56

Pokštą su vandeniu jie pakartojo dar du kartus. Kaskart vis ilgiau. Lidijai degė plaučiai. Ji žiaukčiojo, spjaudė purvą. Godžiai kvėpė orą. Jai temo akyse. Ji troško mirti, ir vis dėlto kiekvieną kartą kovojo už gyvybę kaip laukinis žvėris.

Piktdžiugiškai besijuokiančiam vyrui šis darbas patiko. Jis delnu vis tapšnojo per dėžės šonus ir spigiai kažką kalbėjo kiniškai. Ir tik tuomet, kai Lidija patikėdavo, jog šį kartą tikrai prigers, kai jos sąmonė virsdavo tamsiu tuneliu ir jame imdavo žybsėti žvaigždės, o plaučius nutvilkydavo liepsna, jis nuskubėdavo į kitą dėžės pusę ir ištraukdavo siaurą sklendę Lidijai po kojomis. Vanduo plūstelėdavo pro plyšį, o ji leisgyvė susmukdavo ant dėžės dugno. Jai skaudėjo visą kūną.

Lidija nė nepajuto, kad jai paleido vidurius.

Ji prarado laiko nuovoką.

Kartais įsignybdavo į skruostą ir pasitikrindavo, ar dar gyva. Ar ji vis dar Lidija Ivanova.

Pradėjo tuo abejoti.

Išgirdusi atšaunamą durų skląstį, krūptelėdavo visu kūnu. Žingsniai ant laiptų. Lidija imdavo giliai ir godžiai kvėpuoti, kad alveolės išsiplėstų net pačiuose plaučių pakraščiuose. Jai reikėjo prisikaupti oro. Prieš plūstelint vandeniui. Jos oda buvo nejautri nuo šalčio. Ir iš baimės. Ji susigūždavo. Pasiruošdavo.

Bet šį kartą Lidija neišgirdo grindimis velkant laistymo žarnos. Šį kartą grindimis buvo tempiamas kažkoks medinis daiktas ir sumirguliavo ryškesnė šviesa.

Kas bus dabar?

Staiga pasaulis pasikeitė. Dėžės viršus dingo. Kažkas, ištiesęs ranką, sugriebė ją už plaukų ir, skaudžiai juos pešdamas, privertė ją atsistoti. Sustingęs Lidijos kūnas buvo nevikrus ir ji užsidirbo antausį. Paskui pažvelgė į geltonodį kiną liesu veidu ir arti viena kitos įsodintomis akimis. Jo dantys buvo raudoni ir neatsitokėjusiai Lidijai dingtelėjo, kad tai kraujas, jis ką tik surijo kažkokį gyvą padarą, bet paskui ji pamatė, kad vyras kramto kažkokias tamsiai raudonas sėklas, kurių buvo prisipylęs į neužimtos rankos saują.

– Guo lai! Gi nu.

Jis ištempė Lidiją iš dėžės ir ji, markstydamasi nuo blausios šviesos, apsižvalgė. Ji neklydo. Buvo kalinama rūsyje. Prabėgdamos kampe į ją grįžtelėjo dvi ūsais trūkčiojančios žiurkės. Dėžė buvo geležinė, kubo formos, užkelta ant medinės pakylos, kurios apačioje buvo įrengtas nuotakas, o atremtos prie šono stovėjo kopėčios. Lidija tomis kopėčiomis nusirito žemyn, nes nutirpusios kojos nepajėgė remtis į skersinius.

Neverk. Nemaldauk.

Spjauk jam į prakeiktą snukį.

Ji neverkė. Nemaldavo. Nespjovė jam į veidą. Darė, kas jai buvo liepiama. Pagrobėjas sukaustė jai riešus mediniais antrankiais, ant kaklo užnėrė virvę, o tada iš rūsio kaip kokį šunį nusivedė ilgu, drėgnu ir tamsiu koridoriumi šiferio sienomis, – rodės, tai buvo savotiškas tunelis, jungiantis du pastatus. Paskui laiptais aukštyn. Penkiais maršais. Gal pamėginti sprukti? Čia?

Bet Lidijai vos pakako jėgų laikytis ant kojų ir eiti. Kai kluptelėdavo ar sulėtindavo žingsnį, kinas taip stipriai trūktelėdavo virvę, kad ji iš karto suvokdavo, koks stiprus tas vyras ir koks išsekęs jos kūnas. Taigi. Ne. Bėgti dar ne laikas. Siauraveidis stumtelėjęs atidarė duris.

Šiluma.

Pirmiausia Lidiją užplūdo šiluma. Auksinės, švelnios kaip šilkas šilumos bangos užliejo jai odą, ištraukė į kaulus įsismelkusį šaltį. Iš malonumo ji vos nepravirko. Staiga Lidija pajuto norą padėkoti grobikams, kad ją sušildė, bet viena jos asmenybės dalis primygtinai kartojo, kad tai nesveikas jausmas. Juk Lidija jų nekenčia. Nekenčia.

