34

Lidija jį rado. Trečioje krūvoje rąstigalių, skudurų ir laikraščių, turinčių saugoti nuo lietaus, bet tam visiškai netinkančių. Lidiją apėmė siaubas, ar jis nebus miręs, mat gulėjo taip ramiai... Užsimerkęs. Čango oda buvo pilka kaip po juo telkšantis vanduo. Lidija susilenkusi įlindo į pašiūrę, per žemą, kad galėtum stovėti išsitiesęs, ir pašėlusiai besidaužančia širdimi parklupo į dumblą. Jis buvo susisukęs į seną laikraštį, nuo lietaus ir šlapios žemės taip permirkusį, kad popierius tuo pačiu metu ir puvo, ir šalo. Akys stipriai užmerktos, veidas žaizdotas. Bet be dėmių. Ačiū Dievui. Ne maras.

Lidija palietė Čangą. Šaltą kaip ledas. Ledo kokoną. Tada nekantriai ėmė plėšti popierių ir apnuogino jo kūną. Aiktelėjo. Čango kūnas... Jo beveik nebuvo. Tik keli skarmalai ir kaulai. Pamačiusi Lidija iš siaubo šūktelėjo. Jos akys paplūdo ašaromis. Į nosį dūrė pūvančio lavono tvaikas – mirties tvaikas.

Ne, ne, nemiręs. Tik ne miręs. Lidija neleis jam mirti.

Nusimetusi nuo pečių sunkią Levo milinę, Lidija apklojo ja nejudantį Čango kūną. „Neišeik, mano meile,“ – kreipėsi ji į Čangą, bet pati vos pažino savo balsą. Palinko prie jo, delnu perbraukė šaltą jo kaktą, priglaudusi palaikė savo lūpas prie jo lūpų trokšdama perduoti savo kūno šilumos ir gyvybės. Suskeldėjusios ir žaizdotos jo lūpos vos juntamai virptelėjo. Bet to pakako.

– Levai! – sušuko ji. – Levai, ateikite...

Bet šaukti nereikėjo. Jis buvo čia. Lengvu rankos mostu nuplėšė menkus lūšnos stogo likučius, pasilenkė, pakėlė Čangą ir atrėmė jį sau į petį. Lidija negaišuodama apsiautė nejudantį kūną miline ir standžiai susupo, kad Čango nepermerktų lietus.

– Rikšos, – tarė ji, – mums reikia rikšos.

– Joks rikša manęs neveš. Aš per sunkus. Ir nesilies prie ligoto kūno.

– Ar nunešite jį iki anglų kvartalo?

Tarp tamsių barzdos šerių pasislėpusios lūpos prasiskyrė ir Levas šyptelėjo.

– O ar gali tigras sumedžioti elniuką?

Užpakalinių vartų skląstis buvo užstumtas. Levas tik užgulė vartus, į medį sukaltos vinys iškrito, ir skląstis garsiai trakštelėjęs atsišovė. Lidija patikrino, ar jos naujų namų sode nieko nėra. Jau buvo beveik sutemę ir tebelijo. Už tai ji jautėsi dėkinga. Šiomis prašmatniomis gatvėmis negalėjai praeiti niekieno nepastebėtas, ypač aplipęs purvu ir nešinas įtartinu ryšuliu, bet pilka vakaro prieblanda juodu pridengė. Už namų kiemų ėjo siaura gatvelė, kurioje paliekamos išvežti šiukšlės, ir kaip tik į ją Lidija atsivedė Levą.

– Paskubėkite, – sušnabždėjo ji ir parodė į pašiūrę.

Nieko nelaukęs, Levas kirto vejos kampą ir netrukus pasilenkęs pro duris įžengė pašiūrėn. Lidija šiurpo iš baimės, kad Čangas nemirtų tiesiog Levui Popkovui ant peties, ir kai rusas glebų kino kūną guldė ant dulkėtų grindų, ji švelniai prilaikė jo galvą. Pirštų galais Lidija palietė Čangui skruostą. Ir suvirpėjo. Iš palengvėjimo. Ir iš nerimo. Nerimavo dėl to, kad Čango oda atrodė labai įkaitusi. Jis karščiavo, visas degė. Žaizdos ant jo lūpų pratrūko ir dabar iš jų sruvo su pūliais susimaišęs kraujas. Lidija pašoko.

