50

Lidija išgirdo trakštelint miegamojo duris. Paskui – kažką tykinant per kambarį. Ji truputį prasimerkė, bet tamsoje nieko negalėjo įžiūrėti. Bet nieko ir nereikėjo matyti.

– Kas yra, mama?

– Negaliu užmigti, mieloji.

– Eik ir prisikelk Alfredą.

– Jam reikia pailsėti.

– Man taip pat.

– Cha, galėsi pasnausti rytoj mokyklos suole.

– Mama!

– Ššš... Papasakosiu tau apie „Flamingo“ naktinį klubą. Viena laiminga moteris buvo pasipuošusi Faberžė sage, bet jos suknelė buvo siaubinga. Pasislink.

Lidija pasislinko, ir Valentina atsigulė į lovą, po pūkine antklode, bet ant apkloto, visai taip pat, kaip Lidija, kai pirmą kartą įsirangė į lovą pas Čangą Anlo.

– Aš gerai praleidai vakarą?

– Pakenčiamai. Bet tik tiek.

– Šokai?

– Žinoma. Tai ir buvo geriausia. Kai užaugsi, nusivesiu tave į šokius ir pati pamatysi, kokia tai puiki pramoga. Orkestras grojo naujos bangos džiazą su...

Bet Lidija nesiklausė. Priglaudusi skruostą prie motinos peties, kvėpė sodrų jos kvepalų aromatą ir svarstė, ar Čangas Anlo irgi nemiega. Apie ką galvoja? Lidija nerimavo, kad jis nedingtų. Tiesiog neatsikeltų ir neišeitų. Be jos. Bet abu žinojo, kad išėjęs toks silpnas jis tikrai įklius. Čangui Anlo reikia jos. Ne mažiau, nei Lidijai reikia jo. Bus sunku. Žinoma, kad bus. Lidija puikiai suprato, kad jųdviejų ateitis neužtikrinta, tačiau būdami kartu, nors ir tuos kelis mėnesius, kol Čangas sveiks, jiedu laimės laiko. Galės truputį atsikvėpti. Ir pamąstyti, kaip elgtis toliau.

– Na?

Lidija tarsi per miglą suvokė, kad Valentina liovėsi kalbėjusi.

– Na?

– Ką nori pasakyti, mama?

– Klausiu, kas jis, tas tavo kinas bolševikas?

– Jo vardas Čangas Anlo ir jis komunistas. Bet, – skubiai pridūrė Lidija, – kilęs iš turtingos šeimos, tarnavusios paskutiniam imperatoriui ir turi puikų išsilavinimą. Tam tikra prasme šiek tiek panašus į tave...

– Aš ne komunistė ir niekada ja nebūsiu, – iškošė pro dantis Valentina. – Komunistai užvaldo didžią ir taurią šalį, o tada savo kūjais ir pjautuvais visiškai ją nusmukdo ir paverčia valstiečių kraštu. Tik pažvelk į vargšę parklupdytą Rusiją, motulę Rusiją.

– Mama, – švelniai tarė Lidija, – komunistai tik ką pradėjo savo veiklą. Duok jiems laiko. Pirmiausia jie turi išvaduoti mus iš tironijos. Iš daugybę šimtmečių egzistuojančio žiaurumo. Būtent tai dabar jie daro Rusijoje. To paties reikia ir Kinijai. Tik jie sukurs teisingą visuomenę, kurios kiekvienas narys turės balsą. Palauk, jų valdomos šalys taps puikiausios pasaulyje.

– Oi, tu išprotėjai, mieloji. Tas vaikinas bolševikas apnuodijo tau sąmonę, pripildė ją nuotekų dumblo, kad nematytum, kaip viskas yra iš tikrųjų.

– Ne, tu labai klysti. Dabar viską matau tik aiškiau.

– Cha! Tai tik trumpalaikis susižavėjimas.

– Ne, mama, ne. Aš jį myliu.

Valentina skubriai atsiduso.

– Nebūk juokinga. Tu per jauna suprasti, kas yra meilė.

– Tau buvo tik septyniolika, kai pabėgai ir ištekėjai už tėčio. Tu jį mylėjai, juk žinai, kad mylėjai. Todėl nedrįsk man sakyti, kad nemyliu Čango Anlo.

