53

Šį kartą šaltis gaubė ją nelyginant kiautas. Lidija mėgino jį prakirsti, trankė, gremžė nagu, bet kiautas nepraskilo. Ji nesuvokė, kodėl. Kūnas priešinosi iš paskutiniųjų. Palengva nuvargo. Vidaus organai atsisakė dirbti: Lidija jautė, kaip jie vienas po kito ėmė snausti. Apleido ją. Šaltis. Vidaus organams jis nepatiko. Lidija atsitokėjo tik staiga tarp kojų pajutusi šilumą.

Atsimerkė. Visiška tamsa. Pamėgino išjudinti mintis, bet jos tenorėjo miegoti. Ir iš kur ta tamsa?

Ji pradėjo šį tą po truputį atsiminti. Kojos skausmą. Žaizdą galvoje ir tai, kad skruostu atsirėmė į kažką kieta. Šaltą kaip ledas odą. Sulenktas kojas ir ant kelių padėtą smakrą. Palengva susivokė, kad guli ant šono, susirietusi į kamuoliuką. Surizikavo ir ištiesė į tamsą ranką, bet toli nepasiekė, nes užčiuopė jas supančias šaltas metalines sienas. Širdis smarkiai daužėsi, ausyse mušė pulsas.

Kur ji pateko?

Lidija mėgino atsisėsti. Tris kartus. Kai pagaliau pavyko, pasijuto tik dar blogiau. Ne dėl skausmo kojoje, į kurią, rodės, kažkas įspyrė. Ir ne dėl to, kad jai ėmė svaigti galva ir užsimerkusi matė besisukantį pašėlusį kaleidoskopą: blykčiojančias raudonas, mėlynas ir deginančiu skausmu smegenis užliejančias geltonas šviesas. O todėl, kad palietė vos porą centimetrų jai virš galvos esančias lubas ir suprato, kur esanti. Dėžėje. Metalinėje dėžėje.

„Mane įgrūdo į geležinę dėžę.“

„Praleidau joje tris mėnesius, o gal ir dar daugiau.“

Taip sakė Čangas Anlo.

Iš baimės Lidiją supykino, ji ėmė vemti ir pajuto burnoje rūgštį. Vėmalai ištepė kelius ir ši lipni šiluma vangiam jos protui priminė šilumą tarp kojų. Lidija pirštais perbraukė metalinį dėžės dugną. Jis buvo šlapias. Ji apsišlapino.

Sąmonę nutvieskė akinanti balta šviesa. Ji ėmė klykti.

Ji brovėsi per voratinklius. Jie lindo į akis, o voras raudonais taškeliais nusėtu kūneliu ir geltonomis žnyplytėmis šmurkštelėjo jai į šnervę.

Lidija atsimerkė. Ir iš karto pasigailėjo negalinti grįžti į košmarą su voru. Tai, ką dabar patiria, baisiau. Tai tikrovė. Susirietusi rankomis atsargiai vieną po kitos ėmė čiuopti sienas, mėgindama nustatyti savo mažutės kalėjimo kameros matmenis. Ji buvo pakankamai ilga, kad būtų galima atsisėsti, bet ne ištiesti kojas, ir tokio pločio, kad pakėlusi rankas alkūnėmis galėjai paliesti šonines sienas. Kai Lidija atsisėsdavo ir susigūždavo, tarp viršugalvio ir dėžės lubų likdavo vos pora centimetrų. Tada ji atidžiai apžiūrėjo savo kūną. Pirmiausia – kelius. Jie dvokė. Ji prisiminė vėmusi. Šnerves erzino seno šlapimo smarvė, ant pakaušio ji užčiuopė gumbą, ant kairės šlaunies – dar vieną, lėkštutės dydžio. Bet oda sveika. Kaulai nesulaužyti. Pirštai nenukapoti.

Galėjo būti ir blogiau.

Ar tikrai? Dėl Dievo meilės, ar įmanoma, kad šiame prakeiktame žiurkių urve gali būti dar blogiau? Ar įmanoma?

Ji gali mirti. To negalima pamiršti.

Šaltis laikėsi. Neslūgo, bet ir nestiprėjo. Tai jau šis tas. Lidija nerimavo dėl to, kad nuolat dreba. Tas virpulys sekino jai jėgas, čiulpė energijos atsargas. Ji jau dabar jautėsi išsekusi. O gal tai baimė?

Jai vis užtemdavo sąmonė.

Bemąstant ir besistengiant susivokti, ar ilgai tūno įkalinta tamsoje, jos sąmonė staiga tarsi atsiskirdavo nuo kūno. Visiškai užtemdavo. Tai ją baugino beveik taip pat kaip dėžė. Gal pakenktos smegenys? Nuo smūgio į galvą. „Maldauju, ne, tik ne tai.“ O gal taip nutikdavo grynai iš siaubo? Sąmonė tiesiog stengdavosi atsiriboti.

Norėdama rasti bent menką šilumos lopinėlį, ji apkabino rankomis kelius, stipriai juos apglėbė ir, ieškodama paguodos, ėmė glostyti sau blauzdas.

Įkvėpti. Suskaičiuoti iki dešimties. Iškvėpti. Lėtai ir tolygiai. Įkvėpti. Skaičiuoti. Iškvėpti.

Tvardytis. Reikia tvardytis. Ir susikaupti.

Mintys atrodė tarsi stiklinės. Menkiausias prisilietimas, ir jos duždavo. Ją apimdavo panika. Puldavo ant jos iš tamsių kampų, kai tik nusigręždavo.

– Čangai Anlo, – sumurmėjo Lidija ir nustebo, kad garsiai ištarti žodžiai suteikė jai tiek drąsos, – kaip tu neišprotėjai?

Lidija suprato tris dalykus. Pirmiausia, dėžėje (apie dėžę galvojo kaip apie gyvą ją prarijusį gyvūną) nepraleido nė paros. Kitaip būtų šlapinusis daugiau nei kartą, nors, tiesa, negavo gerti tiek, kiek jai reikėjo. „Apie tai negalvok.“ Jos burna ir gerklė buvo perdžiūvusios. Klyksmai nepadėjo. Tai buvo kvailystė. Jėgų švaistymas. Bet vis tiek... Jos sąmonę vėl apgaubė ūkanos... Be to, ir nesituštino. Taigi. Nepraėjo nė para.

Antra, Lidija suprato, kad atsidūrė po žeme. Tikriausiai rūsyje. Arba slaptame požeminiame kalėjime. Sprendė iš temperatūros. Ji nesvyravo. Nuolat buvo šalta, dieną oras nešildavo, o naktį dar labiau neatvėsdavo. Tiesa, ji nesusigaudė, kada dėžėje diena, o kada naktis. Čia nuolat tvyrojo tamsa. Arba dar gūdesnė tamsa. Ir buvo šalta. Arba dar šalčiau. Be to, ji negirdėjo jokių garsų. Jei būtų buvusi laikoma ne po žeme, būtų ką nors girdėjusi. Ne vien bežadę slegiančią tylą.

Ir trečia. Kažkur yra skylių orui. Turi būti. Kitaip jau būtų mirusi. Tad, čiuopdama pirštais, ėmė jų ieškoti.