– Palaukite čia, – liepė ji Levui.

Ir pasileido tekina. Išilgai vejos, per slidžią žolę, laikydamasi šešėlyje, po medžiais. Bėgdama mėgino surikiuoti mintis ir įsidėmėti, ko jai reikia: antklodžių, drabužių, maisto, šiltų gėrimų... o gal ledo, – ar jam, karščiuojančiam, reikia ledo? Taip pat – tvarsčių ir vaistų, tik – kokių? Lidija nežinojo, jai reikėjo pagalbos, jai reikėjo... Pala... Šviesos. Namuose degė šviesos. Užuolaidos buvo užtrauktos, bet per langus į terasą krito gelsvos šviesos dryžiai. Ir kaip ji anksčiau nepastebėjo? Ar tai reiškia, kad namuose dar yra žmonių? O gal tarnai paliko šviesas jai? Ką tai reiškia? Ką?

Lidija nežinojo. Tiesiog nežinojo.

Ji pasuko link užpakalinės namo pusės, prie durų į virtuvę, ir suspaudusi rankeną pamėgino jas atidaryti. Rankena pasisuko. Virtuvė buvo tuščia. Visą dieną taisęs valgius vestuvių pokyliui, virėjas, matyt, jau buvo nuėjęs ilsėtis. Įžengusi ji tyliai uždarė duris ir visai netikėtai nuo šilto oro jai susvaigo galva. Lidija taip ilgai kentė šaltį ir drėgmę, kad dabar, staiga pasikeitus temperatūrai, jai suskaudo dantis. Žengdama per juodai baltas virtuvės grindų plyteles, Lidija paliko purvo ir vandens pėdsaką, tad nusiavė batus ir ant pirštų galų nutykino į prieškambarį.

Ir nutiko du dalykai.

Pirmiausia ji žvilgtelėjo į aukštą, laiptų apačioje kabantį veidrodį ir vos save pažino. Atrodė kaip purvina sušlapusi baidyklė. Juodas Levo šalikas atrodė tarsi priklijuotas prie galvos ir pečių, žalia suknelė jau nebuvo žalia, ji buvo aptaškyta dumblu ir tiesiog nepadoriai prilipusi prie kūno. Pamėlusios lūpos virpėjo. Pirštuose, rodės, nebuvo likę nė lašelio kraujo. Akys per tamsios, lyg ne jos. Visa tai Lidiją pribloškė.

O antra, balsai. Jie sklido iš svetainės. Motinos. Ir Alfredo.

Lidija pajuto tvinkčiojant smilkinius. Kodėl jie neišvažiavo? Medaus mėnesio. Kodėl jiedu dabar nesėdi traukinio kupė?

– Ne, Alfredai, – išgirdo ji motinos balsą, – nevažiuosiu, kol jos nepamatysiu. Kol neįsitikinsiu, kad jai nieko...

Ilgiau Lidija nelaukė. Prie lauko durų stovėjo lagaminai, o ant jų užmesti gulėjo paltai ir lietsargis.

Ji paskubomis užlipo į viršų. Tyliai, svarbiausia – tyliai. Įžengusi į savo naują dailų kambarį, Lidija nusiplėšė suknelę, apatinius ir sumetė juos ant drabužių spintos dugno. Tada senu megztiniu pasitrynė plaukus ir odą, kol ėmė peršėti. Greitai susišukavo. Apsivilko seną suknelę. Megztą palaidinukę. Nulipo žemyn.

Netrukus Lidija šypsodamasi įėjo į svetainę.

– Sveika, mama, nesitikėjau tavęs čia sutikti.

– Lidija! – sušuko Alfredas. – Ačiū Dievui, tu namie. Tavo mama nerimaudama vos galo negavo. Kur buvai?

– Išėjusi.

