9
– Mama...
Tyla. Ir vis dėlto Lidija neabejojo, kad motina nemiega. Palėpės kambaryje buvo tamsu, nors į akį durk, o gatvėje viešpatavo tyla, ir oras po audros buvo atvėsęs. Iš po Lidijos lovos sklido vos girdimas krebždesys, – ji suprato, kad savo naktinių darbelių ėmėsi pelytė arba tarakonas, tad padėjo smakrą ant kelių ir tvirtai susirietė į kamuoliuką.
– Mama...
Ji girdėjo, kaip mažoje baltoje miegamojo celėje motina jau kelias valandas vartosi ir nerimsta, o kartą jos ausis pagavo švelnų šniurkštelėjimą, išduodantį ją verkiant.
– Mama... – dar kartą sušnabždėjo ji į tamsą.
– Ką?
– Mama, jei turėtum visus pasaulio pinigus ir galėtum nusipirkti vieną dovaną, ką pirktum?
– Fortepijoną, – nesvyruodama atsakė Valentina, tarsi šie žodžiai būtų seniai gulėję jai ant liežuvio galo.
– Baltą ir blizgantį, tokį, kokį matei amerikiečių viešbutyje, Jurgio gatvėje?
– Ne. Juodą. „Erard“ firmos fortepijoną.
– Tokį pat, kuriuo grodavai Sankt Peterburge?
– Panašų.
– O jeigu jis čia netilptų?
Lidijos motina švelniai nusijuokė, nors tą juoką šiek tiek prislopino kambarį dalijančios užuolaidos.
– Jei galėčiau nusipirkti „Erardą“, mieloji, tai turėčiau ir jam pastatyti tinkamą svetainę. Su rankomis austais Tiandzino kilimais, su gražiomis angliško sidabro žvakidėmis ant stalelių ir gėlėmis, pripildančiomis kambarį tokiu kvapiu aromatu, kad mano šnervės daugiau neprisimintų tos šlykščios skurdo smarvės.
Jos žodžiai, rodės, užpildė visą kambarį, ir oras nuo jų staiga tapo toks troškus, kad buvo sunku kvėpuoti. Krebždesys po lova liovėsi. Įsiviešpatavus tylai, Lidija įsikniaubė veidu į pagalvę.
– O tu? – tylai užsitęsus tiek, kad galėjai pamanyti, jog Lidija užmigo, paklausė Valentina.
– Aš?
– Taip, tu. Ką tu sau padovanotum?
Lidija užsimerkė ir pamėgino įsivaizduoti.
– Pasą.
– Na aišku, taip ir žinojau. O kur su tuo pasu keliautum, mažute?
– Į Angliją. Pirmiausia į Londoną, paskui į miestą, vadinamą Oksfordu, kuriame, anot Polės, taip gražu, kad gali pravirkti, o tada... – Lidijos balsas skambėjo vis garsiau ir svajingiau, tarsi ji jau būtų iškeliavusi, – ...į Ameriką pasižiūrėti, kur jie kuria tuos filmus, ir į Daniją, susirasti, kur...
– Per daug įsisvajojai, dočenka. Negerai.
Lidija atsimerkė.
– Auginai mane kaip anglę, mama, tad suprantama, kad noriu vykti į Angliją. Bet šiandien vakare rusų grafienė man sakė...
– Kas?
– Grafienė Serova. Ji sakė...
– Cha! Ta žiežula. Velniop ją ir viską, ką ji sakė. Nenoriu, kad daugiau su ja kalbėtumeis. To pasaulio nebėra.
– Ne, mama, paklausyk. Ji sakė, kad gėdinga, jog nemoku motinos kalbos.
– Tavo motina kalba angliškai, Lidija. Niekada to nepamiršk. Rusija žlugo, mirė ir buvo palaidota. Kokia tau nauda iš rusų kalbos? Ogi jokios. Pamiršk tą kalbą, kaip aš ją pamiršau. Ir grafienę mesk iš galvos. Pamiršk, kad Rusija apskritai kada nors egzistavo. – Truputį patylėjusi, Valentina pridūrė: – Būsi laimingesnė.
Tie žodžiai, įtaigūs ir aistringi, atplaukė iš tamsos ir tarsi plaktukėliai ėmė daužyti Lidijai galvą, jaukdami mintis. Viena jos asmenybės dalis troško didžiuotis, kad yra rusė, panašiai kaip grafienė Serova didžiuojasi savo kilme ir gimtąja kalba. Bet kartu Lidija labai norėjo būti anglė. Tokia pat anglė kaip Polė. Turėti motiną, kuri arbatą patiektų su pašildytomis minkštomis bandelėmis, važinėtų anglišku dviračiu, gimtadienio proga dovanotų šuniuką ir kas vakarą lieptų kalbėti maldas ir prašyti Dievo laiminti karalių; motiną, kuri gurkšnotų cheresą, o ne degtinę.
Delnu užsidengė burną, kad neišleistų nė garso, juoba galinčio išduoti jos sielvartą.
– Lidija...
Lidija negalėjo pasakyti, kiek šį kartą užsitęsė tyla, bet ėmė alsuoti giliai, lyg būtų užsnūdusi.
– Lidija, kodėl melavai?
