60

– Mama...

– Kas, mieloji?

– Tau nebūtina visą naktį čia sėdėti.

– Ššš... Miegok.

– Man viskas gerai.

– Žinoma. Tad dabar užsimerk ir saldžių sapnų.

Valentina sėdėjo ant žemos kėdutės šalia Lidijos lovos, alkūnėmis atsirėmusi į dygsniuotą antklodę, delnais prilaikydama smakrą, įbedusi akis dukrai į veidą. Ji atrodė nuvargusi, aplink akis ir lūpas raizgėsi pilkos plonytės raukšlelės. Pirmą kartą Lidija galėjo matyti, kaip atrodys motina, kai bus sena ir pražilusi. Lidija jai blankiai šyptelėjo. Abi žinojo, kad sapnai tikrai nesaldūs. Ligoninėje gydytojai davė jai kažkokių vaistų, malšinančių skausmą ir slopinančių smegenų veiklą, bet nesaugančių nuo košmarų, tad dabar, grįžusi namo, Lidija apskritai atsisakė tablečių ir išsaugojo šviesų protą.

Tris naktis motina budėjo prie jos lovos, tris naktis Lidija atsimerkdavo ir iš karto ją išvysdavo. Bet vieną ankstų rytą išgirdusi Valentiną tyliai niūniuojančią „Romeo ir Džuljetos“ uvertiūrą, Lidija susigraudino.

– Kur jis, mama?

– Kas?

Lidija paėmė motiną už rankos.

– Žinai, kas.

Kambario kampe degė lempa žaliu gaubtu, bet Valentina buvo ją uždengusi ryškiai raudona skara, tad sklido prislopinta, žiemos saulėlydį primenanti šviesa. Bet jos pakako, kad Lidija matytų motinos akis.

Valentina pati paėmė Lidiją už rankos ir laibu pirštu brūkštelėjo per delne įsirėžusią gyvenimo liniją, einančią iki pat riešo.

– Jis kalėjime.

– Kur?

– Iš kur man žinoti, dočenka.

– Kas jį sučiupo?

– Suprantama, kinai. Juk žinai, kokie jie, nuolat kimba vieni kitiems į gerkles.

– Kalbi apie Kuomintango vyrus?

– Taip, turbūt apie juos. Apie tuos, kurie vilki tas siaubingas valstiečių uniformas.

– Ar jis gyvas?

Valentina jausmingai atsiduso ir švelniai šyptelėjo.

– Taip. Tavo niekšelis komunistas gyvas.

– Iš kur žinai?

– Paprašiau Alfredo, kad pasidomėtų. Bet nesidžiauk taip, Lidija. Jis tau ne pora. Turi jį pamiršti.

– Nepamiršiu jo, kol gyva būsiu!

– Dočenka! Patyrei užtektinai nelaimių. Ta beprotybė turi baigtis.

– Aš jį myliu, mama.

– Tuomet turi liautis mylėjusi.

– Negaliu. Juolab dabar.

Valentina atsisėdo tiesi kaip styga, atsargiai padėjo Lidijos ranką ant dygsniuotos antklodės, tvirtai susisupo į savo kimono ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.

– Na gerai, mieloji. Gerai. Pasakyk man. Ko trokšta užsispyrusi tavo širdelė? Kokių planų prirezgė tavo sujauktas protas?

Kambaryje ilgam įsivyravo tyla. Apačioje sieninis laikrodis išmušė trečią valandą. Lidija girdėjo motiną alsuojant.

– Mama, toje dėžėje aš vos nenumiriau, – tyliai prabilo ji.

– Liaukis, širdele. Nereikia...

– Visada maniau, kad pakaks likti gyvai. Bet negana.

Pusę aštuntos, dangui vos pradėjus šviesėti, Lidija nulipo laiptais. Valentina buvo vonios kambaryje ir, sprendžiant iš prausimosi putų aromato, sklindančio pro durų apačią, turėjo ten užtrukti, tad Lidija suprato, kad Alfredą ras vieną ir niekieno neginamą.