– Išėjusi? Tai ne atsakymas, mano mergaite. Tuoj pat atsiprašyk mamos.

Valentina stovėjo sustingusiomis rankomis ir kojomis, nugara į židinį, tarp pirštų spausdama pusiau surūkytą cigaretę, ir žvelgė į Lidiją. Ant jos skruostų buvo matyti dvi ryškiai raudonos dėmės, tarsi ją būtų veikęs nuo židinio sklindantis karštis. Bet Lidija pažinojo motiną. Tas dėmes išdavikes buvo mačiusi ir anksčiau. Jos bylojo apie baimę.

Bet kodėl? Juk mama žinojo, kad ji dažnai ir jau keleri metai bastosi Tarptautinės stovyklos gatvėmis. Kodėl staiga išsigando?

– Lidija, – pabrėždama kiekvieną žodį paklausė Valentina, – kas atsitiko?

– Nieko.

Valentina stipriai užsitraukė cigaretę ir, tyliai sudejavusi, išpūtė dūmus, tarsi kažkas būtų bakstelėjęs jai į krūtinę. Ji tebevilkėjo šifono suknelę, bet trumpą ploną švarkelį buvo pakeitusi šiltu, aksominiu; paakius jai dažė juodi ratilai.

– Atsiprašau, mama. Nenorėjau judviejų sutrukdyti. Maniau, kad jau seniai išvažiavote. Jus išlydėjo šitiek svečių, tad, pamaniau, nė nepastebėsit, kad...

– Nebūk kvaila, Lidija, – įsiterpė Alfredas. Lidija aiškiai matė, kad jis iš paskutiniųjų tvardosi ir stengiasi būti mandagus. – Mudu irgi norėjome atsisveikinti. O dabar paimk šitą. – Jis padavė rudą voką. – Čia yra šiek tiek pinigų, jei kartais jų prireiktų mums dar negrįžus, bet Vai, mūsų virėjas, žinoma, taisys tau valgį, todėl daug pinigų tikriausiai nereikės. Nebent į kiną?

Lidija dar niekada nebuvo lankiusis kino teatre. Kitomis aplinkybėmis ji būtų pašokusi iš laimės.

– Ačiū.

– Ar tikrai pabūsi viena?

– Taip.

– Antėja Meison pažadėjo kartais užsukti ir patikrinti, ar tau viskas gerai.

– Nereikia, aš puikiai susitvarkysiu. Ar šiandien vakare važiuos dar vienas traukinys? Atsiprašau, kad dėl manęs praleidote savąjį, bet juk turi būti kitas, į kurį paskubėję dar galėtumėte suspėti. – Lidija pažvelgė į mamą. – Man nepatiktų, jei dėl manęs susigadintum medaus mėnesį.

– Na, tiesą sakant... – pravėrė burną Alfredas.

– Taip, – pertraukė jį Valentina ir suirzusi kilstelėjo antakį. – Tiandzine galėsime persėsti į kitus traukinius. Alfredai, būk geras, atnešk man stiklinę vandens. Čia taip karšta... – Ji riešu persibraukė per kaktą. – Tikriausiai dėl tos įtampos... – pridūrė, bet nutilo nebaigusi minties.

– Žinoma, mieloji. – Jis žvilgtelėjo į Lidiją. – Nuramink mamą, kad ji galėtų išvykti lengva širdimi.

Alfredas išėjo iš kambario.

Valentina tuoj pat švystelėjo cigaretę į židinį ir priėjusi sustojo priešais Lidiją.

– Sakyk, tik greičiau. Kas nutiko?

Nuo užplūdusio palengvėjimo Lidijai net silpna pasidarė. Taip, žinoma, mamai ji gali papasakoti viską, mama žinos, ką daryti, kur nupirkti vaistų, kur rasti gydytoją ir...

Valentina paėmė ją už rankos.

– Ko norėjo tas purvinas didelis vilkas?

– Koks vilkas?

– Popkovas.

– Koks Popkovas?

Valentina papurtė galvą.

