13
Po galais, po galais, po galais!
Prakeiktas Čangas Anlo. Ji ir vėl išgelbėjo sumautą jo kailį. O kas jai už tai? Gumbas pakaušyje ir skaudama akis. Nei vėrinio, nei „Erard“ markės fortepijono.
Grįžusi į Strandą Lidija su siaubu suvokė, jog visa tirta. Buvo sukaitusi, išmušta prakaito ir suirzusi. Burna išdžiūvusi, lyg smėlio pripilta, ir Lidija užvis labiausiai troško vėsaus gėrimo aukštoje taurėje su ledais ir plūduriuojančia mango skiltele. Ledo buvo ragavusi tik kartą gyvenime, kai Antuanas, laukdamas, kol jos motina išsirinks skrybėlaitę, nusivedė ją į ledainę, įsikūrusią prancūzų kvartale, ir pavaišino aviečių sultimis. Lidija čiulpė tuos ledo gabalėlius, kol jai aptirpo liežuvis.
Ji pravėrė stiklines „Churston“ centro duris ir kelioms akimirkoms kilstelėjo nuo sprando vešlius plaukus. Čia bent jau vėsiau. Milžiniški žalvariniai ventiliatoriai palubėje ledų, žinoma, neatstojo, bet odą vis dėlto šiek tiek vėsino. Viduje prie prekystalių darbavosi klientus aptarnaujantys pardavėjai. Prie vieno trumpaplaukė amerikietė pirko „Guerlain“ kvepalus; prie kito vyras, pakėlęs žmonai prie ausų gagato auskarus ir žiūrėdamas, kaip jie atrodo, šypsojosi. Tikriausiai meilužė, pagalvojo Lidija.
Aukštai virš galvų, skersai salę ištemptomis vielomis zvimbdamos iš nedidelės kampe įtaisytos kabinos pirmyn atgal važinėjo medinės dėželės su grynaisiais ir kvitais. Toje kabinoje sėdinti moteris į ožkos snukį panašiu veidu su plaukuotu apgamu ant smakro žliaugė pinigus ir mažais skaičiukais užrašydavo kiekvieno sandorio sumą. Lidijai patikdavo žiūrėti į triūsiančias, niekada nenurimstančias jos rankas, bet šiandien nebuvo tam nusiteikusi. Tiesą sakant, ji apskritai nebuvo nusiteikusi žvalgytis po prekybos centrą.
Žiūrėdama į vitrinas su gyvatės odos rankinėmis ir perlamutrinėmis papuošalų dėžutėmis, Lidija pasijuto tik dar prasčiau.
Ji apsisuko ketindama išeiti. Ir vos neatsitrenkė į vyriškį, kurį iš karto pažino. Tai buvo tas pats tipas šviesiai smėliniu kostiumu ir plačiakrašte skrybėle, praeitą savaitę matytas kinų turguje, vyras, netekęs kišeninio laikrodžio, anglas, besižavintis porceliano dirbiniais. Lidija jo išsilenkė, bet prieš tai akies krašteliu pastebėjo, kad piniginę jis įsikišo į šoninę švarko kišenę ir patraukė prie išėjimo. Pasispaudęs po pažastimi nešėsi pirkinį – nedidelį paketėlį, suvyniotą į baltą vyniojamąjį popierių.
Lidija apsisprendė akimirksniu. Prisiminė, kad praeitą kartą viskas vyko sklandžiai. Lengvai. Be jokios rizikos. Šiaip ar taip, nerūpestingai nešiotis piniginę išorinėje švarko kišenėje gali tik kvailys. Kol vyras pasiekė duris, Lidija irgi jau buvo ten. Anglas jas atidarė, praleido Lidiją pirštais galantiškai liesdamas savo skrybėlės kraštą, o ji atsidėkodama nusišypsojo ir švelniai liesdamasi prasispraudė pro jį.
Bet atsidūrusi gatvės karštyje suspėjo žengti vos du žingsnius. Ne daugiau. Kažkas sučiupo ją už riešo ir nepaleido.
– Jaunoji panele, norėčiau atgauti savo piniginę. – Jis nerėkė, bet įniršis plūstelėjo jai į veidą.
