64

Visą dieną Lidija laukė pašiūrėje. Susisupusi į dygsniuotą antklodę. Alfredas išvažiavo į laikraščio redakciją ir Lidija slapta žavėjosi juo, besistengiančiu laikytis taip, tarsi gyvenimas nebūtų susijaukęs ir po kojomis nebūtų atsivėrusi praraja su žioruojančiomis pragaro liepsnomis. Bet, kita vertus, giliai širdyje Lidija taip pat troško, kad Alfredas rėktų. Kad lietų įtūžį. Kad bastytųsi gatvėmis, apsivilkęs ašutinę, galvą pasibarstęs pelenais, ir parodytų pasauliui, jog gyvenimas be Valentinos jam nepakeliamas. Bet ne. Jis anglas. O anglai netiki nei ašutinėmis, nei pelenais. Tamsus kostiumas. Juodas raištis ant rankos. To pakanka.

Lidija nusprendė vilkėti vieną iš baltų motinos suknelių. Paprastą, su ilga eile juodų blizgančių sagų priekyje ir plačia, balta, nėriniais puošta apykakle. Lidija žinojo, kad šis drabužis jai visai netinka, bet tai buvo nesvarbu. Svarbiausia, kad suknelė bent truputį malšino skausmą.

Sėdėdama pašiūrėje, ji prisivertė atidžiai apžiūrėti išdžiūvusio kraujo dėmes ant lentinių sienų ir grindų, pagalvojo, kad reikėtų jas nušveisti, bet paskui nutarė viską palikti taip, kaip yra. Imdamasi šio darbo, ji būtų tarsi nuplovusi Sun Jatseną, o to daryti nenorėjo. Bet pritiesė ant grindų tų pačių antklodžių, kurios čia buvo patiestos anksčiau, atsisėdo ant jų ir, užvertusi galvą, pažvelgė į šviesą, plūstančią iš dangaus. Nors praėjo nemažai valandų ir nieko nenutiko, tik ėmė temti, Lidija tyliai tebekartojo jo vardą.

Čangai Anlo, Čangai Anlo, Čangai Anlo.

Giliai širdyje jautė, kad jei liausis, jis mirs. Paprasčiausiai mirs.

Lidijai ėmė dilgsėti rankų plaukeliai, ir ji suprato, kad jis čia. Jai virš galvos buvo tamsu kaip kape, tik pastatyta šalia degė vienintelė žvakė: jos liepsnelė mirgėjo ir šokčiojo, mesdama ant sienų virpančius šešėlius.

Lidija kartojo sau, kad tai – tik vėjas, besibraunantis per pašiūrės plyšius ir pro durų apačią. Norėjo tuo tikėti. Bet girdėjo jas alsuojant. Dvasias.

Renkantis čionai.

Jis buvo čia. Stovėjo tarpduryje. Juodais, vėjo sutaršytais plaukais, be galo susijaudinęs, vietoj palto pečius apsigobęs prasta žalia antklode. Jo akys geidė Lidijos.

– Čangai Anlo, – sušnabždėjo ji ir pašokusi puolė jam į glėbį.

Čangas nusijuokė, paspyręs koja uždarė duris ir nunešė ją ant patiestų antklodžių. Nereikėjo nei žodžių, nei paaiškinimų, kaip, kada ir kas bus, jeigu. Jiedviem reikėjo vienas kito. Jų kūnai buvo tokie alkani, kad kentė fizinį skausmą. Jų lūpos vėl susiliejo, rankos vėl rado kūno įdubas ir mielas vieteles, netrukus jų kojos ir rankos susipynė ir abu jie ėmė dejuoti iš malonumo.