– Levas Popkovas. Tu su juo išėjai. Ką jis sakė?

– Nieko.

– Meluoji.

– Ne. Jis tiesiog buvo girtas.

Valentina atidžiai pažvelgė į dukterį, o tada švelniai ją apkabino ir prispaudė prie krūtinės. Lidija įkvėpė sunkaus motinos kvepalų aromato ir tvirtai ją apglėbė, bet pajuto, kad jos kūnas ima nevaldomai drebėti.

– Lidočka, širdele, nusiramink... – Valentina perbraukė drėgnus dukters plaukus. – Išvykstu tik savaitei. Žinau, dar niekada nebuvome išsiskyrusios, bet neliūdėk. Aš greitai grįšiu. – Valentina pakštelėjo Lidijai į skruostą ir atšlijo. – Ką, ašaros? Ant mano niekada neverkiančios dočenka skruostų? Neverk, mieloji.

Valentina ištiesė ranką į bufetą, ant kurio buvo padėtas sidabrinis padėklas su gėrimais. Skubriai žvilgtelėjusi, ar durys vis dar uždarytos, ji įsipylė stiklą degtinės, iš karto išlenkė jį iki dugno, nusipurtė ir, pripylusi dar vieną, atnešė dukteriai.

– Štai. Bus lengviau.

Lidija papurtė galvą. Nė žodžio. Nė atodūsio.

Gūžtelėjusi pečiais, Valentina išgėrė pati ir pastatė taurę į vietą. Raudonos dėmės jai ant skruostų palengva blyško.

– Mieloji, širdele mano. – Ji delnais suėmė Lidijai veidą. – Ši santuoka mudviem atveria naują ateitį. Ilgainiui tu jį pamėgsi, pamatysi. Būk laiminga. – Ji nusišypsojo, bet ta šypsena nebuvo džiugi. – Prašau. Tu ir aš. Mokykimės būti laimingos.

Lidija apkabino motiną.

– Važiuok į Datongą, mama. Važiuok ir būk laiminga.

– Teisingai, damos, pasibučiuokite ir susitaikykite. Nenoriu matyti nė vieno liūdno veido, juolab šiandien. – Alfredas džiugiai abiem nusišypsojo, padavė žmonai stiklinę vandens ir patapšnojo Lidijai per petį. – Iškviečiau taksi, atvažiuos bet kurią akimirką. Džiaugiesi? – paklausė jis žmonos.

– Beprotiškai.

– Puiku.

Tada prasidėjo sambrūzdis: išvykstantieji vilkosi paltus, ėmė lagaminus, paskutinį kartą norėjo apkabinti Lidiją, o Alfredui su Valentina žengiant pro duris, Lidija paklausė:

– Ar galiu nupirkti pakabinamą spyną Sun Jatseno pašiūrei?

– Žinoma, – nerūpestingai tarė Alfredas. – Bet kodėl nori užrakinti savo triušį pašiūrėje?

– Kad būtų saugus.

Lidija jį nuprausė. Švelniai. Vilgydama skudurėlį šiltame vandenyje ir dezinfekavimo tirpale, vos liesdamasi prie pažeistos odos. Čango skarmalai buvo pilni utėlių, tad juos Lidija išmetė laukan, į lietų.

Čango kūnas atrodė kraupiai. Buvo toks liesas, kad ji galėjo suskaičiuoti kaulus. Be to, buvo matyti deginimo žymės. S formos įdagai. Susirangę kaip gyvatė. Iš viso šeši, išdeginti jam ant krūtinės. Juodi ir pūliuojantys, bet tai tebuvo smulkmena, palyginti su jo rankomis. Nuvyniodama dvokiančias medžiagos atraižas, kuriomis buvo stipriai sutvarstyti jo pirštai, Lidija nuo smarvės vos neužduso, be to, kad ir kaip atsargiai vyniojo, kartu su tvarsčiais nusilupo ir keli gabalėliai pajuodusios odos bei raumenų skaidulų.

Po tvarsčiais buvo pilna lervų. Baltų besiraitančių padarėlių, ryjančių Čangą Anlo. Daugybė. Apimta siaubo, Lidija net atšoko.

