19

Lidija sėdėjo mokyklos suole, kai pas ją atėjo policija. Pratybų sąsiuvinyje ji kaip tik buvo įpusėjusi rašyti Australijos gamtinių išteklių sąrašą. Rodės, toje šalyje daug aukso. Panelė Einsli palydėjo anglą pareigūną į klasę ir, jam dar nepravėrus burnos, Lidija jau žinojo, kad šis žmogus atėjo jos suimti. Matyt, jie išaiškino vėrinio vagystę. Bet kaip? Iš baimės, kad dėl jos policija galbūt sulaikė ir Čangą, Lidijai pasidarė bloga.

– Kuo galiu padėti, seržante? – paklausė Teo. Toks netikėtas policininko įsibrovimas į pamoką jį, rodės, sukrėtė ne mažiau nei Lidiją.

– Jei leisite, norėčiau trumpai pasikalbėti su panele Lidija Ivanova.

Tamsią uniformą vilkintis policininkas užgožė visą klasę; platūs jo pečiai ir didelės pėdos, rodės, užpildė visą erdvę tarp grindų ir lubų. Jis elgėsi mandagiai, bet dalykiškai.

Priėjęs prie Lidijos, ponas Teo uždėjo ranką jai ant peties. Mokytojo palaikymas ją nustebino.

– Kokiu reikalu? – pasiteiravo jis seržanto.

– Atleiskite, sere, apie tai negaliu kalbėti. Tiesiog turiu nusivesti ją į policijos nuovadą ir užduoti kelis klausimus.

Išgirdus šiuos žodžius, Lidiją apėmė tokia panika, kad jai net šmėstelėjo mintis dėti į kojas, bet suprato, kad pasprukti nėra jokių vilčių. Be to, ir kojos pernelyg tirtėjo. Tiesiog reikės meluoti ir daryti tai įtikinamai. Ji atsistojo ir pamalonino seržantą savimi pasitikinčio žmogaus šypsena – tokia plačia, kad net skruostų raumenis suskaudo.

– Žinoma, sere. Džiaugiuosi galėdama padėti.

Ponas Teo patapšnojo jai nugarą, o Polė padrąsino šypsniu. Šiaip taip Lidija privertė savo kojas judėti – viena pėda priešais kitą, viena priešais kitą, nuo kulno ant pirštų, nuo kulno ant pirštų, – ir svarstė, ar dar kas nors girdi, kaip jai krūtinėje daužosi širdis.

– Panele Ivanova, tą naktį, kai buvo pavogtas rubinų vėrinys, jūs buvote „Uliso“ klube.

– Taip.

– Buvote apieškota.

– Taip.

– Ir pas jus pareigūnai nieko nerado.

– Ne.

– Norėčiau atsiprašyti jūsų už tokį pažeminimą.

Lidija nieko neatsakė. Tik atidžiai stebėjo pareigūną. Neabejojo, kad jis spendžia jai spąstus, tik dar nesusigaudė, kaip ir kur.

Ją apklausė pats komisaras Lakokas, tad Lidija suprato įkliuvusi į tikrai rimtą bėdą. Blogai jau vien tai, kad ji atsidūrė policijos nuovadoje, bet kai buvo palydėta į komisaro kabinetą ir pasodinta prie didžiulio jo rašomojo stalo poliruotu viršumi, ausyse pasigirdo įsivaizduojamas kalėjimo kameros durų girgždėjimas. Ji bus uždaryta. Tarp keturių plikų sienų. Tarakonai, musės ir utėlės. Nei gaivaus oro, nei gyvenimo. Lidija išsigando, kad, norėdama kuo greičiau dingti šiam vyrui iš akių, neleptelėtų, ko nereikia, ir visko neprisipažintų.

– Tą naktį davėte man parodymus.

Lidijai būtų patikę, jei komisaras būtų atsisėdęs. Bet jis stovėjo prie savo rašomojo stalo rankoje laikydamas popieriaus lapą, – kažin, kas jame parašyta? – ir varstė ją tokiu skvarbiu pilkų akių žvilgsniu, kad Lidija jautė tą žvilgsnį kiaurai smingant per kiekvieną jos melų sluoksnį. Monoklis tik dar labiau viską sunkino. Lakoko uniforma buvo labai tamsi, beveik juoda, nusagstyta daugybe aukso spalvos juostelių ir visokių tviskančių sidabro spalvos antsiuvėlių, jos nuomone, skirtų tik bauginti. O taip, ji jautėsi įbauginta kaip reikiant, bet tikrai neketino išsiduoti. Lidija sutelkė dėmesį į jam iš ausų kyšančius plaukų kuokštus ir rudas dėmes ant rankų odos. Į komisaro trūkumus.