Jai krūtinėje neramiai suspurdėjo širdis. Melavo? Kada? Kam?
– Neapsimesk, kad negirdi. Šiandien vakare melavai policininkui.
– Nemelavau.
– Melavai.
– Ne, nemelavau.
Kitame kambario gale išgirdusi garsiai girgžtelint lovos spyruokles, Lidija išsigando, kad mama ateina pažvelgti jai į akis, bet ne, motina tik nekantriai apsivertė tamsoje ant kito šono.
– Nemanyk, kad nesuprantu, kada meluoji, Lidija. Meluodama timpčioji sau plaukus. Tad noriu žinoti, ką sumanei ir kodėl policijos vadui Lakokui papasakojai tą istoriją? Ką tu slepi?
Lidija pajuto šleikštulį ir šiąnakt jau ne pirmą kartą. Rodės, liežuvis ištino ir užpildė visą burnos ertmę. Bažnyčios bokšto laikrodis išmušė trečią valandą ryto ir kitame gale gatvės kažkas žvygtelėjo. Kiaulė? Šuo? Greičiausiai žmogus. Vėjas nurimo, bet įsiviešpatavusioje tyloje ji nepasijuto geriau. Lidija ėmė skaičiuoti nuo dešimties iki nulio; visuomet griebdavosi šios gudrybės norėdama sutramdyti paniką.
– Kokią istoriją? – nustebo Lidija.
– Čiort! Puikiai žinai, kokią. Kad šiandien vakare, su ponu Viloubiu būdama skaitykloje, prie stiklinių sodo durų matei paslaptingą vyrą. Leidai Lakokui suprasti, kad tas keistas žmogus galėjo pavogti iš klubo rubinus.
– Ak, šitą istoriją...
– Taip, šitą. Stambus barzdotas vyras su raiščiu ant akies, karakulio kepure ir raštuotais ilgaauliais... štai ką tu papasakojai.
– Taip, – patvirtino Lidija baikščiau, nei būtų norėjusi.
– Kam tas melas?
– Aš jį tikrai mačiau.
– Lidija Ivanova, tegul tavo žodžiai išdegina tau liežuvyje skyles.
Lidija nieko neatsakė. Jos skruostai degte degė.
– Žinok, jie tą vyrą suims, – piktai pridūrė Valentina.
„Ne, kur jie jį ras?“
– Pagal tavo apibūdinimą, jis aiškiai rusas. Jie išnaršys visą rusų kvartalą ir ras panašų vyrą. Ir kas tada bus? – vis dar pakeltu balsu paklausė motina.
„Dieve, neleisk anglams jo rasti.“
– Kvailai pasielgei taip meluodama, dukra. Keli grėsmę kitiems žmonėms.
Lidija tebetylėjo. Bijojo, kad prabilusi neprasitartų, ko nereikia.
– Tiek to! Jei taip nori, sėdėk sau paniurusi ir tylėk, – suirzusi griežtai tarė Valentina. – Dieve mano, koks baisus vakaras. Nei koncerto, nei honoraro, buvau apieškota tos akiplėšos slaugės, o kur dar duktė, kuri ne tik nepataisomai sugadino suknelę lakstydama per lietų, bet dar ir įžeidinėja mane meluodama arba nepratardama nė žodžio.
Lidija burnos nepravėrė.
– Ką gi, miegok. Tikiuosi, susapnuosi to barzdoto ruso šmėklą. Gal jis ateis tavęs ieškoti su šake rankose ir padėkos tau už melą.
Lidija gulėjo lovoje spoksodama į tamsą tokia išsigandusi, kad negalėjo užmerkti akių.
– Sveika, mieloji, kas tave atvijo tokį ankstų rytą? Atėjai papasakoti Polei sensacingų naujienų apie vakarykštį vakarą klube, tiesa? Viešpatie, koks ten kilo sąmyšis!
Antėja Meison maloniai šypsojosi Lidijai, tarsi nė neįsivaizduodama geresnio užsiėmimo sekmadienio rytą, nei pasitikti dar prieš pusryčius ant namų slenksčio pasirodžiusią dukters draugę.
– Užeik ir prisėsk prie mūsų terasoje.
Lidijos ketinimai buvo truputį kitokie, mat jai reikėjo pasikalbėti su Pole akis į akį, bet šis kvietimas buvo geriau negu nieko, tad dėkinga nusišypsojo ir nusekė paskui ponią Meison. Namas buvo didelis ir labai šiuolaikiškas, kambariai iškloti šviesaus buksmedžio grindimis, be to, juose nuolat atrodė šviesu, tarsi namas būtų prarijęs saulę, – jos spinduliai atsimušė nuo šviesiai rusvai dažytų sienų ir glostė žalvarinę svirtelę gramofono, kurio Lidija taip aistringai troško. Čia nebuvo nei apsilaupiusių sienų apmušalų, nei priskretusių tarakonams tinkamų užkaborių. Be to, Polės namai visuomet taip gundomai kvepėjo. Natūraliu grindų vašku, gėlių žiedais ir kuo nors, ką tik iškeptu namų krosnyje. Šiandien prie kavos buvo patiekiama saldžių bandelių.
