39

– Labas rytas, panele Ivanova. Tikiuosi, mano vizitas ne per ankstyvas?

– Aleksejus Serovas... Aš... jūsų nelaukiau.

Tarpduryje stovėjo tas augalotas, paltą su kailine apykakle vilkintis ir kaip visada, žvelgiant iš šalies, glebus rusas. Bet kaip tik jį dabar Lidija mažiausiai tikėjosi čia išvysti.

– Nerimavau dėl jūsų, – tarė jis.

– Nerimavote? Kodėl?

– Kai paskutinį kartą matėmės... Atrodėte labai nusiminusi dėl gatvėje žuvusio pažįstamo.

– Taip, tikrai. Atleiskite, buvau visai pamiršusi... Taip, tas atsitikimas buvo labai nemalonus, o jūs su manimi elgėtės nepaprastai kilniai. Dėkoju.

Lidija truputį žingtelėjo atatupsta, ketindama užtrenkti lauko duris, bet svečias dar ne viską pasakė.

– Ieškojau jūsų senu adresu ir Olga Petrovna Zarija pasakė, kad dabar gyvenate čia.

– Taip ir yra.

– Ji man pasakojo, kad jūsų motina vėl ištekėjo.

– Tiesa.

– Nuoširdžiai ją sveikinu.

Jis santūriai nusilenkė Lidijai ir ji pagalvojo, kad Čangas šį judesį daro gerokai gracingiau.

– Ačiū.

Aleksejus Serovas kreivai šyptelėjo ir tęsė:

– Bet, jei gerai prisimenu, pamačiusi mane anuose namuose jūsų motina nebuvo sužavėta.

– Ne.

Juodu apgaubė nejauki tyla, kurios Lidija nė nemėgino nutraukti.

– Ar gaišinu jus? – paklausė Aleksejus.

– Taip, atleiskite, bet kaip tik atitraukėte mane nuo darbo.

– Tuomet atsiprašau. Daugiau jūsų netrukdysiu. Aš ir pats pastaruoju metu labai užsiėmęs, kitaip būčiau anksčiau užėjęs įsitikinti, kad jums viskas gerai.

– Užsiėmęs? – Tai Lidiją sudomino. – Su Kuomintango pajėgomis?

– Būtent. Viso geriausio, panele Ivanova.

– Palaukite. – Ji prisivertė nusišypsoti. – Atleiskite, kad verčiu jus stovėti tarpduryje. Elgiuosi nemandagiai. Gal norėtumėte puodelio arbatos? Kartais visiems reikia atsipūsti.

– Ačiū. Mielai.

– Tuomet prašau užeiti.

Dabar, pasisodinusi jį į krėslą su arbatos puodeliu – puikiu rinktinio porceliano puodeliu siaura, beveik permatoma ąsele, Lidija suprato, kad jai bus sunku išgauti tai, ką nori sužinoti. Mat vos tik pamėgindavo užsiminti apie karinius dalykus, Aleksejus apsimesdavo jos žodžių neišgirdęs ir prabildavo apie kinų operą, kurios klausėsi vakar vakare. Net kai tiesiai paklausė apie mieste matytus komunistų iškabintus atsišaukimus, kuriuose reikalaujama, kad kinams būtų leista įeiti į parkus ir Tarptautinę stovyklą, jis kaip visada tingiai nusijuokė lyg žmogus, suvokiantis savo pranašumą.

– Netrukus jie užsimanys lankytis mūsų klubuose ir laisvai vaikščioti po kriketo pieveles, – pasakė Aleksejus.

Lidija taip ir nesuprato, ar jis šaiposi, ar kalba visiškai rimtai. Kalbėjo tingiai ir tarsi smagindamasis, bet ji nesileido mulkinama. Žalsvos jo akys buvo žvalios ir pastabios, stebėjo Lidiją ir dairėsi po prašmatnius naujuosius jos namus. Jai susidarė įspūdis, kad Aleksejus su ja žaidžia kažkokį žaidimą. Ji atsargiai gurkšnojo arbatą.

– Taigi, – pareiškė Lidija, – nepaisydami rinktinių Kuomintango būrių pastangų, Dziunčou mieste komunistai aktyviai tebeveikia.

– Lyg ir taip. Bet jie įvyti į olas upės krante kaip kokios žiurkės. Visur plevėsuoja Kuomintango kariuomenės vėliavos ir primena žmonėms, kam dabar priklauso valdžia. – Aleksejus prisimerkęs šyptelėjo. – Šiaip ar taip, tai puiki vėliava, kurią ne gėda iškelti, be to, ji spalvinga ir pagyvina miestą.