Lidijos rankos atgijo, vėl slydo lieknu Čango Anlo kūnu, mėgavosi ilgomis jo šlaunų kreivėmis ir plačiomis krūtinės lygumomis. Pirštų galais ji brūkštelėjo per jau pažįstamus nudegimų randus ir per naujus žiaurius sumušimus, kuriuos užčiuopus ją apėmė toks įtūžis, kad prakeikė ir Poču, ir Kuomintangą. Taip tūžmingai, kad Čangas Anlo ėmė juoktis. Juokėsi tol, kol pamatė jos krūtį. O tada jam iš burnos ėmė lietis Lidijai nesuprantami griežti kiniški žodžiai ir jo akyse pasirodė ne tik pyktis, bet ir kažkas žiauraus ir kerštingo, tai, ko anksčiau jose niekada nebuvo.

– Gaila, kad kulka ištaškei Poču smegenis, Lidija. – Vieną delną jis atsargiai laikė uždėjęs jai ant sužeistos krūties.

– Bet kodėl? Tas niekšas nieko daugiau nenusipelnė, kad jis kur pas velnią supūtų.

– Todėl, kad pats troškau jį sudoroti, – piktai tarstelėjo jis. – Tik prieš nušaudamas, būčiau nupjovęs jam besėklius kiaušius ir sugrūdęs juos tam kirminui į snukį.

Lidija pabučiavo Čangui krūtinę ir lūpomis pajuto smarkiai plakančią jo širdį. Tada ranka brūkštelėjo per išsišovusius jo klubikaulius ir nuslydo dar žemiau, į tankiais plaukais apžėlusį tarpkojį. Jis palenkė galvą ir lyžtelėjo blyškų jos pilvą iki pat vos matomos raukšlės, už kurios buvo švelni balta šlaunies oda. Lidija pasilenkė virš Čango, išsirietė, o jis glostė ir glamonėjo, lietė ir jaudrino, ir, kai pagaliau į ją įsiskverbė, aistros liepsna sulydė juodu į viena. Į tobulą visumą. Du kūnai tapo vienu. Vėliau jie dar ilgai gulėjo susijungę, kūnų oda jausdami šiltą vienas kito alsavimą, vienu ritmu plakančiomis širdimis.

– Lidija...

Ji nusišypsojo. Vien todėl, kad išgirdo Čangą tariant jos vardą. Bet tuo pat metu aštrus skausmas ėmė spausti jai krūtinę. Ji susirangiusi prigludo prie Čango, apkabinta jo per pečius, padėjusi galvą jam ant raktikaulio, uždėjusi savo koją ant jo, kvėpuodama jo kvapu, uosdama jo odą, ir kelias akimirkas gulėjo užsimerkusi. Kad visam gyvenimui įsimintų šią akimirką.

Paskui atsimerkė.

– Žinau, mano meile. Žinau, ką turi pasakyti.

– Turiu palikti Dziunčou.

– Taip.

Čangas stipriai ją priglaudė ir jo gyslomis nusirito šiurpo banga.

– Turiu palikti tave čia, mano sielos šviesa. Kad būtum saugi.

– Žinau.

Jis pabučiavo Lidijai į kaktą ir lūpų patraukti neskubėjo.

– Negaliu paimti tavęs kartu.

– Žinau. – Lidijai užgniaužė kvapą, o skausmas tarsi peilis varstė krūtinę. – Kai mane pagrobė tas gyvatė Poču, aš viską supratau. Jo žmonės su manimi elgėsi taip pat, kaip elgsis ir komunistų stovykloje esantys kovotojai. Jiems aš visuomet būsiu svetima ir nemaloniai priminsiu viską, ką jie siekia sunaikinti. Visą laiką, kol būčiau šalia, tau grėstų pavojus. To aš nepakelčiau. Pasinaudoję manimi, priešai galėtų tave nuskriausti.

Čangas palietė jos veidą ir pirštais švelniai užčiaupė lūpas.

Bet Lidija vis tiek pridūrė:

– Suvaržyčiau tave labiau nei antrankiai. Todėl suprantu, kad turi išvykti vienas.

– Antrankiais tu surakinai tik mano širdį. Bet prisiekiu, aš jos dar grįšiu.

