36

Jo veidas. Beveik vien išsišovę skruostikauliai. Oda taip sudžiūvusi ir įtempta, kad, rodės, tuoj plyš. Balta kaip drobė. Akys įdubusios, aplink jas – purvu apskretę, ryškiai paraudę ratilai. Bet labiausiai Lidija nuliūsdavo pamačiusi jo burną. Anksčiau, kad ir tą vakarą siauroje gatvelėje, kai Čangas vienu šuoliu atsidūrė jos gyvenime, ir vėliau sudegusiame name, kai aiškino, kodėl tik komunistai gali išvaduoti Kiniją iš jos feodalinės praeities tironijos, jo burna buvo putli, išraiškingų formų ir spinduliavo gyvybės energiją. Ir ne bet kokią, galvojo Lidija, o ypatingą vidinę energiją. Tikrumą. O dabar viskas pasikeitė. Rodės, jo lūpose gyvybės mažiau nei bet kurioje kitoje kūno dalyje.

Lidija skubiai ištiesė ranką ir jį palietė. Šiltas. Gyvas. Nemiręs.

Bet... per šiltas. Karštas. Degantis.

Čangas gulėjo jos lovoje. Ji vėl sumirkė pašluostę šalto vandens dubenyje ir ją nugręžė. Vanduo skleidė keistą kvapą. Tai buvo kiniškų žolelių nuoviras. Malšinantis karščiavimą, – bent jau taip sakė ponas Teo, – ir vėsinantis kraują. Lidija atsargiai suvilgė Čango Anlo kaktą, smilkinius, kaklą ir net juodus šerius ant glotnios galvos odos. Jautė daug pasiekusi matydama, kad pavyko išnaikinti utėles ir visus kitus ant galvos odos knibždėjusius gyvius; jai patiko glostyti Čangui galvą. Tai ją drąsino.

Visą dieną Lidija sėdėjo krėsle šalia lovos. Kai pro langą krintanti šviesa apniukdavo, klausydavosi lauke lyjančio lietaus. Staigių jo lašų kirčių į lango stiklą. Temstant spalvos kambaryje nublankdavo, bet ji vis tiek nuoviru trynė jam kojas, rankas, krūtinę, atsikišusius dubens kaulus ir dabar Čango kūną jau pažinojo taip pat gerai kaip savąjį. Jo odos paviršių ir kojų pirštų nagų formą. Pūliuojančias žaizdas tepė keistais kiniškais tepalais, keitė tvarsčius, pro suskirdusias lūpas lašindavo jėgas grąžinančias žolelių arbatas. Ir nuolat su juo šnekėjosi. Kalbėjo ir kalbėjo. Kartą net prisivertė nusijuokti, nutarusi pripildyti Čango ausis gyvybės ir laimės garsų ir taip grąžinti jam prarastas jėgas.

Bet jo akys taip ir neatsimerkė, nė nevirptelėjo, rankos ir kojos tysojo kaip medinės, net kai ji keitė plaštakų tvarsčius ir suprato, kad kažkur giliai, ten, kur ji negali pasiekti, Čangui turėtų siaubingai skaudėti. Ir vis dėlto kartais jam iš burnos sklisdavo garsai. Šnabždesiai. Duslūs ir neramūs. Ji pasilenkdavo, prikišdavo ausį jam prie lūpų taip arti, kad oda jausdavo silpną ir karštą jo kvėpavimą, bet nesuprasdavo, ką tie garsai reiškia.

Tačiau vieną kartą, kai smiliumi tepė Čangui lūpas geltonu balzamu su gumulėliais, jis staiga truputėlį prasižiojo ir lūpomis suspaudė jos pirštą. Jos piršto galiuką apgaubė minkštos ir drėgnos jo burnos klostės. Tai buvo akimirka, intymesnė net už tą, kai ji laikė rankoje Čango penį ir jį plovė. Staiga Lidiją apėmė pakili nuotaika ir ji pajuto pasitenkinimą.

Ta akimirka suteikė jai jėgų ištverti ilgą naktį.

Kiniški vaistai neveikė.

Plūstelėjusi panika užgniaužė Lidijai gerklę. Čangas būtų norėjęs gydytis kiniškais vaistais. Ne fančui pramanytais, – tuo ji neabejojo. Tik kada jie ims veikti? Kada? Slinko valandos, o jo oda vis labiau degė. Buvo karšta ir sausa kaip dykumos smėlis. Šalčio ir vienatvės persmelktoje tamsoje ji rankomis apsivijo jo dilbį ir stipriai suspaudė riešą šiek tiek aukščiau tvarsliavos.

