42

Ji pajuto šilumą. Bet išsitiesusi nelyginant katė ryto saulėje, staiga suvokė, kur yra jos rankos ir kojos. Jo lovoje. Ir vėl. Atsimerkusi pamatė Čangą vos per keliolika centimetrų nuo jos, atsisukusį ir žiūrintį į ją. Ir vėl.

– Labas rytas, – meiliai tarė jis.

– Sveikas. Kaip aš čia atsidūriau?

– Tau reikėjo išsimiegoti. Ne krėsle. Geriau jautiesi?

– Daug geriau. O tu? Ar gerai miegojai?

– Taip.

Lidija žinojo, kad Čangas meluoja, bet atrodė taip keista, kad jiedu apie tai kalba jai ant nugaros gulint lovoje kartu su juo, tad visiškai jam nepriekaištavo. Čangas ištiesė ranką ir trumpai palietė jai ausį. Lidijai nepraslydo pro akis, kad jo pirštai jau nebe tokie sutinę, ir norėjo, kad jis vėl paliestų. Ausį, veidą ir viską, ką tik nori. Iš taip arti Lidija ant jo smakro matė šiokius tokius barzdos šerelius, bet jie buvo reti, ne tokie kaip Alfredo. Čango krūtinė nebuvo apžėlusi plaukais, ir Lidija nusprendė, kad jai tai patinka. Tas glotnumas.

Jie abu tylėdami žvelgė vienas į kitą, bet ta tyla buvo jauki, ne slegianti, ne tokia, kurią reikėjo nutraukti. Ji atrodė natūrali kaip iš po užuolaidos plūstanti saulės šviesa, tad kai po kelių akimirkų Lidija pasilenkusi švelniai pabučiavo jį į lūpas, nė vienas iš jų nepajuto nejaukumo, tik pilnatvę. Ir aistringą troškimą gauti daugiau. Tas troškimas buvo toks stiprus, kad Lidija pajuto fizinį skausmą. Bet tuomet, kai ji mažiausiai to tikėjosi, Čangas užsimerkė ir nuo jos atšlijo. Nusivylusi ji stipriai sukando dantis, bet priminė sau, kad jis ligonis, sunkus ligonis ir jam reikia ramybės. Jos, lipančios iš lovos, Čangas nė nemėgino sulaikyti. Gulėjo giliai alsuodamas, lyg jam skaudėtų krūtinę, padėjęs galvą ant pagalvės, ant kurios dar buvo matyti jos galvos palikta įduba, ir jos nejudindamas.

Pasiėmusi švarius drabužius, Lidija nuėjo į vonios kambarį. Gospodi! Matyt, ji dvokė kaip reikiant. Prisileidusi vonią, negailėdama įtrėškė šviesiai žalių motinos prausimosi putų, įlipo ir ėmė smarkiai trintis odą. Kad nusišveistų skausmą. Išsimaudžiusi susuko šlapius plaukus į rankšluostį, apsivilko kitą suknelę ir naują susagstomą ėriuko vilnos megztinį, kurį buvo padovanojusi Valentina, – šviesiai geltoną ir minkštutį.

Lidija žvilgtelėjo į veidrodį virš kriauklės norėdama pamatyti tai, ką matytų Čangas. Pastaruoju metu ji tapo putlesnė ir tai jau buvo pažanga. Be to, motina, rodos, buvo teisi, nes per pastaruosius kelis mėnesius pradėjus geriau maitintis – už tai, žinoma, reikia dėkoti Alfredui, – papilnėjo ne tik skruostai, bet ir krūtys. Jos dar ne tokios putlios kaip Polės, bet atrodė jau daug geriau.

Lidija nusišypsojo. Veidrodžiui. Ir šis vaizdas ją nustebino. Tai buvo visiškai nauja šypsena.

Kai šį kartą suskambo durų skambutis, Lidija jo, galima sakyti, jau laukė.

– Tai Polė, – tarė ji ir nulipo žemyn atidaryti durų.