– Bet ar žinote, ką simbolizuoja tos vėliavos spalvos?

– Tai tik spalvos.

– Ne. Kinijoje viskas ką nors reiškia.

– Tikrai? – Aleksejus atsirėmė į krėslo atlošą, rankas tvarkingai pasidėjęs ant ranktūrių. Jis atrodė taip, kaip turbūt atrodė Žiemos rūmų soste sėdintis caraitis, ir Lidija niekino tokį pasipūtimą. – Paaiškinkite man, neišmanėliui, panele Ivanova.

– Raudonas vėliavos kotas simbolizuoja Kinijos kraują ir kančias.

– O balta saulė?

– Tyrumą.

– O mėlynas fonas?

– Teisingumą.

– Įdomu. Apie Kiniją, rodos, žinote daugiau nei dauguma europiečių.

– Žinau, kad „Juodosios Dziunčou gyvatės“ kovoja ir su komunistais, ir su Kuomintangu dėl valdžios miesto taryboje.

Aleksejus iš nuostabos pirmą kartą išpūtė žalias akis.

– Iš kur tokia mergina kaip jūs galėjo girdėti apie „Juodąsias gyvates“?

– Turiu ausis. Mačiau tatuiruotę. Tai, kad esu moteris ir dar nesulaukusi septyniolikos, dar nereiškia, kad nieko nenutuokiu apie čionykštę politinę padėtį. Nesu viena iš jūsų svetainėje besilankančių gležnų gėlelių, kurios visą dieną sėdi namuose siuvinėdamos ir gurkšnodamos šampaną, Aleksejau Serovai. Gyvenu šiame pasaulyje.

Staiga surimtėjęs, jis pasilenkė ir tarė:

– Panele Ivanova, mačiau, kaip rizikuojate. Primygtinai patarčiau vengti kontaktų su „Juodosiomis gyvatėmis“. Šiuo metu tie žmonės pavojingesni nei bet kada anksčiau.

– Kodėl?

– Nes šios grupuotės vadovai, tėvas ir sūnus, susipyko. Tėvas visiems matant išplakė Poču už neklusnumą ir dabar Poču telkia savo gaują, mėgina įsiteikti Kuomintangui ir sudaryti su juo sąjungą. Bet niekuo negalima pasitikėti. Visi stengiasi apmulkinti vienas kitą ir daro gudrius ėjimus, tarsi žaistų šachmatų partiją.

– Ar sūnus paverš iš tėvo valdžią ir perims vadovavimą triadai?

– Nežinau. Jis veikia beatodairiškai. Ir jau gavo priemonių didžiulėms problemoms sukelti.

– Kokių priemonių?

– Sprogmenų. Praeitą savaitę jis nuvertė nuo bėgių traukinį, iš Funano provincijos gabenantį sprogmenis, o vienas Kuomintango kariuomenės kapitonas man tik vakar prasitarė, girdi, jo šnipai tvirtina, kad netrukus čia užvirs tikras pragaras.

– Ar tai reiškia, kad Čiang Kaišekas atsiųs čia daugiau karių?

– Be jokios abejonės.

– Vadinasi, būsite dar labiau užsiėmęs. Konsultavimu. Juk jūs konsultantas, tiesa? Patariate Kuomintangui karinės strategijos klausimais.

– Teisingai.

– Ar niekada nepagalvojote, kad jie nė kiek ne geresni už anuos laukinius karo vadus? Tas Čiang Kaišekas valdo kaip diktatorius, o jūs jam padedate.

Aleksejaus Serovo veide akimirksniu vėl pasirodė ta erzinanti kreiva šypsenėlė ir jis vėl atsirėmė į krėslo atlošą. Pakėlė puodelį, pamiršęs, kad šis beveik tuščias, ir vėl pastatė jį ant stalelio šalia savo krėslo.

– Gal jūs ir stebėtinai gerai informuota apie padėtį Kinijoje, panele Ivanova, bet akivaizdu, kad visiškai nesuprantate vieno dalyko. Kinija, kaip ir Rusija, yra didžiulė šalis, joje gyvena daugybė skirtingų tautų ir genčių, kurios mielai perrėžtų vienos kitoms gerkles, jei stiprus diktatorius, toks kaip Čiang Kaišekas, nelaikytų jų subūręs ir nevaldytų geležine ranka. Komunistai puoselėja daug kilnių idealų, bet jei kada nors ateitų į valdžią, sukeltų šalyje chaosą. Tačiau perimti valdžios jiems niekada nepavyks. Jų atsakymai pernelyg jau paprasti. Tad taip, sunkiai dirbu padėdamas kurti politinę ir karinę santvarką, kuri ištrauks juos iš jų olų ir sunaikins.