Lidija įžengė į terasą, iš kurios atsivėrė vaizdas į saulės lopinių išmargintą pievelę ir geltonas arbatines rožes. Visa atrodė taip idiliška... Stalas buvo užtiestas balta krakmolyta staltiese, o ant jos stovėjo puodeliai mažutėmis trapiomis ąselėmis ir aukso spalvos apvadu, sidabro spalvos kavinukas ir prie jo puikiai deranti cukrinė, sviestinė, taip pat indeliai uogienei ir medui. Galustalėje sėdėjo ponas Meisonas – atsipūtęs, vilkintis tik marškinius ir liemenę, apsiavęs jojiko batais, vienoje rankoje laikydamas laikraštį, kitoje skrebutį, o jam ant kelių drybsojo Achilas. Achilas buvo nutukęs, pilkas, ilgaplaukis griausmingu balsu kniaukiantis katinas.
– Sveika, Lidija, – pasisveikino ir nusišypsojo kitoje stalo pusėje sėdinti Polė, mėgindama nuslėpti nuostabą.
– Labas.
– Labas rytas, Lidija, – tarė ponas Meisonas. – Velniai rautų, vizitui metas kiek ankstyvas, ar tau taip neatrodo?
Šeimininkas kalbėjo tokiu tonu, kokiu Lidija buvo girdėjusi jį šnekant su batus valančiu berniuku. Ji nedrįso pakelti į poną Meisoną akių. Todėl įbedė žvilgsnį į šalia jo stovintį dailų dubenėlį pirštams nusiplauti ir susidomėjo vandenyje plūduriuojančia citrinos skiltele.
– Jūsų tiesa, sere.
– Tai ko čia atėjai?
– Kristoferi, prašyčiau... – įsiterpė Antėja Meison. – Mums visada džiugu matyti Lidiją, ar ne, Pole? Sėskis ir užkąsk, brangioji.
Bet Lidija mieliau būtų prarijusi savo liežuvį, nei sėdėjusi prie vieno stalo su žmogumi, vakar vakare priekabiavusiu prie jos motinos. Jiedvi su Valentina apdairiai vengė tos temos ir nė žodžiu neužsiminė apie tai, ką Lidija matė, ir vis dėlto tie vaizdai jos sąmonėje tebebuvo labai ryškūs.
– Ačiū, ne, – mandagiai atsisakė ji. – Aš tik norėjau trumpai šnektelėti su Pole, jei galima.
Meisonas atsirėmė į krėslo atlošą ir numetė laikraštį ant žemės.
– Na jau ne, jaunoji panele, – pareiškė jis, – kad ir ką nori pasakyti mūsų dukrai, gali tai daryti mums girdint. Mes čia nieko vieni nuo kitų neslepiame.
Begėdiškas melas. Lidija sumirksėjo ir jau buvo besižiojanti griežtai paprieštarauti, bet Polė užbėgo jai už akių. Pačiupusi ant kelių patiestą servetėlę, ji pašoko nuo stalo. Lidija neabejojo, kad ta servetėlė parvežta iš Londono, iš Naujojoje Bondo gatvėje įsikūrusios parduotuvės „Givan’s“, kurioje tuzinas jų kainuoja dvidešimt devynis šilingus ir devynis pensus, ir, kaip didžiuodamasi paaiškino jai Polė, yra pasiūtos iš puikaus airiško damasto. Nors iš tiesų nė nenutuokė, kokia tai medžiaga.
– Tėti, mes pasiimsim Tobį ir nusivesim jį į parką.
– Taip, jam būtų smagu. Paimk jam ir kamuoliuką, be to, nepamiršk užsidėti skrybėlės, – tarė Antėja Meison ir pažvelgė į sutuoktinį.
Meisonas nusisuko nuo žmonos ir nusišypsojo sau ant kelių išsidriekusiam katinui, atidžiai stebinčiam šeimininką geltonomis akimis.
– Ilgai neužtruk.
– Ne, tik trumpai pavedžiosiu, – linktelėjo Polė.
– Bažnyčia lygiai vienuoliktą. Nenoriu, kad dėl tavęs pavėluotume.
– Nepavėluosim, pažadu.
Kai Polė ėjo pro tėvą, šis ištiesęs ranką pataršė šviesius dukters plaukus, bet Lidijai šis gestas atrodė nerangus, tarsi ponas Meisonas kartą būtų matęs taip elgiantis kurį nors kitą tėvą ir nusprendęs jį pamėgdžioti. Polės skruostai švelniai nuraudo, bet būdama šalia tėvo ji nuolat nervindavosi ir niekada, net kai jos likdavo dviese, apie jį nekalbėdavo. Lidijai, nieko neišmanančiai apie tėvus, tai atrodė normalu.
– Pole, man reikia tavo paslaugos, – spausdama draugės ranką tarė Lidija.
– Kokios?
– Didelės paslaugos.
Polė nustebusi išpūtė žydras akis.
– Jaučiau, kad tai kažkas labai svarbaus, jei ryžaisi ateiti taip anksti ryte ir susidurti su tėvu. Ko tau reikia? Greičiau pasakok! – Ji apsuko rankoje laikomą Tobio pavadį.
