35

Teo važiavo greitai. Įpykęs. Toks įpykęs, kad šį rytą prie stalčiuje laikomos juodosios pastos nė neprisilietė. Jam maudė visą kūną, kiekviena odos pora sruvo prakaitu ir reikalavo sapnus nešančio dūmo, bet Teo reikėjo, kad protas būtų skvarbus. Giedras kaip vasaros dangus. Buvo ankstus rytas ir virš namų stogų dar tvyrojo rūkas, – nurimęs vėjas jo nesklaidė, o diena, rodės, buvo sulaikiusi kvėpavimą. Pastatęs „Morris Cowley“ markės automobilį priešais juodojo ąžuolo vartus, jis spjovė į snukius ant vartų stulpų budintiems akmeniniams liūtams. Liūtai saugojo namų židinį. Na, šį kartą neapsaugos.

Vartų sargas nuolankiai nusilenkė – taip žemai, kad jo dygsniuotos žieminės kepurės ausys vos nepasiekė žemės.

– Mano ponas Feng Tuhongas šiandien jūsų apsilankymo nelaukia, garbingasis profesoriau.

– Ne su tavo garbinguoju ponu atėjau pasimatyti, Čenai, o su jo bukagalviu sūnumi Poču.

Vartų sargas nešyptelėjo, bet jo veide, paprastai sustingusiame ir romiame, šmėstelėjo šiokia tokia gyvybė.

– Nusiųsiu nieko nevertą savo žmoną pasakyti Svarbiajam Sūnui, kad atvykote ir norite...

Teo nelaukdamas žengė pro vartus ir patraukė į kiemus. Bet išgirdo už nugaros skubriai šlepsint suluošintas moters pėdas ir jam net plaukai ant pakaušio pasišiaušė.

– Poču, tu kiaules dulkinantis velnio skreply, jei dar kartą bent pirštu paliesi Li Mei, aš pats peiliu išdursiu tau akis, išplėšiu ir sugrūsiu į gerklę.

– Cha! Kalbi kaip tigras, Tijo Vilbi, bet vakare šliauži kaip kirminas šniaukšti aguonų. Girdėjau iš žvejų. Tu drebi ir krataisi kaip ant nugaros gulinti ir kojas pakėlusi kekšė. Aukštai šoki, bet žemai šliaužioji.

– Ką veikiu upėje, ne tavo reikalas. Bet džiaukis, vakarykščių dūmų likučiai teberamina mane ir neleidžia šauktis didžiojo karo dievo Kuanti, kad nužengtų iš dangaus ir už tai, ką padarei Li Mei, ietimi pervertų tavo bejausmę širdį.

– Ta kekšė nieko kita ir nenusipelnė.

– Būk atsargus, Poču. Li Mei – ne kekšė. Ji tavo garbinga sesuo.

– Mano sesuo negulėtų lovoje su fančui. Ją reikėjo pamokyti.

– Reikėjo, kad savo dvokiančiu kumščiu smogtum jai į veidą?

– Taip, prisiekiu visais dievais, reikėjo.

– Nes atėjo susitaikyti su tėvu?

– Ne. Nes manė, kad mano garbusis tėvas bus toks kvailas ir be derybų sutiks išpildyti jos norą.

– Be derybų? Kokių derybų?

– Ajajai! Mokyklos direktorius nepažįsta tos kekšės taip gerai, kaip jam atrodo.

– Mėgaukis šiuo kvėpsniu, Poču, nes jei dar kartą mano mylimąją pavadinsi kekše, įkvėpti nebespėsi. O dabar pasakok apie derybas.

– Ji maldavo. Ai, Teo Vilbi, kaip ji maldavo! Verkė krokodilo ašaromis.

– Maldavo? Ko?

– Maldavo mūsų garbingojo tėvo leisti tau pasitraukti iš sandorio su tuo beždžione Meisonu ir liautis gabenus kontrabandą. Bet kekšės maldavimai didžiojo ir išmintingojo Feng Tuhongo, žinoma, nesujaudino.

– Aš tave įspėjau, padugne!

– Bet jis pasiūlė jai sandorį. Feng Tuhongas sutiks leisti tau pasitraukti, jei...

– Jei kas?

– Jeigu ji devynis kartus žemai jam nusilenks, grįš į jo namus ir gyvens taip, kaip dera klusniai dukrai. Cha! Bet garbingai Fengų giminei ji jau užtraukė didžiulę gėdą ir nusipelnė būti pamokyta, ką reiškia pagarba. Todėl trenkiau jai. Daug kartų.

