1
1917gruodis,
Rusija
Traukinys dundėdamas sustojo. Iš pūškuojančio garvežio kamino į baltą dangų kamuoliais ėmė virsti pilkšvas garas, ir dvidešimt keturi prie jo prikabinti prekiniai vagonai, trūkčiodami ir dunksėdami, cypiant ratams pamažu sustojo. Tuščio, šalčio sukaustyto kraštovaizdžio tylą trikdė vien arklių prunkštimas ir įsakmūs kariškių šūkčiojimai.
– Kodėl sustojome? – pašnibždomis savo vyro paklausė Valentina Frys.
Jai iš burnos išvirtęs garas pakibo tarp jų nelyginant suledėjusių vandens garų uždanga. Valentinai atrodė, kad vilties netekęs protas – vienintelė dar veikianti jos kūno dalis. Ji suspaudė sutuoktinio ranką. Šį kartą ieškodama ne šilumos, o kad įsitikintų, jog jis vis dar čia, šalia jos. Jis papurtė galvą – nuo šalčio pamėlusiu veidu, nes į savo paltą buvo tvirtai įsupęs miegančią mergaitę, kurią laikė ant rankų.
– Dar neatvažiavome, – tarė jis.
– Tikiuosi, – sušnabždėjo Valentina.
Jis šyptelėjo žmonai ir jie abu, įsitvėrę neobliuotų lentų, iš kurių buvo sukaltos juos gabenančio gyvulinio vagono sienos, priglaudė veidus prie siaurų, tarp storų lentų žiojinčių, plyšių. Visi bendrakeleiviai darė tą patį. Vilties netekusios akys. Akys, mačiusios per daug.
– Jie ruošiasi mus nudėti, – ramiai ir dalykiškai pasakė Valentinai barzdotas vyras iš dešinės. Jis kalbėjo ryškia gruziniška tartimi, karakulio kepurę buvo užsimaukšlinęs iki pat ausų. – Kitaip kuriam galui sustojome vidury dykvietės?
– O Šventoji Marija, Dievo Motina, saugok mus, – raudojo susirietusi senė, sėdėdama ant prišnerkštų grindų, susisupusi į tiek daug skarų, kad atrodė kaip mažas taukais aptekęs Buda. O po tais dvokiančiais skudurais buvo vien oda ir kaulai.
– Ne, babuška,1 – suirzęs pasakė kitas vyriškis. Jo balsas atsklido iš vagono galo, kuriame ledinis vėjas negailestingai skverbėsi pro lentų plyšius, versdamas keleivius traukti į plaučius Sibiro dvelksmą. – Ne, mus apsaugos generolas Kornilovas. Jis žino, kad mes šiuose visų pamirštuose gyvuliniuose vagonuose mirštame badu. Jis neleis mums mirti. Jis – didis karvedys.
Į būrelius susispietusiais, nusikamavusiais veidais nuvilnijo pritariamas murmesys, blausiose akyse įsižiebė vilties kibirkštėlė, jaunas vaikinukas šviesiais suskretusiais plaukais, anksčiau abejingai tysojęs vagono kampe, pašoko ant kojų ir, pajutęs palengvėjimą, pravirko. Čia jau seniai niekas nebuvo švaistęs jėgų ašaroms.
– Brangus Dieve, meldžiu, kad būtumėt teisus, – tarė kitas vyras įdubusiomis akimis, nešvariu tvarsčiu apsivyniojęs nupjautos rankos bigę. Naktį per miegus jis visą laiką dejuodavo, bet dieną būdavo tylus ir įsitempęs. – Vyksta karas, – šiurkščiai pridūrė jis. – Generolas Lavras Kornilovas negali būti visur tuo pačiu metu.
– Bet aš jums sakau, kad jis čia. Pamatysite.
– Ar jis teisus, Jensai? – pakėlusi akis į sutuoktinį, paklausė Valentina.
Ji buvo vos dvidešimt ketverių, smulkutė ir gležna, bet turėjo tamsias ir jausmingas akis, kurių žvilgsnis – bent jau trumpai – galėjo priversti vyrą pamiršti ir šaltį, ir vidurius gurginantį alkį, ir ant rankų laikomos mergaitės svorį. Jensas Frysas už žmoną buvo dešimčia metų vyresnis ir ne juokais baiminosi dėl Valentinos saugumo, jei visur šmirinėjantys bolševikų kareiviai pamatytų gražų jos veidelį. Palenkęs galvą, jis lengvai pakštelėjo jai į kaktą.