– Labas, Lidija, užsukau pažiūrėti, kaip laikaisi. Turbūt jautiesi truputį vieniša?

– Oi, Pole, dabar tikrai nelabai tinkamas metas. Aš kaip tik...

– Labas, Lidija, mieloji mano. Iš tiesų, puikiai atrodai. Tiesiog žydi. O ši spalva tau labai tinka.

– Ačiū, ponia Meison. Bet, garbės žodis, nereikia apie mane taip tūpčioti. Man puikiai sekasi.

– Aš tik noriu įsitikinti, ar tau nieko netrūksta, kaip žadėjau ponui Parkeriui. Nerimavome, kad vakar sprogusi bomba galėjo tave išgąsdinti, tiesa, Pole?

– Aš neišsigandau. Buvo netgi labai įdomu, – plačiai nusišypsojo Polė. – Sakiau mamytei, kad ir tu neišsigąsi.

– Ar turi laiko porai savo mėgstamiausių? – Antėja Meison kilstelėjo rankoje laikomą metalinę dėžutę sausainių ir gundomai šyptelėjo. – Migdoliniai.

Lidija dabar visiškai nebuvo nusiteikusi kramsnoti migdolinių sausainių.

– Mama kepė juos tik dėl tavęs, – pabrėždama paskutinį žodį paaiškino Polė ir džiugiai nusišypsojo Lidijai, kai ši žingtelėjusi pasitraukė į prieškambarį, leisdama viešnioms užeiti.

Ir pakvietė jas prisėsti svetainėje.

– Argi ne puikus kambarys? – džiugiai tarė Antėja Meison. – Žavingos spalvos.

Lidija apžvelgė svetainę.

– Spalvas parinko mama, o baldai – pono Parkerio.

Spintelė su gėrimais ir odinė gili sofa su aukštais ranktūriais Lidijos skoniui buvo truputį per tamsūs, tačiau jos motina jau buvo pradėjusi švelninti šių baldų daromą įspūdį asmeniškais akcentais: šiltų spalvų medžiaginėmis pagalvėlėmis ir užuolaidomis. Ir vis dėlto dabar Lidijai rūpėjo visai kas kita. Ji liko stovėti mindžikaudama, kojos nykščiu gremždama kinišką kilimą.

– Kaip laikosi Sun Jatsenas?

– Gerai.

– O virėjas? Ar jis tavimi rūpinasi?

– Taip.

– Vadinasi, nealkanauji?

– Ne.

– Bet neabejoju, kad skrandyje atsiras vietos dar vienam sausainiui, ar ne, mieloji?

– Žinoma. Ačiū.

– Gal puodelį arbatos?

– Ak, taip... Gerai. Nueisiu ir išvirsiu.

– Liepk tai padaryti virėjui, brangioji. Žinau, kad davei laisvą savaitę patarnaujančiam berniukui, bet, dievaži, nesuprantu, kodėl.

– Ilgai neužtruksiu.

Lidija negaišuodama nuėjo į virtuvę, paskubomis išvirė puodelį arbatos, pastatė jį ant padėklo, nunešė į svetainę ir... sustingo.

– Kur Polė?

– O, man rodos, užstraksėjo laiptais užmesti akį į tavo miegamąjį, brangioji. Juk neprieštarauji, tiesa?

Lidija paleido iš rankų padėklą ir tekina puolė prie laiptų.

Ji pavėlavo. Polę rado stovinčią miegamajame. Nukaitusiais kaip žarija skruostais, sustingusią kaip akmuo, spoksančią į Čangą Anlo. Jis gulėjo lovoje rankoje suspaudęs drožinėti skirtą peilį.

– Po velnių, Pole, reikėjo palaukti manęs! – Lidija uždėjo ranką draugei ant peties ir apsuko, kad matytų jos veidą. – Paklausyk. Tu apie tai neprasitarsi. Girdi? Niekam nieko nesakysi. Net savo mamai.