Įsiviešpatavo tyla. Tamsa jas abi ėmė slėgti, ėmė spausti Lidijai akis, bet ji neleido tamsai užplūsti sąmonės. Pamėgino užmegzti ryšį su Čangu Anlo ir taip lengvai jį prisiminė, kad buvo sunku patikėti, jog čia, miegamajame, Čango nėra. Ryšys atsirado akimirksniu. Lidija neabejojo, kad Čangas Anlo plačiai atmerktomis akimis guli pono Teo namuose ir galvoja apie ją. Nusišypsojusi pajuto, kad giliai viduje atsiveria didžiulė šviesi, gaivaus oro pilna, saulės nutvieksta erdvė, kurioje sklinda Driežo užtakio vandens čiurlenimas. Vieta, kurioje ji gali laisvai kvėpuoti.

– Išklausyk manęs, mama.

Tai nebuvo sunku. Pagaliau papasakoti apie jį. Apie Čangą Anlo ji motinai išklojo viską. Kad išgelbėjo ją nuošalioje gatvelėje ir kad prie Driežo užtakio ji susiuvo jam sužalotą pėdą. Atskleidė Valentinai visą tiesą: apie tai, kaip dalyvavo kino laidotuvėse, kaip ieškojo Čango, netgi apie barnį sudegusio namo griuvėsiuose ir ginčus dėl kai kurių barbariškų metodų, kuriais komunistai siekdavo savo tikslų. Ji viską išklojo. Viską iki galo. Na... beveik viską. Nutylėjo tik du dalykus. Istoriją apie rubino vėrinį ir tai, kad jiedu su Čangu Anlo mylėjosi. Šias paslaptis Lidijai pavyko išsaugoti. Ji ne tokia kvaila.

Baigusi kalbėti, Lidija pasijuto, tarsi plevenanti ore.

– Ak, miela mano dukrele... – Valentina pasisuko ir pakštelėjo Lidijai į skruostą. – Kokia tu kvailutė.

– Aš jį myliu, mama. O jis myli mane.

– Tai turi baigtis, dočenka.

– Ne.

– Taip.

– Ne.

Po pūkine antklode Valentinos ranka stipriai kaip spaustuvai suspaudė Lidijai riešą.

– Man labai gaila, mieloji, širdis plyš tau iš skausmo, bet gyvenime būna ir blogesnių dalykų. Tu ištversi, patikėk. Mudvi jau taip toli nuėjome. Neleisiu, kad lengva ranka visko atsisakytum, juolab dabar, kai pasirūpinau lėšomis tavo išsilavinimui ir studijoms universitete. Galėtum tapti gydytoja, teisininke arba profesore, garsia ir įtakinga. Galėtum gerai uždirbti. Tu didžiuotumeis savimi ir vaikščiotum aukštai iškelta galva. Niekada nepriklausytum nuo jokio vyro ir nelauktum, kol jis padės ant stalo duonos arba užmaus tau ant pirštų žiedų. Nesugriauk visko. Tik ne dabar.

– Mama, ar klausei, kai tavo tėvai sakė tau tą patį?

– Ne, bet...

– Tai ir aš neklausysiu.

– Lidija... – Staiga Valentina atsisėdo. – Darysi, ką sakau. O aš sakau, kad šis nuotykis su kinu bolševiku yra baigtas, net jei turėsiu grandine prikaustyti tave prie lovos ir visą likusį gyvenimą maitinti vien duona ir vandeniu. Girdi?

Lidija nenorėjo sakyti to, ką netrukus pasakė. Bet buvo supykusi ir įžeista. Tad gynėsi.

– Galbūt, jei papasakočiau Alfredui, ką šiandien mačiau viename „Buick“ markės automobilyje, jis taip pat pasielgtų su tavimi?

Lidija išgirdo Valentiną garktelint. Tą garsą jau buvo girdėjusi: jį išleisdavo viščiukas, kai jam būdavo sukamas sprandas. Ji nieko taip netroško, kaip susigrūsti tuos žodžius atgal į burną. Valentina nuleido kojas ant grindų, bet liko sėdėti ant lovos krašto. Atsukusi dukrai nugarą. Netardama nė žodžio.

– Kodėl, mama? Kodėl? Juk turi Alfredą.

Motina ėmė raustis chalato kišenėje ir Lidija suprato, kad ieško cigaretės, bet kišenė, matyt, buvo tuščia, nes žiebtuvėlis taip ir nespragtelėjo.