– Netrukus sužinosime, – tarė.
Suskirdusias Valentinos lūpas palietęs neskustas, rusvais šeriais apžėlęs jo skruostas buvo šiurkštus, bet jai patiko ir tas šiurkštumas, ir seniai neprausto jo kūno kvapas. Lyg priminimas, kad ji dar nemirė ir nepateko į pragarą. Mat čia jautėsi kaip tikrame pragare. Ir miegančią, ir būdraujančią ją vis persekiojo mintis, kad ši košmariška kelionė per tūkstančius sniego ir ledo nuklotų mylių tęsis dar labai ilgai, visą amžinybę, ir toks žiaurus prakeiksmas jai skirtas už tai, jog kadaise nepaklausė savo tėvų.
Staiga stumdomosios vagono durys triukšmingai atsidarė ir kažkas piktai suriko:
– Vsie iz vagona, bistro!2
Šviesa Valentiną apakino. Čia jos buvo tiek daug. Ją, visą laiką tūnančią prieblandoje skendinčiame vagone, ta šviesa užklupo plūsdama iš neaprėpiamo dangaus skliauto, atsispindėdama nuo sniego ir atimdama regėjimo dovaną. Valentina markstydamasi pamėgino įžiūrėti, kas vyksta aplink.
Nuo to, ką pamatė, jai sustingo širdis.
Eilė šautuvų. Visų jų vamzdžiai nukreipti tiesiai į skarmaluotus keleivius, besiropščiančius iš traukinio ir baimingai besiburiančius į grupeles, tvirtai susisupusius į paltus, kad nebūtų taip šalta ir baisu. Jensas pakėlė ranką, norėdamas padėti senai moteriai išlipti iš vagono, bet jam nespėjus jos paliesti, kažkas niūktelėjo senei į nugarą ir ji parkrito veidu į sniegą. Nė garso neišleido, nė nešūktelėjo. Bet vagono duris atstūmęs kareivis, mitriai trūktelėjęs, pastatė ją ant kojų ir atsainiai papurtė, kaip šuo purto rastą kaulą.
Valentina su vyru susižvalgė. Netardami nė žodžio, abu nuo Jenso peties nuleido mergaitę ant žemės ir, pastatę tarp savęs, žengdami koja kojon, paslėpė ją savo ilgų paltų skvernų klostėse.
– Mama... – atsklido šnabždesys. Nors mergaitei tebuvo penkeri, ji jau žinojo, kad reikia elgtis tyliai. Laikytis ramiai.
– Ša, Lidija, – sumurmėjo Valentina, bet neatsispyrė pagundai žvilgtelėti žemyn, į dukterį. Tačiau išvydo tik porą išpūstų šviesiai rudų akių, širdies pavidalo kaip drobė išbalusį veidelį ir į sniegą smunkančią aulinuku apautą kojytę. Valentina prigludo arčiau prie savo vyro ir veidelis dingo. Tik į plaštaką stipriai įsikibusi vaikiška rankytė priminė jai, kad duktė tebėra čia.
Gruzinas iš vagono buvo teisus. Čia tikrai plytėjo tyrlaukiai. Šioje atokioje vietovėje nebuvo nieko, tik sniegas, ledas ir vienas kitas vėjo nugairintas, tviskantis tamsaus lauko akmens viršugalvis. Tolumoje stirksojo guotas į skeletus panašių medžių, primenančių, kad čia gali egzistuoti gyvybė. Bet tai nebuvo vieta, tinkama gyventi.
Nebuvo ji tinkama ir mirti.
Tie raiti vyrai visai nepriminė kariuomenės. Jie nė iš tolo nebuvo panašūs į tuos dailius karininkus, kuriuos kadaise Valentina matydavo Peterburge, pokylių salėse ir trieigių traukiamose rogėse, vadinamose troika, arba čiuožiančius pačiūžomis ant Nevos ledo, besididžiuojančius šiugždančiomis uniformomis ir nepriekaištingomis manieromis. Šie vyrai atrodė kitokie. Pasaulis, iš kurio ji pabėgo, jiems buvo nepažįstamas. Jie buvo priešiškai nusiteikę. Pavojingi. Apie penkias dešimtis jų, budrių ir alkanų kaip vilkai, stovėjo išsirikiavę palei visą traukinį. Nuo šalčio jie gynėsi vilkėdami milines: pilkas, juodas, viena buvo žalsvai dumblinos spalvos. Bet visi rankose laikė po vienodą ilgavamzdį šautuvą ir visų akys degė sunkiai nusakoma neapykanta.