– Trenkei? Ar šitaip?

– Dieve šventas, bičiuli, kas jums nutiko?

Teo pirštais brūkštelėjo smakrą. Per visą žandikaulį buvo išplitusi šviežia mėlynė, o vienas lūpų kampas prakirstas. Kristoferis Meisonas žiūrėjo į Teo, ir jo veide atsispindėjo nerimas.

– Užkliuvau už katės, – ramiai atsakė Teo. – Užėjau, nes jūsų pasiuntinukas sakė, kad jus čia rasiu. Man reikia su jumis šnektelėti.

– Dabar?

– Taip, dabar.

Meisonas apsidairė po kambarį ir pažvelgė į žmoną ir dvi mergaites.

– Nelabai tinkamas metas, Viloubi. Gal vėliau?

– Dabar.

Susiklosčiusi padėtis Teo atrodė keista. Sėdėti su tuo niekšu Meisonu, dabar tokiu paslaugiu ir mandagiu, naujajame Alfredo Parkerio name, praėjus vos dienai po sugadinto vestuvių pokylio, be Alfredo, bet su jo įdukra, šmižinėjančia prie stiklinių terasos durų lyg kažką saugantis šuo... Visa tai buvo keista. Mergina atrodė išvargusi. Nežinia kodėl, bet šviesiai rusvos jos akys atrodė tuščios ir apsiblaususios, tarsi ant jų būtų užslinkę tamsūs šešėliai, o lūpos papilkėjusios. Ji nekantriai žvilgčiojo į svečius leisdama suprasti, kad mielai jų atsikratytų, bet Antėja Meison buvo tvirtai nusprendusi apie ją patūpčioti.

– Vargšelė Lidija pastaruoju metu prastai miega, bet kas galėtų ją kaltinti? Juk liko gyventi viena nepažįstamame name! – geraširdiškai šypsodamasi merginai, bet ir nerimaudama, tarė ji. – Atėjau čia šį rytą ir kaip manote, pone Viloubi, ką sužinojau? Ogi kad Lidija, sumokėjusi pasiuntinukui ir sodininkui atlyginimą, davė jiems visą laisvą savaitę, o virėjui pasakė, girdi, norinti, kad jis virtų tik vakarienę ir daugiau nieko. Prašau, pasakykite šiai mielai mergaitei, kad dabar, kai gyvena padoriomis sąlygomis kaip ir mes visi, turi susitaikyti su mintimi, jog turės tarnų. Jūs Lidijos mokytojas, tad jūsų ji paklausys.

– Dėl Dievo meilės, Antėja, liaukis, – piktai įsiterpė Meisonas. – Aplankei ją, kaip žadėjai, ir radai gyvą ir sveiką. – Tada jis kreipėsi į Teo: – Esu čia tik todėl, kad vežuosi žmoną ir dukterį į arklides parodyti savo naujo medžioklinio žirgo. Jis puikus, bėras, turi dramblio plaučius ir bet kada gali parodyti kulnus sero Edvardo širmiui. Garbės žodis.

– Noriu pamatyti tavo triušį Sun Jatseną, – plačiai atmerkusi akis staiga pareiškė Polė.

– Gera mintis, – nusišypsojo Antėja. – Kur jis?

– Po velnių, taip vadinti triušį gana kvaila, – pasakė Meisonas ir atsistojęs priėjo prie terasos durų. – Kai buvau berniukas, taip pat turėjau juodmargą nulėpausį triušį, Pole. Pavadinau jį Danieliu. Gražus žvėrelis. Gerai, jaunoji panele, užmeskime akį į tą...

– Tik ne šiandien, – atsakė Lidija, uždėjusi ranką ant užstumtos stiklinių durų, vedančių į terasą, velkės.

– Kodėl?

– Jis blogai jaučiasi. Dėl persikraustymo. Dėl naujos nepažįstamos aplinkos.

– Bet, Lidija, aš tavęs prašau, – ėmė maldauti Polė. – Juk pati sakei, kad toje pašiūrėje, narve į pagodą panašiu stogu tavo triušis jaučiasi laimingas. Juk taip ir yra, ką?

– Taip, bet...

– Na ir puiku. – Meisonas nustūmė Lidiją. – Triušiai man patinka.

Jis įsiveržė į pliką žiemos sukaustytą sodą ir nuėjo taku, o Polė nusekė jam iš paskos.

Antėja nulydėjo juos žvilgsniu.

