61

Teo atidarė stalčių ir atsargiai išėmė pypkę. Perbraukė ilgą iš dramblio kaulo ištekintą jos kotą ir pirštų galais užčiuopė senovinius raižinius. Poreikis laikyti ją saugioje vietoje, dėl viso pikto turėti ją prie lovos buvo toks stiprus, kad jis suvokė privalantis jo atsikratyti. Nuo tos keistos dienos, praleistos ūkyje su Alfredu ir Levu Popkovu, Teo skausmingai suvokė, kad paties gyvenimas yra pernelyg trapus ir daugiau negalima juo rizikuoti.

Galbūt jį taip paveikė tas beprotiškas vaikštinėjimas su revolveriu. Gal žiauri Poču mirtis. O gal mirties nuosprendis tam komunistui, kuris netrukus turi būti paskelbtas ir įvykdytas.

Mirtis šnabždėjo Teo į ausį.

O gal žodžiai iš trumpo ir atžaraus Meisono laiško, kuriuo jis nutraukė visus jųdviejų ryšius? Teo tai buvo neįmenama mįslė. Kas, po galais, privertė tą niekšą apsigalvoti?

Dabar jis tvirtai žinojo tik viena: kad iš gyvenimo nori daugiau. Sau. Savo mylimai mokyklai. Ir Li Mei. Jis atplėšė akis nuo rankose laikomos pypkės ir pažvelgė į mylimąją. Li Mei nedėvėjo jokių papuošalų, nebuvo pasidažiusi veido, plaukus buvo susišukavusi ant viršugalvio ir susisukusi į standų kuodą, be to, įsisegusi į juos baltą gėlės žiedą, – aiškiai rodė, kad gedi brolio. Li Mei sėdėjo prie lango sunėrusi rankas ant kelių ir žiūrėjo migdolo formos akimis į Teo. Tik prie lūpų kampučio trūkčiojantis raumuo išdavė, kaip labai ji to trokšta.

Jis abiem rankomis lėtai iškėlė pypkę virš galvos, tarsi aukodamas dievams šventąją auką, ir trumpai vėl pajuto stiprų norą paragauti salsvo dūmo. Bet nuvijo tą mintį šalin. Ir iš visų jėgų trenkė pypkę į žalvarinį lovos kojūgalio skersinį. Dramblio kaulas sutrupėjo. Jo duženos pažiro po visą kambarį, o viena atsimušė į dailią Li Mei pėdą. Ji paspyrė duženą tolyn.

– Ar dabar sutiksi? – paklausė Teo.

Tamsios jos akys suspindo iš laimės.

– Pakartok.

– Ar tekėsi už manęs, Li Mei?

– Taip.

– Tijo...

– Kas yra?

– Ji vėl čia. Prie vartų.

– Kas?

– Ta kinė.

– Nekreipk dėmesio.

– Gal ji nori atgauti katę?

– Jevai?

– Taip. Juk tas gyvūnas priklausė jai. Ir dabar, kai, tavo žodžiais tariant, jos vyras buvo nukirsdintas, o laivas ir duktė atimti, neliko kliūčių tau tą katę grąžinti...

– Jei ji nori katės, tegul paprašo.

– Nemėgstu nei katės, nei tos moters, Tijo. Jai virš galvos šmirinėja blogosios dvasios.

– Ak, tai tik paiki prietarai, meile mano. Ta moteris nieko bloga nepadarys. Bet, jei nori, kitą kartą eidamas iš namų duosiu jai kelis dolerius.

– Taip ir padaryk, Tijo. Tai galėtų padėti.

Bet kai važiavo iš namų, ankstesnės Jevai šeimininkės prie vartų nebuvo nė ženklo, todėl Teo apie ją daugiau negalvojo. Transporto eismas mieste buvo lėtas, mat gatvėse knibždėte knibždėjo žmonių, šeštadienį išėjusių apsipirkti, todėl, kol nusigavo iki Alfredo namų, užtruko ilgiau, nei tikėjosi, ir dėl to suirzo. Vėliau Teo dar ne kartą prisimins tas akimirkas, mėgins atkurti atmintyje įvykių seką ir įsitikinti, ar kas nors galėjo būti daroma kitaip. Bet kai kurie prisiminimai liks migloti. Jo atvykimas taip pat. Jis tik prisiminė atbulomis įvaręs „Morris Cowley“ į kiemą ir palikęs jį prie atidarytų vartų, nes beveik visą įvažą buvo užėmęs Alfredo „Armstrong Siddeley“. Bet tamsa gaubė visa, kas buvo paskui, – iki tos akimirkos, kai Alfredas patapšnojo jam per petį.

– Gera tave matyti, bičiuli. Žinau, kad Lidija nekantrauja tau padėkoti.