– Komisare Lakokai, ar mano motinai pranešta, kad aš čia? – oriai paklausė Lidija. Taip, kaip būtų paklaususi grafienė Serova arba jos sūnus Aleksejus.

Komisaras susiraukė ir ranka skubriai persibraukė retėjančius plaukus.

– Ar tai dabar būtina?

– Taip. Noriu, kad ji atvyktų.

– Tuomet turime nuvažiuoti jos atsivežti.

Jis galvos linktelėjimu davė ženklą jaunam prie kabineto durų budinčiam policininkui ir šis iš karto dingo. Jo postą netrukus užėmė kitas.

– O ar man reikia advokato?

Rankoje laikomą popieriaus lapą komisaras padėjo ant stirtos kitų dokumentų, gulinčių ant jo rašomojo stalo. Lidija norėjo perskaityti, kas ten parašyta, nors raides matė apverstas, tik nedrįso atitraukti akių nuo komisaro. Lakokas žiūrėjo į Lidiją, rodės, nutaisęs santūriai linksmą veido išraišką. Tarsi žaisdamas katę ir pelę. Tarsi prieš stverdamas būtų nutaręs pasilinksminti. Lidijai nuo prakaito drėko delnai.

– Nemanau, mieloji panele. Pasikvietėme jus tik tam, kad atpažintumėte įtariamąjį.

– Ką?

– Taip, vyrą, kurį apibūdinote duodama parodymus. Plėšiką, kurį „Uliso“ klube matėte pro bibliotekos langą. Pamenate?

Komisaras laukė atsakymo. Lidija pajuto tokį palengvėjimą, kad jai net kvapą užgniaužė. Ji linktelėjo.

– Puiku, tuomet eikime ir pažvelkime į tuos vyrus, gerai?

Jis nužingsniavo prie durų, o Lidija nusekė iš paskos stebėdamasi, kad kojos apskritai dar jos klauso.

Patalpa buvo tuščia, žaliomis sienomis ir linoleumu išklotomis grindimis. Joje išrikiuoti į eilę stovėjo šeši vyrai. Kai Lidija įėjo lydima dviejų policininkų, visi šeši – visi rudakiai – nudėbė ją nedraugiškais žvilgsniais. Policininkai buvo tvirti, stiprūs, bet eilėje stovintieji atrodė dar įspūdingesnio stoto, plačiais kaip daržinės durys pečiais ir stambiais kaip skilandžiai kumščiais. Ir kur policija tokių prirankiojo?

– Neskubėkite, panele Ivanova, ir prisiminkite, ką jums sakiau, – tarė Lakokas ir nuvedė ją į rikiuotės galą. – Žiūrėt tiesiai! – staiga pakėlęs balsą griežtai įsakė jis, ir Lidija ne iš karto susivokė, kad ši komanda buvo skirta tiems šešiems.

Ką komisaras jai sakė? Ji mėgino prisiminti, bet matydama tylius į eilę išrikiuotus vyrus visiškai sutriko. Negalėjo atplėšti nuo jų akių. Visi buvo vienodi ir vis dėlto kiekvienas savaip skirtingas. Vienas aukštesnis, kitas kresnesnis, trečias senesnis. Vieni atrodė pikti ir išdidūs, kiti – susitaikę su likimu ir palūžę. Bet visi su vešliomis juodomis barzdomis, seniai žirklių nemačiusiais plaukais, vilkintys storus marškinius ir avintys aulinius batus. Du nešiojo juodą odinį akies raištį, o vienas turėjo auksinį dantį, kuris žybčiojo tarsi priekaištingai į ją žvelgianti akis.

– Nesinervinkite, – padrąsino ją Lakokas. – Neskubėdama praeikite ir į kiekvieną gerai įsižiūrėkite.

Taip, tiesa, dabar ji prisiminė jo instrukcijas: praeiti pro išrikiuotus vyrus, nieko nekalbėti, paskui praeiti dar kartą. Taip. Tiek padaryti ji gali. O paskui pareikš, kad to, kurį ji matė, tarp jų nėra. Visai paprasta. Lidija sunkiai atsiduso.