Jiedvi sėdėjo parke ant saulės apšviesto suolelio ir mėtė kamuoliuką Polės Tibeto spanieliui. Viktorijos parką, kuriame visur kabo užrašai „Šunims draudžiama“, „Kinams draudžiama“, jos aplenkė ir pasirinko Aleksandros sodus, kur Tobis galėjo lakstyti kiek tinkamas, tik turėjo laikytis atokiau nuo magnolijų lysvių ir amūrų tvenkinio, kuriame po vandens lelijų lapais tūnančios varlės gundė smalsią šuns nosį.
– Tai dėl... Na... Matai... Ak, Pole, man reikia kaip nors patekti į klubą.
– Ką? Į „Uliso“ klubą?
– Taip.
– Bet kodėl?
– Tiesiog reikia.
– Tai ne atsakymas. – Polė suraukė dailų veidelį, bet jos rūstybė nebuvo visiškai tikra. Jai niekada nepavykdavo rimtai supykti ant Lidijos, tik kaip įmanydama mėgino tai slėpti. – Maniau, praeito vakaro įvykiai atgrasys tave nuo to klubo visam gyvenimui. Mane būtų atgrasę. Tik, pamanyk, būti apieškotai tos senos šlykščios slaugės... – Polė demonstratyviai nusipurtė ir tas virpulys nuvilnijo jos švelniais šviesiais plaukais. – Kaip neapsakomai bjauru. – Ji pasilenkė arčiau ir įdėmiai pažvelgė Lidijai į akis. – Ar ta procedūra buvo labai... na, žinai... labai intymi? – paklausė ir sulaikė kvapą.
– Dieve mano, žinoma.
Polei net lūpa atvipo ir ji aiktelėjo.
– Oi, Lidija, tai siaubinga. Vargšele tu... – Ji skubiai apkabino draugę.
– Tai kaip?
– Kas „kaip“?
– Ar pakalbėsi dėl manęs su tėvu?
– Ak, Lidija, aš negaliu.
– Gali. Pati žinai, kad gali. Prašau tavęs, Pole...
– Ko tau vėl į klubą? Jie apieškojo visus svečius ir išnaršė kiekvieną kampelį, bet pavogto vėrinio taip ir nerado. Tai ką jau padarysi tu? – Polė skubriai apsižvalgė ir tyliai, beveik pašnibždomis paklausė: – Ar ką nors matei? Gal žinai, kas jį nugvelbė?
– Ne, ne, aišku ne, jei žinočiau, būčiau pasakiusi policijai.
– Tai kam tau tas klubas?
– Nes... Na gerai, pasakysiu tau, bet pažadėk, kad paslaptį išlaikysi.
Polė nekantriai linktelėjo, lyžtelėjo pirštą ir sau ant kaklo brūkštelėjo kryžių.
– Prisiekiu savo gyvybe!
– Pameni tą jaunuolį, kuris penktadienį išgelbėjo mane nuošaliame skersgatvyje? Sklendžiantį ore ir smogiantį kung fu smūgius...
– Taip.
– Tai štai: vakar vakare jis pasirodė prie klubo.
– Negali būti...
– Taip.
– Ar tai jis pavogė vėrinį?
– Nebūk kvaila, – paskubomis atšovė Lidija, – aišku, kad ne jis. Tas vaikinas atėjo apie kažką su manimi pasišnekėti. Sakė, kad tai svarbu. Bet kai vienas iš svečių apsižiūrėjo, kad dingo vėrinys ir visur ėmė zuiti policininkai, mudviejų pokalbis nutrūko, todėl jis prašė manęs grįžti ten šiandien... Aš jam labai skolinga, Pole, ir nežinau, kur dar galėčiau jį rasti.
Lidija išsigando staiga suvokusi, kad pirštais tampo sau prie dešinės ausies kabančią plaukų sruogą. Prakeikimas... Mama buvo teisi. Ji tuoj pat liovėsi tai dariusi, pašnairavo į Polę norėdama įsitikinti, kad draugė nieko nepastebėjo, ir pasilenkė paimti Tobio kamuoliuko.
– Bet aš vis tiek kai ko nesuprantu, Lidija.
Lidija švystelėjo kamuoliuką šuniui.
– Sakai, kad motina tavęs beveik niekada nebara, leidžia tau daryti, ką nori. Dėl to aš tau juodai pavydžiu, tu tai žinai. Gaila, kad neturiu tiek laisvės, kiek jos tau duoda tavo mama. – Polė atsisuko ir klausiamai pažvelgė į draugę. – Tai kodėl viskas taip paslaptinga? Ar mama... arba „Morganu“ važinėjantis jos prancūzas draugas... negali tavęs nuvesti į klubą?
Lidija labai nenorėjo meluoti Polei, vieninteliam žmogui, kuriam buvo atvira, bet, jei norėjo pasiimti tuos rubinus, paslėptus skaitykloje, šiandien trūks plyš turėjo patekti į klubą. O Polė kaip tyčia ėmė spyriotis.
Lidija pašoko nuo suolelio ir nekantriai krestelėjo galvą.
– Puikiai žinai, kad nei mano mama, nei Antuanas nėra klubo nariai. Bet jei bijai paprašyti tėvo, kad pasikviestų mane į klubą, aš pati tai padarysiu.
– Bet jis norės sužinoti, kam tau to reikia.