Staiga kilo triukšmas. Kambarį persmelkė garsas, nuo kurio jai ėmė svaigti galva. Stiprūs balsai. Griausmingas kvatojimas. Jis aidu nuvilnijo per tuščią jos galvą ir nuo ryškios šviesos jai suskaudo akis. Lidija prisimerkė, greitai priprato prie tos šviesos ir pamėgino susiorientuoti, kur atsidūrė. Tai buvo didelis kambarys aukštomis lubomis, iš palubės nuo meniškai išdrožinėtų sijų į ją žvelgė įvairiausi pavidalai, Lidija basa stovėjo ant grindų, išklotų raudonomis raštuotomis plytelėmis, o langai buvo maži ir grotuoti. Kambario sienas puošė gausiai išsiuvinėti, stori apmušalai, o pasieniuose stovėjo ilgi mediniai suolai. Patalpa buvo pilna kinų. Jie tyčiojosi. Badė ją pirštais. Spjaudė. Visi juodai apsirengę. Aplink buvo per daug juodumos. Per daug mirties.

Dėl to, kad stovi nuoga, vien su primityviais antrankiais ir ant kaklo užnerta virve, Lidija nesielvartavo. Drovumą jau buvo įveikusi. Dabar nuogumas jai rūpėjo tiek, kiek būtų rūpėjęs stovint priešais gaują laukinių šunų.

Priešais veidą tingiai švystelėjo sugniaužtas kumštis. Lidija pasilenkė ir išvengė smūgio. Kambaryje susirinkusių kinų veiduose atsivėrė plačios raudonos skylės ir nuskardėjo juokas, bet jai suduoti mėginusiam vyrui nebuvo linksma. Jis buvo plačiapetis, aukštas ir stambus, tukliu veidu ir glotnia, blizgančia oda. Lidija negalėjo pasakyti, kokio jis amžiaus, bet atrodė maždaug trisdešimties ir elgėsi labai oriai. Jo kakta buvo aukšta, o lūpos irzliai perkreiptos. Keista, bet jis vilkėjo solidų juodą vakarietišką kostiumą. Tai teikė Lidijai vilties. Stovėdamas priešais ją, jis kiniškai nusikeikė.

– Tu, susmirdus kale, šūdą ryjančio bepirščio kekše. – Angliški žodžiai Lidiją pribloškė. – Ir tu liksi be pirštų. Ir be akių. Ir be baltų dvokiančių krūtų. Aš jas sušersiu rūsyje likusioms žiurkėms.

Šiuos grasinimus ji išgirdo ne iš glotniaodžio, o iš jauno, keturiolikos ar penkiolikos metų vaikinuko ilgais susitaršiusiais plaukais ir nervingu žvilgsniu, išbėrusio šiuos žodžius be jokios intonacijos, kaip žirnius į sieną. Jis stovėjo augalotajam, ją keikiančiam vyrui, už nugaros, ir sustingusiose Lidijos smegenyse tvykstelėjo, kad berniukas greičiausiai tėra vertėjas, kaip papūga kartojantis šeimininko žodžius.

Ji vėl pažvelgė į šeimininką ir staiga sraigteliai jos galvoje ėmė suktis greičiau. Lidija jį pažino. Prisiminė mačiusi jį kinų laidotuvėse, į kurias ją buvo nusivedęs Čangas. Tai jis kniūbsčias tysojo už karsto. Juešengo brolis, Feng Tuhongo sūnus. Pats Poču. Lidija spjovė į jį, į žmogų, kankinusį Čangą Anlo. Jis smarkiai trenkė Lidijai ir dusliai pasakė:

– Ni ei si siue hui vhun.

– Išmoksi pagarbos, – išvertė berniukas.

– Paleisk mane, – piktai sušnypštė Lidija, pajutusi burnoje kraujo skonį.

– Atsakysi į klausimus.

– Esu įtakingo anglų spaudos magnato duktė. Tuoj pat mane paleisk arba anglų kareiviai ateis čia su šautuvais ir...

– Bao či!

– Tylos, – išvertė berniukas.

Poču sugriebė Lidiją už plaukų ir jėga atlošė galvą. Tada ėmė rėkti tiesiog į veidą, pūsdamas gaižų alkoholio tvaiką, o tamsių jo akių žvilgsnis slydo jos krūtimis, šlaunimis ir dar žemiau... Lidija užsimerkė, kad jo nematytų.

Ir tuomet, paleidęs plaukus, jis pasilenkė ir vienu staigiu judesiu išpešė jai kuokštą gaktos plaukų. Skausmas buvo aštrus, bet trumpas ir ji nė neūktelėjo. Poču iškėlė laimikį – vario spalvos gaktiplaukių sruogą, kad visi matytų ir pasieniuose stovintys vyrai pasveikino jį džiaugsmingais šūksniais. O Lidija prisiminė, kaip Čangas Anlo, tuos pačius plaukus apsivyniojęs ant sveikų pirštų, pavadino juos lapės liepsnomis. Užtat ji ne juokais sutriko, kai mėgindama kaip nors išsilaisvinti iš antrankių, žvilgtelėjo į dilbius. Ant jų buvo matyti daugybė kandimo žymių. Jas paliko jos pačios dantys, mat tupėdama dėžėje ir apgaubta tamsos ji kandžiojosi ranką. Kaip lapė spąstuose. Tai Lidiją išgąsdino.