Pirmojo vyriškio veidas buvo nuožmus. Šaltos, įdėmiai žvelgiančios akys, perkreipta lūpa. Antrojo ir trečiojo veiduose atsispindėjo nuovargis ir neviltis, tarsi jiedu jau nesitiki nieko, vien mirties. Ketvirtasis laikėsi išdidžiai. Jis turėjo akies raištį, stovėjo tiesus, išpūtęs krūtinę ir net riebaluotų garbanotų plaukų sruogos negalėjo uždengti ilgo, per kaktą einančio rando. Žvelgė tiesiai Lidijai į akis ir ji iš karto jį pažino – tą lokį primenantį vyrą, kurį koncerto išvakarėse matė gatvėje. Tą, ant kurio batų aulų buvo įspaustas kaukiantis vilkas. Tai jį Lidija apibūdino policijai, tikėdamasi nukreipti pareigūnų dėmesį nuo savęs. Stengdamasi išlaikyti abejingą veido išraišką, ji praėjo pro likusius du, bet įdėmiai į juodu neįsižiūrėjo. Tik spėjo pamatyti, kad abu tvirto stoto, raumeningi ir kreivomis nosimis. Šeštasis taip pat ryšėjo akies raištį, ir Lidija atkreipė į tai dėmesį. Įsitempusi ji grįžo į voros pradžią ir praėjo pro vyrus dar kartą.

– Neskubėkite, – vėl sušnabždėjo jai į ausį Lakokas.

Lidija ėjo per greitai, tad sulėtino žingsnį ir prisivertė atidžiai įsižiūrėti į kiekvieną niūrų veidą. Šį kartą ketvirtasis, tas su kaukiančiu vilku ant batų aulų, žvelgdamas į Lidiją kilstelėjo antakį ir komisaras iš karto bumbtelėjo jam per petį policininko lazda.

– Kad man jokių išsišokimų, – tarė griežtai kaip žmogus, pratęs, kad jo įsakymui nedelsiant paklūstama, – arba praleisi naktį cypėje.

Ir kaip tik tuomet, kai Lidija manė, kad viskas jau baigėsi ir netrukus ji dings iš šio slogaus žalio kambario, reikalai pakrypo į bloga. Paskutinis vyriškis prabilo. Jis buvo ne toks stotingas kaip kiti, bet vis tiek tvirtai sudėtas ir nešiojo akies raištį.

– Nesakyti, kad tai aš, panele. Prašau, ne. Aš turiu žmoną ir...

Seržantas policininko lazda trenkė jam į galvą. Vyrui iš nosies pliūptelėjęs kraujas aptaškė Lidijai palaidinę. Baltos mokyklinės palaidinukės rankovė nusidažė raudonai. Nespėjusi nė žodžio pratarti, ji buvo išvesta iš kambario, bet, vos tik vėl atsidūrusi komisaro Lakoko kabinete, ėmė priekaištauti.

– Tai buvo žiauru. Kam reikėjo..?

– Patikėkite, tai buvo būtina, – nesutrikęs paaiškino Lakokas. – Prašyčiau leisti mums dirbti savo darbą. Jei atkišime tiems ruskiams – atleiskite už tokį familiarumą – pirštą, jie nukąs ranką iki alkūnės. Tam žmogui buvo liepta tylėti, o jis įsakymui nepakluso.

– Ar jie visi rusai?

– Taip. Rusai arba vengrai.

– Ar su anglu būtumėte pasielgę taip pat?

Lakokas smarkiai susiraukė ir, rodės, norėjo jai atkirsti kažką nemalonaus, bet apsigalvojo ir paklausė:

– Ar kurį nors iš jų pažinote kaip įsibrovėlį, matytą prie „Uliso“ klubo?

Ji papurtė galvą.

– Ne.

– Tikrai?

– Taip. Esu visiškai tikra.

Komisaras atidžiai nužvelgė Lidiją gudriomis akutėmis, paskui atsilošė krėsle, nusiėmė monoklį ir susirūpinęs prabilo:

– Nesinervinkite ir nebijokite pasakyti tiesos, Lidija. Nė vienam iš tų vyrų mes neleisime nė artyn prie jūsų prieiti, tad jums tikrai nėra ko bijoti. Nagi, sakykite. Tai tas rusas su randu ant kaktos, tiesa? Galvą guldau, kad jį esate mačiusi ir anksčiau.

