32

Skausmingai gražus.

Toks, Teo nuomone, šį rytą atrodė Dziunčou. Naktį pasnigo ir dabar miestas akinamai spindėjo. Vienodi, pilki namų stogai virto tviskančiais baltais slėniais su karnizų nuosvyromis, užsirietusiomis tarsi rogių pavažos, nekantraujančios slystelėti ir nušliuožti žemyn. Net tvirti didžiuliai anglų namai atrodė, lyg būtų pastatyti iš trapaus cukraus glajaus. Iš dangaus plūdo keista šviesiai rausva šviesa ir nuo jos tviskėjo viskas, net ir apačioje plytintis mokyklos kiemas, kuriame nuo vieno krašto iki kito buvo kuo aiškiausiai matyti kažkokio naktinio padaro palikti letenų pėdsakai.

– Jau eik, Tijo, kitaip pavėluosi.

Jis nenoriai pasitraukė nuo lango. Jam už nugaros stovėjo Li Mei, apsivilkusi baltą kaip ką tik iškritęs sniegas drabužį. Ji atrodė kaip snaigė. Teo ją apkabino, pabučiavo putlias jos lūpas, bet paleido iš glėbio pamatęs skruostu riedantį vandens lašelį. Li Mei tirpo. Jis paėmė iš jos rankų cilindrą. Su šviesiai pilku cilindru ant galvos Teo atrodė juokingai. Jis vilkėjo dieninio frako švarką su paikomis uodegėlėmis už nugaros ir marškinius standžia apykakle. Li Mei palietė Teo skruostą, pauostė jam prie atlapo prisegtą gėlę ir pataisė cilindrą.

– Atrodai labai puošniai, Tijo, mano meile.

– Labai puošniai ir kvailai, – nusijuokė jis.

Li Mei nusijuokė drauge.

– Eime kartu, – tarė jis.

– Ne, mano meile.

– Kodėl?

– Taip nedera.

– Man nusispjaut, dera ar nedera.

– Ne, šiandien turiu kitų reikalų.

– Kokių?

– Eisiu pasikalbėti su tėvu.

– Su Feng Tuhongu? Tebūnie jis prakeiktas, tas velnias! Juk prisiekei man, kad niekada daugiau nenorėsi jo matyti.

Li Mei nuleido galvą ir atsiskyrė plaukais nuo jo tarsi banguojančia užuolaida.

– Žinau. Sulaužysiu savo priesaiką. Melsiu dievų, kad man už tai atleistų.

– Neik pas jį, mylimoji. Prašau. Jis gali tave nuskriausti, o aš to neištverčiau.

– Arba aš galiu jį nuskriausti, – pasakė Li Mei, keldama migdolo formos akis į Teo. Skausmingai gražias.

Teo stengėsi sutelkti dėmesį. Ačiū Dievui, vestuvių ceremonija ilgai netruko. Tai – civilinės metrikacijos pranašumas, palyginti su rafinuotai ištęsta bažnytinės santuokos ceremonija, kupina tuščio blizgesio ir kvailų plepalų, kurių Teo negalėjo pakęsti. Civilinės santuokos ceremonija kur kas geresnė. Trumpa ir dalykiška. Bet Alfredo jam buvo gaila. Šis buvo kiek nusiminęs, kad jam neteko vesti savo nuotakos prie bažnyčios altoriaus ir Dievo akivaizdoje duoti santuokos įžadų, bet jei jau užsispyrė vesti moterį, kuri kartą buvo ištekėjusi, argi galėjo tikėtis ko kito? Šiuo požiūriu Anglijos bažnyčia skrupulingai laikosi nustatytos tvarkos.

Nuotaka tviskėjo. Tai ir kėlė Teo nepatogumų. Mat jis sėdėjo pirmoje eilėje tuoj už jaunikio ir nežinojo, kokie svečiai sėdi aplink, tik akies krašteliu matė jų skrybėles, nepriekaištingai parištus kaklaraiščius ir uodė kvepalų aromatą. Didžiausia kliūtis jam buvo trumpas nuotakos švarkelis. Mat jis buvo išsiuvinėtas smulkiais kaip sėklytės perliukais ir tviskėjo, mirguliavo sulig kiekvienu jos kvėpsniu, atspindėjo šviesą ir tais atspindžiais taip svaigino Teo, kad jam sukosi galva ir buvo sunku surikiuoti mintis. Tada jis sutelkė dėmesį į nuotakos suknios sijoną, į lieknus jos klubus po plonu dramblio kaulo spalvos šifonu, į švelnius vingius ir akiai mielą sėdmenų iškilumą. Ir staiga panoro būti namie su Li Mei. Vonioje. Ir liežuviu braukti per gelsvą jos šlaunį.