Ji prisivertė atsitiesti.

– Už tokį darbą seras Edvardas Karlailis tau gyvam kailį nudirs.

Berniukas išvertė Lidijos žodžius. Poču nusijuokė.

– Dzai na? Kur Čangas Anlo?

– Nežinau.

– Žinai. Ir pasakysi.

– Ne. Nežinau. Kai atėjo Kuomintango kareiviai, jis pabėgo.

– Meluoji.

– Ne. Bu.

– Taip.

Poču ištartus žodžius berniukas kaskart pakartodavo angliškai.

– Klok tiesą.

Šį kartą žodžius lydėjo smūgis.

– Klok tiesą. – Dar vienas taukštelėjimas. – Tiesą! – Taukšt. Taukšt. Taukšt. Dar ir dar. Lidija liovėsi skaičiuoti.

Kinas praskėlė jai lūpą. Burna nusidažė raudonai. Ausyse spengė.

Taukšt. Taukšt.

Stipriau. Peilio geležtės galiukas bakstelėjo į jos kairės akies voko kamputį ir ėmė slysti paakiu, tarsi Poču būtų ketinęs iškabinti Lidijai akį.

– Jis mirė! – suriko ji.

Peilis stabtelėjo. Smūgiai liovėsi. Lidija alsavo. Negiliai ir baimingai.

– Kada? – paklausė Poču.

Angliškai. Bet Lidija neatkreipė į tai dėmesio. Ji įtemptai galvojo.

– Kaip jis mirė? – Poču peiliu brūkštelėjo ratą aplink Lidijos krūtį ir ji pajuto dūrį bei ištryškusį šlakelį kraujo.

– Dėl ligos.

– Šen meši hou? Kada?

– Šeštadienį. Nuvedžiau jį į prieplaukos rajoną. Slaugiau... Senoje lūšnoje... Jis mirė. – Lidijos skruostais ėmė riedėti ašaros. Apsiverkti nebuvo sunku.

Berniukas vėl išvertė jos žodžius, bet Poču, rodės, labiau įtikino ašaros. Niekinamai šypsodamasis, jis žingtelėjo atatupstas, švystelėjo peilį aukštyn ir, besisukantį ir krentantį, vikriai sučiupo už dramblio kaulo kriaunų. Tada vėl įdėmiai pažvelgė į Lidiją.

– Guo lai.

– Ateik, – išvertė berniukas.

Paėmęs Lidijai ant kaklo užnertą virvę, Poču per kambarį nutempė ją prie viename kampe pastatytos pertvaros. Lidijos žvilgsnis užkliuvo už jos kraštų, inkrustuotų lazuritu ir koralais, dramblio kaulu ir perlamutru ir ji pasistengė šį vaizdą įsiminti. Jei šis niekšas ketino išdurti jai akis, Lidija norėjo, kad paskutinis matytas vaizdas ilgai išliktų atmintyje.

– Žiūrėk. Gi nu.

Poču patraukė pertvarą.

Lidija pažvelgė. Ir pasigailėjo, kad neprigėrė dėžėje.

Ant stalo, sudėtos tvarkingai kaip chirurgo instrumentai operacinėje, gulėjo dvi eilės įrankių. Sunkios žnyplės ir pjūklai, vieni dantyti, kiti smailiais kaip adata galais, o šalia buvo išdėlioti kūjeliai, grandinės, odiniai antkakliai ir antrankiai. Lidijos žvilgsnis nukrypo į gelžgalį ilgu siauru semtuvu ir tvirta medine rankena. Net ir sapnuodama baisiausią košmarą ji nebūtų atspėjusi, kam tas įnagis naudojamas.

Lidijai pasidarė silpna. Ji visai praskydo. Negalėjo kvėpuoti. Pajuto šlaunimis slenkant kažką šilta ir suprato, kad jos kūnas taip kratosi baimės. Gėdos ji nejautė. Tą jausmą seniai buvo praradusi.

– Žiūrėk, gi nu, – pakartojo Poču. – Dvokianti kekše. Žiūrėk.

Bet ji girdėjo. Iš Poču tariamų žodžių suprato, kad jis nekantrauja.

– Sakyk tiesą.

Ji linktelėjo.

– Kur Čangas Anlo?

– Miręs.

Paėmęs sunkias, geležines, dantytas žnyples, Poču atsainiai jas pakilnojo, susikaupęs suraukė vešlius juodus antakius ir suėmė jomis Lidijos krūties spenelį. Spustelėjo.

Ji sukliko.

Kraujas, skaisčiai raudonas kaip dažai. Deginantis krūties skausmas. Tuo šūksniu Lidija išreiškė savo pyktį ir neapykantą, išrėkė juos tiesiai Poču į veidą ir, jei kažkas, stovintis už nugaros, nebūtų stipriai patraukęs ant kaklo užnertos virvės, Lidija būtų puolusi ant jo ir dantimis išplėšusi Poču akis.

– Gerai. – Poču ramiai šyptelėjo, nors jo smakras buvo aptaškytas krauju. – O dabar sakyk tiesą.