15

Čangas Anlo keliavo naktimis. Tai saugiau. Pėdą tebeskaudėjo, tad kalnuose į priekį stūmėsi lėtai. Žygis atgal užtruko pernelyg ilgai. Jo vos nesučiupo.

Čangas girdėjo juos, alsuojančius jam į nugarą. Girdėjo jų žirgų prunkštimą. Ir teškenimą lietaus lašų, krintančių ant jų ožkenos apsiaustų su gobtuvais. Sulaikęs kvėpavimą jis gulėjo veidu įsikniaubęs į dumblą, jų žirgų kanopos pražlegsėjo vos per keliolika centimetrų jam nuo galvos, bet tamsa jį gelbėjo. Čangas dėkojo mėnulio deivei Čiango, kad tą naktį nusuko savo veidą. Paskui, priėjęs slėnyje įsikūrusį kaimą, iš nesaugomos daržinės pasivogė mulą, bet atsilygindamas paliko pilną puodelį sidabro.

Vos išaušus, kai tolumoje pasirodė netvarkingai išsibarstę Dziunčou namai, vėjas pasisuko iš didžiosios šiaurinės lygumos ir ėmė pustyti lioso dulkes, įkyriai lendančias Čangui į šnerves ir po liežuviu. Iš tolo Dziunčou miestas atrodė visiškai padrikas. Rytietiški statiniai maišėsi su vakarietiškais, senamiesčio stogai į viršų riestais kraštais plytėjo šalia tvirtai sumūrytų daugiabučių, išrikiuotų Tarptautinėje stovykloje tiesiomis kaip styga eilėmis. Čangas stengėsi negalvoti nei apie tai, kad ten gyvena ji, nei apie tai, ką jinai dabar apie jį mano. Užuot sukęs sau galvą, pamėgino nusispjauti ant nederlingos žemės, bet jo burna nuo dulkių buvo visiškai išdžiūvusi, tad jis burbtelėjo: „Tebūnie fančui įsibrovėliai tūkstantį kartų prakeikti. Netrukus Kinija šlapinsis ant tų svetimų velnių.“

Ir vis dėlto, kad ir kaip Čangas keiksnojo ir nekentė svetimšalių, viena svetima velniūkštė „užgrobė“ jį, o jis visai nenorėjo jos prarasti, kaip nenorėjo prarasti savo sielos. Tūnodamas giraitės tankmėje, slėpdamasis su medžiais susiliejančiuose šešėliuose, Čangas jos ilgėjosi, nors ir suprato neturintis teisės taip rizikuoti.

Jam virš galvos aukštai danguje šviečiantys raudoni dryžiai atrodė kaip srūvantis kraujas.

Vanduo buvo šaltas. Čangas – ištvermingas plaukikas, bet upės srovės šėlo, tarsi čiuptuvais pančiojo jam kojas, tad jam teko smarkiai irtis, kad išsilaisvintų. Merginos-lapės susiūta pėda tarnavo jam kuo puikiausiai ir jis dėkojo dievams, kad jai nesudrebėjo rankos. Plaukdamas upe Čangas išvengė sargybos ir daugybės nepageidaujamų akių, stebinčių į Dziunčou vedančius kelius. Jis palaukė, kol sutems. Pro jį plaukė srovės nešamos tradicinės kinų žvejų valtelės ir džonkos su tamsiomis burėmis bei užgesintais pirmgalio žibintais, matyt, tikėdamosi pasiekti paslaptingus savo kelionės tikslus, o jam virš galvos slystantys debesys vogė iš dangaus žvaigždes. Upė saugojo paslaptis.

Išlipęs kitame krante, Čangas pastovėjo šalia pūvančio apverstos valties korpuso tylus, nejudėdamas, klausydamasis garsų tamsoje, žvilgsniu ieškodamas pavidalus keičiančių šešėlių. Jis grįžo į Dziunčou ir vėl buvo netoli jos. Jautėsi pakiliai ir, praleidęs nemažai laiko vien klausydamasis šmirinėjančių žiurkių keliamo šnaresio, pagaliau vėl slapta įslinko į miestą.

– Oi! Mano akys džiaugiasi tave matydamos! – staiga pajutęs didžiulį palengvėjimą pasveikino Čangą jaunuolis su išilgai visą skruostą einančiu randu. – Grįžai gyvas ir vis dar ryžtingai nusiteikęs, mano drauge, vadinasi, šiąnakt ramiai miegosiu. Štai, išgerk, man rodos, tau tikrai reikia.

Šviesa liejosi nelygiai, mirgėdama, nes prie sienos pritvirtinti liepsnojantys fakelai šnypštė ir spragsėjo tarsi gyvi.

– Ačiū, Juešengai. Šį kartą jie manęs vos nesučiupo, tie pilki Čiang Kaišeko skorpionai. Kažkas slapta jiems apie mane pranešė.