Staiga Lidijai ėmė svaigti galva, kambarys ėmė suktis, o komisaro veidas tolo tuneliu. Jai ūžė ausyse.

– Berfordai, – įsakė Lakokas, – atnešk merginai stiklinę vandens. Ji išbalusi kaip drobė.

Kažkieno ranka palietė jai petį, palaikė svirduliuojantį kūną; kažkieno balsas kažką pasakė Lidijai į ausį, bet ji nesuprato ką. Jai prie lūpų kažkas prispaudė stiklinę. Ji gurkštelėjo, pajuto karštos saldžios arbatos skonį ir palengva per sąmonę gaubiančias ūkanas ėmė šį tą suvokti. Kažką užuodė. Kvepalus. Motinos tualetinio vandens aromatą. Atmerkė akis. Nė nesuvokė, kad buvo jas užmerkusi, bet kai atsimerkė, pirmiausia išvydo motinos veidą – taip arti, kad būtų galėjusi ją pabučiuoti.

– Mieloji, – tarė Valentina ir nusišypsojo. – Kokia tu kvailutė.

– Mama... – Lidijai taip palengvėjo, kad ji vos nepravirko.

Motina suspaudė dukterį glėbyje ir ši traukė į plaučius jos kvepalų aromatą tol, kol prašviesėjo galva. Valentinos paleista Lidija jau galėjo sėdėti be niekieno pagalbos ir gerti arbatą pati tvirtai laikydama puodelį. Ji žvelgė tiesiai į komisarą Lakoką.

– Komisare, tą naktį, kai buvo pavogtas vėrinys, aš pro langą nemačiau jokio žmogaus veido.

– Ką jūs sakote, jaunoji panele?

– Aš išsigalvojau.

– Palaukite, jums tikrai nėra reikalo viską neigti tik todėl, kad kambaryje pamatėte nepataisomų niekšų, kurie jus mirtinai išgąsdino. Nesileiskite bauginama ir pasakykite tiesą...

– Mama, paaiškink jam...

Valentina žvilgtelėjo į dukterį, nepatenkinta vyptelėjo, ir Lidija suprato, kad motina suirzusi.

– Kaip nori, dočenka. – Ji kilstelėjo galvą sukeldama ant pečių krintančių tamsių plaukų bangą, o tada nukreipė rimtą žvilgsnį į policijos viršininką. – Mano duktė – įžūli meluojanti mergiotė, kuriai derėtų gerai iškaršti kailį už tai, kad švaisto policijos laiką. Nieko pro tą langą ji nematė. Ji išsigalvoja tokias istorijas, kad atkreiptų į save dėmesį. Atsiprašau už netinkamą dukters elgesį ir prižadu, kad grįžusi namo griežtai ją nubausiu. Nemaniau, kad į šį paiką išsigalvojimą policija taip rimtai pažiūrės, kitaip būčiau atėjusi anksčiau ir įspėjusi, kad netikėtumėte nė vienu Lidijos žodžiu.

Valentina trumpai užsimerkė, norėdama išreikšti savo motinišką sielvartą, paskui lėtai pakėlė akis ir įbedė jas į Lakoką.

– Juk žinote, – meiliai pridūrė, – kokios paikos kartais būna tos paauglės. Prašau šį kartą jai atleisti, ji nenorėjo nieko bloga. – Ji atsisuko ir niūriai dėbtelėjo į dukterį. – Nenorėjai, Lidija?

– Ne, mama, – tramdydama šypseną sumurmėjo ši.

– Kalbu rimtai. Šiandien vakare aš tave gerai išplaksiu pono Jomeno botagu.

– Gerai, mama.

– Tu man gėdą darai.

– Žinau, mama. Atsiprašau.

– Dėl Dievo, kur aš suklydau tave auklėdama? Tu visiškai laukinė, tave reikia į narvą uždaryti. Juk žinai, kad tai tiesa, ar ne?

– Taip, mama.

– Taigi... – Ji stovėjo vidury šaligatvio įsirėmusi rankomis į klubus ir atidžiai žvelgdama į dukterį. – Ką man su tavimi daryti? – Valentina vilkėjo seną, bet stilingą drobinį šviesiai rusvą kostiumėlį, dėl jo blyški motinos oda atrodė tarsi šilkinė. – Aš labai patenkinta, kad komisaras tave taip išbarė. Gerai padarė. Tu to nusipelnei. Ar ne?