Ji neleis jam išeiti.

Neleis.

Aušo rytas, ir pro užuolaidas į kambarį palengva ėmė skverbtis švelni blausi šviesa. Buvo šalta. Lidija sėdėjo susisupusi į savo paltą, o pūkine antklode – puikiąja persikų spalvos, žvilgančia, naujutėlaite antklode, – buvo užklojusi ir apkamšiusi lovoje paguldytą nejudantį Čangą. Sėdėjo pašiurpusi nuo savo neišmanymo. Gal reikėtų uždegti prie kambario sienos pritaisytą dujinę krosnelę? Kad kambaryje būtų šilta? Ir, pripylus karšto vandens pūslę, padėti ją Čangui prie pėdų? O gal tai būtų buvusi klaida? Gal kaip tik reikia atidaryti langą ir įsileisti šalto kaip ledas žiemos oro, kad jis vėsintų Čango kūną iš išorės?

Ką reikia daryti?

Lidija pajuto, kad ją išpylė šaltas prakaitas, ir šiaip taip sutramdė paniką. Tarė sau, kad yra nuvargusi – pernelyg nuvargusi. Tas kinas ponui Teo taip ir pasakė. Tas žolininkas. Jis pareiškė, girdi, ji atrodanti taip, tarsi būtų praradusi visą savo či, ir primygtinai siūlė pirkti jo paties paruoštą žolelių mišinį ir gerti iš jo išvirtą arbatą, bet Lidija kur kas labiau domėjosi, kokius vaistus jis ruošia Čangui Anlo. „Nuo karščiavimo, nudegimų ir pūliuojančių žaizdų,“ – paaiškino Lidija ponui Teo, štai kokių vaistų jai reikia; jis persakė jos pageidavimus žolininkui, o paskui išvertė jai nurodymus, kaip reikia tomis žolelėmis gydyti.

Vos įkėlusi koją į žolininko parduotuvėlę, Lidija nurimo. Čia sklido nuostabūs kvapai. Lentynos buvo prigrūstos įvairiausių formų ir dydžių mėlynų, žalių, pilkšvai rudų stiklinių indelių ir visi jie buvo pilni vaistažolių, lapų bei kitų dalykų, kurių Lidija net negalėjo įsivaizduoti čia būsiant, tačiau jos neapleido keista nuojauta, kad tuose indeliuose saugomos tokios keistenybės kaip driežų širdys, dygliakiaulių tulžies pūslės ar raganosio ragas. Ant grindų stovėjo puikiausio porceliano dubenėliai su sėklomis, džiovintais žiedais ir medžio žievės gabalėliais ir skleidė gundančius aromatus. Bet didžiausią įspūdį darė pats žolininkas. Jis trykšte tryško sveikata, o jo dantys buvo tokie balti, kad netrukus Lidija susigriebė niekaip negalinti atitraukti nuo jų akių.

Ji padavė ponui Teo voką su Alfredo paliktais pinigais, kad sumokėtų. Ačiū Dievui, pinigų pakako ir dar nemažai liko. Tiksliau sakant, ačiū Alfredui. Šį vienintelį kartą Lidija tikrai nuoširdžiai jam padėkojo, – kad ir nenoromis, kad ir puse lūpų, kad ir nustebindama ta padėka pati save. Bet suprato: jei ne Alfredas, ji nebūtų radusi Čango, nes nebūtų galėjusi nusisamdyti Levo.

Ponas Teo beveik nekalbėjo. Tik paklausė, ar visi šie vaistai skirti tam jos bičiuliui kinui.

– Jei neprieštaraujate, nenorėčiau apie tai kalbėti.

Teo – aukštas, bet kažin koks glebus ir nerandantis sau vietos, – gūžtelėjo pečiais, bet, rodės, neprieštaravo. Lidija atkreipė dėmesį, kad jis ir sau nusipirko kažkokių žolelių, ir kurią nors kitą dieną tai būtų sužadinę jos smalsumą, juolab po to, kai sėdėdama ant laiptų nugirdo jo ir pono Meisono pokalbį. Tačiau dabar ji apie nieką negalėjo galvoti, tik baiminosi dėl Čango Anlo. Taigi Lidija atsisėdo. Ir jai prieš akis iš tamsos palengva iškilo Čango veidas, kiekvieną akimirką alkanas jos žvilgsnis pastebėdavo vis naują išryškėjusį jo bruožą, ir ji nustebo, kad to vaikino veidas jai jau taip gerai pažįstamas. Tarsi būtų giliai įsirėžęs į atmintį. Jo blakstienų vešlumas, nosies nuolydžio kampas, šnervės spindis, ausies linkis... Visa tai ji aiškiai matė ir užsimerkusi.