Polė vėl pažvelgė į Čangą ir įsispoksojo į jį taip, kaip būtų spoksojusi į tigrą Lidijos lovoje.

– Kas jis?

– Bičiulis.

Polė net akis išpūtė.

– Tik nesakyk, kad tas iš nuošalios gatvelės. Tas komunistas...

– Taip, tas pats.

– Ką jis čia veikia?

– Jis sužeistas. Pole, jei kam nors prasitarsi, sukelsi jam pavojų. Privalai laikyti liežuvį už dantų, antraip jį sučiups ir nužudys.

Polė garsiai aiktelėjo ir susinervinusi delnu persibraukė kirpčiukus, staigiu judesiu netyčia juos pakeldama ir atidengdama ant kaktos bjaurią mėlynę. Pamačiusi ją, Lidija supyko.

– Ir tėvui nė žodžiu neužsimink apie Čangą Anlo, sutarta? Pažadėk man. – Lidija apkabino Polę. – Viskas gerai, nesijaudink dėl to, ką čia pamatei. Mes nieko bloga nedarome.

Polė nepatikliai pakėlė į draugę akis.

– Ar nemanai, kad įsileidusi į savo lovą vyrą, ir dar kiną, kol tavo motina išvykusi, jau elgiesi blogai?

– Ne, aš jį slaugau, tik tiek. Nieko čia bloga. Be to, kai tik sustiprės, jis iš karto išeis, prisiekiu.

Lidija atidžiai pažvelgė Polei į akis ir išvydo jose kai ką, dėl ko jai pasidarė silpna, net kojas pakirto.

– Vis tiek nemanau, kad deramai elgiesi, – tyliai pasakė Polė.

– Prašau tavęs, Pole...

– Bet jei pasakyčiau mamai...

– Ne, niekam nesakyk. Turi tylėti kaip žuvis. – Ji suėmė draugę už riešo ir spustelėjo. – Dėl manęs. – Staiga Lidija pakštelėjo Polei į skruostą ir sušnabždėjo: – Prašau tavęs, Pole. Padaryk tai dėl manęs.

– Aš pamaniau... – tyliai prabilo Lidija, vedžiodama šlubčiojantį Čangą Anlo po kambarį. – Sugalvojau, ką veikti šeštadienį.

Čangas buvo apsipylęs prakaitu. Toks fizinis krūvis – ne jo jėgoms, bet jis nesustojo.

– Šeštadienį išeisiu.

Lidijai suspaudė gerklę. Jis pirmą kartą tai pasakė.

– Ne, kaip tik apie tai ir galvojau. Gali pasilikti.

Jis atsisuko ir pažvelgė į Lidiją su vos pastebimu šypsniu lūpose.

– Kurgi ne, tavo motina ir patėvis bus laimingi sulaukę tokio svečio.

– Noriu, kad liktum.

Uždėjęs Lidijai ranką ant pečių ir į juos remdamasis, Čangas stipriau ją apkabino ir priglaudė prie savęs, bet šlepsėti nesiliovė.

– Matai, pagalvojau, galėtum prisiglausti pašiūrėje, kurioje gyvena Sun Jatsenas. Duris užrakinau pakabinama spyna, tad niekas, išskyrus mane, negalės jų atidaryti. Jie niekada nesužinos, kad tu ten esi. Alfredas ir mama bus užsiėmę savo reikalais ir nieko neįtars, o visus sodininko įrankius sukrausiu prie galinės garažo sienos, todėl...

Jis sukikeno. Tai buvo išraiškingas, išdykėliškas ir toks kupinas gyvybės garsas, kad iš pasigėrėjimo Lidijai ėmė stipriau plakti širdis.

– Aš tave myliu, Lidija Ivanova, – nusijuokė jis. – Tavęs nė dievai nesustabdys.

Jis neatsisakė. Tai svarbiausia. Nesutiko, bet ir neatsisakė. Lidija tuo ir vadovavosi.

