28

Teo staiga atsimerkė ir išsivadavo iš stiprių sapno gniaužtų. Jam trūko oro. Plaučiai vos kilnojosi, galvoje tvyrojo tamsa, o gerklę diegė taip, kad...

Pagaliau jis pamatė tai, kas buvo jam prieš akis.

Katę. Dėl Dievo, ir vėl ta prakeikta katė. Jevai tupėjo jam ant krūtinės, – jos piktas gelsvas akis nuo Teo akių skyrė vos pora dešimčių centimetrų, – ir nagais minkė jo švelnią odą tarp raktikaulių. Katei iš burnos sklido garsas, primenantis garvežio variklį, bet Teo taip ir nesuprato, ar gyvūnas murkia, ar grėsmingai kniaukia.

Nustūmęs katę ant dygsniuotos pūkinės antklodės, jis akimirksniu suvokė, kad šilto Li Mei kūno šalia jo lovoje nėra. O Dieve, kiek dabar valandų? Teo atsisėdo. Jam plyšo galva, tos atplaišos, rodės, smigo į smegenis, o katė nepatenkinta nagais drykstelėjo jam ranką. Teo sudejavo, iškėlė kojas per lovos kraštą, atsisėdo ir rankomis susiėmė galvą.

Buvo rytas, o burnoje jis jautė skonį, šlykštų kaip žiurkės pauodegys.

Vėl nauja diena. Dieve šventas...

Šalta. Tikrai šalta. Klasėje buvo taip vėsu, kad Teo tikėjosi išvysti sau iš burnos virstantį garą. Jis visas drebėjo. Jam gėlė rankas ir kojas.

Kaip visada, jis sėdėjo ant pakylos, prie stalo priešais klasę, o jam už nugaros stovėjo žarijų krosnelė – ištiesęs ranką galėjo jausti jos šilumą. Tas sumautas ūkvedys, matyt, vėl pamiršo ją pakurti. Tačiau, Teo nuostabai, krosnelė buvo karšta, ir jis tik dabar susiprotėjo, kad, sprendžiant iš aprasojusių langų stiklų, klasė šildoma, saugi nuo lauke siaučiančių šiaurinių vėjų. Mokiniai, rodės, jaučiasi puikiai, nešąla. Mokiniai. Kelios jų eilės. Neklusnūs padarai. Šiandien Teo juos jautė kaip utėles ant odos, – alinančius jį, čiulpiančius iš jo galvos visas žinias ir pildančius jomis savąsias. Teo vėl nukrėtė drebulys, ir, nors pamėgino sukaupti dėmesį į priešais pūpsančią lapų stirtą, raidės liejosi, ir jo akys negalėjo aiškiai matyti. Jis pavėlavo į pamoką, uždavė klasei rašyti istorijos rašinį, o tuo metu ketino tikrinti namų darbus, kuriuos turėjo peržiūrėti vakar vakare.

Tai ir buvo didžiausia bėda, užgriuvusi jį po daugybės upėje praleistų naktų. Pastarosiomis dienomis Teo krėtė šaltis ir jis nuolat jautė nuovargį – įkyrų, besismelkiantį iki kaulų smegenų. Džonkų, žvejybos laivelių kapitonai kinai ir šalandų irklininkai dabar prie jo jau buvo pripratę, o jis pripratęs prie jų. Daugiau jokių abipusių gąsdinimų. Jokių peilių ašmenų. Ir, ačiū Dievui, jokių kačių. Be to, kinai puikiai žinojo, kaip numaldyti skausmą, keliamą nuo upės pučiančio vėjo, tarsi peiliais raižančio gerklę ir nešančio plaučius pūdančią drėgmę. Tad pamokė ir Teo, ką daryti, kad laukimas neprailgtų ir slopintų baimę. Vien prisiminus viršutinio kambario stalčiuje gulinčią pypkę Teo imdavo drebėti rankos.

Staiga mokinio šūksnis privertė jį pakelti galvą. Jis nė nesuvokė, kad buvo ją nuleidęs ir parėmęs rankomis. Tamsiaplaukis vaikinukas pešėsi su mergina dėl rašiklio.

– Filipsai, – griežtai tarė Teo.

– Bet sere, aš...

– Tylėkite, jaunuoli.