Sėdėdama krėsle labai atsargiai padėjo galvą ant tos pačios pagalvės, visai greta Čango ir kakta palietė karščiuojantį jo skruostikaulį. Tarsi užmezgė ryšį. O užsimerkusi paklausė savęs, kodėl šis vaikinas jai rūpi taip, kad net skauda širdį, bet atsakymo nerado.

– Išvardyk simptomus.

– Karščiavimas. Labai aukšta temperatūra. Jis be sąmonės. Pūlingos žaizdos ir nudegimai.

– O bendra sveikatos būklė? Ar apskritai ligonis geros sveikatos, ar ilgai badavęs ir išsekęs kaip dauguma Dziunčou gyvenančių kinų? Suprask, tai labai svarbu.

Ponia Jomen, susukusi vešlius žilus plaukus į kuodą ant pakaušio, dabar tvirtino jį smeigtukais. Lidija dar niekada nebuvo mačiusi jos palaidais plaukais, atrodančiais kaip skystas sniegas, bet, kita vertus, niekada nebuvo pas ją užėjusi tokį ankstų rytą.

– Jis labai silpnas. Ir liesas. Labai liesas.

– Juk žinai, jei tam vaikinui reikia medicininės pagalbos, mielai eisiu jo slaugyti. Tad pasakyk man, kur...

– Ne. Ačiū, ponia Jomen, bet ne. Europiečių pagalbos jis nepriims.

– O tavo priims?

– Ne. Aš tik perduosiu jo šeimai vaistus.

– Lidija, brangioji, matydama, kaip tau rūpi šios šalies žmonės, džiaugiasi mano širdis. Visi mes Dievo vaikai, ir vis dėlto daug vakariečių su kinais elgiasi blogiau nei su šunimis. Net gėda žiūrėti, ypač kai jie...

– Ponia Jomen, būkite gera... Turiu paskubėti.

– Atleisk, mieloji, juk žinai, kokia aš plepi. Štai sąrašas vaistininkui. Ponas Hatonas, turintis vaistinę Bažnyčios Sklypo gatvėje, labai geras, visada pajuokauti mėgstantis žmogus, o jei paminėsi mane, duos tau tikrai vertingų patarimų.

– Ačiū. Atleiskite, kad sutrukdžiau jus tokį ankstyvą metą.

– Nesisielok, vaikeli. Ir kol mamos nebus, elkis gražiai, sutarta? Nedaryk nieko, kas jai nepatiktų.

– Žinoma, nedarysiu. Šiandien ketinu eiti į biblioteką rašyti rašinio iš „Prarastojo rojaus“.

– Šaunuolė. Mama turėtų tavimi didžiuotis.

– A, žvirbliuk, ko taip greitai grįžai? Ar patėvis tave jau išmetė?

– Sveika, ponia Zarija. Aš tik užsukau pas ponią Jomen šio to paklausti.

– Šit kaip?! Ir ketini išlėkti net nepasakiusi dobroje utro savo mylimiausiai rusų kalbos mokytojai? Niet, niet. Iškepiau pyragėlių, pirožki, ir turi jų paragauti.

– Spasibо, ačiū. Kitą kartą. Pažadu. Dabar turiu bėgti. Atleiskite. Prostitie menia.

– Žvirbliuk, noriu, kad eitum su manim į pokylį, bal. Į didelį rusišką pokylį.

Kitomis aplinkybėmis Lidija nė už ką nebūtų praleidusi tokios progos, bet dabar toks siūlymas ją tik gaišino.

– Aš labai užsiėmusi, bet ačiū, kad kviečiate.

– Užsiėmusi? Užsiėmusi? Blin! Ką reiškia „labai užsiėmusi“? Privalai pamatyti, kaip taviškiai rengia didžiulį pokylį. Visi ten bus, tad...

– Man jau metas. Atleiskite. Linkiu smagiai praleisti laiką pokylyje.

– Jis vyks grafienės Serovos viloje.

Lidija sukluso. Serovų viloje. Ji labai norėjo pamatyti, kaip prabangiai gyvena rusų aristokratai.

– Tikrai?

– Dа. Kitą savaitę.

– Aš pagalvosiu...

– Gerai. Ateik.

– Pagalvosiu.

Čangas vis dar kvėpavo.