Iki vakaro jis taip nuvargo, kad, rodės, tuoj nugrims į gilų, neramų miegą. Sapnuodamas dejavo ir murmėjo, bet kiniškai. Polės įsiveržimas juos abu sukrėtė, bet ji Čangą patikino, kad draugė nieko nesakys. Lidija kalbėjo užtikrintai, nors iš tiesų tokia nesijautė. Polė atrodė sukrėsta. Nežinia, kas bus, kai ji ramiai viską apmąstys.

– Pole, – tyliai burbtelėjo Lidija, – nenuvilk manęs.

Artėjant nakčiai, prieš užtraukdama užuolaidas, ji pažvelgė pro langą ir, turint omenyje, į kokią pavojingą padėtį buvo patekusi, pasijuto nepaprastai saugi. Pati suprato, jog tai absurdas. Toks absurdas, kad garsiai nusijuokė. Jos lovoje – žinomas komunistas, bet kurią akimirką parsiras motina, įžeidusis patėvis apvers jos pasaulį aukštyn kojom ir vis dėlto... Lidija jautėsi gerai.

Ji žiūrėjo, kaip fazanas susitaršiusiomis plunksnomis stypčioja po apsnigtą veją ieškodamas kirminėlių, ir pirmą kartą gyvenime jai dingtelėjo, koks geras gyvenimas čia, viduje. Kaip gera nebūti alkanu padaru tenai, ant sniego. Lidija nusisuko nuo šalto žiemiško vaizdo už lango ir atidžiai apžiūrėjo miegamąjį. Jame šilta. Jį švelniai apšviečia lempa žaliu gaubtu. Ant padėklo padėta maisto, o užmesti ant krėslo atlošo kabo balti naktiniai marškiniai. Taip ir turi gyventi normalūs žmonės. Tačiau ji suprato, kad taip gerai jaučiasi ne dėl naktinių marškinių ar padėklo su maistu.

O tik dėl to, kad jos lovoje miega Čangas Anlo.

Naktį jis ją prikėlė.

Lidija gulėjo lovoje. Po pūkine antklode, bet ant lovos užtiesalo, kaip ir praeitą naktį. Ji išsivalė dantis, apsivilko gražius naktinius ir, kai Čangas užmigo, įsitaisė šalia jo, įprastoje vietoje. Lempa nedegė, ir tylos gaubiamame kambaryje slankiojant šešėliams jos pojūčiai dar labiau sustiprėjo. Lidija girdėjo jį alsuojant, uodė vyrišką jo odos kvapą. Užmigti neskubėjo.

– Lidija...

Čangas uždėjo plaštaką jai ant rankos ir stipriai suspaudė.

Lidijai iš karto išlakstė visi miegai.

– Kas yra? Skausmai sustiprėjo?

Čangas drebėjo. Lidija girdėjo, kaip tarška jo dantys. Ji atsisėdo.

– Ne, – papurtė galvą jis. – Tai tik sapnų sukelta kančia.

Lidija pasivertė ant šono, apglėbė Čangui krūtinę ir tvirčiau jį apkabino. Net per lovos užtiesalą jautė smarkiai besidaužančią jo širdį. Jis priglaudė drėgną skruostą jai prie kaktos ir giliai, lėtai atsiduso. Ilgai jiedu taip ir gulėjo.

– Tu dar nepaklausei... – pagaliau prakalbo jis į kambarį gaubiančią tamsą.

– Ko nepaklausiau?

– Kas atsitiko.

– Maniau, jei norėsi, kad žinočiau, pats pasakysi.

Jis linktelėjo.

– Bet jei dabar man viską papasakotum, gal tau palengvėtų ir liautumeis sapnavęs košmarus.

