58

Teo įlipo į rolsroisą, stabtelėjusį prie šaligatvio, ir įkvėpė stipraus odos ir pinigų aromato.

– Labos tau dienos, Feng Tuhongai.

– Prašei susitikti, Vilbi. Aš čia. Klausau.

Teo klestelėjo ant patogios tamsiai rudos užpakalinės sėdynės šalia Fengo ir atidžiai nužvelgė priešą. Fengas vilkėjo ilgą pilką paltą plačia sidabro spalvos kailine apykakle, mūvėjo šviesiai pilkas minkštos odos pirštines, bet net ir taip pasidabinęs atrodė kaip pulti pasiruošęs buivolas. Teo šyptelėjo.

– Gerai atrodai, Fengai.

– Bet esu nekaip nusiteikęs.

– Dėkoju, kad galėjai kelias savo įtemptos dienos minutes skirti man.

– Tokiam užsiėmusiam žmogui kaip aš, turinčiam daugybę reikalų ir negalinčiam tikėtis sūnaus pagalbos, kiekviena diena yra įtempta.

Per stiklo pertvarą Teo žvelgė į vairuotojo pakaušį. Lauke, blaškomos vėjo, sukosi kelios snaigės. Fengas suteikė jam palankią progą, bet elgtis reikėjo atsargiai.

– Man liūdna girdėti, kad Poču jau nėra vienas iš tavo namiškių. Kai vienintelis sūnus supykęs išeina iš namų, tėvo širdį tikriausiai prislegia sunkus akmuo.

– Nesvarbu, ar duktė, ar sūnus. Tėvo širdis apsipila krauju.

– Atėjau pasikalbėti apie Poču.

– Jis niekam tikęs vabalas, jo vieta – nuotekų griovyje.

– Bijau, kad netrukus jis tupės kalėjime, o ne nuotekų griovyje.

Fengas įtraukė galvą, paslėpė smakrą kailinėje apykaklėje ir piktai pašnairavo į Teo.

– Meluoji.

– Ne, Feng Tuhongai. Sakau tiesą. Tavo sūnus pagrobė fančui merginą. Dukterį anglo žurnalisto, kuris, jei mergina tuoj pat nebus paleista, ant Dziunčou gyvenančių kinų užleis Anglijos karines pajėgas.

Stambi Fengo plaštaka suspaudė ant kelių gulinčią dramblio kaulo lazdą. Iš Li Mei pasakojimų Teo žinojo, kad iš tiesų ta lazda yra ir kardas, nors niekada nebuvo matęs plonų jo ašmenų. Ir nenorėjo matyti. Fengas sunkiai atsiduso, bet nepratarė nė žodžio.

– Toks konfliktas, – pridūrė Teo, – tarp mano ir tavo tautų pakenks tavo... verslui.

Fengas prunkštelėjo.

– Ko tu nori, Vilbi?

– Sužinoti, kur Poču ją slepia.

– Cha! Atėmei iš manęs dukterį, o dabar užsimanei atimti ir sūnų. Būk atsargus, angle, kad neatimčiau tau galvos.

– Ne, Fengai. Man reikia tos merginos, o ne tavo sūnaus. Jei greitai ją išlaisvinčiau, Poču nenukentėtų. Atėjau įspėti tave apie sūnui gresiantį pavojų.

Paniuręs Fengas nusisuko ir apsiblaususiomis akimis pažvelgė pro šoninį automobilio stiklą. Kitapus gatvės ant kojokų stovėjo akrobatas, o liesa kaip šakaliukas beždžionėlė, aprengta raudonu švarkeliu, laikė pinigams skirtą puodelį. Vairuotojas įmetė monetą.