– Jam patinka visi gyvūnai, – liūdnai šyptelėjusi tarė ji Teo ir nuėjo paskui savo vyrą.

– Tik su žmonėmis turi bėdų, – sau po nosimi burbtelėjo Teo ir žvilgtelėjo į rusaitę. Ji atrodė beveik taip pat prastai, kaip jis jautėsi. Jam iš skausmo plyšo galva, tarsi į viršugalvį būtų įkirsta ir palikta mėsos kapoklė. Lidija stovėjo sustingusi, abu delnus stipriai prispaudusi prie durų stiklo, įbedusi žvilgsnį į medinę pašiūrę sodo gale. O Polė tuo metu jau vėrė pašiūrės duris.

– Pone Viloubi... – tyliai kreipėsi į Teo Lidija.

Ji žiūrėjo į draugės tėvą, glostantį ilgas Sun Jatseno ausis. Visa Meisonų šeima susispietusi stovėjo pievelėje ir, nekreipdama dėmesio į šaltį, žavėjosi Polės glėbyje tupinčiu baltu kaip sniegas triušiu. Jiems iš burnų draikydamasis tarsi rūkas kilo garas.

– Kas yra, Lidija?

Mergina tebestovėjo prie stiklinių terasos durų, bet Teo atkreipė dėmesį, kad dabar jos žvilgsnis įbestas į tolimajame vejos gale paliktą nešvarių skudurų krūvą. Sodininkas neturėtų taip atvirai priešais namą palikti šiukšlių krūvos. Bet, žinoma, Lidija davė jam laisvą savaitę...

– Kur galėčiau nusipirkti kiniškų vaistų?

– Sergate?

– Ne.

– Atrodote prastai.

Lidija lėtai atsisuko ir įsistebeilijo į jį.

– Jūs taip pat.

Teo nusijuokė, tarsi Lidija būtų papokštavusi, ir tas juokas sukėlė jam šleikštulio bangą.

– Tūkstančio Žingsnių gatvėje yra kino žolininko parduotuvė. Bet abejoju, ar jis kalba angliškai.

– Palydėsite mane?

Teo papurtė galvą, bet, nekreipdamas dėmesio, kad smegenyse žiojėja skylė, kurią jau metas užpildyti iš pypkės kylančiais dūmais, pasakė:

– Gal ir palydėsiu. – Šiandien Lidija jam atrodė ne tokia kaip visada. – Bet pirma pasikalbėsiu su Meisonu.

– Aš jį jums atsiųsiu.

Ir atsiuntė.

– Na? – Meisonas nenustygo vietoje. Mūvėdamas jojiko kelnes ir avėdamas jojimo batus, kilimu žingsniavo pirmyn atgal. Buvo akivaizdu, kad jaučiasi nejaukiai. – Tokiems pokalbiams čia ne vieta.

Teo suprato, kad du anglai sekmadienio rytą ir dar už lango stoviniuojant šeimos nariams neturėtų šnekėtis apie tokius dalykus. Jie turėtų kalbėtis apie arklius, kriketą, automobilius arba apie tai, kokia velniava darosi Anglijos akcijų biržoje. Gal net apie įžūlų naują įstatymą, kuris buvo priimtas ministro pirmininko Boldvino pastangomis ir moterims nuo dvidešimt vienerių metų suteikė balsavimo teisę, – tarsi tokio amžiaus patarškos apskritai ką nors išmano apie politiką. Bet kvaišalai? Ne. Kalbėtis apie kvaišalus buvo visiškai nepriimtina.

– Paklausykite manęs, Meisonai. Atidžiai paklausykite. Mano situacija labai pasikeitė. Nutraukiu su Fengu visus ryšius. Man nusibodo, kad jūs ir tas niekšas naudojatės manimi kaip masalu.

– Po velnių, žmogau, dabar jūs jau niekam ir netinkamas, tik žuvų masalui. Pažiūrėkite į save, visas drebate.

– Tai nesvarbu. Jūs manęs nesiklausote, Meisonai. Sakau jums, kad nutraukiu mūsų sutartį. Daugiau neturėsiu nieko bendra nei su „Juodosiomis gyvatėmis“, nei su jų prekyba opijumi. Buvau paskutinis kvailys, kad leidausi į visa tai įtraukiamas, dabar tai aiškiai suprantu. Tuo metu turėjau sunkumų ir jūs privertėte mane...

– Ne, neverskite man kaltės. Pats norėjote pinigų.

– Mėginau apsaugoti mokyklą.