– Ne tavo reikalas, – pagaliau griežtai atsakė Valentina.

Lidija pasirito arčiau ir ištiesė ranką. Sustingęs jos motinos siluetas buvo tamsesnis už jį gaubiančią tamsą. Ji palietė motinai petį ir staiga prisiminė šį vakarą jau tiesusi ranką ir lietusi vyriškio petį. Aleksejaus Serovo. Jis palydėjo Lidiją namo ir ji turėjo pripažinti, kad, atleisdamas jai klaidą, pasielgė kilniai. Dieve šventas, kaip ji apsijuokė! „Susmirdęs suskis.“ „Melagis ir niekšas.“ Jis tikrai turėjo teisę išmesti ją į gatvę. Bet neišmetė. Tik šokdamas su ja dar įžūliau šypsojosi ta savo pasipūtėliška šypsena. Jiedu šoko tik vieną šokį. Daugiau Lidija neištvėrė.

Ji užčiuopė šiltą motinos kimono šilką.

– Kodėl? – paklausė dar kartą.

Valentina gūžtelėjo pečiais, tarsi tai būtų mažmožis.

– Trumpas meilės nuotykis.

– Mama, mačiau tave su juo. Tu jo nekenti.

– Aišku, kad nekenčiu to pabaisos, tegul Dievas supūdo dvokiančią jo sielą!

– Dėl tų nuotraukų?

Valentina neteko žado.

– Aš jas turiu. – Lidija paglostė motinai nugarą. – Ir negatyvus taip pat.

Valentina aiktelėjo.

– Iš kur?

– Nugvelbiau.

– Ką moki, tai moki.

– Teisybė.

– Ačiū, – sušnabždėjo Valentina.

– Taigi, tai ir mano reikalas.

– Na gerai. Pati paklausei... – Motina sunkiai atsiduso. – Tu negavai stipendijos mokytis Viloubio akademijoje. Ketverius metus tuščiai praleidai vietinėje labdaros mokykloje vargšų vaikams ir aš supratau, kad toje landynėje tiesiog užtrokši ir mirsi. Tuomet radau geriausią privačią mokyklą, Viloubio akademiją, ir kreipiausi į vyriausiąjį pareigūną, atsakingą už švietimo reikalus Dziunčou mieste. Į poną Meisoną. Ir kai ką jam pasiūliau. Įsteigti stipendiją. Ir paskirti ją tau. Mainais už...

– ...savo kūną?

– Taip.

Lidija apkabino motiną ir ėmė švelniai ją sūpuoti.

– Oi, mama...

– O paskui, net ištekėjusi, negalėjau jo atsikratyti. Dėl tų nuotraukų.

– Aš jas sudeginsiu.

– Jei galėčiau, padaryčiau tą patį.

– Mama... – sudejavo Lidija ir stipriau ją apkabino.

– Ar dabar padarysi, ko prašau? – Valentina atsisuko, prikišo veidą prie Lidijos veido ir jie abu atrodė kaip du tamsūs šešėliai be akių. – Paliksi savo kiną bolševiką?

Lidija tvirčiau susisupo į paltą ir sušalusia pėda užmynė ant kieto kaip uola pievelės ploto po eukaliptu. Ji čia laukė jau valandą. Per garažą ji nematė namo, kaip ir iš namo per tą patį garažą niekas negalėjo pastebėti jos, tad turėjo daug laiko atidžiai apžiūrėti sieną, už kurios glaudėsi. Ji buvo sumūryta iš raudonų plytų ir Lidija suskaičiavo, kiek jų sukrauta kiekvienoje eilėje. Po šešiasdešimt dvi. Iš cemento skiediniu užteptų tarpų ji atplėšė tris sraiges ir švystelėjo jas į krūmus, paskui žiūrėjo, kaip voras rudomis kojomis pančioja vabalą, įsipainiojusį į jo tinklą. O daugiau nebuvo į ką žiūrėti.