– Nesuprantu...
– Tik nekask sau duobės. Piniginę. Tuoj pat.
Stengdamasi išsilaisvinti Lidija iš visų jėgų muistėsi ir sukinėjo riešą, bet anglas laikė jį suspaudęs stipriai tarsi replėmis. Po tėvo netekties tai buvo trečias kartas, kai ją lietė vyro ranka. Pirmą kartą tai atsitiko tame skersgatvyje, antrą kartą – vos prieš kelias minutes automobilyje įlenktu sparnu, o trečią – dabar. Vyrų jėga ją stulbino. Lidija liovėsi priešintis.
– Piniginę...
Laisvąja ranka ji kilstelėjo popierinį maišelį, anglas iš jo pasiėmė savo piniginę ir vėl įsikišo į švarko kišenę, tik šį kartą – į vidinę. Bet Lidijos riešo nepaleido. Mergina nuleido galvą. Ko dar jis nori?
– Atsiprašau, – pamėgino viską užglaistyti ji.
– Tik „atsiprašau“ nepakanka. Tau reikia geros pamokos, mergužėle. Nuvesiu tave į policijos nuovadą.
– Ne.
– Įspėju: jei imsi priešintis, pasikviesiu į pagalbą lauko policijos pareigūnus. Patikinu, labai oriai nepasijusi.
Anglas žingsniavo, kartu tempdamasis Lidiją. Keli praeiviai atsisuko, bet niekas nesusidomėjo ta pora tiek, kad mėgintų kištis. Lidiją apėmė panika. Galėtų suglebti ir tiesiog atsisėsti ant šaligatvio. Bet kokia jai iš to nauda?
Nė vienas nepratarė nė žodžio. Abu žingsniavo tylėdami.
– Sere...
– Aš ponas Parkeris.
– Pone Parkeri, aš daugiau taip nedarysiu.
– Tikrai ne. Kaip tik ketinu tuo pasirūpinti.
– Ką man padarys policija?
– Įgrūs į kalėjimą. Vagis nieko kito ir nenusipelno.
– Net jei man tik šešiolika?
Nelėtindamas tempo, jis pažvelgė į Lidiją taip, kaip žmogus žiūri į skorpioną. Ji atrėmė pono Parkerio žvilgsnį.
– Lygiai prieš savaitę mane apvogė, – nedraugiškai paaiškino jis. – Greičiausiai koks nors kinų elgeta, ne kažin kiek vyresnis už tave. Tikriausiai išbadėjęs skurdžius. Bet vagystės tai nepateisina. Čia negali būti jokio pateisinimo. Tai prieštarauja ir Dievo Įsakymui, ir mūsų visuomenės principams. Jei būtų paprašęs, būčiau davęs jam pinigų. Tai būtų buvusi labdara. Bet tikrai nebūčiau atidavęs laikrodžio. Dėl Dievo meilės, laikrodžio tikrai nebūčiau atidavęs.
– O jei aš būčiau paprašiusi, pone Parkeri, ar būtumėte ir man davęs pinigų?
Parkeris dėbtelėjo į merginą ir jo veide šmėstelėjo abejonė.
– Ne, nebūčiau.
– Bet aš irgi neturtinga.
– Tu europietė. Neturėtum prašinėti išmaldos.
Lidija nieko neatsakė. Jai reikėjo pagalvoti. Pajudinti smegenis. Netrukus tolumoje jiems iš dešinės pasirodė pilka ir visiškai neviliojanti užeiti Šventojo Augustino bažnyčia. Lidijai toptelėjo tokia gundanti mintis, kad plūstelėjęs adrenalinas pasiekė net jos pirštų galiukus.
– Pone Parkeri...
Jis net galvos nepasuko.
– Pone Parkeri, man reikia užsukti tenai.
– Kur?
– Į bažnyčią.
Šį kartą jis nustebęs atsisuko į Lidiją.
– O kam?
– Jei, kaip sakėte, manęs laukia kalėjimas, prieš tai norėčiau paprašyti Dievo atleidimo.
Anglas staiga sustojo kaip įbestas.
– Šaipaisi iš manęs, jaunoji panele? Laikai mane kvailiu?