Staiga Lidija atsistojo.

– Matau, kad jūs tikrai labai užsiėmęs. Nedrįstu ilgiau jūsų gaišinti.

Aleksejus nustebęs sumirksėjo. Paskui mandagiai nulenkė galvą.

– Žinoma. Atleiskite. Pamenu, kai atėjau, sakėte, kad atitraukiau jus nuo kažkokio darbo.

Aleksejus atsistojo grakščiai sujudėjęs visu savo ištįsusiu, nepriekaištingu kostiumu apvilktu kūnu, bet rusvi, trumpai kirpti plaukai nesiderino su šiaip jau dailia jo išvaizda.

Lidija susigriebė, kad jos suknelė suglamžyta, o plaukai nešukuoti. Jau ketino pirštais persibraukti savo karčius, bet susivaldė. Lidijai buvo nė motais, ką Aleksejus apie ją mano. Jis buvo nemalonus, pasipūtęs ir rėmė negailestingą diktatorių. Kad jis kur prasmegtų. Motina buvo teisi.

Prie lauko durų Lidija padavė Aleksejui paltą ir jautė privalanti ištiesti jam ranką.

– Viso geriausio, Aleksejau Serovai, ir dar kartą ačiū jums už pagalbą.

Jis spustelėjo Lidijai ranką ir taip atidžiai pažvelgė į plaštaką, tarsi ši būtų gulėjusi jo delne atskirta nuo kūno, tarsi jis būtų galėjęs perprasti jos paslaptis.

Lidija ją patraukė.

Jis įbedė į Lidiją savo žalias, vėl primerktas ir tingias akis, tarsi kažką svarstydamas.

– Mano motina, grafienė Natalija Serova, kitą savaitę rengia pokylį. Gal norėtumėte prie mūsų prisidėti? Pirmadienį, aštuntą valandą vakaro. Ateikite. – Jis nerūpestingai ir erzinamai nusijuokė. – Galėsime susėsti ir pašnekėti apie kariuomenės būrių judėjimą.

Jam už nugaros, ant žvyruoto tako stovinčiame automobilyje, ant kurio variklio dangčio lediniame žiemos vėjyje plazdėjo mažytė Kuomintango vėliavėlė, prie vairo sėdėjo vairuotojas kinas kariškio uniforma ir kantriai laukė.

– Pagalvosiu, – pasakė Lidija ir uždarė duris.

Ji užlėkė laiptais vienu žingsniu įveikdama po dvi pakopas. Miegamojo durys buvo uždarytos, ji paskubomis jas atidarė ir žengdama į kambarį prabilo:

– Viskas gerai, Čangai, aš...

Ir sustojo kaip įbesta. Lova buvo tuščia. Paklodė nusviesta, o dygsniuota antklodė dingusi.

– Čangai...

Į kambarį skverbėsi šaltis. Lidija skruostu pajuto vėsų gūsį. Langas buvo plačiai atvertas, vėjo judinamos plaikstėsi užuolaidos.

– Ne... – sušnabždėjo ji ir puolė prie palangės. Apačioje ant terasos Čango kūno sulaužytais kaulais nebuvo matyti. Jos kambario langas išėjo į užpakalinį kiemą, bet šis atrodė nykus ir apleistas, jame nebuvo nė gyvos dvasios, išskyrus lesalo ieškančią šarką. Visiškai tuščias. Lidijai skausmas suspaudė krūtinę.

– Čangai! – tyliai ir nedrąsiai šūktelėjo ji.

Jai už nugaros kažkas krustelėjo. Apsisukusi Lidija pamatė užsiveriant duris. Už jų, stipriai prisispaudęs prie sienos, kur slėpėsi, kol durys buvo atidarytos, stovėjo Čangas Anlo. Išbalęs kaip drobė. Bet susisupęs į persikų spalvos pūkinę antklodę, o nuo dešinio riešo nukaręs tabalavo atsivyniojęs tvarsčio galas. Sutinusiais pirštais jis tvirtai suspaudęs laikė žirkles, kuriomis Lidija karpydavo tvarsčius, pasiruošęs ilgomis jų geležtėmis pasinaudoti kaip durklu.