– Sūnus man nepakluso, Vilbi. Tą patį anksčiau padarė Juešengas, o dar anksčiau – duktė. Išvariau jį iš namų, bet... mano širdį slegia sielvartas, Vilbi, nes jau negaliu pradėti daugiau sūnų, kad ir kokios jaunos ir patrauklios mano sugulovės. Mano kotas dar gali darbuotis, bet sėkla – suvytusi ir sudžiūvusi, nors valgau tigro mėsą. Aš pasenau. – Fengas persibraukė per retus plaukus ir su pasibjaurėjimu palietė žilstančius smilkinius. – Man reikia savo sūnaus.

– Anglų teisėjai nuteis jį mirties bausme.

Staiga Fengas vėl atsisuko ir pažvelgė į Teo nevilties kupinu žvilgsniu.

– Man reikia jo gyvo, kad ir koks netikęs būtų.

– Jis dar gali likti gyvas, jei greitai rasiu merginą ir nespės įsikišti anglų valdžios institucijos.

Fengas pasilenkė prie Teo ir šiam teko susiimti, kad veide nešmėstelėtų pyktis. Mat dar nebuvo pamiršęs, kad šis žmogus sukėlė daug kančių Li Mei ir nemalonumų su Meisonu jam pačiam.

– Gerai, Vilbi. Pasitikiu tavimi, nes neturiu kitos išeities. Poču pernelyg atsargus ir nė vieno iš mano vyrų nė artyn neprisileis, bet tu svetimšalis. Kadangi Poču manys, kad nekeli jam grėsmės, galbūt tau pavyks su juo pasišnekėti. – Kinas sunkiai atsiduso ir tas atodūsis nuvilnijo per visus pūpsančius jo kūno raumenis. – Anot mano žvalgų, jis ir jo šalininkai slepiasi viename apleistame ūkyje. Netoli Septynių Miškų, už miesto, truputį į rytus. – Tamsios akys įsmigo į Teo. – Išgelbėk jį, mokytojau. Dėl manęs. Jo tėvo.

Teo linktelėjo.

– Kai viskas baigsis, jei Poču liks gyvas, pasakysiu tau, ko už tai noriu.

Jis išlipo iš mašinos.

– Alfredai!

– Ačiū Dievui, atėjai, Teo. – Paprastai nepriekaištingai atrodantis Alfredas šį kartą nebuvo pasirūpinęs savo išvaizda, vilkėjo suglamžytą švarką, o už akinių stiklų po akimis ryškėjo juosvi ratilai. – Ar pavyko?

– Turiu naujienų.

– Radai ją?

– Dar ne, – papurtė galvą Teo ir paėmė Alfredo paduotą stiklą viskio. – Kaip laikosi mergaitės motina?

– Nesitveria įtūžiu. Dieve mano, negaliu žiūrėti į ją, taip besikankinančią. Iš policijos jokios naudos, jie taip lėtai dirba...

– Tau apskritai nereikėjo į juos kreiptis.

– Atleisk, bičiuli, aš privalėjau. Bet neužsiminiau jiems, kad tas kinas, Lidijos draugas, yra besislapstantis komunistas, tad gali nebijoti, tau policija nepateiks jokių kaltinimų. O dabar greičiau klok, kokios tos naujienos.

– Apleistas ūkis. Štai kur jie laiko Lidiją. – Teo dvejojo, ar Alfredui atskleisti ką nors daugiau, mat kol kas nenorėjo, kad apie tai sužinotų policija, bet, kita vertus, suprato, kad jam reikės pastiprinimo. – Slapta ten nuvyksiu ir pamėginsiu susitarti su Poču.

– Velniškai gera mintis.

– Važiuosi kartu?

– Žinoma.

– Pasiimk ginklą.

– Alfredai, paklausyk manęs. Pasiimk Levą Popkovą.

– Ką?

– Neapsimesk tokiu buku, juk prisimeni jį. Tą girtą rusą, įsiveržusį į mūsų vestuvių pokylį. Žinau, kur jis gyvena ir galėčiau pasiųsti žmogų, kad tuoj pat jį čia atvestų.