– Ne, sere. – Lidija kukliai nuleido galvą. – Suprantu, kad blogai pasielgiau, ir turiu paprašyti Dievo atleidimo. Prašau jūsų... Ilgai neužtruksiu, pažadu. – Ji matė, kad anglas svyruoja. – Turiu apvalyti savo sielą.
Įsiviešpatavo tyla. Gatvės triukšmas, rodės, nuslopo, tarsi visoje Kinijoje būtų likę tik jiedu – šis vyras ir Lidija. Sulaikiusi kvapą, ji laukė.
Jis pasitaisė ant nosies nusmukusius akinius.
– Na gerai. Manau, tokio prašymo negaliu nepatenkinti. Bet nemanyk, kad bažnyčioje tau pavyks pasprukti.
Stipriai tebespausdamas riešą, jis nusivedė Lidiją laiptais ir stumtelėjęs pravėrė sunkias ąžuolines duris.
Lidija tiesiog suakmenėjo.
Sustojęs Parkeris nekantriai pažvelgė jai į veidą.
– Kas atsitiko?
Lidija tik papurtė galvą. Mat dar niekada nebuvo įkėlusi kojos į bažnyčią. O jei Dievas vienu smūgiu mirtinai ją nutrenks?
Parkeris, rodos, pajuto merginos baimę.
– Dievas nori tau atleisti, vaikeli, nors aš ir negaliu.
Sugniaužusi kumščius, Lidija žengė į vidų. Nesitikėjo nei kad bažnyčioje bus taip vėsu, nei kad pamatys lubų skliautą, iškilusį virš galvos taip aukštai kaip žmonės virš skruzdžių. Ją nukrėtė šaltis. Parkeris tylėdamas linktelėjo, tarsi patenkintas merginos reakcija. Bažnyčioje tvyrantis kvapas truputį priminė ponios Zarijos vidinio kiemo tvaiką, Lidijai į šnerves dūrė troškus ir pelėsiais atsiduodantis oras, bet pažvelgus į bažnyčios langus iš susijaudinimo jai suspurdėjo širdis. Šviesa ir įvairių spalvų liepsnos buvo nepaprastai ryškios, Mergelės Marijos apdaras tviskėjo labiau ir už povo krūtinę, o Kristaus kraujas atrodė visiškai tokio pat atspalvio kaip rubinų vėrinys, kurį iš jos pavogė Čangas.
– Sėskis.
Lidija atsisėdo į vieną ilgą galinių klauptų. Pakėlusi akis spoksojo į natūralaus dydžio Kristaus statulą virš altoriaus tikėdamasi, kad bet kurią akimirką iš šono pliūptelės kraujas. Kituose klauptuose nuleidę galvas, melsdamiesi, tyliai krutindami lūpas sėdėjo keli tikintieji, bet didžiojoje bažnyčios erdvėje viešpatavo tuštuma, ir Lidija suprato, ko žmonės čia eina. Pasisemti tos tuštumos. Toje tuštumoje jos širdis nurimo, o panika atslūgo. Čia ji vėl galėjo mąstyti.
– Melskimės, – paragino Parkeris, kakta liesdamas sunertus pirštus, pasilenkęs į priekį ir remdamasis į priekyje stovinčio klaupto nugarą.
Lidija pasekė jo pavyzdžiu.
– Viešpatie, – sušnabždėjo Parkeris, – atleisk mums, nusidėjėliams. O ypač pasigailėk šios jaunos mergaitės, atleisk jai jos nuodėmę, suteik jai ramybės ir padėk suprasti, ką padarė. Brangus Viešpatie, vesk mus savo visagale ranka, per Jėzaus Kristaus, mūsų Gelbėtojo, malonę, amen.