– Labas.

– Dieve šventas, Lidija, na ir išgąsdinai. – Jis sėdėjo prie pusryčių stalo įnikęs į laikraštį, priešais pasistatęs dubenį avižų košės. – Ar neturėtum gulėti lovoje, mieloji?

Lidija atsisėdo ant kėdės priešais jį.

– Man reikia jūsų patarimo.

Alfredas nuleido laikraštį ir dėmesingai pažvelgė į Lidiją.

– Padėsiu, kuo galėsiu, tik pasakyk.

– Mama užsiminė, kad teiravotės apie Čangą Anlo.

– Teiravausi.

– Man reikia pas jį nueiti. Tad...

– Ne, Lidija.

– Alfredai, jei ne jis, būčiau mirusi.

– Na, man rodos, kad tai tas jaunas rusų džentelmenas...

– Ne. Tai padarė Čangas Anlo. Tai jis padarė, kad kinų kariuomenė imtų manęs ieškoti. Miškelyje man taip pasakė pats Aleksejus Serovas. Taigi, dabar suprantate, kad man reikia su Čangu pasišnekėti.

Alfredas sumišo. Paėmęs šaukštą pamaišė košę, įsibėrė dar truputį cukraus, o tada liūdnai papurtė galvą.

– Labai apgailestauju, Lidija, bet padėti negaliu. Pas Čangą Anlo lankytojų neįleidžia.

– Kur jį laiko?

– Čoudongo kalėjime. Peiho upės žemupyje. Bet paklausyk manęs... – Alfredas stumtelėjo jai padėklą su skrebučiais ir Lidija paėmė gabalėlį, nes žinojo, kad jis stengiasi padėti. – Dėl viso šio reikalo, dėl tavo pagrobimo kilo šioks toks skandalas... Ypač kai policija pradėjo tirti Feng Poču mirties aplinkybes ir panašiai...

Lidija staiga kilstelėjo galvą.

– Maniau, jie sakė, kad aš nekalta. Juk tik gyniausi.

– Tai tiesa. – Alfredas patapšnojo jai ranką, bet Lidija matė, kad ta sumaištis jį slegia. – Bet matai, serui Edvardui Karlailiui nuojauta sako, kad kuo greičiau viskas nurims, tuo geriau, nes, atvirai sakant, dėl šio įvykio tarp kinų ir mūsų kilo nemenka įtampa. Jei imsi visiems skųstis ir kelti triukšmą dėl to kalėjime tupinčio komunisto, dar labiau pakurstysi aistras ir bus tik blogiau. Geriau grįžk į lovą ir gulėk tol, kol viskas baigsis. Labai atsiprašau, Lidija, žinau, kad tau sunku, bet taip bus geriau, mieloji.

Lidija užsitepė ant skrebučio sviesto. Užsipylė truputį medaus. Perlaužė riekelę per pusę.

– Kam geriau? – paklausė.

– Tau.

Lidija pažvelgė į Alfredą. Per akinių stiklus žvelgiančios jo akys buvo kupinos susirūpinimo.

– Ar nebūtumėte toks malonus ir šiandien vykdamas į darbą nepavežėtumėte manęs iki Serovų vilos?

– Nėra reikalo.

– Ką norite pasakyti?

– Aleksejus Serovas atvažiuoja čia kas rytą. Lygiai pusę dešimtos jis stovi prie mūsų namų slenksčio ir teiraujasi, kaip jautiesi.

– Čiort! Kodėl niekas man nepasakė?

– Liaukis, Lidija, juk žinai, ką apie jį mano tavo motina. Tikriausiai užkurs man pirtį jau vien dėl to, kad tau pasakiau.

Lidijai sužibo šiokia tokia viltis.