Nusižengėlis įniršęs dėbtelėjo į mergiotę. Ši paikai išsiviepė.

Teo numojo į tai ranka. Jam prieš akis sėdinčių mokinių veidai liejosi į vienodus pilkus pavidalus. Jis sumirksėjo norėdamas atidžiau į juos įsižiūrėti ir apžvelgė kitus klasės vaikus. Rodės, vos keli rimtai dirbo. Merginos šnabždėjosi delnais prisidengusios burnas, o vienas vaikinas pasiėmęs lapą stropiai iš jo lankstė popierinę strėlytę. Rusė spoksojo pro langą. Sukaupęs jėgas, Teo pirštais persibraukė akis, tarsi norėdamas nusibraukti nuo jų voratinklius. Rusė atsisukusi pažvelgė į Teo, ir jis pasijuto šiek tiek nesmagiai. Tos merginos žvilgsnis buvo ypatingas, rodės, ji kiaurai mato viską, ką stengiesi paslėpti. Teo svarstė, ar Lidija bent nutuokia, kaip jai pasisekė, kad tebėra gyva, nors buvo užsitraukusi didžiulę „Juodųjų gyvačių“ ir Feng Tuhongo nemalonę.

Alfredas yra paskutinis kvailys, kad susidėjo su šia šeima.

Nežinia kodėl, bet staiga jis prisiminė jųdviejų su Lidija pokalbį „Uliso“ klube ir neapsakomą merginos troškimą tvarkyti savo gyvenimą taip, kaip pati nori. Vien valios pastangomis. Deja, gyvenimas ne toks paprastas. Ar jai, kvailutei, niekada nešovė į galvą paklausti savęs, kodėl ji – vienintelė šioje akademijoje besimokanti ne anglė tarp visų Teilorų, Smitų ir Fildingų? Ar jai tai neatrodo keista? Tiesa, ji ir nebuvo linkusi bendrauti su kitais. Visada laikėsi nuošaliai, bičiuliavosi tik su Meisono dukra. Teo pažvelgė į žvilgančius Polės, palinkusios prie istorijos rašto darbo, plaukus. Rodės, ji vienintelė rimtai dirba, ir staiga Teo gerklę suspaudė toks baisus pyktis, kad pajuto nenugalimą norą užsipulti šią vargšę bejėgę mergaitę.

Kristoferis Meisonas.

Tinkamas vardas ir pavardė19. Žmogus it iš akmens.

– Ne, – klube jiedviem gurkšnojant džiną pareiškė Meisonas su šypsena veide, kuri nė iš tolo nepriminė šypsenos. – Ne. Taip lengvai aš šio reikalo nebaigsiu.

– Po velnių, žmogau, – neištvėrė Teo. – Ateinančių metų pradžioje grąžinsiu bankui skolą, o tada, kaip suprantu, viskas. Daugiau aš į tai nesivelsiu.

– Turiu paprieštarauti.

– Nebūkite juokingas. Juk viską galite tęsti savarankiškai. Nei jums, nei Feng Tuhongui manęs daugiau nereikia.

– Man jūs reikalingas, Viloubi. Nenuvertinkite savęs.

Tos pilkšvos akys ir užuominų kupina kalba.

– Kodėl aš jums reikalingas?

– Matote, mano mielas drauge, be jūsų Fengas sandorio nepratęs. Tas senas velnias nori, kad dalyvautumėte ir jūs, kitaip susivynios meškeres. Dievas žino kodėl.

Teo pajuto, kaip jam per nugarą nusirito šiurpo banga.

– Tai jūsų problema, – tarė jis, – o ne mano. – Ir palikęs Meisoną patraukė link durų.

– Girdėjau, kad kalėjime gyvenimas nelabai malonus.

Teo atsisuko. Jis vos nepasidavė staiga kilusiam norui sugniaužti kumštį ir išmalti tam išsiviepusiam tipui snukį, tačiau savisaugos instinkto likučiai tarsi kažkieno letena su aštriais nagais paskutinę akimirką jį sulaikė. Teo pasilenkė prie Meisono pabrėždamas, kad stovi aukščiau, smarkiai alsuodamas šiam į veidą.

– Grasinate?

Meisonas lėtai linktelėjo.

– Taip.

– Norite pasakyti, kad įduosite mane? Muitinės tarnybai?