Praskėtusi pirštus Lidija žiūrėjo, kaip prie Parkerio nublizgintų raštuotos odos batų ropoja vėdarėlis. Jiedu ilgai tylėjo ir Lidijai dingtelėjo, ar tik dabar, kai Parkeris paleido riešą, nebūtų pati palankiausia akimirka dėti į kojas. Bet apsigalvojo. Vos jai, sustingusiai absurdiška maldos poza, krustelėjus, Parkeris kaipmat vėl būtų ją sučiupęs, be to... jai čia patiko. Ta tuštuma ir tyla. Užsimerkusi Lidija įsivaizdavo, kad pakilo į orą ir sklendžia. Kad žiūri žemyn. Kad atsisveikindama moja apačioje likusioms žiurkėms ir visiems alkstantiesiems. Ar taip pat jaučiasi ir angelai? Besvoriai, nekankinami jokių rūpesčių ir...
Staiga Lidija atsimerkė. Dėl Dievo meilės, o kas rūpintųsi jos motina ir Sun Jatsenu, jei ji imtų ir nuplauktų ant puraus balto debesėlio? Dievas, rodos, nepersistengia gelbėdamas nuo bado milijonus čia gyvenančių kinų, tad kodėl ji turėtų tikėtis, kad pasirūpins Valentina ir liesu baltu triušiu?
Lidija vėl leidosi apgaubiama tylos ir prisimerkė.
– Pone Parkeri...
– Ką?
– Ar aš irgi galėčiau sukalbėti maldą?
– Žinoma. Todėl čia ir atėjome.
Sunkiai atsidususi Lidija pradėjo:
– Prašau, Viešpatie, atleisk man. Atleisk man tą bjaurią nuodėmę, leisk mamai pakilti iš ligos patalo, o kol sėdėsiu kalėjime, maldauju, neleisk jai numirti kaip tėčiui. – Tada prisiminė tai, ką kartą girdėjo sakant ponią Jomen, ir pridūrė: – Ir palaimink visus Kinijoje gyvenančius savo vaikus.
– Amen, – užbaigė maldą Parkeris.
Po minutėlės jiedu sėdėjo atsitiesę. Parkeris žvelgė į merginą rūpesčio kupinomis rudomis akimis, nors ir slopindamas teberusenantį pyktį, o paskui uždėjo ranką jai ant peties.
– Kur tu gyveni?
– Kuo tu vardu?
– Lidija Ivanova.
– Sakai, tavo motina serga?
– Taip, ji serga, nesikelia iš lovos. Todėl turėjau eiti į miestą viena ir nugvelbti jūsų piniginę, suprantate? Kad galėčiau nupirkti vaistų.
– Pasakyk man tiesą, Lidija, ar esi vagiliavusi ir anksčiau?
Jiedu rikšos vežimaityje dardėjo į rusų kvartalą, ir Lidija pasibaisėjusi atsisuko į Parkerį.
– Ne, pone, niekada. Nupjaukite man liežuvį, jei meluoju.
Švelniai šyptelėjęs, jis linktelėjo, o Lidijai anglo galva kažkodėl priminė pelėdą. Apskriti akinių stiklai, apvalus veidas, maža kumpa nosis... Bet išmintimi anglas nė iš tolo neprilygo pelėdai. Ji nė kiek neabejojo, kad išvydęs Valentiną be jėgų tysančią lovoje tame sujauktame lokio irštvą primenančiame kambaryje, šis vyriškis jos pasigailės ir ją paleis. Pamirš tą sumautą policijos nuovadą ir galbūt net duos kelis dolerius maistui. Lidija slapta į jį pašnairavo. Juk jis gailestingas žmogus? Ar ne?
– Ar laikrodis, kurį iš jūsų pavogė, buvo labai brangus? – rikšai įdardėjus į jos gatvę paklausė Lidija. Net ir jos akimis žiūrint, gatvelė buvo beviltiškai apleista.
– Taip, brangus. Bet ne tai svarbiausia. Laikrodis priklausė mano tėvui. Jis man jį padovanojo prieš išvykdamas į Indiją, o ten buvo nužudytas, ir nuo tos dienos visuomet tą laikrodį nešiodavausi su savimi. Tai, kad tėvas daug metų nešiojosi laikrodį liemenės kišenėje, o paskui tą tradiciją pratęsiau aš, man labai daug reiškė. O dabar tą laikrodį paradau.
Lidija nusuko akis. Tegul jį velniai, tą poną Parkerį...