– Bolševikai, – tyliai paaiškino Jensas Valentinai, o kareiviai tuo metu ginė atvežtuosius į būrį, iš kurio gilumos tarsi ašaros sruveno maldos. – Pasikelk gobtuvą ir slėpk rankas.
– Rankas?
– Taip.
– Kodėl?
– Draugui Leninui patinka matyti rankas pūslėtas ir per daug metų įdiržusias nuo to, ką jis vadina sąžiningu darbu. – Jis globėjiškai palietė žmonai delną. – Nemanau, kad skambinimas pianinu yra būtent toks užsiėmimas, mieloji.
Valentina klusniai linktelėjo, pasikėlė gobtuvą, o laisvą ranką įsikišo į kišenę. Jos pirštinės, sabalenos pirštinės, kadaise tokios gražios, suplyšo į skutus per tuos miške praleistus mėnesius, kai naktimis jie keliavo pėsti, o dieną valgydavo kirminus ir kerpes. Ji prarado kur kas daugiau nei pirštines.
– Jensai... – tyliai tarė ji. – Aš nenoriu mirti.
Jis ryžtingai papurtė galvą ir mostelėjo laisva ranka į raitą augalotą karininką, kuris aiškiai visiems čia vadovavo. Į tą su žalsva miline.
– Jis turėtų mirti – už tai, kad sugundė valstiečius prisidėti prie visuotinės beprotybės, dabar draskančios Rusiją. Tokie kaip jis leido prasiveržti žiaurumui ir vadina tai teisingumu.
Tuo metu karininkas kažką riktelėjo ir dauguma jo kareivių nulipo nuo arklių. Šautuvų vamzdžiai buvo nutaikyti žmonėms į veidus, įremti į nugaras. Tylos gaubiamame tyrlaukyje sunkiai pūškuojant garvežiui, ragindami ir stumdydami, kareiviai suvarė krovinį – šimtus pabėgėlių – į glaudų ratą beveik už penkiasdešimt metrų nuo geležinkelio bėgių, o tada ėmė plėšti vagonus.
– Ne, maldauju, neatimkite, – iš vieno vagono sąstato priekyje išmetus glėbį nudriskusių antklodžių ir mažytę viryklėlę, sušuko šalia Valentinos stovintis žmogus. Jo skruostais ritosi ašaros.
Valentina ištiesė ranką. Palietė jam petį. Žodžiai čia nebūtų padėję. Aplink visų veidai atrodė papilkėję ir įsitempę.
Priešais kiekvieną vagoną pūpsančios menkos asmeninių daiktų krūvelės vis didėjo, uoliai slėpti daiktai buvo metami į sniegą ir deginami. Liepsnos, kurstomos iš garvežio paimtų anglių ir laistomos degtine, surijo paskutinius pabėgėlių savigarbos likučius. Drabužius, antklodes, nuotraukas, gerą dešimtį taip brangintų Mergelės Marijos ikonų ir net mažytį caro Nikolajaus II portretą. Visa pajuodo, sudegė, virto pelenais.
– Jūs išdavikai. Visi. Tėvynės išdavikai.
Šį kaltinimą metė augalotas karininkas žalsva miline. Nors ant jo drabužių nebuvo jokių skiriamųjų ženklų, tik ant kepurės su snapeliu – emblema, vaizduojanti du lenktus sukryžiuotus kardus, dėl aukšto jo rango ir valdžios nekilo nė menkiausios abejonės. Jis sėdėjo pasitempęs ant stambaus raumeningo žirgo ir lengvai jį valdė kartkartėmis spustelėdamas gyvulio šonus pentinais. Žvelgė jis niūriai ir nekantraudamas, tarsi užduotis sunaikinti baltagvardiečių krovinį jam būtų atrodžiusi niekinga.
– Nė vienas iš jūsų nenusipelno gyventi, – rūsčiai tarė jis.
Per minią nuvilnijo prislopinta dejonė. Sukrėsti žmonės, rodos, net susvyravo.