– A, taip. Žinoma. Gerai sugalvojai. Jis tikras milžinas.

– Bet būkite atsargūs. Abu. Nenoriu prarasti vyro, pone Viloubi.

– Nesijaudink, Valentina. Dievui padedant, aš grįšiu. Su Lidija. Dabar ji ir mano duktė.

– Ak, Alfredai, jei tai padarysi, bučiuosiu žemę, kuria vaikštai, kol gyva būsiu... Nesvarbu, ar Dievas padės, ar ne. Eikš.

– Liaukis, moterie. Teo žiūri...

– Tegul sau žiūri.

Kelias buvo toks prastas ir provėžuotas, kad Teo vos nepramušė savojo „Morris Cowley“ karterio. Tai tebuvo kaimo keliukas, juosiantis plikus, pilkus, iki pat horizonto besitęsiančius laukus. Pavasarį juose žaliuodavo ką tik sudygę kviečiai, bet žiemą tie laukai atrodė kaip pelenų jūra. Niūrūs, po dar niūresniu dangumi. Nusikeikęs Teo pasuko gerokai į kairę, kad išvengtų dar vienos duobės. Šalia jo įsitaisęs Alfredas tylėdamas rūkė pypkę ir kiekvienas ramus jo paptelėjimas erzino Teo. Jo širdis daužėsi tarsi garinis kūjis. Prakeikimas, jis gailėjosi prieš išvažiuodamas pats nesutraukęs pypkės – sapnus žadinančios pypkės nervams nuraminti.

– Alfredai, būk draugas, neskleisk to prakeikto tabako dvoko ir nesiųsk priešams ženklo, kad atvykstame, sutarta?

Alfredas dėbtelėjo, kelias akimirkas atidžiai žvelgė į Teo, o tada nuleido lango stiklą ir švystelėjo pypkę ant akmenuoto kelio.

– Dabar jau gerai?

Teo nieko neatsakė, tik susikaupęs žvelgė į kelią. Ant užpakalinės sėdynės sėdintis stotingas rusas garsiai nusikvatojo ir nekantraudamas palinko į priekį.

Kelias baigėsi ožkų išmintu taku, tad jie paliko mašiną už kelių pušų guotų, kuriuos Feng Tuhongas pavadino mišku. Tada pėsčiomis nusigavo į tų guotų pakraštį ir, pasislėpę už medžių, ėmė stebėti už kelių šimtų metrų įsikūrusį ūkį. Jį sudarė keli vienaaukščiai mediniai pastatai, išsirikiavę trijuose stačiakampio kiemo kraštuose, o ketvirtąjį užėmė iš akmenų sumūryta ir kalkėmis nutepta siena aukštais tvirtais ąžuoliniais vartais arkos pavidalo viršumi.

Jie palaukė pusvalandį – bent jau taip rodė Teo laikrodis. Iš pilkų debesų aptraukto dangaus ant lygios ir plynos dirvos priešais gyvenamąjį namą staiga nusileido pulkas varnų apdriskusiais sparnais: jos žingsniavo kaip senės pastirusiomis kojomis ir rankiojo kirminus. Ištiesusi kaklą, viena netrukus pakilo į orą ir, garsiai krankdama, ėmė sukti ratu virš fančui galvų, bet Teo ramino save, kad tai nėra bloga pranašaujantis ženklas.

– Nieko, – piktai tarstelėjo jis, kai Alfredo laikrodis dzingtelėjo mušdamas antrą valandą popiet. Jie abu atidžiai stebėjo vartus tikėdamiesi, kad jie atsivers. – Galėtume prieiti ir viską apžiūrėti iš arčiau. Su Poču turiu vieną seną nesuvestą sąskaitą.

– Tu tą vyrą pažįsti?

– O taip. Jis Li Mei brolis.

– Galėjai man pasakyti.

– Dabar sakau.