– Būtent. Kaip kontrabandininką, gabenantį opijų, arba, kaip jie vadina, svetimšalių dumblą. Galiu jiems nurodyti laiką, dienas, laivus juodomis burėmis ir visą tą prakeiktą šutvę. Liudininkus, kurie jus ten matė. Nespėsite nė mirktelėti, o jau spoksosite į keturias purvinas kalėjimo kameros sienas ir praleisite tarp jų dešimt metų.

Meisono veide atsispindėjo žiaurus pasimėgavimas.

– Jei įskųsite mane, Meisonai, kartu į tą pragarą nusitempsiu ir jus, šunsnuki, prisiekiu Dievu.

Meisonas nusijuokė.

– Geriau nepuoselėkite tokių iliuzijų, sumautas kvaileli. Neturite prieš mane jokių įrodymų. Manęs su jūsų naktine veikla upėje niekas nesieja. Juk nemanote, kad tuos pinigus pasidedu savo banke, tiesa? – Jis vėl šiurkščiai ir nemaloniai nusijuokė, tampydamas Teo nervus. – Įkliuvote į dėžę, Viloubi, ir negalite iš jos išlipti, kaip kad negyvėlis negali iššliaužti iš karsto. Tad ar nebūtų geriau, jei mėgautumėtės šio sandorio teikiamu malonumu? – Jis linksmai pažvelgė į Teo. – Man rodos, bičiuli, kad jau esate iki ausų į jį įklimpęs.

Teo suprato įkliuvęs į spąstus. Įniršis, rodės, degina jam viduriuose skyles, o apmalšinti skausmą pavyksta tik tai salsvai juodai pastai. Bet Li Mei to nežino. Ji beveik nepraveria burnos. Tačiau Teo matė, kokiu žvilgsniu jinai kaskart nulydi jį, einantį prie stalčiaus.

– Sere...

Teo atitoko. Prisivertė mąstyti. Klasėje buvo tylu. Į jį kreipėsi Polė. Gražutė Polė.

– Klausau.

– Jau baigiau, sere.

– Jei jau taip, panele Meison, tai prašau užlipti pas mane ant pakylos, atsistoti prieš klasę ir garsiai perskaityti rašinį, kad iš jo galėtų pasimokyti tie, kurie negeba mąstyti taip guviai kaip jūs.

Polė susigūžė, tarsi būtų norėjusi palįsti po suolu. Ji kažką tyliai sumurmėjo.

– Atleiskite, panele Meison, neišgirdau jūsų.

– Sakiau, kad nelabai to norėčiau, sere.

Bet ausyse skambantis Meisono juokas pakurstė Teo nenusileisti. Paprastai jis nereikalaudavo, kad Polė skaitytų savo rašinius visai klasei, mat jos gabumai tebuvo vidutiniai, bet šį kartą – velniop viską. Šiandien bus kitaip. Netrukus Polė stovėjo priešais bendramokslius, kurių veiduose atsispindėjo laukimas, ir baisiai išraudusi užsikirsdama, pradėjo skaityti. Teo nustebo išgirdęs, kad ji kalba apie Henriką VIII ir Auksinio Audeklo Lauką20. Ar jis uždavė šią temą? Jau buvo pamiršęs. Polės žodžiai jaukėsi, pynėsi, skambėjo vis lėčiau ir tyliau.

– Pakaks, panele Meison. Sėskitės.

Mergaitė pažvelgė į mokytoją dėkingumo kupinu žvilgsniu ir spruko į savo suolą. Kupinu dėkingumo. O juk galėjo nekęsti jo už tokį niekingai žiaurų poelgį, nekęsti taip, kaip Teo nekentė savęs.

– Džiaugiuosi, Pole, kad taip stropiai dirbate per pamoką. O jūs visi, – rūsčiai kreipėsi Teo į mokinius ir nepastebėjo į jį įbesto įniršio kupino gelsvai rudų akių žvilgsnio, – per pertrauką liksite klasėje ir parašysite pasakojimą apie kirmėlių vartojimą maistui. Jūs, Pole, – maloniai šypsodamasis kreipėsi jis į mergaitę, – būsite nuo šios užduoties atleista, nes puikiai dirbote.

Ji iš džiaugsmo išplėtė mėlynas akis.