Čangas vėl giliai atsiduso, o tada monotoniškai ir niūriai prabilo:

– Nelabai yra ką pasakoti. Viskas paprasta. Jie mane išrengė ir įgrūdo į geležinę dėžę. Likau gyvas. Praleidau joje tris mėnesius, o gal ir dar daugiau. Jau nebepamenu. Dėžė buvo su skylėmis orui. Nedidelė, kvadratinė, sienos viena nuo kitos – per ištiestos rankos ilgį ir aukštis toks pat. Valgyti man duodavo, kada panorėdavo, bet dažniausiai – ne. Iš dėžės mane išsitraukdavo tik tuomet, kai norėdavo pasilinksminti. Nukirsti pirštus. Įkaitusia geležimi padeginti krūtinę. Daryti kitus dalykus. Nenoriu, kad tavo ausys klausytųsi.

Pakėlusi ranką Lidija ilgais lėtais grybšniais glostė jam skruostą ir kaklą. Bet nepratarė nė žodžio.

– Vieną dieną jie prarado budrumą. Žaisdami su manim savo žaidimus, pernelyg arti paliko peilius. Manė, kad aš jau leisgyvis. Kad jiems nepavojingas. Bet klydo. Mano ranka dar mokėjo suvaryti peilį į taukais aptekusį pilvą.

Čangas nutilo. Liovėsi drebėjęs. Lidija jautė, kad jį tarsi plieniniai šarvai sukaustė pyktis.

– Pabėgau. Bet negalėjau eiti pas tuos, kurie žinomi kaip mano draugai. Tai buvo pernelyg pavojinga.

– Taigi nuėjai pas Tan Va.

– Taip. Apie jį niekas nežinojo. Tose pašiūrėse glaudžiasi nuo opijaus priklausomi vargšai. Niekas kitas ten nesilanko. Maniau, jis saugus. – Čangas tyliai ir dusliai sudejavo. – Bet klydau.

– Ne, Čangai Anlo, ne. Buvai teisus. Jis žuvo vien per mane. Dėl mano sumauto palto, kurio įsigeidė kažkoks senis. Man taip gaila...

– Atleisk mums abiem, Tan Va, – sušnabždėjo jis.

Kambaryje įsiviešpatavusi tyla truko neilgai, nes dabar Lidijos krūtinėje sukdamasis verpetu sukilo pyktis.

– Kas tave taip sužalojo? Kas tie „jie“? „Juodosios gyvatės“? Kuomintango kareiviai? Pasakyk.

Čangas krustelėjo ant pagalvės padėtą galvą ir pažvelgė į ją. Buvo tamsu ir Čango veido išraiškos Lidija nematė, bet nustebo pirštais liesdama jo veidą užčiuopusi šypsenos praskirtas lūpas.

– Kam tau žinoti, Lidija? Nulėksi ir keršydama už mane juos išžudysi?

– Nieko geresnio jie ir nenusipelnė.

Tyliai nusijuokęs, jis prisislinko arčiau.

– Ar sunku nužudyti žmogų? – pašnibždomis paklausė ji.

– Lidija, jei būtinai reikėtų, tu nužudytum.

O tada Čangas pabučiavo ją į lūpas ir šį kartą bučinys nebuvo švelnus. Priešingai – aistringas ir godus, toks, nuo kurio Lidijos kūnu nusirito skausmo banga.

– Kas tai padarė? – atgavusi kvapą vėl paklausė ji.

– Tu niekada nepasiduodi.

– Kas?

Čangas atsiduso.

– Feng Poču. Jo tėvas, Feng Tuhongas, vadovauja „Juodosioms gyvatėms“ ir yra miesto tarybos pirmininkas.

– Poču? Tas pats, kuris pavogė sprogmenis? Kodėl jis tai padarė?

– Nes ir aš jam kai ką padariau. Pažeminau.

– Ką tu jam padarei?

Iš pradžių Čangas tylėjo ir Lidija pamanė, kad neketina atskleisti jai savo paslapčių, bet palengva jis įsišneko.