– Vadinasi, atvažiavai asmeniniu reikalu?

– Ne, atvykau čia dėl Lidijos.

– Aišku...

Staiga už medžių slėpęsis vienaakis rusas ryžtingai atsistojo. Viena juoda akimi jis pažvelgė į Alfredą ir Teo.

– Ždite zdesj, – pasakė. – Laukite čia. – Tada parodė į Teo laikrodį ir pamėgdžiojo besisukančią rodyklę. – Vieną. – Jis iškėlė storą randuotą pirštą. – Vieną. Čia.

– Vieną valandą?

– Dа, – linktelėjo Levas.

– Nori, kad lauktume čia valandą?

– Dа.

– O tada? – paklausė Alfredas.

– Jūs... ten. – Levas Popkovas pirštu parodė vartus.

– O tu? Kur tu būsi?

Barzdotas rusas išsišiepė, parodydamas tvirtus dantis, ir vėl nerangiai nusėlino prie medžių. Užsimaukšlinęs nutrintą kailinę kepurę ir apsivilkęs ilgą paltą, jis žengė kelis žingsnius ir susiliejo su aplinka.

– Dieve švenčiausias... – sumurmėjo Teo ir, ruošdamasis laukti, įsitaisė patogiau.

Alfredas nusiėmė akinius ir ėmė kruopščiai valyti jų stiklus.

Teo trinktelėjo į ąžuolinius vartus. Alfredas paskambino bronziniu varpeliu, kabančiu ant grandinėlės vienoje vartų pusėje ir beveik akimirksniu aukštai, kad būtų matyti, kas atvyko, atsivėrė siauras plyšys. Pro jį pažvelgė dvi kino akys, tik viena buvo aptraukta valkčiu, o kita nervinga.

– Atėjau pasikalbėti su Feng Poču, – nieko nelaukdamas prabilo Teo. – Pasakyk šeimininkui, kad atvyko garbusis Tijo Vilbis. Ir paskubėk. Čia velniškai šalta.

Kinas išpūtė akis ir ėmė neramiai žvilgčioti tai į Teo, tai į Alfredą.

– Jo čia nėra, – tarė kinas, ir plyšys vartuose užsivėrė.

Alfredas kumščiu taip trenkė į vartus, kad net spyna subarškėjo.

– Po velnių, atidaryk!

Abu vyrai labai nustebo, kad ištarus šiuos žodžius spynoje trakštelėjo raktas, viršuje ir apačioje kažkas atstūmė sunkius skląsčius ir ąžuoliniai vartai plačiai atsivėrė. Prieš juos, ant grindinio akmenų be sąmonės tysojo pagyvenęs kinas su ilga senamadiška kasele, o šalia vartų stovėjo barzdočius, laikydamas rankose pliauską.

– Levai Popkovai! – sušuko Alfredas. – Kaip...

– Nesvarbu, kaip jis čia pateko, – pertraukė jį Teo. – Geriau ieškokime Lidijos.

Jis suspaudė rankoje savo ginklą. Rusas iš už diržo išsitraukė porą senų ilgavamzdžių pistoletų, o Alfredas nedrąsiai mostelėjo į pastatus mažu „Smith & Wesson“ revolveriu. Teo pajuto adrenalino antplūdį. Beveik tokį pat stiprų kaip audringą naktį Peiho upe gabenant opijų. Jis tekinas pasileido prie pirmų durų, bet viduje rado tik tuščius kambarius. Vyrai išnaršė visą ūkį, kiekvieną gyvenamąjį ir ūkinį pastatą. Lidijos juose nebuvo. Čia gyveno tik ūkininkas, du tvirti jo sūnūs ir kelios moterys.

Viena iš jaunųjų žmonų iš karto pasakė:

– Feng Poču išvyko. Prieš dvi dienas. Kartu su savo mižniais.

Rusas sumaurojo. Jie pavėlavo.