Išgirdęs jos šūksnį, Levas Popkovas pakėlė ant krūtinės nuleistą galvą. Jis išsidrėbęs sėdėjo ant grindų, nugara remdamasis į sieną šalia Sun Jatseno narvo, rankoje tebelaikydamas butelį degtinės, kurį ji buvo atnešusi jam iš namų.

– A, otlično! Lervos, – sududeno jis. – Jos geros. Suėda visa, kas bloga, ir išvalo žaizdą. Palik jas.

Levo galva vėl nusviro ant krūtinės, jis dusliai trūkčiodamas užknarkė, ir tas knarkimas šaltoje pašiūrėje jai atrodė keistai guodžiantis. Pasistačiusi žibalinę lempą arčiau Čango rankų, Lidija atidžiai jas apžiūrėjo. Vaizdas buvo siaubingas. Ant abiejų plaštakų nebuvo mažojo pirštelio. Jie buvo nukirsti. Žaizdos pūliavo, plaštakos atrodė ištinusios kaip pūvantys melionai, pripildyti pūlių, lervų ir paskui pratrūkę.

Nepaprastai kruopščiai ji vieną po kitos nurinko lervas. Vis kartodama sau, kad jos nė kiek ne šlykštesnės už tarakonus ar kirmėles. Tik vieną kartą ją tikrai supykino, kai ištraukė itin stambią baltą lervą ir ši trakštelėjusi sutrūko tarp pirštų. Visas jas ištraukusi, Lidija atsargiai nuplovė žaizdas švariu vandeniu ir dezinfekciniu skysčiu, o tada, šiek tiek suabejojusi, grąžino ant abiejų plaštakų po vieną lervą. Gal Levas Popkovas šiuos reikalus tikrai išmano? Jis išgyveno ir blogus laikus, per revoliuciją tikriausiai matė daugybę šautinių ir kirstinių žaizdų, tad žino, ką reikia daryti. Bet vis tiek... O jei lervos įsigrauš į Čango kūną ir pasieks smegenis?

Lidija nuvijo šią mintį šalin.

Tada skubiai patepė žiojinčias žaizdas kažkokiu tepalu. „Muilinis kamparo tepalas ir opijaus užpilas“. Jį rado vonios kambaryje, pirmosios pagalbos vaistinėlėje kartu su tvarsčiais ir jai atrodė, jog tai geriau nei nieko. Po išdraskytais raumenų audiniais buvo matyti boluojantys kaulų lopinėliai, tad Lidija apvyniojo juos marle ir sutvarstė švariais tvarsčiais. Čangas Anlo neišleido nė garso. Bet kartais virptelėdavo jo akių vokai. Tik iš to virpčiojimo Lidija žinojo, kad jis gyvas.

Lidija dar niekada nebuvo mačiusi nuogo vyro. Šaukšteliu pasėmusi su medumi maišyto šilto vandens, įpildavo Čangui jo į burną, bet, baimindamasi, kad jis neužspringtų, kas pusvalandį įlašindavo tik vieną ar du lašus. Ir nė akimirką nepamiršo, kad Čangas nuogas.

Tas vaizdas ją nustebino. Lidija nė nenutuokė, kad jo lytiniai organai tokie minkšti, tokie glebūs ir apaugę vešliais plaukais, tačiau, nors ir keista, Čango nuogumo ji visai nesidrovėjo. Kai traukė skarmalus jam nuo strėnų, prie sienos drybsantis Levas Popkovas nepritariamai suniurnėjo, tačiau pernelyg neprieštaravo, mat buvo labai užimtas: pirštais braukė per savo milinės audinį, gaudė užsilikusias utėles ir traiškė jas suspausdamas tarp nykščių nagų. Akivaizdu, jis manė, kad Čango gyvybė gęsta. Bet kas jam darbo? Levas čiaumojo iš virtuvės atneštą gabalą sūrio ir tiesiai iš butelio maukė degtinę. Kalbėti nesivargino.