– Taip, mama.

Staiga Valentina ėmė juoktis ir skubriai pakštelėjo Lidijai į kaktą.

– Negerai elgiesi, dočenka, – tarė ji ir savo delninuke lengvai sudavė dukrai per krumplius. – O dabar grįžk į mokyklą ir žiūrėk, kad daugiau jiems nereikėtų manęs tempti į policijos nuovadą. Supratai?

– Taip, mama.

– Būk gera, širdele, – nusijuokė Valentina ir kilstelėjo ranką kviesdamasi rikšą. – Į „Daily Herald“ redakciją, – mitriai lipdama į vežimaitį šūktelėjo ji vežikui, ir paliko Lidiją vieną kopti į kalvelę, ant kurios buvo įsikūrusi mokykla.

Į mokyklą ji negrįžo. Parėjo namo. Jautėsi pernelyg sukrėsta. Lidija šiurpo prisiminusi, kad vos nebakstelėjo pirštu į Pirmąjį – vyrą piktomis, įdėmiai žvelgiančiomis akimis – ir nepasakė: „Tai jis. Jo veidą mačiau pro langą. Jis vagis.“ Tuomet viskas būtų buvę taip paprasta, ir komisaras Lakokas būtų buvęs patenkintas, o ne piktas.

Ji sėdėjo ankštame vidiniame kiemelyje, pavėsyje ant grindinio akmenų ir šėrė Sun Jatsenui kopūstų lapus, nugvelbtus iš ponios Zarijos. Tada pakrapštė kaulėtą jo viršugalvį – tą vietą, kur žvėrelis mėgo būti kasomas, – ir pirštais perbraukė šilkinį jo ilgų ausų kailiuką. Lidija pavydėjo triušiui gebėjimo gavus kopūsto lapą pasijusti visiškai laimingam. Nors tą jausmą neseniai buvo patyrusi. Vakar vakare Valentina namo parsinešė didelę baltos ir aukso spalvos dėžę šokoladinių saldainių „Lindt“, o pusryčiams jos valgė cukruje apkepintus riešutus ir triufelių kūgelius. Jautėsi kaip rojuje. Alfredas tikrai dosnus.

Sulenkusi kojas, Lidija tvirtai prispaudė jas prie krūtinės ir įrėmė smakrą į kelius. Sun Jatsenas atsistojo ant užpakalinių kojų, minkštomis priekinėmis letenėlėmis atsirėmė jai į blauzdą ir nosimi ėmė baksnoti plaukus, o Lidija pirštu braukė žvėreliui išilgai nugaros svarstydama, ką žmogus sutiktų paaukoti, kad tik turėtų ką mylėti. Alfredas įsimylėjęs jos motiną. Tai ir kvailiui aišku. Bet ką Valentina jaučia Alfredui? Sunku pasakyti, nes motina visuomet stropiai slėpė savo mintis ir jausmus, bet juk ji tikrai negali mylėti to anglo. Juk negali?

Lidija mąstė apie tai, kol saulės diskas visiškai pasislėpė už stogo kraigo, – apie tai, ką reiškia būti mylimai ir apgaubtai rūpesčio. Paskui paėmė į glėbį triušį ir priglaudė skruostą prie balto jo snukučio. Kad ir kiek jį niurkydavo, žvėrelis, rodės, niekada tam neprieštaraudavo ir šią jo savybę Lidija tiesiog dievino. Ji pabučiavo jam rožinę nosytę ir nusprendė paleisti jį laisvai palakstyti kieme tikėdamasi, kad ponia Zarija nepastebės, o pati nubėgo į palėpės kambarį ir iš po čiužinio pasiėmė mazgu surištą nosinę.

Eidama per senamiestį, Lidija jautė kišenėje surištos nosinės sunkį, o pagalvojusi, kad šiose siaurose akmenimis grįstose gatvelėse galėtų atsitiktinai sutikti Čangą, dar labiau paspartino žingsnį. Bet ją pasitiko vien šalti priešiški žvilgsniai ir piktai šnypščiami žodžiai, todėl ji net ėmė trokšti, kad Čangas būtų šalia. Lidiją erzino, kad nežino, kur jis gyvena, bet taip niekada ir neišdrįso tiesiai to paklausti ir praskleisti paslapties šydo, už kurio jis slėpėsi. Bet kitą kartą paklaus. Kitą kartą? Nuo tos minties jai krūtinėje virptelėjo širdis.