Jis papurtė galvą. Stipriai užsimerkė ir vėl atsimerkė. Išgujo iš galvos tokias mintis. Pastarosiomis dienomis buvo neįmanoma nuspėti, kur nuklys jo mintys, ir tai vertė Teo nerimauti. Nusimovęs pilkas pirštines, jis ėmė trinti rankas nekreipdamas dėmesio į keliamą triukšmą, bet už nugaros sėdinti moteris įsakmiai pirštu pabaksnojo jam petį, tad Teo liovėsi. Salėje buvo susirinkę ne daugiau kaip trisdešimt žmonių – Alfredo bendradarbiai iš „Daily Herald“, vienas kitas vyrukas iš klubo, pagyvenusi didžiakrūtė, vilkinti taftos suknia, aiškiai rusė, bet jam nepažįstama, ir linksma, bet asketiška pora žilais, baltais kaip debesėlis plaukais; abu nesiliovė šypsojęsi. Teo lyg per miglą prisiminė Alfredą kažkada minėjus, kad tai buvę misionieriai, gyvenantys tame pačiame name kaip ir Valentina.

– Ar tu, Alfredai Frederikai Parkeri, imi šią moterį į...

Ne, viskas ne taip. Tai ši moteris ima Alfredą į vyrus. Tai buvo akivaizdu visiems, tik ne vargšam jaunikiui. Ši moteris ir jos duktė. Teo pirštais persibraukė perštinčias akis. Kurgi duktė?

Jis prisiminė šiek tiek anksčiau matęs ją, santūrią ir tiesią kaip styga, einančią į salę paskui motiną. Ta mergina sodriai žalia suknele ir vešliais, spindinčiais vario spalvos plaukais žinojo, kaip reikia vaikščioti. Ji žengė kaip džiunglių karalienė. Teo pažvelgė į kitapus tako sustatytas kėdes ir ją pamatė. Lidija sėdėjo įbedusi žvilgsnį į blyškiai žalsvomis pirštinaitėmis apmautas ir sterblėje sudėtas rankas ir staigiais, bet niekieno dėmesio neatkreipiančiais judesiais tampė pirštų galus. Jos plaukai buvo nusvirę į priekį ir užkritę ant veido, bet vis tiek nepaslėpė ilgo brūkšnio prie ausies. Savo džiunglėse ji, be jokios abejonės, neseniai su kažkuo kovojo.

Teo atsirėmė į atlošą ir surizikavo užsimerkti. Ir akimirksniu atsidūrė kinų žvejų valtelių, siūbuojančių denių ir pageltusių dantų pasaulyje. Jam prieš akis kuo aiškiausiai iškilo vaizdas: plačiose upės žiotyse apsižergęs sielį plūduriuoja Kristoferis Meisonas, apspistas gyvačių, ryjančių jam akis ir lendančių į ausis.

Teo šyptelėjo ir tyliai užknarkė.

– Na, kaip manai, Teo, drauguži? Po galais, sakyčiau, gana padorus, ar ne?

– Taip, išsinuomojai tikrai puikų rūmą, Alfredai. – Tai buvo namas rytiniame anglų kvartalo pakraštyje, prie Šv. Sebastijono bažnyčios, pasislėpęs medžiais apaugusioje gatvelėje. – Čia tu ir gražuolė tavo nuotaka turėtumėte būti laimingi. – Apie dukterį Teo neužsiminė.

– Ir aš taip manau.

Jiedu stovėjo terasoje ir žvelgė į erdvų sodą, kuris, net ir spaudžiamas atšiaurios žiemos gniaužtų, atrodė nepriekaištingai prižiūrimas. Jų cigarų dūmai ramiame žiemos ore raitydamiesi kilo į viršų, o brendžio taurės buvo beveik tuščios. Teo nekantravo išeiti. Jam peršėjo akis ir skaudžiai dilgčiojo oda. Rodės, tarsi po ja įlindęs kažkoks graužikas būtų jaudrinęs nervų šakneles. Jam už nugaros svetainėje puikiai leidžiančių laiką svečių klegesys vis stiprėjo, mat vestuvių pokylyje jie buvo vaišinami kuo puikiausiais valgiais ir gėrimais. Atsklido ir muzikos garsų – Polo Vaitmano orkestro grojamos melodijos nuotrupa. Tas garsas tarsi skustuvo ašmenys užgavo Teo ausis.

– Kada išvykstate? – paklausė jis.

– Šiandien. – Alfredas žvilgtelėjo į kišeninį laikrodį. – Pusę trijų taksi nuveš mus į geležinkelio stotį. Visą savaitę praleisime Datonge. Dviese. Juk medaus mėnuo. Tik Valentina ir aš.