Tai taip lengva. Atkeršyti. Meisonas nusipelnė, kad kas nors smaigu jam pervertų širdį. Jei tik jis apskritai ją turi.

– Pone Teo...

– Kas yra, Lidija?

– Ar nepadėtumėte man išversti? Tik kelis sakinius. Į kinų kalbą...

Pamokos baigėsi, jam tvinksėjo smilkiniai. Vos galėjo nuslėpti, kad jam dreba kojos ir rankos, kad jas tarsi kažkas laužo, ir nekantriai laukė, kada vėl paims pypkę, pastos ir nedidelį įkaitintą šaukštą, bet pirma turėjo susitvardyti ir atlikti nelemtą ritualą: prie mokyklos vartų pasitikti tėvus. Laimė, kieme pūtė gaivus ir gūsingas vėjas, tad ir motinos, ir auklės nedelsdamos pasiėmė atžalas ir negaišo laiko tuštiems pašnekesiams. Bet dabar kažko prireikė tai rusaitei. Ko ji nori? Kažką išversti? Ji atkišusi laikė popieriaus lapą tikėdamasi, kad Teo jį paims. Jis ištiesė pirštus ir pamatė, kad Lidijai nepraslydo pro akis, jog prieš suspausdami lapą tie pirštai tirtėdami slystelėjo jo kraštu. Teo šiaip taip perskaitė, kas ten buvo parašyta. Keturi trumpi sakiniai.

1. Ar pažįstate vaikiną, vardu...

2. Ar galite nuvesti mane pas...

3. Kur yra...

4. Ar jis čia gyvena / dirba?

– Aaa... – Teo nusišypsojo. – Jaunasis kinas. Jo ieškai, ar ne?

Merginos reakcija jį pribloškė. Lidija išsižiojo, jos lūpos pabalo. Dabar ji atrodė tokia skausmingai jauna ir pažeidžiama kaip kiaušinio lukštas.

– Iš kur žinote? – susijaudinusi paklausė. – Kur jis? Ar jį matėte? Ar jam nieko bloga nenutiko? Ar jūs..?

– Nurimk, Lidija. – Jos ranka drebėjo labiau nei Teo. – Jei kalbame apie tą patį žmogų, tai ne, nežinau, nei kuo jis vardu, nei kur yra. Bet neturėtum dėl jo jaudintis, nes kai paskutinį kartą jį mačiau, jį saugojo Feng Tuhongas, įtakingasis Kinų tarybos pirmininkas ir „Juodųjų gyvačių“ vadas, tad jis tikriausiai...

Lidija susvyravo. Teo taip ir nesuprato, ar priblokšta, ar dėl to, kad pajuto palengvėjimą.

– Kada? – pašnibždomis paklausė ji.

– Kas „kada“?

– Kada paskutinį kartą jį matėte?

– Na, jau praėjo šiek tiek laiko... Nė nežinau, kada tiksliai. Jis kalbėjosi su Feng Tuhongu. Apie tave.

– Kodėl apie mane? Ką jis sakė?

Teo nustebo, kad Lidijai tai taip svarbu. Tai jam priminė jo paties reikmes. Mergina elgėsi taip, tarsi viduje kraujuotų.

– Lidija, miela mergaite, nusiramink. Jis prašė Fengo, kad lieptų „Gyvačių“ brolijai duoti tau ramybę, nors negaliu įsivaizduoti, ką iškrėtei, kad taip juos įsiutinai.

– Ką sakė Fengas?

– Na, Fengas... – jis trumpai nutilo, kažkodėl nenorėdamas šiai jaunai merginai atskleisti pernelyg žiaurios tiesos. – Fengas sutiko, tai yra sutiko duoti tau ramybę. Kaip matai, viskas labai paprasta.

– Pone Teo, prašau nelaikyti manęs kvaiša. Žinau, kaip Kinijoje tvarkomi reikalai. Už kokią kainą?

– Tu teisi. Mainais už tave jis suteikė tam tikros informacijos. Apie iš Pekino žygiuojančius kariuomenės būrius. Ir viskas.

Lidija kraupiai išbalo, tarsi sirgtų tuberkulioze. Teo dėl jos sunerimo.

– Manau, turėtum prisėsti ir... – Jis ištiesė ranką.