Kaip įmanydama pasirūpinusi Čango plaštakomis ir skystu tepalu patepusi jam krūtinę, viršutinę jo kūno dalį Lidija apklojo antklode, kad ligoniui būtų šilta, ir ėmėsi apatinės. Ji atsargiai nuplovė jam klubus bei pilvą, bet jautėsi taip, tarsi mazgotų skeletą. Vien oda ir kaulai. Kada jis paskutinį kartą valgė? Prieš kelias dienas? O gal savaites? Ji manė žinanti, kas yra alkis, bet... ne toks. Tik ne toks. Vėl sušlapinusi ir nugręžusi pašluostę, ji ėmė plauti susivėlusius Čango papilvės plaukus, bet jie buvo storai aplipę... kuo? Krauju. Išmatomis. Išdžiūvusiu šlapimu. Utėlėmis. Nuo nepakeliamo sielvarto dėl Čango Lidiją supykino, bet ji susitvardė ir suėmusi švelniais virpančiais pirštais pakėlė jo lytį.

Nustebo, kad ji tokia minkšta. Pasidėjusi ją, suglebusią, ant vienos rankos delno, kita ranka Lidija muilinu vandeniu nuplovė purvą ir nuvalė šašus, o paskui atsargiai nusausino rankšluosčiu. Čango lytis kažkodėl atrodė skausmingai pažeidžiama. Nepaisant melsvų kraujagyslių raizginio po oda ji atrodė nuoga ir atvira, tarsi jai būtų reikėję priedangos. Gal dėl to vyrai taip trokšta moterų? Kaip priedangos? Kaip apsaugos?

– Apsaugosiu tave, Čangai Anlo, prisiekiu, – sušnabždėjo ji. – Kaip ir tu saugojai mane.

Paskui Lidija nuplovė jam kojas ir pėdas. Pirštu perbraukė per ilgą randą, likusį užgijus jos susiūtai žaizdai prie Driežo užtakio, ir pagaliau, paėmusi žirkles, vėl pažvelgė į jo kirkšnis ir kartu su utėlėmis nukirpo papilvės plaukų kaltūną. Ir pasijuto taip, tarsi būtų nurėžusi Čango paslaptis.

Tą pirmą prie Čango praleistą naktį Lidija kaip įmanydama vengė akivaizdžios tiesos. Pripažino ją tik paryčiui. Ji negali gabenti Čango į jokią kinų ligoninę. Ne. Taip pat negali pakviesti gydytojo.

Tai akivaizdu.

Čangą sužalojo „Juodosios gyvatės“, ir jis geriau rizikavo mirti Tan Va lūšnoje, nei vėl būti sučiuptas ieškodamas gydytojų pagalbos. Arba draugų, kurie buvo žinomi kaip komunistai. Matyt, jis tikrai žinojo, kad „Juodosios gyvatės“ visur turi savo žmonių.

– Galėjai ateiti pas mane, – vis šnabždėjo ji, pirštu braukdama jam per išsišovusį skruostikaulį.

Dabar Lidijai reikėjo pagalvoti.

Reikalai nekokie. Niekas iš suaugusiųjų jai neleis Čango čia laikyti; Lidija žinojo, ką jie pasakys. Raukysis ir pareikš, kad jaunai merginai taip elgtis nedera. Esą tai – skandalinga. Čangas būtų skubiai nuvežtas į kinų ligoninę, – kaip tik ten, kur jo lauks „Juodosios gyvatės“ su peiliais ir įkaitintais geležiniais strypais. Ne. Geranoriais suaugusiaisiais pasikliauti negalima. Ji gali kliautis tik savimi. Nuleidusi ir rankomis pasirėmusi galvą, Lidija karštligiškai svarstė, ką daryti toliau. Ilgai taip sėdėjusi, pagaliau pakėlė galvą, apžvelgė ankštą, priplėkusią pašiūrę ir įbedė akis į susmukusį miegantį lokį. Ji ne viena.

Priėjusi Lidija patukseno jam petį.

– Levai Popkovai, – nekantriai tarė, – pabuskite.