Čangas vienu gurkšniu išgėrė nedidelę taurelę ryžių vyno ir pajuto, kaip karštis sušildo jo sustirusius kaulus. Tada prisipylė dar vieną.

– Kad ir kas tai padarė, nupjausim jam liežuvį.

Jie buvo susirinkę rūsyje. Akmeninėmis sienomis tekėjo vanduo, jos buvo apaugusios ryškiaspalvėmis kerpėmis, bet patalpa buvo erdvi, spausdinimo mašinos skleidžiamus garsus slopino storos sienos ir solidi lubas atstojanti perdanga. Jiems virš galvų buvo įsikūręs audimo fabrikas, kuriame visą dieną dundėjo staklės, bet apie tai, kad darbininkams po kojomis veikia spausdinimo mašina, žinojo tik cecho viršininkas. Jis buvo profesinės sąjungos narys, komunistas ir kovotojas už teisybę; naktį besidarbuojantiems aktyvistams atnešdavo mašininės alyvos, spaustuvinių dažų ir kelis samčius naminio ryžių vyno. Nuo tos dienos, kai valdžią perėmė Kuomintango nacionalistai ir Čiang Kaišekas prisiekė nušluoti komunistus nuo žemės paviršiaus, taip pat panaikinti Kinijai jų keliamą grėsmę, kiekvienas kvėptelėjimas buvo pavojingas, kiekvienas atsišaukimas virsdavo kvietimu budeliui mostelėti kardu ir nuritinti galvą. Keletas ryžtingai nusiteikusių jaunuolių susibūrę stovėjo prie spausdinimo mašinų, keletui jaunų gyvybių buvo iškilęs mirtinas pavojus.

Juešengas iš krepšio ištraukė gabalą džiovintos žuvies ir padavė Čangui.

– Valgyk, mano drauge. Tau reikės jėgų.

Čangas kibo į žuvį, mat jau daugiau kaip tris dienas nebuvo nieko burnoje turėjęs.

– Paskutiniai atsišaukimai geri. Tie, kuriuose reikalaujama vaikų darbą reguliuojančių naujų įstatymų, – tarė jis. – Eidamas čia kelis mačiau, vienas net prilipintas ant miesto tarybos posėdžių salės durų.

– Taip, – nusijuokė Juešengas. – Tai Kuan darbas.

Išgirdusi savo vardą, brošiūras į maišus kraunanti liekna mergina pakėlė akis ir linktelėjo Čangui.

– Pasakyk man, Kuan, kaip tau pavyksta rasti atsišaukimams tokių vietų, kurios labiausiai žeidžia turtuolius ir yra Feng Tuhongo panosėje? – paklausė Čangas, prarėkdamas spausdinimo mašinos dundėjimą. – Gal nematoma skrajoji su nakties dvasiomis?

Kuan priėjo arčiau. Nors vilkėjo dukslų mėlyną švarką ir mūvėjo valstietiškas kelnes, visai neseniai Pekino universitete buvo baigusi teisės studijas. Jos akys buvo tamsios ir rimtos. Kuan netikėjo meiliomis šypsenomis, kuriomis dauguma Dziunčou moterų mėgino palenkti šį pasaulį savo pusėn. Kai tėvai išvarė Kuan iš namų už tai, kad trumpai nusikirpo plaukus ir įsidarbino fabrike, tai tik sustiprino jos troškimą kovoti dėl moterų gerovės, – kad tėvai ir sutuoktiniai nelaikytų jų už šunis ir nemuštų kada panorėję. Ji atrodė tokia pat narsi kaip ir ana mergina-lapė, bet jos krūtinėje nedegė liepsna, ji stokojo tokios ryškios šviesos, kuri būtų galėjusi apšviesti šį rūsį, ir tokio didelio karščio, kuris driežus viliotų skuosti prie jos šildytis.

Kur dabar Lidija? Jinai jį keikia, tuo Čangas nė kiek neabejojo. Pamėginęs įsivaizduoti primerktas tos lapės akis, kupinas įtūžio ir laukiančias jo grįžtant, Čangas nusijuokė, o Kuan gerą jo nuotaiką ne taip suprato. Ji apdovanojo Čangą savo reta šypsena.

– Tas kupranugario snukis, miesto tarybos pirmininkas Feng Tuhongas nusipelno ypatingo dėmesio, – paaiškino Kuan.

– Nagi pasakok. Kas naujo nutiko, kol buvau išvykęs?

Merginos šypsena užgeso.

– Vakar jis įsakė nubausti geležies liejyklos darbininkus, reikalaujančius saugesnių darbo sąlygų prie lydymo krosnių.