Ir Alfredas taip plačiai nusišypsojo, kad Teo pamanė, jog draugo veidas plyš pusiau.

– Huajuano šventykla jums patiks.

– Tikrai nekantrauju ją pamatyti. Valentina taip pat.

– Neabejoju. O kaip mergaitė?

– Lidija?

– Taigi. Ar ji liks čia? O gal... – Staiga Teo suvokė niekaip negalįs prisiminti. Kuo vardu ta daili šviesiaplaukė mergaitė? Selė? Dolė? Polė? Taip, tikrai – Polė! – O gal pagyvens pas Polę?

Pirmą kartą tą dieną akinanti Alfredo šypsena šiek tiek priblėso.

– Ji nutarė pasilikti šiuose namuose. Čia gyvena virėjas su žmona, be to, kasdien ateina namų ūkyje padedantis berniukas ir sodininkas, tad viena Lidija tikrai nebus.

– Tuomet nėra ko nerimauti.

– Bet nepasakyčiau, kad man tai patinka. Lidija, nors ir kviečiama, atsisakė apsistoti pas Meisonus, be to, nenori nė girdėti, kad pasamdyčiau patikimą moterį, kuri pagyventų čia ir ją paglobotų, kol būsime išvykę. – Alfredas nusiėmė akinius ir kruopščiai juos nusivalė. – Juk tik savaitę, – burbtelėjo sau po nosimi. – O šiemet jai sukaks septyniolika. Gal nieko bloga per savaitę nenutiks?

Teo nusijuokė ir nudūrė akis į drėgnas pilkas akmens plokštes po kojomis, norėdamas išvengti ryškios akyse mirguliuojančios šviesos.

– Nebijok, mielas drauge, ši mergina moka savimi pasirūpinti.

Alfredas rimtai pažvelgė į Teo.

– Dėl to man ir neramu.

– Dėl ko tau neramu, angele mano? – įsiterpė į terasą įžengusi Valentina.

– Ak, nerimauju, kad vėl neimtų snigti ir nevėluotų mūsų traukinys.

– Niekai, šiandien net ir oro sąlygos mums palankios. Viskas bus gerai.

Nusijuokusi Valentina priėjo prie sutuoktinio – taip arti, kad beveik į jį atsirėmė. Alfredas maloniai jai nusišypsojo. Apkabino žmonai liemenį, o ji atsisuko veidu į jį – „kaip gėlės žiedas į saulę,“ – pagalvojo Teo. Jis matė, kad bičiulis tiesiog spindi iš pasididžiavimo ir aklos meilės, ir tas spindėjimas jam atrodė kažkoks truputį nepadorus. Teo baiminosi dėl Alfredo.

Terasoje buvo žvarbu, o Valentina vilkėjo tik šviesiai rusvą šifono suknelę, kurios sijonas jai judant bangavo plaikstomas vėjo. Teo pastebėjo, kad po plonu suknios audiniu sustandėjo jos krūtų speneliai. Nenumanė, ar nuo šalčio, ar dėl geismo. Jam labiau patiko laimę simbolizuojantys ryškiai raudoni drabužiai, kuriuos per vestuves dėvi kinai, o ne blyškių šviesių spalvų, kurioms pirmenybę teikia vakariečiai, bet vis tiek turėjo pripažinti, kad Valentina atrodo žavingai. Ir akys, ir tamsūs jos plaukai spindėjo. Kaklą puošė trys eilės perlų karolių, tokių pat blyškių kaip ir jos oda. Pajutusi, kad Teo į ją spokso, Valentina atsisuko ir sugavo jo žvilgsnį, – jie žvelgė vienas kitam į akis akimirką ilgiau, nei leidžia mandagumas, – o tada vėl nusišypsojo Alfredui.

– Angele, eime į vidų. Čia šalta, o ir ponas Viloubis, atrodo, negaluoja.

– Dievaži, ji teisi, Teo, atrodai išblyškęs. Moterys tai greičiau pastebi.

– Iš tiesų, – pritarė Teo ir pasuko prie durų, ketindamas išeiti iš pokylio.