Suvirpinusi sidabriškus medžio lapus, pakilo aukštai eukalipte tupėjusi varna. Du kartus lėtai suvasnojusi sunkiais sparnais, ji prasklendė virš čerpėmis dengto garažo stogo ir nėrė aukštyn, į šaltą orą. Lidija prisimerkusi nulydėjo paukštį žvilgsniu. Dangus buvo balzganai melsvas, nusėtas švelniomis baltomis draiskanėlėmis, primenančiomis jai kadaise turėtą stiklo rutuliuką. Lidija buvo jį radusi nuotekų griovyje, – spindintį žydro dangaus trupinėlį, įsmukusį į dumblą. Keturias dienas saugiai nešiojosi jį kišenėje, bet galų gale susigundė pažaisti stiklo rutuliukais su kieme bėgiojančiais vaikėzais. Lošė ir pralaimėjo. O pamačiusi, kad kitas vaikas, sugniaužęs delne jos rutuliuką, grūda jį į suskretusią kišenę, pasijuto savo radinį išdavusi.

Tarkštelėjo trenkiamos automobilio durelės. Kažkur toliau, Riešutmedžių tako gale. Suūžė įjungtas variklis. Tai gerai. Žmonės keliasi ir pagaliau važiuoja į darbą. Dabar ilgai laukti neteks. Kai ji apsivilko mokyklinę uniformą ir slapta išėjo iš namų, buvo dar sutemę, tik rytuose švytėjo auksinis horizonto kraštelis. Jai pakako nuovokos palikti raštelį. „Išėjau į biblioteką. Baigti ruošti namų darbų.“ Jie nežino, kad biblioteką atidaro tik pusę devynių, be to, Lidijai palengvėjo, kad išsisuko nuo pusryčių su Alfredu. Iš pat ryto jis būdavo paniuręs, be to, turėjo įprotį žvelgti į visus pakėlęs akis nuo savo košės ir suraukęs antakius ir, užsidėjęs akinius, mirksėti, tarsi stebėtųsi, ką, po galais, šios dvi nepažįstamosios veikia prie jo pusryčių stalo?

Lidija suplojo pirštinėtomis rankomis ir giliai iškvėpė. Paskui žiūrėjo į išvirtusį jai iš burnos ir ore besirangantį garą, tirštą kaip cigaretės dūmai. Ji vėl giliai įkvėpė, bet buvo sunku. Skaudėjo plaučius. Jie tiesiog tinkamai nedirba. Taip sakė motina. Plaučiai slėgė ją nelyginant švino plokštės ir gniuždė krūtinę.

O tai buvo negerai.

– Pone Meisonai!

– Dieve mano, mergaite, na ir išgąsdinai.

Jis atrodė toks dailus, toks pasitempęs. Su minkšta fetrine skrybėle ir alpakos vilnų paltu. Pasikišęs po pažastimi nešėsi juodą driežo odos portfelį, o rankoje laikė mašinos raktelius. Garbingumo įsikūnijimas. Visuomenės ramstis. Lidija troško išplėšti jam akis ir sušerti varnai.

– Ką čia veiki, kodėl slampinėji aplink mano garažą?

– Aš neslampinėju. Laukiu jūsų, kad galėčiau pasikalbėti.

– Oi, tik ne dabar. Aš skubu į darbą.

– Dabar.

Meisonas Lidijos balse išgirdo kažką, kas privertė jį stabtelėti ir pažvelgti į merginą. Pilkose jo akyse šmėstelėjo nepatiklumas.

– Ar tas pokalbis negali palaukti?

– Ne.

– Palauks.

Meisonas atrakino garažą ir plačiai atvėrė jo vartus. Į Lidiją žvelgė dideli, gelsvi, metaliniai biuiko priekiniai žibintai.

– Turiu nuotraukas.

Meisonui iš rankos iškrito automobilio rakteliai. Jis pasilenkė jų pasiimti ir pamėgino apsimesti nieko nežinąs.

– Kokias nuotraukas?

– Liaukitės.

Jis išsitiesė visu ūgiu, išpūtė krūtinę ir, priėjęs pernelyg arti, sustojo.

– Klausyk, panelyte, aš užsiėmęs ir nesuprantu, ką čia šneki...

Ir tada Lidija tėškė Meisonui į veidą. Plačiai užsimojo ir ištiestu delnu pliaukštelėjo per skruostą. Tykiame ore tas pliaukštelėjimas nuskambėjo garsiai. Lidija buvo sukrėsta, bet ne taip labai, kaip jis. Kelias sekundes Meisonas žvelgė apsiblaususiomis akimis. Jam ant skruosto buvo matyti raudonas jos delno ir išskėstų pirštų paliktas pėdsakas. Jis sugniaužė kumščius, bet Lidija pasitraukė toliau.

