juos besiriejančius. Kažkaip nejučia anglams atiteko beveik pusė stovyklos teritorijos, o dar keli nedideli ploteliai buvo atimti iš rusų ir užleisti japonams ir amerikiečiams už šių paklotas didžiules įmokas auksu. Bet juk visuomet viską lemia pinigai. Pinigai ir ginklai.

Atidžiai žvalgydamasis po stovyklą, Teo turėjo pripažinti, kad, palyginti su jam kairėje plytinčiu aptriušusiu rusų kvartalu, kuriame dauguma namų ankšti ir apleisti, anglų kvartalas atrodo iš tiesų įspūdingai. Jis žvilga tarsi gerai prišertas katinas. Bažnyčių varpinės, rotušės bokštas su valandas mušančiu laikrodžiu, klasikinio stiliaus „Imperijos“ viešbučio fasadas, parkuose skrupulingai prižiūrimos rožių lysvės. Nenuostabu, kad vietiniai vadina juos velniais. „Svetimais velniais“. Nes tik velnias gali atimti tau sielą ir paversti ją savo nuosavybe. Dziunčou gyvenantiems kinams Tarptautinė stovykla atrodo tarsi kitas pasaulis. Ir vis dėlto tolumoje tarsi nublizgintas metalas tviskanti upė, nuleidę inkarus joje stovintys pirklių laivai ir prie jų besišliejančios tradicinės kinų valtelės kuria gluminančią iliuziją, kad niekas nepasikeitė.

Nuvijęs šalin tas mintis, Teo pajuto, kad Li Mei pirštų galais lėtai, sukamaisiais judesiais glamonėja jam krūtinę.

– Tijo, šiandien turguje mačiau tavo bičiulį. Laikraštininką.

– Kokį laikraštininką?

– Tavo poną Parkerį.

– Alfredą? Ko jam ten prireikė?

Li Mei tyliai nusijuokė ir tas juokas nuvilnijo Teo kūnu.

– Manau, jis ieškojo senienų. Bet taip pat manau, kad jam bėda.

– Bėda?

– Jis pernelyg angliškas. Neatsargus. Ne toks kaip tu.

Ji stipriau apkabino meilužį ir vėl sukikeno jį drąsindama, bet Teo į jos kvietimą neatsiliepė. Nusivylusi moteris papurtė galvą, ir jį apgaubė nuo šilkinio jos plaukų šydo pasklidęs aromatas. Kažkur toli gatvėje pyptelėjo automobilio klaksonas, bet kambaryje tebetvyrojo tyla. Praskrido būrelis balandžių su prie uodegų pririštomis dūzgynėmis, jų keliamas triukšmas priminė dievų kvatojimą.

– Tijo, – pagaliau vėl prabilo Li Mei, – nori, kad paprašyčiau tėvo?

Teo atsisuko, pilkose jo akyse blykstelėjo pyktis.

– Ne. Nedrįsk jo prašyti.