Teo taip neatrodė. Ji stovėjo svetainėje prie lango visa įsitempusi. Ta mergina arba labai kentėjo, arba kažko baiminosi. Žinoma, galėjo ir kentėti, ir baimintis. Teo pasekė jos žvilgsnį norėdamas susigaudyti, į ką ji lauke spokso. Bet nieko nepamatė. Tik seną sodo pašiūrę. Lidija atrodė prastai. Skruostai sulysę. Oda išblyškusi. Lūpos nuo įtampos tvirtai sučiauptos, o rusvos akys, rodės, gerokai patamsėjusios. Ir vis dėlto jos spindėjo, tarsi kažkur giliai būtų degusi ryški šviesa, – tokios ugnies Lidijos akyse Teo niekada anksčiau nebuvo matęs. Vėliau, kai jam prieš akis iškilo Lidijos veidas, jis tai prisiminė. Tą ugnį.

– Lidija, prieik ir pasisveikink su ponu Viloubiu.

Tai buvo Valentinos žodžiai. Ji žaviai šypsojosi Teo ir jam susidarė įspūdis, kad degtinės gėrimo varžybose ši moteris jau bus pora taurelių jį aplenkusi. Vėliau, pats nežinodamas, kodėl, jis prisimins ilgą vėsų Valentinos kaklą. Ji vilkėjo ryškią, greičiausiai raudoną suknią, išryškinančią šviesią jos kaklo odą, o prie raktikaulių buvo matyti švelniai pulsuojanti vena. Tą vietą Valentina vis lietė pirštu, kurio nagas buvo nulakuotas ryškiai raudonai. Ji daug šypsojosi. Sprendžiant iš žvilgsnio, Valentina buvo tikrai laiminga, todėl atrodė jaunesnė nei prieš kelias savaites vykusiame savo vestuvių pokylyje.

– Mums taip pasisekė, kad grįžai namo, ar ne, mieloji? Sveika ir gyva. Na, – Valentina nusijuokė ir, jausmingai pažvelgusi į dukterį, pridūrė: – Beveik sveika.

– Kaip jaučiatės, Lidija? – paklausė Teo.

– Labai gerai.

– Jums pasisekė, panele.

– Liaukis, brangioji, nebūk tokia šalta. Padėkok ponui Viloubiui.

– Ačiū, pone Viloubi. Kad manęs ieškojote.

– Na kas čia per padėka? Ponas Teo nusipelnė daugiau. Jis dėl tavęs rizikavo gyvybe.

Lidija suvirpėjo. Tada šyptelėjo, jos krūtinę kaustantys ledai, rodės, ištirpo, ir jaunatviškas smalsumas paėmė viršų. Lidija ištiesė jam ranką.

– Aš jums labai dėkinga, pone Viloubi.

– Turėtumėte padėkoti rusui lokiui. Sunkiausią darbą atliko jis.

– Levui, – tarė ji.

Lidija kilstelėjo rankoje laikomą stiklinę žalsvai gelsvų sulčių ir atsisuko į krėsle sudribusį Levą Popkovą. Šis viena akimi spoksojo į degtinės pripilto ir stambioje letenoje gniaužiamo stiklo gelmę, bet pamatęs, kad Lidija į jį žiūri, krestelėjo juodas garbanas ir plačiai jai nusišypsojo, parodydamas dantis. Lyg būtų pasiruošęs ko nors atsikąsti. Valentina piktai į jį dėbtelėjo ir rusiškai kažką burbtelėjo sau po nosimi.

– O kaip laikosi Čangas Anlo? – pasiteiravo Teo.

– Jis kalėjime.

– Man labai gaila, Lidija.

– Ir man.

Priėjusi taip arti, kad jos kelį nuo jo alkūnės skyrė vos pora centimetrų, Lidija atsistojo šalia milžino ruso ir vėl įsistebeilijo į langą. Jiedu nesišnekėjo, bet Teo jautė, kad merginą su rusu sieja kažkoks ryšys. Tai buvo keista. Juolab kad jautė ir Valentinos nepritarimą. Matyt, pasikviesti Popkovą pasiūlė tikrai ne ji. Valentina vėl žengė ten, kur stovėjo butelis degtinės.

– Rodos, Čango popieriai nekokie, – tyliai kreipėsi Teo į Alfredą, vilkintį naują pilkšvą kostiumą ir atrodantį ypač dailiai. Valentina jo senam bičiuliui darė stebuklus.

– Bijau, kad tu teisus.

– Mirties bausmė?

– Tikriausiai neišvengiama. Nuosprendis gali būti paskelbtas bet kurią dieną.

– Vargšelė Lidija.

Alfredas išsiėmė didelę baltą nosinę ir nusišluostė burną, tarsi norėdamas ja susemti žodžius.

– Ilgainiui tai net gali išeiti į gera. – Jis susisielojęs papurtė galvą. – Jei tik ji toje tavo mokykloje susirastų mielą anglą jaunuolį...

– Kodėl taip niūriai kalbi, angele?