Lidija kas kartą krūtinėje jausdavo skausmingą gumulą, net kai išeidavo vos kelioms minutėms: atnešti vandens ar išmesti nešvarių tvarsčių, kuriuos pirmiausia suvyniodavo į laikraštį ir, žvalgydamasi, kad nepastebėtų Vai, įgrūsdavo į patį šiukšlių dėžės, stovinčios lauke prie užpakalinių durų, dugną. Virėjas su savo tyliąja žmona gyveno vienaaukščiame priestate, prišlietame prie vienos namo pusės, ir labai džiaugėsi gavęs nurodymą nelįsti Lidijai į akis, o valgomajame patiekti tik vakarienę: sriubą, vištieną ir biskvitą su grietinėlės padažu. Jis kasdien gamino tokius pačius valgius ir Lidija suprato, kad kinas naudojasi jos neišmanymu, bet jai tai nerūpėjo. Vis tiek beveik nieko neliesdavo. Suvalgydavo tik desertą, o sriubą nusinešdavo į savo kambarį ir, pasėmusi šaukštu, kelis jos lašus įlašindavo Čangui į burną.

Jis visada prarydavo. Ji įsitempusi žiūrėdavo. Bijojo, kad gali ir neryti. Bet Čango Adomo obuolys pakildavo ir nusileisdavo, o Lidija pajusdavo palengvėjimą ir apsilaižydavo lūpas.

Kartais ji jam dainuodavo. Arba kas valandą po truputį paskaitydavo. Apie Pipą, vargšą našlaitį Pipą, tokį ambicingą, turintį tiek „didžiųjų lūkesčių“, bet sunkiai slegiamą kančios ir gėdos. Lidija jo jausmus puikiai suprato.

– Tikriausiai visa tai tau per daug svetima, Čangai Anlo, visas šis Dikenso ir londoniečių pasaulis, tiesa? Mudu nuo jo skiria daugybė mylių, ar ne?

Taigi ji paėmė kitą knygą, apie Rikitikitavį iš Indijos ir sakė Čangui, girdi, jis turįs juoktis, kai mangusta ryja kobros kiaušinius.

– Matai, gyvates, net ir „Juodąsias gyvates“, galima įveikti, Čangai.

Be to, niūniuodavo rusų romansą „Sutikau aš jus“ šluostydama jam kaktą ir rankas tvarsliava, sumirkyta į emaliuotą dubenį pripiltame vandenyje, kurį, įlašinusi kelis lašus kamparo aliejaus, išmaišydavo arbatiniu šaukšteliu. Kaip sakė ponas Hatonas, „prakaitui varyti ir temperatūrai mušti“. Baigusi priglausdavo kaktą prie dygsniuotos antklodės, kuria buvo užklotas Čangas, ir leisdavo sau trumpai suvirpėti iš baimės.

„Prašau, Čangai Anlo... Maldauju...“

Šventyklos garsai. Jie pasiekė Čango Anlo ausis nelyginant dievų šnabždesiai. Per smilkalų rūką. Žalvarinių varpelių tilindžiavimas ir tylus užkalbėjimų murmesys.

Garsų upė. Ji traukė jį. Tempė iš juodo purvo apačioje. Čangas pajuto, kad jo veidas atsiskyrė nuo dumblo – dvokiančio, nuodingo, jį ryjančio dumblo. Jo buvo pilna burna, juo buvo užlipintos akys, jis smelkėsi į smegenų vingius, ten, iš kur netrukus gyvybės vėjas negalės jo išpūsti, ir Čangas suprato, kad greitai stos prieš Jangvangje, paskutiniojo žmonių sielų teismo teisėją.

Jis kažkur plūduriavo.

Artėjo prie garso, leidosi nešamas aukštyn, srovės plukdomas į šviesą.

Pagaliau Čangas pamatė ją, ir jo širdis vėl ėmė plakti. Ji jam šypsojosi. Jos gražus veidas. Čangas sumurmėjo jos vardą. Kuanin. Ir dar kartą: Kuanin. Deivė, suprantanti, kas yra kančia. Į galvą plūstelėjus atvėsusiam kraujui, Čangas prisiminė, kad Kuanin tėvui pamėginus sudeginti ją gyvą, jai teko gesinti ugnį plikomis rankomis. Skausmas. Rankos. Šventa ir miela Kinijos gailestingumo deive Kuanin, tavo skausmas nepalyginamai didesnis už manąjį...

Jam ant krūtinės nutūpė paukštukas. Mažytis ir lengvas, bet rudai rausvomis plunksnelėmis. Jos taip ryškiai švietė, kad nudegino jam nuo akių purvą. Ir nuo ausų. Jis girdėjo paukštelį čiulbant. Tik vieną giesmės garsą. Ir tas garsas nesiliovė verpetu suktis galvoje.

Maldauju...