– Ne. – Ji nustūmė jo ranką. – Jaučiuosi gerai. Papasakokite, kas atsitiko.

– Nieko. Jie jį paleido. Ir viskas.

– Vadinasi, pilkapilviai... – sušnabždėjo ji.

– Ką sakai?

– O vertimas? – susigriebė Lidija. – Kaip mano sakiniai? Ar išversite juos? Labai prašau...

– Žinoma. Rytoj bus padaryta.

– Ačiū.

Lidija išskubėjo pro vartus skindamasi kelią per nepaliaujamai plūstantį rikšų srautą, tada pasileido tekina, o jai už nugaros vėjyje pleveno jos skrybėlės kraštai.

Teo sėdėjo prie virtuvės stalo. Šis buvo senas, su įrėžtu hieroglifu: ant tamsaus raudonmedžio likęs kažkokios nepažįstamos kinų šeimos gyvenimo pėdsakas. Bet dabar stalas jo nedomino. Jam rūpėjo tai, kas ant stalo. Teo susidėjo daiktus į eilę.

Pirmiausia – pypkę ilgu ir plonu kandikliu, pagamintą iš graviruoto dramblio kaulo, su melsvomis metalinėmis puošmenomis. Paprastai jis būtų skyręs minutėlę pasigrožėti dailia, tarsi gamtos duota pypkės forma, bet ne šiandien. Tai nebuvo paprasta pypkė su tabakui skirta įduba apačioje: maždaug pustrečio centimetro nuo kandiklio galo buvo išgręžta skylutė ir į ją įsriegta balandžio kiaušinio formos metalinė talpyklėlė sandariu mediniu dangteliu, kurį tvirtai laikė žalvarinė kabė. Dangtelis buvo papuoštas dramblio kaulu, ant kurio išgraviruotas laimę reiškiantis kiniškas hieroglifas si.

Šalia pypkės stovėjo nedidelis baltas ąsotėlis. Pripiltas vandens. Tačiau tas ąsotėlis Teo – tikra bėda. Mat vanduo tai pasirodydavo, tai vėl pradingdavo, ir, kai pradingdavo, porcelianinio ąsotėlio vidus atrodydavo ne kietas, o visiškai skaidrus ir per jį Teo matydavo šalia ąsotėlio ant stalo padėtą nediduką žalvarinį kaitintuvą.

Tai buvo neįmanoma.

Dar gyvybinga Teo sąmonės dalis siuntė jam signalą, kad jis mato haliucinacijas. Bet akys sakė ką kita.

Prie kaitintuvo buvo padėta tai, kas pažadindavo sapnus. Ta medžiaga buvo laikoma senovinėje Činų dinastijos laikų malachito dėžutėje. Teo pakėlė dangtelį ir išvydęs juodą pastą pajuto, kaip staiga užplūsta jau pažįstamas nekantrus laukimas. Žalvariniu šaukšteliu jis atskverbė maždaug žirnio dydžio pastos gumulėlį. Jam drebėjo rankos, bet iš ąsotėlio šiaip taip pavyko užlašinti kelis lašus vandens ant šaukštelyje esančios pastos, o kad prilaistė vandens ir ant stalo, net nepastebėjo. Uždegti kaitintuvo dagtį sekėsi sunkiau. Mat tas daiktas vis judėjo. Keitė vietą. Viena ranka Teo stipriai suspaudė kaitintuvo pagrindą, kad tas slankiojimas baigtųsi, ir pagaliau jam pavyko prikišti degantį žiebtuvėlį prie dagties.

Pagaliau.

Jis palaikė šaukštelį virš liepsnos. Nekantriai stebėjo, kaip vanduo garuoja ir pasta virsta tąsia lipnia mase. Teo matė, jog tai – aukščiausios kokybės prekė, pagaminta iš aguonų papaver somniferum galvučių, o ne iš menkaverčių stiebų ir lapų. Nuo to šlamšto tik truputį pakaisdavo kraujas ir siaubingai pykindavo. Kai pakaitinta pasta buvo paruošta vartoti, Teo kuo rūpestingiausiai sugrandė ją į talpyklėlę viršutinėje pypkės dalyje ir uždengė dangteliu. Riešuose jis jautė pašėlusį pulsą.