Valentina priėjusi apkabino savo vyrą per juosmenį. Teo prajuokino tai, kad bičiulis atrodė ir toks patenkintas, ir kartu toks sutrikęs dėl žmonos viešai rodomų jausmų. Bet Alfredo žvilgsnio, nukreipto į žmoną, ir jai skirtos santūrios, bet meilės kupinos šypsenos vėliau Teo niekaip negalėjo pamiršti.

Kas vyko kitą valandą, Teo neprisiminė. Bet žinojo, kodėl. Dėl sukrėtimo. Patirto dėl to, kas atsitiko. Tas sukrėtimas prilygo ant prirašyto lapo išsiliejusiai stiklinei vandens: žodžiai išskydo, susiliejo vieni su kitais kaip ašaros. Tad kaip atsidūrė kieme ir paskui Valentiną nužingsniavo prie vartų, Teo gerai neprisiminė. Rodės, dėl cigarečių. Taip, dėl jų.

– Prakeikimas! – šūktelėjo Valentina. – Baigėsi rūkalai.

– Štai pamėginkite manųjų, – pasiūlė Teo.

– Ne, Dieve gink. Jie taip dvokia, lyg būtų mirtinai nuodingi.

Tad jis pasisiūlė pavežti Valentiną iki parduotuvės, kurioje ji būtų nusipirkusi keturias plonas rusiškas cigaretes ir būtų buvusi patenkinta. Valentina priėjo prie dukters, kažką tyliai pasakė jai į ausį ir paglostė plaukus, – matyt, paaiškino, kodėl išvažiuoja. Lidija linktelėjo, bet susiraukė. Motinos ketinimai jai aiškiai nepatiko. Bet prie kiemo vartų Teo atidarė Valentinai keleivio dureles; tai jis prisiminė. Ir dar prisiminė bučinį. Švelnias jos lūpas ant skruosto, jos kvepalų aromatą, jos pirštus, lengvai palytėjusius jam krūtinę. Ji buvo tokia laiminga, kad ta laimė persidavė ir kitiems, tokia kupina gyvybės. Ji trykšte tryško gyvybe. Jos duktė dabar apsaugota ir nuo Poču, ir nuo Čango Anlo, o Alfredas suvystytas kaip šilta vilna. Tad ko dar Valentina galėjo norėti?

Klestelėjęs į vairuotojo sėdynę, Teo pamatė du jį nustebinusius dalykus. Pirmiausia namo tarpduryje stovinčią Lidiją. Jis niekaip nesuprato, kurių galų mergina išėjo jų išlydėti. Ir tą kinę, kuri džonkoje įbruko jam į rankas katę, o pastarąsias dvi dienas slampinėjo prie jo kiemo vartų. Po šimts, ką ji čia veikia? Ta tukli kvaiša atsistojo tiesiai prieš mašiną. Jis pasignalizavo. Plačiame moters veide ir siaurose akyse tvykstelėjo neapykanta, ir ji apspjovė priekinį mašinos stiklą.

– Ak, šis paikas miestas pilnas bepročių, – pasiskundė Valentina, bet sunerimusi neatrodė. Šiandien niekas negalėjo sugadinti jai nuotaikos.

– Tuoj aš jos atsikratysiu. – Teo iššoko iš mašinos ir tada viskas staiga pakrypo į bloga.

Moteris užsimojo ir švystelėjo kažką po automobiliu. Teo tekinas pasileido prie jos, bet kinė neįtikėtinai greitai išbėgo iš kiemo ir nudūmė gatve. Teo ėmė bėgti dar greičiau ir jam pasiekus vartus pasaulis skilo pusiau. To, kas įvyko, kitaip paaiškinti jis negalėjo. Garsas priminė velnio staugsmą. Sprogimo banga nubloškė Teo į kitą gatvės pusę, ir žnektelėjęs ant šaligatvio jis pajuto, kad susilaužė riešą. Rodės, jam plyšo ausys. Jis nieko negirdėjo.

Šiaip taip atsikėlęs nuo degutbetonio, Teo pažvelgė atgal. „Morris Cowley“ buvo dingęs. Jo vietoje žiojėjo duobė ir mėtėsi kelios menkos aplankstytos metalo nuolaužos. Anapus duobės, sumaigytas lyg po spyrio į dantis, stovėjo Alfredo „Armstrong Siddeley“. Iš dangaus, tarsi aštrus kaip skustuvas lietus, pasipylė stiklo duženos. Beveik už dešimties metrų, ant išdegusios vejos mėtėsi į skutus sudraskyto Valentinos kūno dalys. Jos kūnas buvo virtęs mėsos krūva. Šalia klūpojo Lidija ir plačiai išsižiojusi rėkė (Teo to riksmo negirdėjo), sūpuodama suknežintą motinos galvą.

Tuomet nuo sukrėtimo Teo sąmonė staiga prisipildė vaizdų ir jis pajuto spirale besileidžiantis į šaltą tamsią duobę.