O jis pakeltu balsu rėžė toliau:
– Jūs mus išnaudojote. Ujote mus. Manėte, niekada neateis tokia diena, kai už savo darbus turėsite atsakyti mums, Rusijos liaudžiai. Bet klydote. Buvote akli. Kur dabar visi jūsų turtai? Carui galas, ir prisiekiu, kad...
Kažkur iš minios vidurio atsklido vienišas balsas:
– Dieve, laimink carą. Dieve, saugok Romanovus.
Driokstelėjo šūvis. Šoktelėjo karininko laikomas šautuvas. Vienas iš stovinčiųjų pirmoje eilėje susmuko ir liko tysoti sniege tarsi tamsi dėmė.
– Šis vyras sumokėjo už jūsų išdavystę. – Priešiškas ir kupinas paniekos jo žvilgsnis slystelėjo per priblokštų žmonių minią. – Jūs ir visa jūsų padermė buvote parazitai, sėdintys badaujantiems darbininkams ant sprando. Jūs sukūrėte žiaurumo ir tironijos pasaulį, kuriame turtingieji nekreipė dėmesio į vargšų raudas. O dabar paliekate savo šalį lyg žiurkės degantį laivą. Ir dar drįstate kartu pasiimti Rusijos jaunimą. – Timptelėjęs vadelę, jis apgręžė žirgą ir ėmė tolti nuo sulysusių pabėgėlių. – Dabar atiduosite visus vertingus daiktus.
Vadui linktelėjus galvą, kareiviai įsimaišė į belaisvių būrį. Kruopščiai ieškojo ir grobė papuošalus, laikrodžius, sidabrinius portsigarus ir visa kita, kas turėjo kokią nors vertę, taip pat visų rūšių pinigus. Jų rankos begėdiškai naršė po drabužius, tikrino pažastis, burnas, lindo net tarp krūtų, užčiuopdamos gerai paslėptus daiktus, garantuojančius galimybę išgyventi. Valentina prarado sijono palankoje įsiūtą ir paslėptą žiedą su smaragdo akimi, o iš Jenso kareiviai atėmė paskutinę bate slėptą auksinę monetą. Kai viskas buvo baigta, minia stovėjo tyli, tik kažkas vos girdimai kūkčiojo. Jie neteko vilties ir žado.
Bet karininkas liko patenkintas. Pasibjaurėjimo jo veide neliko. Jis atsisuko ir griežtai kažką įsakė jam už nugaros ant arklio sėdinčiam kareiviui. Keletas raitų vyrų akimirksniu ėmė skintis kelią per minią, skirdami ją ir keldami joje sąmyšį. Valentina stipriai sugniaužė mergaitės rankytę ir žinojo, kad Jensas nė už ką nepaleis antrosios. Visai pro pat juos ritmingai pražingsniavus stambiam bėriui ir pavojingai arti sucaksėjus kaustytoms kanopoms, iš mergaitės lūpų išsprūdo tylus šūksnis, bet šiaip ji laikėsi tvirtai įsikibusi ir triukšmo nekėlė.
– Ką jie daro? – pašnibždomis paklausė Valentina.
– Atskiria vyrus. Ir vaikus.
– O Dieve, ne.
Bet jis buvo teisus. Bolševikų nedomino tik seniai ir moterys. Kiti buvo atskiriami ir nuvaromi. Sušalusio tyrlaukio tylą sutrikdė sielvartingi riksmai, o iš už traukinio, priviliotas kraujo kvapo, artyn sėlino vilkas.
– Jensai, neleisk, kad jie paimtų tave arba mergaitę, – maldavo Valentina.
– Tėti... – Tarp jųdviejų vėl pasirodė dukters veidelis.
– Ša, mažute.
Vos tik Jensas spėjo užmesti palto skverną mergaitei ant galvos, jam į petį bakstelėjo šautuvo vamzdis. Jis susvyravo, bet ant kojų išsilaikė.
– Ei, tu. Ateik čia.
Rodės, raitas kareivis tik ir ieško dingsties paspausti gaiduką. Jis buvo labai jaunas. Ir labai nervingas.
Jensas nė nekrustelėjo.
– Aš ne rusas.
Labai lėtai, kad nesuerzintų kareivio, jis kyštelėjo ranką į vidinę palto kišenę ir išsitraukė pasą.