Ant Variakalių gatvės grindinio išsibarsčiusios gulėjo stiklo šukės, bet niekas jų nešlavė. Pro Lidiją prašlubčiojo jaunuolis su naščiais ant pečių, sulig kiekvienu žingsniu palikdamas kraujo pėdsaką, bet dauguma žmonių spruko į kitą gatvės pusę ir suko akis į šalį. Tik rikšas tempiantys vežikai buvo priversti eiti per stiklus. Tie, kurie avėjo sandalus, galėjo džiaugtis, o tiems, kurie dirbo basi, nepasisekė.

Lidija sustojo ir pašiurpusi žvelgė į pono Liu parduotuvės vitriną. Tiksliau, kur ji kadaise buvo. Dabar, tarsi atvira žaizda, ten žiojėjo skylė. Visa buvo sudaužyta į daugybę mažyčių gabalėlių – ir vitrinos stiklas, ir raudona tinklinė santvara, ir spausdinti simboliai, ir prirašyti ritinėliai, – net durys kartu su išsiklaipiusia stakta buvo išverstos ir gulėjo ant žemės. Šalia įsikūrusios žvakių liejiko ir amuletų prekeivio krautuvėlės nė pirštu nebuvo paliestos ir kaip visuomet atidarytos laukė pirkėjų, tad, kad ir kas tai padarė, norėjo nubausti būtent jį. Poną Liu. Lidija įžengė į lombardą, tiksliau sakant, į patalpą, likusią jį nuniokojus, bet ji jau neskendėjo prieblandoje ir neatrodė paslaptinga. Į vidų plieskiantys saulės spinduliai kiekvieno praeivio akims apšvietė daiktų prikrautas lentynas ir Lidijai staiga pagailo tos krautuvėlės. Ji suprato paslapčių vertę. Vidury patalpos, viename iš bambukinių krėslų sustingęs kaip akmuo sėdėjo ponas Liu, ant kelių pasidėjęs iš makšties ištrauktą Boksininkų sukilimo laikų kardą, anksčiau kabėjusį ant sienos. Jo ašmenys buvo kruvini.

– Pone Liu, – nedrąsiai paklausė Lidija, – kas nutiko?

Jis pažvelgė į Lidiją ir dabar jo akys atrodė senesnės – gerokai senesnės.

– Būkite pasveikinta, panelyte. – Jo balsas skambėjo keistai, lyg kas tyliai būtų nagais brūžinęs duris. – Atsiprašau, šiandien nedirbu.

– Pasakykite, kas čia buvo?

– Atėjo tie velniai. Norėjo daugiau, o aš negalėjau sumokėti.

Jai po kojomis sudaužytos ir tuščios gulėjo papuošalų vitrinos. Lidiją staiga apėmė nerimas. Lentynos neatrodė paliestos, bet tikrai vertingi daiktai buvo dingę.

– Kas tie velniai, pone Liu?

Jis gūžtelėjo siaurais pečiais ir užsimerkė. Atsiskyrė nuo pasaulio. Lidija svarstė, kokių vidinių dvasių senis šaukiasi? Ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl niekas nejudina nė piršto ir netvarko šio jovalo, tad žengė prie užpakalinės sienos, kur anksčiau stovėjo mozaikinė pertvara, dabar nuversta ant grindų ir sutrypta, ir ant viryklėlės uždėjo virdulį. Išvirė du puodelius jazminų arbatos, padėjo juos ant padėklo ir atnešė seniui, vis dar laikančiam ant kelių kardą. Jis tebesėdėjo užsimerkęs.

– Pone Liu, atnešiau to, kas atvėsins jums kraują.

Jo lūpos krustelėjo, veide šmėstelėjo vos matoma šypsenėlė, o akys atsimerkė.

– Ačiū, panelyte. Jūs maloni ir gerbiate seną žmogų.

Tik dabar Lidija pamatė, kad aliejumi ištepta kaselė, anksčiau kritusi seniui ant nugaros, buvo nukirsta ir gulėjo ant grindų, o ilga kuokštuota barzda nurėžta taip trumpai, kad ant smakro styrojo tik žili šeriai. Nuo tokio pono Liu patirto pažeminimo jai trumpam užgniaužė kvapą. Tai buvo blogiau nei nuniokota parduotuvė. Kur kas blogiau.