– Nuogą ir surištą nuvedžiau jį pas tėvą ir priverčiau maldauti. Maniau, kad turiu užsitikrinęs Feng Tuhongo apsaugą, bet... – Jis nutilo ir pirštu perbraukė per jos ausies linkius. – Klydau.

Staiga Lidija prisiminė, kad ponas Teo jai pasakojo, jog Čangas sudarė kažkokią sutartį su Fengu, ir pritariamai linktelėjo.

– Ačiū. Dabar žinau.

Truputį pamąsčiusi, ji atšlijo nuo Čango, pasiritusi išlipo iš lovos ir, apgraibomis nuėjusi prie tualetinio stalelio, įjungė lempą žaliu gaubtu. Grįžusi prie lovos, kelias akimirkas pastovėjo tarsi sustingusi, atidžiai žvelgdama į Čangą. Paskui neskubėdama per galvą nusivilko naktinius marškinius.

Ir pamatė, kaip juodose jo akyse sužibo aistra.

Pakėlusi antklodę, ji įlipo į lovą ir atsigulė šalia nuogo Čango. Jis buvo šiltas. Viena kūno puse Lidija jautė jo odos glotnumą. Jos delnas švelniai nuslydo sutvarstyta jo krūtine, išsišovusiais šonkauliais ir stabtelėjo prie klubų. Ji puikiai pažinojo Čango kūną – kiekvieną kaulelį ir raumenėlį.

Bet staiga, kaip kokia kvaiša, susigėdo. Nežinojo, ką toliau daryti. Ausyse girdėjo širdies tvinksnius ir vos spėjo pagalvoti, kad, įlipusi į lovą kaip kokia kekšė, visiškai apsikvailino, Čangas pasikėlė, pasirėmė alkūne ir tamsiomis rimtomis akimis pažvelgė jai į veidą. Taip atidžiai, kad išvaikė visas Lidijos baimes.

Palengva Čango lūpos surado jos lūpas. Iš pradžių bučiniai buvo nedrąsūs. Čangas neskubėdamas švelniai bučiavo jai lūpas, smakrą, akių kampučius, skruostikaulių linkius. Nuo tų bučinių Lidiją užplūdo keistas ir labai stiprus, kančią primenantis jausmas, prilygstantis deginamam karščiui. Paskui, palikęs jos lūpas, Čangas ėmė bučiuoti krūtų spenelius, pilvą ir artėjo prie tarpkojo. Lidijai veržė krūtų spenelius. Ji girdėjo save dejuojant, bet švelniai, tarsi būtų murkusi, – dar niekada nebuvo girdėjusi savęs, leidžiančios tokius garsus.

– Lidija, – sumurmėjo Čangas, ir vėl pabučiavo ją į lūpas. Glamonėdamos nuogas jos krūtis, jo rankos lėtai, ratais slysdamos oda, leidosi lieknu jos pilvu.

Rodės, Lidijos oda visiškai pasikeitė. Įgavo tiek gyvybės, kad išsilaisvino iš jos kontrolės ir gludo prie jo kūno, jos klubas rėmėsi į jo klubą, jos rankos lietė, ieškojo, glamonėjo, čiuopė kiekvieną kaulą jo nugaroje, plokščius plačius mentikaulius, sėdmenų lanką. Lūpos prasivėrė jo bučiniui ir jųdviejų liežuviams susipynus Lidiją netikėtai apėmė toks stiprus jausmas, toks malonumas, kad ji sukrėsta sudrebėjo visu kūnu, o Čangas atšlijo, pakėlė galvą ir susirūpinęs į ją pažvelgė.

Bet Lidija juokėsi, murkė kaip katė, rankomis apsivijusi jam kaklą, lenkė jį, vėl kviesdama pas save. Godžiais bučiniais, tarsi norėdamas ją suvalgyti, Čangas apibėrė Lidijai kaklą, tada ėmė laižyti krūtis, ragauti ją, atrasti ją, tirpdyti jos kūno formas, kad tobulai atitiktų jo kūno linijas. Lidiją nustebino tai, kad du kūnai gali taip vienas prie kito prisitaikyti. Tapti vieniu.