– Na ir kas? Pasakysiu, kad vakar pamečiau ten sagę ar dar ką nors.
– Jis tik susierzins ir atšaus, kad jei nesugebi saugoti savo daiktų, tai ir nenusipelnai jų turėti.
– Ak, Pole, kokia tu vaikiška, – atrėžė Lidija ir išdidžiai nužingsniavo prie parko vartų.
Bet Polė pasileido tekina, ir su Tobiu, besipinančiu jai apie kulkšnis, pasivijo.
– Lidija, prašau, nepyk...
– Nepykstu.
Bet ji pyko. Pyko ant savęs. Atsisukusi pažvelgė į Polę, į žavingą šviesią rugiagėlių raštu išmargintą jos suknelę, dailius firminius odinius batelius, dideles žydras rūpesčio kupinas jos akis ir pajuto, kad nekenčia savęs. Lidija neturėjo teisės šio tviskančio naujutėlaičio sidabrinio pinigėlio – šios mergaitės – vilkti per purvą. Ji pati prie to purvo buvo pratusi, tad pamiršo, kad kitiems jis dvokia. Tad įsikibo Polei į parankę ir apdovanojo ją blankia šypsena.
– Atleisk, Pole, žinau, kad kartais pasikarščiuoju.
– Viskas dėl tų vario spalvos plaukų.
Jiedvi nusijuokė ir pajuto, kad vėl yra geriausios draugės.
– Gerai, aš paprašysiu tėvo.
– Ačiū.
– Bet nieko iš to neišeis.
– Bent jau pamėgink.
– Su sąlyga, kad vėl pasimačiusi su tuo paslaptingu tave išgelbėjusiu kinu papasakosi man apie jį daugiau. – Polė stabtelėjo, vėl prisegė augintinį prie pavadėlio, paglostė jam ausis ir, vis dar nusisukusi nuo Lidijos, paklausė: – Ar nemanai, kad tai gali būti truputį pavojinga? Juk visiškai nieko apie jį nežinai, tiesa?
– Išskyrus tai, kad jis išgelbėjo mane nuo vergijos arba... dar baisesnės lemties. – Lidija tyliai nusijuokė. – Nesijaudink, kvailute tu. Pažadu, papasakosiu tau viską, kas nutiks.
– Dar kartą man jį apibūdink. Koks jis?
– Mano sklendžiantis sakalas?
– Taigi.
Lidija jaudinosi. Ji norėjo kalbėti apie ją apgynusį kiną, žodžiais išreikšti jai ramybės neduodančius vaizdus, papasakoti apie aukštai lenktą jo antakį, kylantį kaip paukščio sparnas, apie tai, kaip jis klausydamasis pakreipia galvą, apie jo akis, kiaurai permatančias už tavo žodžių slypinčias prasmes. Troškimą vėl jį susitikti Lidija jautė kaip karštą akmenį krūtinėje, bet nežinojo, kodėl. Ji sau įsikalbėjo, kad būtinai turi dar kartą jam padėkoti ir įsitikinti, ar jis nesužeistas. Tik tiek. Tai tebuvo mandagumas.
Bet meluoti sau sekėsi nė kiek ne geriau, nei apgaudinėti Polę. Be to, baugino tas staiga apėmęs jausmas, kad pasiklydo nežinomų kelių labirinte. Ir baugino, ir jaudino. Sąmonės paribyje kažkas kirbėjo, bet Lidija tą mintį mėgino išguiti. Jos ir vaikino pasaulius skiriančios užtvaros buvo per aukštos, bet jiems susitikus jos staiga išnykdavo. Polė to nesuprastų.
Lidija ir pati nesuprato, todėl nedrįso atskleisti Polei visos tiesos apie tai, kas įvyko vakar vakare.
– Ar jis gražus? – nusišypsojusi Polė padrąsino draugę kalbėti.
– Ne itin atidžiai įsižiūrėjau, – pamelavo Lidija. – Jo plaukai trumpai kirpti, o akys... Net nežinau, jos... – „Jos pažvelgia ir perveria tave kiaurai. Ar galiu taip sakyti?“ – ...tiesiog žiūri į tave, – neįtikinamai paaiškino ji.
– O ar stiprus?
– Jis greitai sklendė ore. Kaip... sakalas.
– Ar jo nosis irgi kumpa kaip sakalo snapas?
– Ne, aišku, kad ne. To vaikino nosis visiškai tiesi, o kai jis nekalba, jo veidas toks romus, tarsi būtų išlietas iš dailaus porceliano. Jo rankos ilgos, pirštai...
– Rodos, ką tik sakei, kad atidžiai į jį neįsižiūrėjai.
Lidija nuraudo ir prikando liežuvį.
– Eime, – tarė ji tekina leisdamasi link vartų, – pasikalbėkim su tavo tėvu.
– Gerai, bet įspėju tave, kad jis nesutiks.