– Matote? – paskubomis įsiterpė Valentina. – Mano vyras danas.
Nežinodamas, ką daryti, kareivis susiraukė. Bet jo vado žvilgsnis buvo skvarbus. Jis iš karto pastebėjo abejonę. Paraginęs žirgą, prasiskynė kelią per panikos draskomą minią ir prijojo prie jauno eilinio.
– Grodenski, kodėl gaišti laiką? – paklausė.
Bet jo dėmesys krypo ne į kareivį. Į Valentiną. Ji pakėlė galvą kalbėdama su raitu kareiviu, saviškių vadinamu soldat, ir jos gobtuvas nusmuko, atidengdamas ilgų tamsių plaukų sruogas, aukštą kaktą ir nepriekaištingą, tik išblyškusią, veido odą. Po kelių mėnesių badavimo jos skruostikauliai buvo dar labiau išsišovę, o akys atrodė dar didesnės.
Karininkas nulipo nuo žirgo. Iš arti buvo aiškiai matyti, kad jis jaunesnis, nei atrodė raitas, tikriausiai dar nesulaukęs keturiasdešimties, bet jo žvilgsnis buvo lyg gerokai vyresnio žmogaus.
Paėmęs pasą, trumpai pavartė, žvilgčiodamas tai į Valentiną, tai į Jensą.
– Bet tu, – šiurkščiai kreipėsi jis į Valentiną, – tu rusė?
Jiems už nugarų vienas po kito ėmė pokšėti šūviai.
– Pagal gimimo dokumentus – taip, – patvirtino ji nepasukdama galvos į kilusį triukšmą. – Bet dabar esu danė. Per vedybas.
Ji norėjo atsargiai pasislinkti arčiau savo vyro ir patikimiau paslėpti tarp jų stovinčią mergaitę, bet nedrįso pajudėti. Tik pirštais dar stipriau suspaudė mažutę šaltą dukters rankutę.
Staiga, visiškai netikėtai, karininkas šautuvo buože nėrė Jensui į pilvą, šis, sudejavęs iš skausmo, susirietė, bet tuoj pat gavo dar vieną smūgį į pakaušį ir žnektelėjęs išsitiesė ant sniego. Sniego pluta nusidažė krauju.
Valentina sukliko.
Ir iš karto pajuto, kaip vaikiška rankytė išsilaisvino iš sugniaužto delno, o tada pamatė, kaip jos duktė nuožmiai tarsi šnypščianti laukinė katė puola karininkui prie kojų ir su nepaprastu įtūžiu ima jas kandžioti ir draskyti. Lyg sulėtintame kine Valentina žiūrėjo į šautuvo buožę, besileidžiančią ant mergaitės galvytės.
– Ne! – suriko ji ir, patraukusi dukterį, paėmė ją ant rankų, karininkui dar nespėjus tvoti. Bet iš motinos glėbio mažąją išplėšė dar stipresnės rankos. – Ne, ne, ne! – klykė Valentina. – Ji Danijos pilietė! Ne rusė!
– Rusė! – nenusileido karininkas ir išsitraukė revolverį. – Kovoja kaip rusė. – Ir lyg niekur nieko įrėmė revolverio vamzdį mergaitei į kaktos vidurį.
Ši sustingo kaip akmuo. Tik akys išdavė baimę. Lūpos liko tvirtai sučiauptos.
– Nežudykite jos, maldauju, – prabilo Valentina. – Prašau, nežudykite jos. Aš padarysiu... viską... bet ką... Jei tik paliksite ją gyvą.
Prie Valentinos kojų tysantis sutuoktinis dusliai sudejavo.
– Maldauju, – švelniai pridūrė ji. Ir, neatitraukdama žvilgsnio nuo karininko veido, atsisegė viršutinę palto sagą. – Padarysiu bet ką.
Bolševikų vadas ištiesė ranką ir palietė jos plaukus, skruostą, lūpas. Valentina sulaikė kvėpavimą. Norėjo, kad jis jos geistų. Ir akimirką žinojo, kad jį sugundė. Bet tuomet karininkas apsižvalgė ir, pamatęs į jį spoksančius vyrus, visus iki vieno geidžiančius tos moters ir besitikinčius, kad vėliau ateis ir jų eilė, papurtė galvą.