Žvakės šviesoje jo akys spindėjo. Karščiavimas jau buvo praėjęs. Lidija jose matė, jog pažadas, kurį jis ką tik ištarė, yra tikras, bet įžvelgė ir nekantravimą patirti, kas jo laukia, ir jai krūtinę vėl nudiegė skausmas.

– Geriau taip ir padaryk, – nusijuokė ji ir, loštelėjusi galvą, parodė dantis, – kitaip pati ateisiu į kalnus tavęs pasiimti.

Čangas pakštelėjo jai į kaklą.

– Susidūrę su tokia įtūžusia lapės dvasia, klykdami iš baimės išsilakstys ir komunistai, ir Kuomintango kariai.

– Šio to įdėjau tau į kelionę. – Lidija parodė išsipūtusią odinę kuprinę su sagtimi ir petnešomis, atremtą į maišų krūvą prie sienos. – Maisto ir drabužių. Rasi ir pinigų.

– O peilį?

– Suprantama. Ir gerą peilį.

Jis patenkintas linktelėjo.

– Ačiū tau, mano meile. Dabar tėvas tau dosnesnis?

– Tėvas... – šiurkščiai tarė ji, bet, išgirdusi tą šiurkštumą, nutilo ir tuoj pat pridūrė: – Mano patėviui dabar ne tas rūpi.

Ir tada ji Čangui viską papasakojo. Apie motiną. Apie laišką. Ir apie Aleksejų Serovą. Čangas laikė ją priglaudęs ir Lidija pirmą kartą po motinos laidotuvių iš širdies išsiverkė. Jai palengvėjo, tarsi būtų atsikračiusi kažko sunkaus ar atrišusi kažkokį mazgą.

– Ar Kuomintango kariai vėl ateis čia tavęs ieškoti? – pagaliau paklausė ji.

– Kaip vilkai, užuodę šviežią kraują.

– O Aleksejus?

– Kai jie sužinos, kad rusas įsakė mane paleisti, jis turės jiems pasiaiškinti.

Lidija linktelėjo.

Kelias akimirkas Čangas tylėdamas žvelgė į Lidiją, o paskui plačiai atmerkė akis. Jis vikriai apsivertė, alkūne pasirėmė į antklodę ir suėmė Lidijai smakrą. Švelniai, bet ryžtingai jį papurtė. Lidija atkreipė dėmesį, kad nukirsto piršto vietoje likusi žaizda jau beveik užgijusi.

– Tu viską puikiai suplanavai, – tarė jis. – Ir, tam tikra prasme, tai prisidės prie komunistų kovos.

Ji linktelėjo.

– Čia, Dziunčou mieste, Kuomintangas praras patarėją karo klausimais. – Čangas kalbėjo ramiai, bet jo veidas buvo labai išblyškęs. – O tu... Ne, Lidija. Ne. Tu žengsi drakonui į nasrus.

Žvelgdama į tamsias įdėmias jo akis, Lidija nusišypsojo ir pirštu švelniai brūkštelėjo per išsišovusį jo žandikaulį.

– Meile mano, iš tavęs ir išmokau gnaibyti drakonui uodegą.

Čangas skubriai paglostė jai plaukus, tarsi norėdamas išbraukti Lidijai iš galvos tokias mintis.

– Tu grįši į Rusiją.

– Taip.

– Ieškoti tėvo?

– Taip.

– Tai bus pavojinga.

– Gerai pasiruošiu, pažadu.

– Dievai mato, tavo kelionė bus sunkesnė už manąją. Bet prisiekiu, keliausi su mano siela kišenėje.

Staiga Lidiją apėmė pakili nuotaika ir ji pabučiavo Čangui užmerktas akis.

– Ačiū už supratingumą, mylimasis. Tu turi kovoti už tai, kuo tiki, o aš turiu leistis į šį žygį.

– Klausausi tavo žodžių, bet mano kaulai dilgsi iš baimės.