– Štai koks tai jausmas. Būti trankomai, jūs, žmoną mušantis iškrypėli. Fotografuojantis nuogą savo dukterį...

Meisonas puolė prie jos. Lidija vikriai pasitraukė.

– Kažin, ką apie tai pasakytų seras Edvardas Karlailis?

– Tu nesupranti, mergaite, tai ne...

– Gana. Nenoriu klausytis jūsų melo, jūs, purvo dribsni. Seras Edvardas iš karto jus atleis.

Meisono veidas pasidarė pilkas kaip pelenai. Jam buvo sunku tvardytis, bet žvilgsnis liko skvarbus. Tarsi siūlydamas taiką, jis kilstelėjo rūpestingai išpuoselėtą ranką.

– Gerai, Lidija. Eikime tiesiai prie reikalo. Tu nekvaila. Už tas nuotraukas ir negatyvus duosiu tau dešimt tūkstančių dolerių.

„Dešimt tūkstančių dolerių.“

Didžiuliai pinigai. Jai net galva apsisuko.

– Gausi juos grynais. Šiandien popiet. – Atidžiai į ją žvelgdamas, Meisonas staiga kyštelėjo ranką į kišenę ir išsitraukė piniginę. Tada išpešė geroką pluoštą banknotų ir tarsi kortomis pamosavo pinigais jai prieš nosį.

– Štai. Paimk. Kaip avansą.

„Dešimt tūkstančių dolerių.“

Dešimties tūkstančių dolerių būtų pakakę viskam. Viskam. Pasams. Vizoms. Fortepijonams. Pirmos klasės laivo bilietams. Ji būtų galėjusi nusivežti motiną į Angliją ir pabėgti. Studijuoti Oksfordo universitete, kaip mama norėjo. Visa tai gulėjo čia, Meisono delne. Jai tik reikėjo sutikti. Be to, ji galėjo drauge paimti Čangą Anlo ir jį apsaugoti.

Tik ar jis važiuotų? Ar paliktų Kiniją?

Tvirtai sučiauptos Meisono lūpos išsitempė. Tai turėjo būti jo šypsena.

– Sutarta?

Lidija jau žiojosi sutikti.

– Ne.

– Nebūk prakeikta kalė. Tai tavo auksinė galimybė.

– Bet tada jūs vėl turėsite nuotraukas.

– Sunaikinsiu jas. Pažadu.

– Ne.

– Kodėl?

Išskėtusi rankas, Lidija pakėlė jas į dangų, kartu atsisakydama pinigų.

– Nes jūs niekšas. Aš jumis nepasitikiu. Kol turiu tuos negatyvus, galiu būti tikra, kad daugiau nė pirštu neliesite Polės. Arba savo žmonos. Jūs mane supratote?

Susiraukęs jis nusisuko. Lidija matė, kaip vėl įsidėjo banknotus į piniginę. Jai peršėjo gerklę.

– Ir daugiau nesiartinkite prie mano mamos.

– Eik po velnių, kale.

Nuleidęs galvą ant krūtinės, Meisonas žengė prie mašinos ir įpykęs stipriai spyrė į padangą.

– Pone Meisonai...

Jis nepakėlė į Lidiją akių.

– Pone Meisonai, ir palikite ramybėje poną Teo Viloubį.

Meisonas taip šaižiai riktelėjo, kad Lidiją net šiurpas nukrėtė.

– Dėl jo nesijaudink, – atšovė jis. – Viloubiu pasirūpins Fengas ir jo sūnus. – Jis neskubėdamas pakėlė akis į Lidiją ir nuo to žvilgsnio jai pašiurpo oda. – Tavimi taip pat.

– Ką norite pasakyti?

– Dabar jie žino, kas rūpinosi tuo komunistu.

– Kokiu komunistu?

– Nevaidink nekaltos avelės. Tuo, kurio jie ieško. Tuo, kurį slaugei.

Lidija pajuto, kad kraujas sustingo jai gyslose.

– Tai melas.

– Ne. Polė man pasakė.

– Polė?