– Aleksejau, papasakokite man, kas nutiko. Prašau... Turiu žinoti.

Augalotas rusas lengviau atsikvėpė, ir Lidija suprato, kad jis tikėjosi keblesnio klausimo. Jis sėdėjo ant odinės sofos sukryžiavęs kojas, šalia tvarkingai pasidėjęs pirštines, apsivilkęs tamsų, nepriekaištingai pasiūtą kostiumą, ir visas jo kūnas atrodė atsipalaidavęs, bet veide buvo matyti įtampa.

– Atrodote kur kas geriau, panele Ivanova, – tarė jis.

Tai buvo melas, bet toks nekaltas, kad Lidija nekreipė į jį dėmesio. Iki šiol visus jųdviejų pokalbius apsunkindavo nejaukios tylos akimirkos. Įprasto mandagaus pokalbio jiedviem nepakako. Jau nepakako.

– Papasakokite, – vėl paprašė Lidija, – kaip mane radote.

– Sunku nebuvo. Tik, – jis linksmai nusijuokė, – nesakykite serui Edvardui. Jis mane laiko didvyriu.

Lidija nusišypsojo.

– Ir aš.

– Ne. Aš tik pasikalbėjau su savo informatoriumi. Anoks čia didvyriškumas.

Aleksejus palinko į priekį, žalios jo akys staiga surimtėjo ir Lidija suprato, kad svečias vėl kalba kaip kariškis.

– Jis sužinojo, kad Fengas ir Poču susipyko, ir girdėjo gandus, jog Poču susidėjo su Kuomintangu ir ketina kariauti su tėvu. Vadinasi, Kuomintango žvalgai turėjo tiksliai žinoti, kur jis slepiasi. Tad jūsų komunistas pasuko smegenis... Kas pažįsta jus, bet taip pat gali daryti įtaką kinams? – Aleksejus gūžtelėjo pečiais ir skėstelėjo rankomis. – Aš. O greitai mane rasti jis galėjo tik Kuomintango kariuomenės būstinėje.

– Bet dabar Čangas Anlo kalėjime.

Aleksejus Serovas atidžiai pažvelgė Lidijai į akis.

– Tiesa.

– Gal galite ką nors padaryti? Maldauju... Kad jis būtų išleistas.

– Lidija, nebūkite paika, tai ne žaidimas. Tarp Čiang Kaišeko bei Kuomintango kariuomenių ir komunistų vyksta karas. Jie kasdien vieni kitus skerdžia, kartais aukų būna net keli šimtai. Pasiduodamas kapitonui Va, Čangas tai žinojo. Tad ne, negaliu jo ištraukti iš kalėjimo.

– Bet, Aleksejau, jis pakabino kelis atsišaukimus, ir tiek. To tikrai nepakanka jį nuteisti...

Serovas garsiai ir niūriai nusijuokė.

– Nebūkite juokinga. Jis karo stovykloje parengtas komunistų kovotojas. Vienas iš geriausių. Todėl Kuomintango žmonės tardo jį, prieš... – jis nutilo.

Kambaryje įsiviešpatavo tokia bežadė tyla, kad buvo girdėti už durų pirmyn atgal vaikštančios Valentinos žingsniai. Prireikė ilgo „pokalbio“, kol pavyko Valentiną įtikinti, kad Lidija tam rusui skolinga ir reikia jį pasikviesti.

– Aleksejau...

– Kad ir ko norite, panele Ivanova, negaliu jums padėti.

– Jūs įtakingas žmogus, Aleksejau.

Serovas skubriai atsistojo ir pasiėmė pirštines.

– Man jau metas.