Prisitraukusi kitą krėslą, ji atsisėdo.

– Kodėl niekas neateina padėti?

Žmonės ėjo pro šalį puikiai juodu matydami, bet gręždami veidus į kitą pusę.

– Bijo, – paaiškino jis ir abejingai ėmė siurbčioti dar labai karštą arbatą. – Negaliu jų kaltinti.

Lidija įbedė žvilgsnį į kardą ir ant jo ašmenų džiūstantį kraują. Matyt, užpuolimas įvyko prieš pat jai ateinant, nes šiek tiek kraujo dar blizgėjo ant kardo geležtės.

– Kas tie velniai?

Drauge su dulkėmis ir sudaužyto stiklo šukėmis patalpoje įsiviešpatavo ilga tyla, o ponas Liu ėmė alsuoti giliais, ilgais ir lėtais kvėpsniais.

– Tokių dalykų jūs nenorite žinoti, – pagaliau atsakė senis.

– Noriu.

– Tuomet esate kvaila, panelyte.

– Ar čia komunistų darbas? Girdėjau, jiems reikia pinigų gink­lams.

Kinas nustebęs atsisuko ir įbedė į ją tamsias akis.

– Ne, komunistai čia niekuo dėti. Kur tokia svetimšalė kaip jūs apskritai girdėjo apie šiuos žmones?

– Tiksliai nė nežinau. Tokios kalbos greitai sklinda.

Senis pervėrė ją skvarbiu žvilgsniu.

– Pasisaugokite, panelyte. Kinija – ne tokia šalis kaip kitos. Čia savos taisyklės.

– Tai kas tie velniai, sugalvoję taisykles, leidžiančias jiems sunaikinti jūsų parduotuvę ir pasiimti pinigus? Ką veikia policija? Kodėl ji ne...

– Policijos nebus. Jie neatvyks.

– Kodėl?

– Nes jiems sumokėta, kad nevažiuotų.

Nors ir gėrė arbatą, Lidiją nupurtė šaltis. Ponas Liu teisus: šio pasaulio ji nepažįsta. Kinų policija labai skiriasi nuo komisaro Lakoko. Tarptautinės stovyklos policijos vadas, kurio vos prieš porą valandų ji taip nekentė, staiga Lidijai pasirodė protingas ir doras žmogus. Vertas pagarbos ir mokantis nuraminti. Ji norėjo, kad čia įvirstų komisaras Lakokas su savo monokliu, prabiltų įsakmiu balsu ir sutvarkytų visą šį jovalą. Bet senamiestis nepriklausė jo jurisdikcijai. Tai – kinams priklausanti miesto dalis. Lidija sėdėjo nuščiuvusi. Jie abu taip ilgai tylėjo, kad ji išsigandusi net krūptelėjo, kai ponas Liu viena ranka pakėlė kardą, ištiesė jį prieš save ir tarė:

– Vieną aš sužeidžiau.

– Smarkiai?

– Gana smarkiai.

– Kur?

– Nurėžiau jam kaklo tatuiruotę, – giliai širdyje didžiuodamasis atsakė senis.

– Tatuiruotę? Kokią tatuiruotę?

– O kas jums rūpi?

– Gal ten buvo pavaizduota gyvatė? Juoda gyvatė?

– Galbūt.

Bet Lidija suprato atspėjusi.

– Vieną tokią jau esu mačiusi.

– Tai nusukite akis į šalį arba juoda gyvatė įgels jums į pačią širdį.

– Gauja, ar ne? Viena iš triadų. Girdėjau apie tas brolijas, reketuojančias verslininkus...

Senis prispaudė kreivą pirštą sau prie lūpų.

– Apie juos nė neužsiminkite. Juolab jei norite išsaugoti savo gražiąsias akis.

Lidija atsargiai pastatė mažytį puodelį ant emaliuoto padėklo, kurį buvo padėjusi ant grindų. Nenorėjo, kad kinas pamatytų jos veidą. Jo žodžiai ją išgąsdino.

– Ką dabar darysite? – paklausė.

Mostelėjęs kardu, senis perkirto padėklą į dvi lygias dalis ir privertė Lidiją staiga pašokti.