Ji tekina įveikė du laiptų maršus. Ir visą laiką girdėjo nė kiek nuo jos neatsiliekančio Parkerio žingsnius. Tai ją nustebino. Matyt, ponas Parkeris buvo ištvermingesnis, nei atrodė. Lidija stumtelėjusi atidarė palėpės kambario duris ir įlėkė į kambarį...
Ir sustojo.
Nepajuto, kaip Parkeris į ją atsitrenkė, bet išgirdo nuostabos kupiną jo aiktelėjimą.
– Mama, – paklausė ji, – ar tau jau... geriau?
– Mieloji, dėl Dievo, ką reiškia „Ar tau jau geriau“? Juk blogai niekada ir nesijaučiau. Niekada.
Niekada. Valentina stovėjo vidury kambario ir, nors buvo tamsiaplaukė ir vilkėjo tamsią suknelę, jai pavyko padaryti kambarį šiek tiek šviesesnį. Jos plaukai spindėjo, atrodė švelnūs ir pakvėpinti, krito ant pečių, ji vilkėjo tamsiai mėlyną šilkinę suknelę su plačia balta apykakle ir gilia iškirpte, išryškinančia jos krūtų liniją. Drabužis buvo gražiai prigludęs prie klubų, bet buvo sukirptas taip, jog kitose vietose atrodytų dukslus ir labai sumaniai paslėptų nesveiką Valentinos kūno liesumą. Šios suknelės Lidija niekada nebuvo mačiusi. Jos nuomone, motina atrodė pasakiškai. Prabangiai ir rafinuotai.
Bet kodėl dabar? Kodėl būtent dabar ji nutarė pavirsti rojaus paukšte? Kodėl, kodėl?
Parkeris sutrikęs kostelėjo.
– O kas tavo svečias, Lidija? Ar neketini mudviejų supažindinti?
– Tai ponas Parkeris, mama. Jis norėjo su tavim susipažinti.
Valentina apgaubė anglą šypsena ir įtraukė jį į savo pasaulį. Elegantiškai ir svetingai padavė jam ranką. Parkeris ją paspaudė.
– Malonu susipažinti, pone Parkeri. – Valentina nusijuokė ir tas juokas buvo skirtas vien jam. – Prašau atleisti, mūsų būstas toks kuklus...
Lidija pirmą kartą visai kitomis akimis apžvelgė kambarį. Jis buvo pasikeitęs. Tviskėjo. Langai atidaryti, visi baldai nublizginti, visos pagalvėlės savo vietose. Kambarys spindėjo aukso, bronzos ir gintaro spalvomis, o lavono ant grindų ar po stalu numesto bato nebuvo likę nė pėdsako. Čia kvepėjo levandomis ir niekur nebuvo matyti peleninės.
Vaizdas gerokai skyrėsi nuo to, kurį Lidija ketino parodyti Parkeriui.
– Ponia Ivanova, aš taip pat sužavėtas, galėdamas su jumis susipažinti. Tačiau turiu jus nuliūdinti: atėjau pranešti nelabai gerų naujienų.
Valentinos rankos sudrebėjo.
– Pone Parkeri, jūs mane gąsdinate.
– Atsiprašau, kad verčiu jus nerimauti, bet jūsų duktė pateko į bėdą. – Netgi tardamas šiuos žodžius, į Lidiją Parkeris žvelgė gana maloniai, ir ji pasijuto truputį tvirčiau. Gal apie piniginės vagystę anglas vis dėlto nutylės?
– Lidija... – Valentina atlaidžiai papurtė galvą krestelėdama tamsius vešlius plaukus. – Ką ji dabar iškrėtė? Tik nesakykite, kad vėl plaukiojo upėje!
– Ne. Ji pavogė mano piniginę.
Įsiviešpatavo ilga tyla. Lidija laukė, kada motina pratrūks, bet nieko tokio neįvyko.
– Atsiprašau už dukters poelgį. Rimtai su ja pasikalbėsiu, pažadu, – tyliai ir griežtai pasakė Valentina.
– Ji mane patikino, kad sergate. Ir kad jai reikėjo pinigų vaistams.
– Ar aš jums atrodau ligota?
– Tikrai ne.
– Vadinasi, ji melavo.