Ir tikrai: Kristoferis Meisonas nesutiko. Tiesiai šviesiai tai pasakė. Šv. Gelbėtojo abatijoje, krėsdama į kiekvieną lėkštę po šaukštą bulvių košės ir prisiminusi, kokiais žodžiais ponas Meisonas tą neigiamą atsakymą išreiškė, Lidija raudo kaip žarija. Ji norėjo, – ak, kaip norėjo! – užčiaupti jo pasipūtėlišką burną lyg tarp kitko užsimindama, kad matė, kaip vakar vakare ta burna slydo jos motinos krūtimis, norėjo pasinaudoti tuo, ką žino, siekdama savo tikslo, bet... argi galėjo taip pasielgti? Vien pagalvojusi apie jai tokią gerą Antėją Meison ir patiklių žydrų Polės akių žvilgsnį, ji neteko ryžto. Lidija negalėjo to padaryti. Tiesiog negalėjo. Tad nieko nepasakiusi išėjo. Bet dabar ją apėmė visiška neviltis.
Į dar vieną jai atkištą lėkštę pleptelėjo dribsnis bulvių košės. Dalydama maistą Lidija nepakėlė akių nei į išsekusį ją laikančio žmogaus veidą, nei į tą, kuris rikiavosi už jo, – mat žvalgėsi po susirinkusiųjų eilę, akimis ieškodama to vienintelio – plačiapečio spindinčiomis tamsiomis akimis ir tarsi paukščio sparnai lenktais antakiais.
– Būk atidesnė, Lidija, – maloniai tarė šalia besidarbuojanti ponia Jomen. – Pernelyg dosniai daliji valgį, brangioji, ir, nors gerasis mūsų Viešpats penkiais kepalais duonos ir trimis žuvimis gebėjo pasotinti penkis tūkstančius alkstančiųjų, mums tai vargu ar pavyks. Nenorėčiau, kad per anksti pristigtume maisto.
Ponia Jomen trumpai, bet širdingai nusijuokė, raukšlės jos veide pasislinko į sau neįprastas vietas ir, nors buvo šešiasdešimt devynerių, tas kelias akimirkas ji atrodė gerokai jaunesnė. Jos oda buvo įdiržusi kaip ir visų didžiąją gyvenimo dalį atogrąžose praleidusių baltaodžių, o akių spalva buvo gerokai išblukusi, užtat jos visuomet šypsojosi. Moters žvilgsnis šiek tiek ilgiau stabtelėjo prie jaunosios padėjėjos veido, o tada, patapšnojusi Lidijai ranką, ponia Jomen vėl ėmė krėsti į dubenėlius skystą ryžių košę ir dalyti ją niekada nesibaigiančiai žmonių sulysusiais veidais eilei. Konstancai Jomen nerūpėjo nei tų žmonių odos spalva, nei religija; jos Viešpaties akivaizdoje visi jie buvo lygūs ir mylimi, o tai, kas gera Jam, gera ir jai.
Jau beveik metai Šv. Gelbėtojo abatijoje Lidija praleisdavo kiekvieną sekmadienio rytą. Tai buvo didžiulė daržinę primenanti patalpa, kurioje net pašnibždomis ištartų žodžių aidas atsimušdavo į skersines lubų sijas ir kurioje priešais du garuojančius maisto katilus buvo pastatyta keliolika ilgų ir aukštų, valgyti stovint skirtų stalų. Vieną dieną ponas Jomenas užlipo į palėpės kambarį ir su misionieriui būdingu užsidegimu pakvietė ir jiedvi kartais kuo nors prisidėti. Valentina, savaime aišku, atsisakė pareikšdama, girdi, labdara praverstų ir pačioms. Bet vėliau Lidija tyliai nulipo žemyn, pasibeldė į misionierių buto duris ir, įkvėpusi ypatingo senukų kambariuose tvyrančio kamparo tepalo ir Parmos žibuoklių kvapo, stiprumu ir įtaigumu nė kiek nenusileidžiančio ten skambančioms giesmėms ir prie durų kabančiam paveikslui, vaizduojančiam Jėzų su žibintu rankoje ir erškėčių vainiku ant galvos, – pasisiūlė padėti labdaros valgykloje dalyti sriubą. Šiaip ar taip, samprotavo Lidija, bent kartą per savaitę gausiu karšto maisto.
Sebastianas Jomenas ir jo žmona Konstanca, nors ir pasitraukę iš aktyvios misionieriškos veiklos, dabar dirbo net sunkiau nei anksčiau. Jiedu prašydavo aukoti, skolindavosi arba bauginimais išpešdavo pinigų iš pačių netikėčiausių kišenių, kad tik didžiojoje abatijos salėje už Šv. Gelbėtojo bažnyčios jaukiai kunkuliuotų katilai ir kiekvieną sekmadienį varguoliai, ligoniai, net nusikaltėliai būriais virstų pro atidarytas duris kąsnio maisto, šiltos šypsenos ir kelių paguodos žodžių, tariamų įvairiomis kalbomis ir tarmėmis. Lidijos akimis, Jomenai – tikras žemiškasis Jėzaus žibinto įsikūnijimas. Ryškus šviesos spindulys tamsos gaubiamame pasaulyje.