Aleksejaus Serovo kabinete viršutinė sienų dalis buvo nudažyta ryškiai geltonai, o apatinė – dulsvai žalia spalva. Rašomasis stalas buvo sidabriškai pilkas, o grindys išklotos paprastomis lentomis. Tyliai sėdėdama kampe ant sulankstomos medinės kėdės Lidija tuo kambariu bjaurėjosi ir žiūrėjo į Aleksejų, besirausiantį krūvoje popierių. Jai nepraslydo pro akis, kad rudi jo plaukai, nors vis dar trumpi, paausiuose jau vėl ėmė gulti į bangeles ir kad jis labai greitai žvilgsniu permesdavo kiekvieną paimtą dokumentą. Bet Serovas ją erzino. Kaip jis gali taip ramiai čia sėdėti, kai kažkur šiame pastate Čangas Anlo galbūt... ką?

Kankinasi? Guli ant kankinimų suolo? Sukaustytas grandinėmis?

Nebegyvas?

Lidija du kartus jam sutrukdė paklausdama:

– Ar jis ateis?

Aleksejus du kartus atsiduso, pakėlė galvą ir priekaištingai į ją pažvelgė.

– Įsakiau, kad jį atvestų į mano kabinetą. Tai viršija mano turimus įgaliojimus. Daugiau nieko negaliu padaryti. Čia Kinija. Turite būti kantri.

Lidija prasėdėjo ten dvi valandas ir keturiasdešimt minučių. Ir tada atsidarė durys.

Išvydus Lidijos veidą, Čango krūtinėje širdis vėl ėmė plakti smarkiau. Jos šypsena nušvietė niūrų kabinetą. Jos plaukai. Rodės, jie uždega orą. Juk turėjo žinoti, kad Lidija ateis, kaip nors prie jo prasibraus. Juk turėjo tikėti.

Lidija pašoko nuo kėdės, bet prie rašomojo stalo sėdintis rusas žvilgsniu ją įspėjo. Tad ji liko tyliai stovėti kampe, įbedusi rusvas akis Čangui į veidą, traukydama palto sagas, tarsi, jei tik būtų galėjusi, būtų nusiplėšusi drabužius. Jam už nugaros išsitempę stovėjo du kinai kareiviai, ir Čangas puikiai žinojo, kad jei duos tiems geltonpilviams kirminams bent menkiausią dingstį, ant jo mėlynėmis nusėtos nugaros jie mielai paliks dar ir savo šautuvų buožių žymes. Tačiau Čangas buvo tikras, kad kaimiškas jų protelis tikrai nebus perpratęs anglų kalbos.

– Čangai Anlo, – oficialiai prabilo rusas, – pasikviečiau jus, kad atsakytumėte man į kelis klausimus.

Čangas nenuleido nuo ruso akių. Paskui angliškai pasakė:

– Pamačius tave mano širdis džiaugiasi, o kraujas sparčiau teka gyslomis.

Rusas sutriko. Lidija netyčia tyliai šūktelėjo, bet Čango sargybiniai stovėjo tylūs kaip žemė.

– Nežinau, ar ilgai man bus leista čia stovėti. Tad noriu kai ką pasakyti. Tu mano mėnulis ir žvaigždės, ir oras, kuriuo kvėpuoju. Mylėti tave – tai gyventi. Todėl, net ir miręs... – Lidija vėl garsiai aiktelėjo, – vis tiek gyvensiu tavyje.

Rusas neištvėrė.

– Dėl Dievo meilės, jau gana, – piktai pasakė jis.

Bet išskyrus Lidiją, Čangas, rodės, kabinete daugiau nieko nematė. Jo akys nukrypo į kabineto kampą. Jųdviejų žvilgsniai susitiko, ir Čangas pajuto jai tokią aistrą, kad suprato, jog dar nėra pasiruošęs mirti.

Staiga rusas įsakė sargybiniams išeiti iš kabineto ir pats nužingsniavo jiems iš paskos.

– Turite dvi minutes, ne daugiau, – skubriai burbtelėjo jis.

Čangas Anlo žengė prie Lidijos. Ištiesė rankas, ir ji puolė jam į glėbį.