– Dvylika iš jų liejyklos kieme buvo nukirsdinti norint pamokyti kitus, – niūriai pridūrė Juešengas ir pirštais persibraukė per kardo kirčio skruoste paliktą randą. Tas randas atrodė patamsėjęs ir tvinkčiojantis.

Čangas staiga įsiuto. Jis užsimerkė ir susikaupė. Dabar ne laikas karščiuotis. Tai tik trumpalaikis įniršis. Reikia susitvardyti, juolab kad jiems visiems gresia didžiulis pavojus.

– Ir Feng Tuhongui išauš atpildo diena, – tyliai pareiškė jis. – Aš jums pažadu. O tai leis jai greičiau ateiti. – Iš odinio ant kaklo kabančio kapšelio jis ištraukė popieriaus lapą.

Juešengas jį grybštelėjo, perskaitė ir patenkintas linktelėjo.

– Tai vekselis, – paaiškino jis draugams. – Ginklams „Winchester“ pirkti. Keliems šimtams šautuvų.

Šešiuose veiduose nušvito šypsenos, o vienas jaunuolis triumfuodamas iškėlė spaustuviniais dažais išteptą kumštį.

– Puikiai pasidarbavai, – neslėpdamas pasididžiavimo pagyrė Juešengas.

Čangas irgi buvo patenkintas. Jiedu su Juešengu buvo labai geri draugai, beveik broliai. Tai buvo jųdviejų santykių pagrindas. Jis apkabino Juešengą per pečius ir abu vaikinai susižvalgė, kuo puikiausiai vienas kitą suprasdami. Juodu vienijo bendras siekis.

– Žinios iš Pietų taip pat geros, – tarė Čangas.

– Kalbi apie Mao Dzedongą? Ar mūsų vadui vis dar pavyksta išvengti tų pilkapilvių žabangų?

– Praeitą mėnesį jam vos pavyko pasprukti. Bet jo karinė stovykla Dziangsi kasdien vis plečiasi, pas jį kaip bitės į avilį iš visos šalies plūsta vyrai. Kai kurie tik su kapliu rankose ir tvirtu tikėjimu širdyje. Artėja diena, kai Čiang Kaišekas supras, kad apgavęs ir išdavęs savo šalį akimirksniu pasirašė sau mirties nuosprendį.

– Ar tiesa, kad praeitą savaitę prie Kantono vėl įvyko susišaudymas?

– Taip, – linktelėjo Čangas. – Buvo susprogdintas traukinys, pilnas Kuomintango kareivių, ir...

Jo balsą ir spausdinimo mašinos dundėjimą nustelbė garsus trenksmas, laiptų viršuje staiga atsidarė metalinės durys ir į rūsį apimtas panikos, išvertęs akis įpuolė berniukas.

– Jie čia! – sušuko jis. – Kareiviai...

Rūsyje nuaidėjo šūvis, ir berniukas parkrito kniūbsčias ant molinės aslos, o ant jo švarkelio nugaros ėmė plisti ryškiai raudona dėmė.

Rūsyje akimirksniu užvirė darbas. Kiekvienas žinojo, ką turi daryti. Juešengas šiam atvejui buvo pasiruošęs. Fakelai buvo užlieti vandeniu. Tamsoje buvo girdėti laiptais žemyn kaukšintys priešų batai, kareiviai garsiai šūkavo, tamsoje jiems buvo duodami įsakymai, ir sienas suvirpino dar dviejų šūvių aidas. Bet tolimajame kampe buvo paruoštos kopėčios. Atstumti gerai suteptas sklendes buvo nesunku. Kažkuris iš jaunuolių pakėlė angos dangtį. Bet nakties dangaus stačiakampis buvo šviesesnis ir jame kareiviai pamatė vieną po kito prie angos lipančius jaunuolius.

Paskutinis eilėje prie kopėčių šalia Juešengo stovintis Čangas pamatė tamsų nuo laiptų atslenkančio kareivio siluetą ir žaibišku kojos spyriu išnarino jam žandikaulį. Pasigirdo gaili aimana. Čangas akimirksniu čiupo šautuvą ir paleido į rūsį seriją kulkų.

– Lipk! – riktelėjo jis Juešengui.

– Ne. Tu eik pirmas.

Čangas palietė draugo ranką.

– Lipk.

Daugiau nedelsdamas Juešengas vikriai ėmė lipti kopėčiomis. Čangas dar kartą iššovė, o pajutęs pro ausį prazvimbiančią atsakomąją Kuomintango vyrų kulką, negaišuodamas šoko ant kopėčių skersinio įkandin Juešengo. Iš apačios į šviesesnį pakelto dangos dangčio stačiakampį pasipylė kulkos ir staiga Čangas pajuto, kad ant jo užkrito kažkas sunkus. Tarsi išplėšta jo paties širdis.

Užsimetęs Juešengo kūną ant peties, Čangas vikriai išsliuogė per angą ir nudūmė į tamsą.