– Nekiškite galvos į smėlį, Viloubi. Pripažinkite, kad esate tik žmogus. Niekinu tokius kaip jūs. Niekuo nesiskiriate nuo mūsų visų, nors laikote save pranašesniu, nes mokate skaityti tų laukinių raštą ir suprantate šventeiviškus to jų Konfucijaus ir Budos paistalus. Jūs tiesiog godus.

– Turite omenyje, kaip ir jūs?

Meisonas linksmai nusijuokė, tarsi būtų išgirdęs komplimentą.

– Būtent. – Ir patenkintas savimi delnu persibraukė juodus glotniai sušukuotus plaukus. – Nežinau, ko taip staiga užsikūrėte, bet bus geriau, jei tuoj pat liausitės. Susiimkite, būkite vyras!

– Džiaugiuosi, kad pagaliau supratote, ką norėjau pasakyti. Aš ir susiėmiau. Daugiau naktimis upe neplaukiosiu. Ir juodos pastos neimsiu. Viskas baigta. Tai purvinas verslas.

– Po velnių, Viloubi! Abu puikiai žinome, kad jums netarpininkaujant tas niekšas kinas su manim reikalų netvarkys.

– Juo blogiau jums.

– Negrasinkite man.

– Aš negrasinu. Tik sakau...

– Prakeiktas kvaily, aš eisiu tiesiai į policiją ir atsidursite susmirdusioje kalėjimo kameroje net nepradėjęs rūkyti kitos gautos savo opijaus dalies.

– Meisonai, sakau jums, meskite šį reikalą. Iš to sandorio jau susikrovėte gražaus pinigo. Dabar laikas baigti. Tiesiog liaukitės. Susiraskite kitą verslą ir baikime viską kaip dera anglams džentelmenams.

Taip taręs, Teo ištiesė ranką stengdamasis, kad ji nedrebėtų.

Meisonas neskubėjo. Pažvelgė Teo į veidą, tada į ranką ir vėl į veidą.

– Eikite velniop, – piktai tarė ir pro stiklines duris išėjo į terasą. – Pole, Antėja! – pašaukė jis. – Mums jau metas. Noriu pamatyti, ko vertas mano žirgas. – Jis atsisuko ir per stiklą vėl ryžtingai ir rūsčiai pažvelgė į Teo savo pilkomis akimis. – Galbūt man teks net sušerti jam botagu.

Teo troško jį nužudyti. Čia ir dabar. Net pirštais perbraukė trumpą iš dramblio kaulo pagamintą rankeną peilio, kurį buvo įsikišęs į rankovę, ir turėjo priminti sau, kad šią akimirką jį valdo opijus, jis jaukia mintis. Jei tik galėtų kelis kartus patraukti pypkę, tas pragariškas triukšmas galvoje liautųsi, – jei tik galėtų parūkyti dar vieną, paskutinį kartą... Staiga apsigręžęs, Teo nuėjo į prieškambarį, bet sustojo tarpduryje pamatęs ant žemutinės laiptų pakopos sėdinčią Lidiją Ivanovą. Mergina jį stebėjo. Jos žvilgsnis jam nepatiko. Jame atsispindėjo susirūpinimas.

Vadinasi, ji viską girdėjo.

– Prašau, Lidija. Eime.

– Ne.

– Kodėl?

– Tėvas tavęs laukia.

– Aš tik užmesiu akį, tik tiek.

– Ne. Kitą kartą.

– Rytoj?

– Ne.

– Ak, Lidija, dėl Dievo, aš tik prašau leisti žvilgtelėti į naują tavo miegamąjį, o ne į pono Parkerio seifą ar panašiai. Kodėl ne?

– Nepyk, Pole, bet kambarys nesutvarkytas.

– Nebūk paika. Praleidai jame dar tik vieną parą.

– Ne, Pole. Ne šiandien. Prašau...

– Kas tau yra, Lidija? Atrodai, tarsi...

– Jaučiuosi puikiai. Ar patiko laikyti glėbyje Sun Jatseną?

– O taip, jis toks žavus. Tėtei jis taip pat patiko.

– Tėvas jau kviečia tave lipti į mašiną.

Atsirėmęs į durų staktą Teo palaukė, kol mergaitės, jausdamosi šiek tiek nesmagiai, išsiskyrė. Kaip viščiukai. Ką tik išsiritę ir pūkuoti. Nė nenutuokiantys, kad gyvenime, vos tik nusisuki, kas nors tau gali nurėžti galvą.