Čangui palenkus savo tamsiaplaukę galvą prie krūties, ji lyžtelėjo jam sprandą, šiaušdama trumpus plaukelius ir braukdama per stuburo slankstelius. Per odą. Ji kvepėjo žolelėmis. Nuo sūroko jos skonio Lidijai ėmė pulsuoti tarpkojis. Kai Čangas apžiojo jos krūties spenelį, nuo karščio jos krūtinėje, rodės, kažkas sprogo ir geismas tapo nepakeliamas. Nuleidusi ranką, Lidija palietė jo penį, stipriai įsirėmusį jai į šlaunį, bet švelniai suspaudusi jį delne sustingo iš nuostabos. Tai nebuvo tas pats, jai jau matytas penis, kurį anksčiau atsargiai laikė delne. Šis buvo visai kitoks. Didelis. Labai didelis. Ir kaip gali tas pats organas kartais būti toks kietas, o kartais – toks glebus?

Vos tik Lidija palietė jo lytį, Čangas sudejavo. Sugniaužtas jos delne, Čango penis trūktelėjo, tarsi melsvomis jo gyslomis staiga būtų siūbtelėjusi elektros srovė, ir Lidija pajuto nenugalimą, kvapą gniaužiantį troškimą liesti jį, laikyti, saugoti ir turėti vien sau amžinai. Čango lytis tarsi tapo jos dalimi. Kaip ir Čangas.

Staiga Lidija pajuto nebegalinti tvardytis, tad paėmė sveiką jo ranką ir kyštelėjo sau į tarpkojį. Tą pačią akimirką jis pakėlė galvą ir, bučiuodamas ją taip godžiai, kad jųdviejų liežuviai glaudėsi, pirštais ėmė glamonėti drėgną taškelį jos tarpkojyje: iš pradžių labai švelniai, paskui drąsiau ir stipriau. Lidija dejavo ir dejuodama girdėjo greito alsavimo slopinamą, duslią jo pasitenkinimo aimaną. Ji prarado laiko nuovoką. Nenutuokė, ar praėjo minutė, ar valanda. Užkėlė koją jam ant strėnų ir pajuto jo penį, stipriai įsirėmusį į jos gelmes saugančius vartus, įkaitusį, pulsuojantį geismu.

Ir staiga Čangas atsidūrė ant jos. Bučiavo akių vokus, kol Lidija atsimerkė ir pamatė jo žvilgsnį, tokį švelnų ir ilgesingą, jog suprato prisiminsianti jį visą gyvenimą. Jis prikišo lūpas Lidijai prie burnos.

– Mieloji, meile mano, – sušnabždėjo. – Pasakyk, kad tikrai to nori.

Užuot atsakiusi, ji kilstelėjo klubus, Čango lyties galas slystelėjo į tarpeklį ir Lidija išgirdo jį skubriai įkvepiant. Čangas dantimis suspaudė jai lūpą. Lėtai, švelniai ir nepaprastai atsargiai įsiskverbė. Vieną akimirką ji riktelėjo pajutusi aštrų skausmą, bet jis nesitraukė, kažką murmėjo, šnabždėjo, godžiai mėgavosi jos kūnu.

Lidijai gniaužė kvapą. Visos mintys išnyko. Visas jos pasaulis tapo šia viena akimirka. Aistros persmelkto, pulsuojančio karščio banga, tarsi ugnimi degindama naujus kelius, nusirito jos kūnu. Jo kūnu. Jų kūnu. Susiliejusiais į vieną. O paskui, kai juos abu supurtė paskutinė ir stipriausia malonumo banga, ji pamanė, kad miršta. Tikrąja to žodžio prasme. Ir kad Čango Anlo dievai perkėlė ją į naują, pomirtinį pasaulį.

Daugiau košmarai nebesisapnavo. Bent jau tą naktį. Lidija juos išvaikė.