– Ketinau eiti į policiją.
– Prašau, nedarykite to. Maldauju, atleiskite mergaitei už tą vienintelę klaidą. Daugiau tai nepasikartos. – Ir atsisukusi kreipėsi į dukterį: – Taip, dočenka?
– Taip, mama.
– Atsiprašyk pono Parkerio, Lidija.
– Nesijaudinkite, ji jau atsiprašė. O svarbiausia, paprašė ir Dievo atleidimo.
Valentina kilstelėjo antakį.
– Tikrai? Labai džiugu girdėti. Žinau, kaip mergaitė rūpinasi savo jaunos sielos skaistumu.
Lidijai nukaito skruostai ir ji rūsčiai dėbtelėjo į motiną.
– Pone Parkeri, – tyliai tarė ji, – atsiprašau jūsų ir už melą, ir už vagystę. Negerai pasielgiau, bet kai išėjau iš namų, mama buvo...
– Lidija, mieloji, gal pavaišinsime poną Parkerį puodeliu gardžios arbatos?
– ...mama buvo išvykusi, o aš labai norėjau valgyti. Negalėjau blaiviai mąstyti. Pamelavau, nes buvau išsigandusi. Atleiskite...
– Gražiai pasakyta. Priimu tavo atsiprašymą, panele Ivanova. Pamirškime, kas įvyko.
– Pone Parkeri, jūs tauriausias žmogus pasaulyje. Ar ne, Lidija?
Lidija šiaip taip susitvardė nenusijuokusi ir nuėjo į kambario kampą virti arbatos. Ji ir anksčiau buvo mačiusi, kaip vyrai pameta galvą vos peržengę slenkstį ir atsidūrę kambaryje su jos motina. Pakakdavo vieno jos tamsių spindinčių akių žvilgsnio. Vyrai tokie kvailiai. Ir kaip jie nemato, kad yra vyniojami aplink pirštą ir pančiojami? O gal jiems tai nė motais?
– Ateikite arčiau, sėskitės, pone Parkeri, – pakvietė Valentina, palengva keisdama pokalbio temą, – ir papasakokite, kas jus atvedė į šią nepaprastą šalį.
Jis atsisėdo ant sofos, o Valentina įsitaisė šalia. Ne per arti, bet... šalia.
– Esu žurnalistas, – paaiškino jis, – o žurnalistus visuomet traukia nepaprasti dalykai. – Jis reikšmingai pažvelgė į Valentiną ir droviai nusijuokė.
Lidija stebėjo jį iš kambario kampo, matė, kaip jis visu kūnu linksta prie motinos; rodės, net jo akiniai slydo į priekį. Gal jis ir pameta galvą atsidūręs moterų draugijoje, bet juokiasi gražiai. Lidija viena ausimi klausėsi jųdviejų pašnekesio, bet jos pačios mintys tebebuvo susijaukusios.
Kas čia iš tiesų įvyko?
Kodėl motina taip išsipuošė? Ir iš kur gavo naują prabangią suknelę?
Antuanas nupirko? Galimas daiktas. Bet kodėl kambarys išblizgintas ir kvepia levandomis?
Lidija pastatė vienintelį namuose likusį arbatos puodelį ponui Parkeriui ir nusišypsojusi jam tarė:
– Atleiskite, pieno neturime.
Jis atrodė nemaloniai nustebęs.
– Arbatą jums teks gerti juodą, – nusijuokė Valentina, – kaip įprasta mums, rusams. Tai tikra egzotika. Jums patiks.
– Arba galiu nueiti ir nupirkti pieno, – pasisiūlė Lidija. – Bet man reikia pinigų.
– Lidija!
Parkeris atidžiai nužvelgė merginą. Jo žvilgsnis slystelėjo nuskalbta suknele, sulopytais sandalais ir liesais riešais. Rodos, jis tik dabar suvokė, kad sakydama „neturtinga“ Lidija turėjo omenyje „ničnieko neturinti“. Net pieno. Jis išėmė iš piniginės du dvidešimties dolerių banknotus ir padavė jai.
– Taip, prašyčiau nueiti ir nupirkti pieno. Ir ko nors pavalgyti. Sau.