Į svetainę grįžusius už rankų susikibusius jaunavedžius svečiai sutiko džiaugsmingais šūksniais ir visi kartu užtraukė: „Nes jis yra mielas ir geras vyrukas...“, o paskui – „Nes ji yra miela...“

Aukšti balsai buvo girdėti ir anapus lauko durų. Tik staiga daina nutrūko. Svetainėje pasigirdo duslus, pykčio persmelktas riaumojimas, o iš paskos, kažką čiauškėdamas kaip paukštelis, lėkė čia dirbantis vaikinukas kinas. Akimirką Teo sudvejojo, ar tai ne dar viena haliucinacija. Vaizdas atrodė pernelyg keistas, kad būtų tikras. Be paliovos keikdamasis rusiškai, per vestuvių pokylio svečių būrį kelią skynėsi įspūdingo stoto vyras, apimtas pykčio, pagiežos ir akivaizdžiai girtas. Su garbanota juoda barzda, raiščiu ant akies ir su drabužiais, dvokiančiais taip, tarsi nebūtų jų nusivilkęs nuo bolševikų revoliucijos laikų. Kiti svečiai taip pat nerimaudami žiūrėjo į įsibrovėlį. Deja, tai buvo tikra. Milžinas nerangiai žengė į priekį, kažką niurnėjo ir svirduliavo; rodės, net svetainė siūbavo, o jos erdvė susitraukė.

– Tas žmogus girtas.

– Gaila, kad neturiu revolverio.

– Iškvieskite policiją.

– Nelįsk, Džoni, nes kas nors gali nukentėti.

Teo pastojo tam vyrui kelią. Jis ir pats nežinojo, ką ketina daryti, – gal iš makšties, pritvirtintos prie kulkšnies, išsitraukti trumpaašmenį peilį, kurį pastaruoju metu visuomet nešiojosi... O gal galvoje mirguliuojančios šviesos pavertė jį nematomu ir jis galėtų kumščiu išmalti snukį tam vyrui, o tas jo nė nepastebėtų? Teo tikrai šmėstelėjo ši paika mintis. Jis žinojo tik viena: nenori, kad Alfredui atsitiktų kas nors bloga. Tik ne jo vestuvių dieną.

Vienos juodos akies žvilgsnis pervėrė Teo, ir akimirksniu prie jo veido ėmė grėsmingai artėti stambi sulenkta alkūnė. Staiga trūktelėtas už rankos, Teo kluptelėjo, pasviro, ir alkūnė smogė jam į petį, nekliudydama žandikaulio. Į jį įsmigo pora šviesiai rudų akių, ir jo žvilgsnis užkliuvo už jį patraukusių ir vis dar jo įsitvėrusių rusaitės plaštakų. Paskui ji dingo.

Kankinamas galvoje pulsuojančio skausmo ir akinančios šviesos, Teo pamėgino suvokti, ką mato. Tufei, rusas banditas, nusitaikė į jaunavedžių porą. Alfredas, visada gerų manierų ir ramus Alfredas, iš įtūžio rėkdamas kaip žvėris, puolė į priekį ginti mylimosios, bet didžiulė letena vienu nežymiu raumens krustelėjimu nubloškė jį šalin. Alfredas parkrito ant grindų kraujais aptekusia galva.

Klyksmas. Kažkas klykė.

O Valentina Ivanova, tai yra Valentina Parker, šaukė ant milžino. Tėškė jam per veidą. Ir ne kartą, o tris. Kad tai pavyktų, jai teko aukštai iškelti ranką, bet atrodė ji kaip kačiukas, sumanęs pažaisti su liūto snukiu. Tačiau įsibrovėlis jos nė pirštu nepalietė. Tik niurnėjo, mykė ir purtė didelę gauruotą galvą. Jis klupčiojo ir svirduliavo, mat buvo pernelyg girtas, kad galėtų tvirtai laikytis ant kojų, o Valentina vis tiek ant jo šaukė.

– Pošol von! Dink iš čia, dvokianti rusiška kiaule! Ubiraisia ot siuda, griaznaja svinja!

– Prodažnja škura! – subaubė jis. – Parsidavėlė!

Teo pripuolė prie Alfredo ir padėjo jam atsistoti.

– Liaukitės, liaukitės! Prekratitie!

Tai buvo mergina. Paėmusi suspaudė didžiulę vyro plaštaką ir trūktelėjo, kad jis pažvelgtų į ją. Juoda akis neskubėjo nusisukti nuo nuotakos veido, bet galų gale nukrypo į šalia stovinčią merginą.

– Pošli, eime, – skubriai ištarė ji. – Eime su manimi. Greitai. Bistro. Kitaip jus nušaus kaip šunį.

Ir tada viskas baigėsi. Klyksmai liovėsi. Vyras išėjo. Alfredas puolė prie Valentinos. Mergina dingo. Teo tik prisiminė, kaip ji, neaukšta ir smulkutė, tempė tą augalotą banditą iš svetainės, o jis, keisčiausia, tyliai ėjo, tik skruostais jam į barzdą ritosi ašaros. Pagyvenusi didžiakrūtė išskėtusi rankas stovėjo vidury kambario ir, pakėlusi akis į lubas, laužyta anglų kalba tarė:

– Tu už tai sumokėsi. Dievas privers tave už tai sumokėti.

Teo paklausė savęs, ar rusė turėjo omenyje jį.