Net tamsoje Čangas Anlo negalėjo atitraukti nuo jos akių. Ji miegojo pakreipusi galvą, padėjusi ją Čangui ant peties, o jis skruostu braukė jos plaukus, norėdamas vėl juos jausti, liesti jų liepsnas. Jo mintys veržėsi pirmyn, sukosi ir vyniojosi ant nematomos ateities ritės, bet jis stengėsi grąžinti jas atgal. Į dabartį. Į šią akimirką. Į šiandieną. Į šį tobulą laiką.

Sutelkęs visas jėgas, Čangas susikaupė. Aiškiai suvokė savo jausmus. O jautė vien džiaugsmą dėl jos, dėl kūniško jos stebuklo, dėl malonaus jos kvapo. Jo mergina-lapė... Per kelias valandas gulėdamas atmerktomis akimis ir laukdamas aušros, jis dar kartą prisiminė kiekvieną patirtą sekundę. Vėl išgirdo nedrąsias, malonumo persmelktas dejones. Pajuto jos dantis, suspaudusius jam raktikaulį. Stiprius raumenis jos gelmėse. Ir tą tikrumo akimirką, kai...

Ne. Čangas sutramdė prisiminimus ir prisivertė grįžti į dabartį. Nepasinėrė nei į tai, kas buvo, nei į tai, kas bus. Liko dabartyje. Stengėsi kiekvieną kartą įkvėpti pilna krūtine ir negalvoti, kas bus toliau. Dievai jam suteikė tokį lobį, kurio per savo gyvenimą sulaukia tik nedaugelis. Ir Čangas neketino jo iššvaistyti baimindamasis, kad rytoj arba poryt ateis koks nors vagis ir jį pavogs. Jis lūpomis palietė Lidijai kaktą ir, priglaudęs prie odos, jas palaikė. Jos oda buvo šilta ir truputį suglebusi nuo miego. Čangas ilgai žiūrėjo į tamsius susitaršiusius jos plaukus, klausėsi jos alsavimo. Jam reikėjo surikiuoti mintis. Pagalvoti, kas jai bus geriausia.

– Pavargai?

Jos akys atrodė didžiulės. Kaip milžiniški gelsvai rusvi šviesuliai.

– Ne. – Čangas nusišypsojo jai, gulinčiai šalia tamsoje. – Jaučiuosi geriau. Kur kas geriau. Vėl jaučiu vidinę stiprybę.

– Gerai.

Jis vėl ją pabučiavo.

– Tavo ausys tobulos. Jos kaip neįkainojami įmantrūs porceliano liejiniai.

Ji nusijuokė ir koja švelniai apkabino jo kūną. Staiga Čangas susijaudino. Palietęs krūtį pajuto, kaip po oda įsitempė jos raumenys. Šį kartą Lidija jo nevargino. Apžergusi jį ėmė ritmingai ir vis greičiau sūpuotis, o jis glamonėjo pūpsančias jos krūtis – standžias ir sužadintas, nenumaldomai viliojančias liesti jas liežuviu. Čangas žvelgė į jos veidą. Jis buvo pilnas gyvybės. Jame daug kas atsispindėjo. Čangas pasistengė gerai įsižiūrėti, kad šis trapus vaizdas liktų atmintyje, tarsi menininko teptuku nutapytas ant porcelianinės lėkštutės.

Laisvai besiveržianti aistra, su kuria Lidija leido plaukams užkristi ant veido ir pasilenkusi įsisiurbė jam į lūpas, išsirietusi virš jo, netramdydama savo troškimo, Čangui buvo nauja patirtis, tik dar labiau sustiprinusi jo paties geismą. Bet ir sujaudinusi – taip stipriai, kaip dar niekas niekada nebuvo sujaudinęs. Pirštais braukydamas Lidijai per šonus ir matydamas, kaip ji ima trūkčioti, jis klausė savęs, gal vakar naktį nekaltybę prarado būtent jis?