– Ne. Tu to neverta. Net švelnūs tavo dailių lūpų bučiniai to neverti. Ne. Tai mano būryje sukeltų per didelę sumaištį. – Jis patraukė pečiais. – Gaila...
Ir vėl prispaudė pirštą prie gaiduko.
– Leiskite ją išpirkti, – skubiai pasiūlė Valentina.
Kai jis atsisuko ir, suraukęs vešlius antakius, nudėbė ją rūsčiu žvilgsniu, Valentina pakartojo:
– Leiskite man išpirkti dukterį. Ir savo vyrą.
Karininkas nusijuokė. Sekdami vado pavyzdžiu, šiurkščiai nusikvatojo ir kareiviai.
– Kuo gi mokėsi?
– Šitais.
Valentina įsikišo du pirštus giliai į gerklę, pasilenkė, žiauktelėjo ir iš tuščio skrandžio išvėmė gerą šlaką gelzgano, su tulžimi susimaišiusio skysčio. Gelsvų, lipnių ir klampių vėmalų balutėje liko gulėti du mažyčiai, į medvilnės skiautes suvynioti, ne didesni už lazdyno riešutą rutulėliai. Karininkui davus ženklą, barzdotas kareivis juos paėmė ir jam padavė. Drėgni ir nešvarūs jie gulėjo ant juodos karininko pirštinės, pačiame delno viduryje.
Valentina žingtelėjo arčiau.
– Deimantai, – išdidžiai paaiškino.
Karininkas ėmė krapštyti medvilnines skiauteles, kiekvienu judesiu išsiduodamas, jog nekantrauja, kol pagaliau jam prieš akis suspindo du į tviskančio ledo gabalėlius panašūs grynuoliai.
Valentina pamatė jo veide šmėstelintį godumą.
– Vienas už dukterį. Kitas – už vyrą.
– Ir taip galiu juos pasiimti. Tu deimantus jau praradai.
– Žinau.
Staiga karininkas nusišypsojo.
– Puiku. Sutarta. Kadangi gavau deimantus, o tu tokia graži, mergiūkštę gali pasilikti.
Lidija buvo įstumta atgal į Valentinos glėbį ir prisispaudė prie motinos taip stipriai, tarsi būtų ketinusi įsiskverbti jai į kūną.
– O mano vyras? – neketino nusileisti Valentina.
– Vyrą pasiliksime.
– Ne, ne. Viešpatie, maldauju, aš...
Bet tuomet į priekį žengė vora išrikiuoti žirgai. Tarsi gyva siena jie nustūmė moteris ir senius atgal prie traukinio.
Valentinos glėbyje Lidija klykė: „Tėti, tėti!“ ir, kol žiūrėjo, kaip kareiviai velka jo kūną, jos skruostais riedėjo ašaros.
Valentinai ašarų nebeliko. Tik šalčio kaustoma tuštuma krūtinėje, – tokia pat blausi ir bedvasė kaip pro šalį slenkantys tyrai. Ji sėdėjo ant dvokiančių gyvulinio vagono grindų nugara atsirėmusi į lentų sieną. Artinosi naktis, ir oras buvo toks šaltas, kad kvėpuojant dilgčiojo plaučius, bet ji to nejuto. Sėdėjo nuleidusi galvą, nieko nematydama. Tuštumą aplink ją užpildė sielvartingos žmonių aimanos. Vaikinukas šviesiais suskretusiais plaukais buvo dingęs; tas pats likimas ištiko ir vyrą, šventai tikėjusį, kad baltagvardiečių kariuomenė atvyko jų pamaitinti. Moterys raudojo savo prarastų vyrų ir atimtų sūnų bei dukterų ir su neslepiamu pavydu spoksojo į vienintelį traukinyje likusį vaiką.
Valentina kartu su Lidija tvirtai susisupo į paltą, bet vis tiek jautė, kad dukrelė dreba.
– Mama, – sušnabždėjo mergaitė, – ar tėtis grįš?
– Ne.
Ji to klausė gal jau dvidešimtą kartą, tarsi nuolat kartodama klausimą būtų galėjusi pakeisti atsakymą. Tamsoje Valentina pajuto, kad Lidijos kūnelį nukrėtė šiurpas.
Tad delnais suspaudė šąlantį dukters veidelį ir ryžtingai pasakė:
– Bet mudvi liksime gyvos. Svarbiausia – likti gyvoms.