– Ačiū, panele. Sie, sie. „Tu maloni.“
Šį kartą Lidija atidžiau pažvelgė į priešais ją stovinčią jauną kinę. Iš moters buvo likę vien oda ir kaulai, jos plaukai susivėlę, prie juosmens keistoje ant peties surištoje audinio atraižoje ji nešėsi kūdikį, o prie jos vangiai glaudėsi du vyresni vaikai. Visi buvo apsirengę dvokiančiais skarmalais, visų jų oda papilkėjusi ir suskirdusi nelyginant dulkėtos grindys. Moteris buvo plačiu, bet liesu veidu ir storais įrudusiais pirštais – pirštais valstietės, kurią badas ir plėšikaujantys kareiviai, nusiaubiantys žemę baisiau už skėrius, išvijo iš jos ūkio. Tokius veidus Lidija matydavo nuolat; daugybę kartų jie tarsi kaukolės žygiuodavo jos sapnuose ir priversdavo vidury nakties staiga nubusti. Tad dabar į veidus ji stengėsi nežiūrėti.
Skubriai žvilgtelėjusi ir įsitikinusi, kad Jomenai pernelyg užsiėmę troškinio ir dioskorėjų dalybomis ir nieko nepastebės, į medinį moters dubenėlį ji įkrėtė papildomą šaukštą bulvių košės. Bet nuo tylių nelaimėlės dėkingumo ašarų Lidija pasijuto tik dar blogiau.
O tada pamatė jį. Lankstų ir energingą jaunuolį, stovintį atokiau nuo kitų vidury patalpos, kurioje viešpatauja sielvartas ir mirtis. Pernelyg išdidų, kad prašytų sušelpti.
Kai Lidija išėjo, jis jos laukė. Ji žinojo, kad lauks. Jis stovėjo nusigręžęs ir žvelgė į nedideles kapinaites už bažnyčios, tačiau, rodos, kažkaip pajuto, kad ji čia, nes nepasukęs galvos paklausė:
– Kaip jūsų mirusiųjų sielos randa kelią namo?
– Ką?
Šypsodamasis jis atsigręžė į Lidiją ir nusilenkė. Taip mandagiai. Taip korektiškai. Lidija pajuto perveriantį aštrų nusivylimo dūrį. Jis bando laikytis atstumo, kurio anksčiau nebuvo, ir dabar jau nesišypso, tarsi ji tik nepažįstama praeivė gatvėje. Bet ji ne tokia. Juk ne?
Kilstelėjusi smakrą, Lidija santūriai jam šyptelėjo, labai panašiai, kaip ponas Teo šyptelėdavo Polei, kai norėdavo ją pašiepti.
– Atėjai... – tarė ji ir lyg niekur nieko pakėlė akis į Šv. Gelbėtojo bažnyčios varpinę.
– Žinoma, atėjau.
Jo balsas Lidijai pasirodė keistas ir privertė vėl į jį pažvelgti. Jis buvo priėjęs arčiau, – taip tyliai, kad žingsnių ji nė neišgirdo, – ir dabar stovėjo taip arti, kad buvo galima jį paliesti. Be to, su ja kalbėjo jo tamsios siauros akys, nors burnos jis nepravėrė. Stovėjo truputį nusukęs veidą, bet įdėmus žvilgsnis buvo įbestas į Lidiją. Ji jam nusišypsojo, šį kartą nuoširdžiai, ir pamatė jį lėtai mirktelint – kaip nuo pernelyg ryškios saulės šviesos markstosi katinas.
– Kaip laikaisi? – paklausė Lidija.
– Gerai.
Bet iš jo žvilgsnio Lidija suprato, kad iš tiesų yra visai kitaip, jis tarsi stovi aukštai ant skardžio krašto kaip styga įtemptais nervais, po plona juoda palaidine įtemptais raumenimis. Lyg ketindamas šokti žemyn. Paskui vaikinas keistai atsiduso ir, vos pastebimai šyptelėjęs, pasuko galvą. Lidija pirmą kartą pamatė dešinę jo galvos pusę.
– Tavo veidas... – aiktelėjo Lidija ir nutilo. Ji žinojo, kad asmeniškas pastabas kinai laiko šiurkščiu elgesiu. – Skauda?
– Ne, – papurtė galvą jis.
Bet vaikinas akivaizdžiai melavo. Dešinė jo galvos pusė buvo sutinusi, joje žiojėjo kirstinė žaizda. Pro sudžiūvusį kraują aiškiai buvo matyti juosva mėlynė, nuo plaukų augimo linijos ant kaktos einanti iki pat ausies. Tas vaizdas Lidiją papiktino.
– Tas policininkas... – įniršusi pareiškė ji, – aš jį apskųsiu...
– Už tai, kad dirbo savo darbą? – Ši kartą jis nešyptelėjo, tamsios akys liko rimtos. – Nemanau, kad protingai pasielgtum.
– Bet tau reikia gydymo, – nenusileido Lidija. – Pašauksiu ponią Jomen, ji žinos, ką daryti.
Taip tarusi, ji pasisuko į salę, ketindama skubiai ieškoti pagalbos.
– Prašau, nereikia, – švelniai, bet griežtai pasakė jis.
Lidija stabtelėjo, pakėlė į jį akis. Atidžiai nužvelgė šį jaunuolį, pažįstamą ir kartu... visiškai nepažįstamą. Jis stovėjo tylus kaip žemė. Dar kažką nutylėdamas. Tik ką? Ką dar jis slepia? Jo tyla atrodė tokia pat lengva kaip ir kovos judesiai tą vakarą nuošaliame skersgatvyje, jo pečiai buvo raumeningi, o klubai siauresni už jos. Be to, jis avėjo šlykščius žemaaulius guminius batus.