– Ačiū. – Nelaukdama, kol jis apsigalvos, Lidija išėjo.
Kol nupirko pieno ir pusę svaro „Merės“ sausainių, Lidija sugaišo ne daugiau kaip dešimt minučių, bet grįžusi rado Valentiną ir Parkerį pakilusius nuo sofos ir besiruošiančius eiti. Motina movėsi naujas pirštinaites.
– Lidočka, jei dabar neišeisiu, pavėluosiu į naują darbą.
– Į darbą?
– Taip, šiandien pirma diena.
– Į kokį darbą?
– Šokių partnerės.
– Šokių partnerės?
– Taip. Kodėl tu taip stebiesi?
– Kur?
– „Meifero“ viešbutyje.
– Bet visada sakydavai, kad dirbti šokių partnere ne ką geriau, nei...
– Liaukis, Lidija, nebūk paika. Man patinka šokti.
– Bet negali pakęsti šleivakojų vyrų. Visada sakai, kad jautiesi lyg trypiama briedžio.
– Šį vakarą toks likimas manęs neištiks, nes ponas Parkeris buvo toks malonus, pasisiūlė mane lydėti ir pasirūpinti, kad pirmą darbo dieną nesėdėčiau ant suolo niekieno nepakviesta.
– Taip tikrai nenutiks, – galantiškai įsiterpė Parkeris.
– Ar gerai šokate, pone Parkeri? – paklausė Lidija.
– Pakenčiamai.
– Na, tuomet tau pasisekė, mama.
Motina pervėrė ją sunkiai perprantamu žvilgsniu ir įsikibusi Parkeriui į parankę išėjo. Jiedviem nusileidus į apatinę laiptų aikštelę, Lidija išgirdo Valentinos šūksnį:
– O varge, kai ką pamiršau! Ar būtumėte toks malonus ir čia manęs palauktumėte? Aš ilgai neužtruksiu.
Paskui jos ausis pasiekė skubrūs grįžtančios motinos žingsniai. Durys atsidarė ir vėl užsitrenkė.
– Tu besmegene, besmegene kvaiša! – Valentina užsimojo. Nuo antausio Lidijai net galva loštelėjo. – Dabar jau galėjai tysoti kalėjimo kameroje. Kartu su žiurkėmis ir prievartautojais. Kad man kojos iš namų nekeltum, kol negrįšiu! – piktai sušnypštė.
Ir vėl išėjo.
Per visą gyvenimą motina niekada nebuvo pakėlusi prieš ją rankos. Niekada. Šis sukrėtimas bangomis tebesirito Lidijos kūnu, versdamas jį trūkčioti ir drebėti. Lidija priglaudė delną prie skaudamo skruosto ir žemu balsu suvaitojo. Tada ėmė žingsniuoti po kambarį, tarsi ieškodama paguodos nuolatiniame judėjime, tarsi vaikščiodama būtų galėjusi numaldyti tūžmingas mintis, ir staiga pamatė į firminį prekybos centro „Churston“ popierių suvyniotą paketėlį, kurį skubėdamas lydėti jos motinos pamiršo pasiimti Parkeris. Lidija paėmė jį, atplėšė ir rado sidabrinį lazuritais ir nefritais inkrustuotą portsigarą.
Ji ėmė kvatotis. Ir, suvokdama situacijos absurdiškumą, niekaip negalėjo liautis; juokas bangomis vis ritosi ir ritosi plaučiais aukštyn, kol jai ėmė trūkti oro. Iš pradžių rubinų vėrinys, o dabar portsigaras – abu jos rankose, bet ne jos nosiai. Kaip ir Čangas Anlo. Čangai, kur tu, ką veiki? Visa, ko Lidija troško, išslysdavo jai iš rankų.
Kai pagaliau liovėsi juoktis, pajuto tokią tuštumą, kad ėmė vieną po kito kimšti sausainius, kol neliko nė vieno. Tiesa, vieną ji vis dėlto pasiliko. Paskutinį sausainį Lidija sutrupino, trupinius sumaišė su žole bei lapais iš popierinio maišelio ir nulipusi laiptais nuėjo pas Sun Jatseną.