– Sumokėsiu jiems, – sušnabždėjo. – Kur nors rasiu dolerių ir sumokėsiu. Tai vienintelė viltis, kitaip negalėsiu išmaitinti savo šeimos. Šį kartą jie mane tik įspėjo.

– Gal galiu padėti sušluoti šukes ir...

– Ne, – šiurkščiai atšovė kinas, tarsi Lidija būtų pasisiūliusi nukirsti jam pėdas. – Ne. Bet ačiū, panelyte.

Ji linktelėjo. Bet išeiti neskubėjo.

– Kas yra, panelyte?

– Atėjau su reikalu.

Senis piktai nusispjovė ant grindų.

– Šiandien nedirbu.

– Atėjau pirkti, ne parduoti.

Staiga viskas pasikeitė. Apsiblaususios senio akys nušvito, veide pasirodė prekeivio šypsena.

– Kuo galėčiau padėti? Apgailestauju, daug prekių sugadinta, bet... – jis žvilgtelėjo į pakaboms skirtą strypą lombardo gilumoje, – ...kailiniai nė trupučio nenukentėję. Kailiniai jums visuomet patiko.

– Ne, kailinių nenoriu. Bent jau ne šiandien. Noriu išpirkti sidabrinį kišeninį laikrodį, kurį aną kartą jums pardaviau. – Ji įkišo ranką į kišenę, kurioje buvo įdėta sumegzta nosinė. – Pinigų turiu.

– Apgailestauju, laikrodis jau parduotas.

Iš Lidijos lūpų išsiveržęs sielvarto šūksnis kiną nustebino. Jis atidžiai pažvelgė merginai į veidą.

– Panelyte, šiandien buvote gera senam žmogui, į kurį nė vienas iš saviškių nė kreiva akimi nedirstelėjo. Todėl taip pat užsitarnavote patirti malonę. – Priėjęs prie juodos viryklėlės, nuo lentynos, ant kurios buvo sustatytos lakuotos arbatžolių dėžutės, senis nukėlė rudą glazūruotą puodynę. Atidengė ir išėmė iš jos nedidelį į veltinio skiautę suvyniotą paketėlį.

– Štai, – tarė. – Kiek sumokėjau jums už laikrodį?

Lidija nė akimirkos nesuabejojo, kad senis puikiausiai pamena.

– Keturis šimtus Kinijos dolerių.

Jis atkišo silpną ranką į paukščio nagus panašiais pirštais.

Lidija ištraukė iš kišenės mazgu surištą nosinę, kurioje buvo pinigai, ir įdėjo seniui į delną. Jis mitriai suspaudė ryšulėlį. Ji pasiėmė veltinio skiautėn suvyniotą daiktą ir, nė nežvilgtelėjusi, įsidėjo į kišenę.

Kinas buvo patenkintas.

– Atėjusi jūs drauge atnešate ir ugnies dvasių alsavimą, panelyte. – Kelias sekundes jis tylėdamas žiūrėjo į ją, ir Lidija droviai užsikišo už ausies neklusnią vario spalvos plaukų sruogą. – Eidama čia labai rizikavote, bet ugnies dvasios, rodos, jus saugo. Jūs taip pat viena iš jų. Bet gyvatė nebijo ugnies, jai patinka šiluma, tad būkite atsargi.

– Būsiu. – Žengdama per duženas ir nuolaužas, ji atsigręžė per petį ir pridūrė: – Ugnis ryja gyvates. Pamatysite.

– Laikykitės nuo jų kuo toliau, panelyte. Ir komunistų venkite.

Lidija nustebo, kad senis apie juos užsiminė. Daug negalvojusi, ji paklausė:

– Ar jūs komunistas, pone Liu?

Senio veido išraiška beveik nepasikeitė, bet Lidija pajuto, kad tarp jųdviejų tarsi durys užsitrenkė.

– Jei būčiau toks kvailas, kad remčiau komunistus ir Mao Dzedongą, – atšovė jis, staiga pakėlęs balsą, tarsi norėdamas, kad jo žodžius girdėtų ir gatvės praeiviai, – tikrai būčiau nusipelnęs, kad mano galva būtų pamauta ant iešmo ir stirksotų ant miesto gynybinės sienos apipilta pamazgomis.

– Žinoma, – linktelėjo Lidija.

Ponas Liu nusišypsojo, o tada atsisveikindamas nusilenkė.