Teo įsikando pypkę ir giliai užsitraukė. Plaučiai prisipildė aitrių dūmų, jis sulaikė kvėpavimą ir pajuto, kaip jam atleidžia galvą, kaip skausmas slūgsta ir virsta ilga plonyte linija, kurią galima perkirsti ir nusviesti šalin. Rodės, Teo gyslomis pūtė šiltas vasaros vėjelis, sūkuriuodamas jo kūno gelmėse ir palengva plisdamas į galūnes, – vėsinantis ir raminantis. Švelnus, malonus, atpalaiduojantis. Jis dar du kartus paptelėjo pypkę, įkvėpė dūmus giliai, iki pačių smegenų, ir pajuto, kad nejučia jo veide nušvito džiaugsminga šypsena, o jis pats ėmė tarsi sklęsti ore.

Paskui tarsi per miglą suvokė, kad į virtuvę atėjo Li Mei. Ji pripleveno prie jo, o kai pasilenkusi pabučiavo jam į lūpas, ovalus mylimosios veidas atrodė tobulesnis nei kada nors anksčiau. Jos lūpos kvepėjo mėnesiena. Teo jautė Li Mei stovinčią jam už nugaros, pirštais švelniai masažuojančią sprandą.

– Aš padėsiu tau atsipalaiduoti, Tijo, – išgirdo jis Li Mei šnabždesį. – Tau nereikia tos juodos mirties.

Paskui Li Mei pasilenkė plaukais pakutendama skruostą ir jam ant odos krentančios jos karštos ašaros atrodė tarsi šilti bučiniai.

– Li Mei, brangiausioji mano, myliu tave iš visos širdies, – sumurmėjo Teo, bet jam jau merkėsi akys.

Skubriai ir tvirtai Li Mei apkabino jį, suspaudė taip, kad Teo ėmė trūkti oro. Jis išgirdo labai silpną jos balsą, sklindantį iš labai toli.

– Tijo, ak, mano Tijo, mano tėvas laiko tave savo gniaužtuose. Argi nematai? Tai jo kerštas už tai, kad išsivedei mane į fančui pasaulį. Tu man pažadėjai, Tijo, kad niekada nesileisi jo įviliojamas į drakono nasrus. Tijo, mano meile, Tijo...

Kažkur labai toli Teo girdėjo Li Mei šaukiančią jį vardu.

Niūrūs sapnai. Velniškai niūrūs. Ir deginantys.

Jie sukosi verpetu Čango Anlo galvoje. Tokie nuožmūs ir negailestingi, kad jis nesuprato, ar tebemiega, ar būdrauja. Jis plūduriavo tamsoje. Sukosi. Judėdamas spirale kildavo aukštyn. Paskui leidosi ir tėkšdavosi į žemai telkšantį dumblą. Dumblas gėrėsi jam į odą ir lindo į burną. Ir dvokė taip, kad net gniaužė kvapą.

Čangas ėmė žiopčioti, godžiai traukti orą ir staiga jau vėl pleveno švaraus ir gaivaus oro pripildytais plaučiais, o tyras šaltas vanduo ramino jam liežuvį ir plovė purvą. Jis matė jonvabalius. Jie šokčiojo tamsoje – šaltoje tamsoje, apgaubusioje jį tarsi įkapės. Čangas matė juos, tuos šviesos taškelius. Judančius ir siūbuojančius. Ir užuodė dūmų kvapą.

Kepama mėsa. Degantis kūnas. Kvapas toks pat, kaip ir tuomet, kai jis Lidijai kepė varlę kvarkuolę. Tik dabar kepė jo paties mėsa. Čangas prisiminė nusvirusius Lidijos plaukus, kai ji pasilenkė paimti ant iešmo pamauto padaro. Plaukus, skaistesnius už liepsnas.

Čangas jautė, kad tos lapės dvasia yra čia, su juo, ir kad malšina sulig kiekvienu įkvėpimu jam į kaulus ir gyslas besiskverbiantį skausmą. Matė jos liežuvį, švelnų ir rausvą, ant nubrozdintos odos jautė jos pirštų drėgmę. Kartais išgirsdavo šauksmus ir nesuvokė, ar šaukia jis, ar ji. Bet ji buvo su juo. Taip aiškiai matoma, kad jis nebegalėjo galvoti apie nieką kitą.