– Nebijok. Mums pavyks. Abiem. Visą gyvenimą šiame sumautame pasaulyje kovojau už tai, kad turėčiau pavalgyti ir galėčiau kvėpuoti, motinos žodžiais tariant, kaip gatvės katė. Bet aš pasimokiau. Iš tavęs. Iš to seno nuobodos Alfredo. Net iš tų žiaurumų, kuriuos patyriau dėžėje. Žmogus lieka gyvas ne šiaip sau.

Čangas Anlo atsisėdo, apkabino Lidiją ir lūpomis brūkštelėjo jai per peties odą, tarsi būtų ketinęs ją praryti.

– Ak, mano Lidija, tavyje pučia stiprus gyvenimo vėjas.

– Meilė, – tarė ji. – Ir ištikimybė. Dėl šių dviejų dalykų ir gyvenu. Dėl jų verta likti gyvai. Jis mano tėvas, Čangai Anlo. Noriu sužinoti, dėl ko tame šlykščiame Rusijos lageryje jis ištvėrė net dešimt metų.

– Vyro širdis rambėja nuo minčių.

– Ir moters.

Čangas liūdnai šyptelėjo. Tada susirinko ant grindų išmėtytus savo drabužius.

– Kai ką tau turiu. – Jis išsiėmė odinį maišelį, o iš jo ištraukė rožinį pakabutį ir įdėjo jį Lidijai į delną. – Tai galingas kinų simbolis. Meilės simbolis.

Lidija atidžiai apžiūrėjo dovaną.

– Drakonas.

Jis buvo dailiai išraižytas, susirietęs į kamuoliuką kaip kačiukas.

– Taip. Išgraviruotas rožiniame kvarce. Visada jį nešiok. Jis tave saugos ir vaikys piktas dvasias, kol grįšiu.

– Jis labai gražus. Ačiū.

Lidija pabučiavo Čangą ir jiedu vėl pasimylėjo – lėtai ir neskubėdami, mėgaudamiesi kiekvienu prisilietimu ir kiekvienu skoniu, o tomis paskutinėmis akimirkomis, kai tapo vieniu, nepaprastai įsiaudrinę. Kai jos kūnas paskutinį kartą ėmė trūkčioti iš malonumo, Lidija pajuto, kad Čangas staiga pasikeitė, paskatintas kažkokio instinkto, delnu uždengė jai burną ir prikišęs lūpas prie ausies sušnabždėjo:

– Paklausyk.

Ji pasiklausė. Bet nieko neišgirdo. Tik nuo vėjo šnarančius medžius. Bet po širdimi pajuto kylančią įtampą.

– Tau reikės to peilio.

Paspirtos durys staiga atsilapojo. Girgžtelėjo jų vyriai, atsitrenkusios į sieną jos triukšmingai atšoko ir į priplėkusią pašiūrę įžengė anglų karininkas, skubriai ir akylai žvalgydamasis aplink. Jam už nugaros, nelyginant medžiokliniai šunys ant pavadžių, mindžikavo pilkomis uniformomis vilkintys Kuomintango kareiviai.

Susisupusi į antklodę, Lidija pašoko.

– Išeikite! Kaip drįstate čia įsiveržti? Čia privati valda.

– Štai orderis. – Karininkas nemandagiai pamosavo jai prieš akis popieriaus lapu. – Nevaidinkite nekaltos, panele. Kur jis?

O kareivių rankos jau naršė po antklodes, dėžes ir voratinklius, vartė net senas skardines, tarsi jų grobis būtų galėjęs slėptis vienoje iš jų. Ir tik tuomet, kai nuo tolimosios sienos buvo patraukta krūva maišų, kinų kariuomenės kapitonas griežtu veidu nusikeikė ir riktelėjo vyrams, kad ieškotų lauke. Toje vietoje, kur buvo sukrauti maišai, žiojėjo skylė. Dviejų storų lentų apačia buvo rūpestingai nupjauta pjūklu ir išimta. Visą popietę Čango laukdama Lidija laiko veltui neleido.

– Kur jis, panele? – griežtai paklausė anglų karininkas.

– Pabėgo, – atsakė ji. Ir tyliai pakartojo sau: – Pabėgo.