Kaip ir salėje, taip ir prieš kelias akimirkas, kai vaikinas sveikinosi, Lidija nematė sužalotos jo veido pusės ir dabar suprato, kad jis tyčia buvo nuo jos nusisukęs. O jeigu, jo nuomone, ji reagavo netinkamai? Gal jam tai reiškė... hm... ką jam tai galėjo reikšti? Kad jis silpnas? Kad negali savimi pasirūpinti? Lidija papurtė galvą suvokdama, jog įžengė į keistą ir subtilų pasaulį, jai tokį nepažįstamą kaip ir kinų kalba. Tad turėjo elgtis atsargiai. Galvos linktelėjimu ji parodė, kad sutinka atsižvelgti į jo prašymą, paskui pasisuko į dailius ir tvarkingus antkapius, papuoštus vazelėse pamerktais gvazdikais. Šis pasaulis jai pažįstamas.
– Jų sielos keliauja tiesiai į dangų, – tarė ji, mostelėdama į žole užsėtus stačiakampius. – Nesvarbu, nei kur jie miršta, nei ar yra krikščionys, bet jei yra nedori, prasmenga į pragarą. Bent jau taip mums sako kunigai. – Lidija vėl pakėlė akis į vaikiną. O šis, užuot žiūrėjęs į antkapius, žvelgė į ją. Atrėmusi tą žvilgsnį, ji pridūrė: – Aš tai tikrai keliausiu tiesiai į pragarą. – Ir nusijuokė.
Akimirką jis atrodė sukrėstas, bet paskui, droviai šyptelėjęs, tarė:
– Manau, kad juokiesi iš manęs.
O Dieve, ji vėl kažką ne taip pasakė. Ir kaipgi bendrauti su žmogumi, kuris taip nuo tavęs skiriasi? Per visą laiką, kai gyveno Dziunčou, Lidija buvo kalbėjusi tik su kinais parduotuvių savininkais ir tarnais, bet frazių „Kiek kainuoja?“ ir „Prašyčiau svarą sojų pupelių“ negalima vadinti pokalbiais. Derybos lombarde su ponu Liu geriausiai atspindi jos bendravimą su čionykščiais, bet ir tie pašnekesiai dvelkė pavojumi. Jai teks pradėti viską nuo pradžių.
Labai oficialiai, suglaudusi ištiestus delnus ir nudūrusi akis į žemę, ji santūriai nusilenkė.
– Ne, nesijuokiu iš tavęs. Noriu tau padėkoti. Tame nuošaliame skersgatvyje išgelbėjai mane ir aš tau dėkinga. Esu tau skolinga padėką.
Jis nė nekrustelėjo, nei jo veide, nei kūne nevirptelėjo nė raumenėlis, bet giliai vaikino širdyje kažkas pasikeitė, ir Lidija tai pastebėjo. Tik negalėjo įvardyti. Tarsi tai, kas buvo uždara, atsivėrė, ir iš vaikino vidaus netikėtai plūstelėjo šiluma.
– Ne, – įdėmiai į ją žvelgdamas atsakė Čangas. – Skolinga ne padėką. – Jis žingtelėjo taip arti, kad Lidija jo akių vyzdžiuose pamatė mažyčius paslaptingus skaisčiai raudonus taškelius. – Išniekinę tave, jie būtų tau dar ir perrėžę gerklę. Todėl esi skolinga man savo gyvybę.
– Mano gyvybė yra tik mano. Ji nepriklauso niekam, tik man.
– O manoji priklauso tau. Jei ne tu, jau būčiau miręs. Jei vakar nebūtum pasirodžiusi iš nakties tamsos, dabar mano smegenyse stirksotų kulka. – Jaunuolis vėl nusilenkė, tik šį kartą žemiau. – Mano gyvybė priklauso tau.
– Vadinasi, mudu atsiskaitę. – Ji nusijuokė, nes nebuvo tikra, ar jis kalba visiškai rimtai. – Gyvybė už gyvybę.
Jaunuolis pažvelgė į Lidiją, bet šį kartą jai nepavyko iš žvilgsnio perprasti, ką jis jaučia, nes akys buvo tamsios ir rimtos. Vaikinas nepratarė nė žodžio ir Lidija nebuvo tikra, kiek jis suprato, juolab kai paklausė:
– Ar tavo ponia Jomen turi adatą ir siūlo?
– O, manau, kad turi. Atnešti?
– Taip, prašyčiau. Būtum labai maloni.
Lidija atidžiai nužvelgė jo drabužius – palaidinę trikampiu kaklu ir dukslias kelnes, bet nematė jokios skylės, tad galbūt adatos ir siūlo reikia kokiam nors „kraujo brolių“ ritualui, susiūti jųdviejų gyvenimus į vieną? Nuo tos minties Lidijai nugara nusirito karščio banga ir pirmą kartą nuo tos akimirkos, kai vakar vakare policijos vadas Lakokas pats atvedė ją į klubo koncertų salę pas kitas moteris, kietas, plaučius spaudžiantis gumulas išnyko, ir ji vėl galėjo laisvai kvėpuoti.