– O taip. Tavo ištikimoji draugė. Vis dar nori ją ginti? Taip, ji man tai pasakė, o aš perdaviau jiems. Dabar jie tikriausiai tavo namuose. – Meisonas įžūliai nusijuokė. – Turbūt nemanei, kad tokiai kalei kaip tu tikrai duosiu dešimt tūkstančių dolerių, ar ne? Tu ir tavo kekšė motina galite...

Bet Lidija pasileido bėgti.

Ji virste įvirto į namus.

– Mama! – šūktelėjo. – Mama!

Niekas neatsiliepė.

Patarnaujantis berniukas... Kuo jis vardu? Dengas? Lidija pašaukė jį. Vaikas atlėkė tekinas.

– Klausau, panele Lėja.

– Kur mano motina?

– Nežinoti.

Lidija sugriebė jį už liesų pečių ir papurtė.

– Ar ji namie?

– Ne, išeiti.

– Taip anksti?

– Išvažiuoti su ponu. Mašina.

– Išvažiavo tik dviese?

Berniukas iškėlė du pirštus ir spindinčiomis akimis nervingai pažvelgė į Lidiją.

– Ponas ir ponia.

Lidija paleido berniuką ir jis, susigūžęs kaip vabalas, spruko. Ji apsilaižė išdžiūvusias lūpas. Be reikalo puolė į paniką. Bet tai nereiškia, kad negresia pavojus. Gresia. Nuėjusi į svetainę, ji pažvelgė pro stiklines duris į terasą. Po galais, kaip gintis, kai nematai priešo? Atrėmusi kaktą į šaltą kaip ledas durų stiklą, ji ėmė apie tai galvoti. Kažkas jos krūtinėje trūko ir prasiveržė. Visas pasaulis atrodė per sunkus. Per didelis.

Lidijos žvilgsnis nukrypo į pašiūrę ir, kadangi dabar niekaip negalėjo atsidurti dar arčiau Čango Anlo, ji atsidarė stiklines duris ir nužingsniavo link to pastato. Oras, kurį kvėpė į plaučius, buvo šaltas ir gaivus, ir netrukus jai prašviesėjo galva. Lidija išgirdo kažkokį traškesį. Po pašiūrės grindimis žiurkė graužė lentas. Jai ėmė smarkiau plakti širdis. Ko tam gyvūnui čia reikia?

– Lauk iš čia! – šūktelėjo ji, ir žiurkė spruko.

Spyna tebebuvo užrakinta, bet skląstis, ant kurio ji buvo užnerta, kabojo ant durų be jokios naudos, išmuštais varžtais. Lidija tyliai sudejavo. Ištiesusi ranką palietė duris. Saulės apšviestas medis buvo šiltas. Jos gyslomis plūstelėjo adrenalinas. Lidija stumtelėjo duris. Šios atsivėrė. Ji sukliko.

Kraujas. Tiek daug kraujo. Viskas raudona. Lipnu. Visur. Ant sienų. Ant lubų. Ant grindų. Ant narvelio virbų ir ant maišų. Tarsi kažkas būtų piešęs krauju. Salsvas kraujo kvapas maišėsi su išmatų dvoku, bet Lidija nieko neužuodė.

– Sun Jatsenai! – sukliko ji.

Triušis tysojo ant grindų, kraujo klane, baltas jo kailiukas suteptas tamsiai raudonomis, išdžiūvusiomis dėmėmis. Net dideli oranžiniai jo dantys buvo kruvini. Nežiūrėdama, kad išsiteps mokyklinę uniformą, Lidija suklupo prie žvėrelio, ir jos skruostais plūstelėjo ašaros.

– Sun Jatsenai... – sušnabždėjo ir, paėmusi ant rankų, pakėlė jį.

Jis dar buvo šiltas. Dar gyvas. Bet merdėjo. Viena koja trūktelėjo ir per visą pulsuojantį triušio kūnelį nuvilnijo keista ir slopi dejonė. Jam buvo nukirstos ausys ir sukištos į snukutį, o gerklė perrėžta. Lidija ištraukė ilgas švelnias ausis. Priglaudė jį prie krūtinės. Ėmė jį supti ir jam niūniuoti. Kol po paskutinio spazmo jam ėmė stingti nugara. Krauju pasruvusios žvėrelio akys palengva blausėsi.

Lidija pasilenkė prie triušelio ir, drebėdama visu kūnu, sukūkčiojo. Bet nuo kančių ją išvadavo smūgis. Viską apgaubė tamsa.