45

– Koks keistas šitame kambaryje kvapas, – nusistebėjo Valentina.

Ji vaikštinėjo po Lidijos miegamąjį, kilnojo daiktus, iš šepečio išpešė rudų plaukų, pataisė užuolaidą.

– Tai žolelės. Kol tavęs nebuvo, paragavau kelių rūšių kiniškos žolelių arbatos.

– Kuriems galams?

– Šiaip sau, – gūžtelėjo pečiais Lidija.

Ji įsitempusi sėdėjo ant lovos krašto. Vis nesiliovė atidžiai žvalgiusis po kambarį ieškodama ją išduodančių ženklų, bet nieko nepastebėjo. Ir svarstė, ko mama iš jos nori. Po gana ištaigingų šeimos pusryčių Lidija nuskubėjo į viršų, bet netrukus paskui ją į kambarį lengvu žingsniu įžengė ir Valentina. Ji vilkėjo raudoną vilnonę prigludusią suknelę, išryškinančią jos liekną figūrą ir trumpai kirptų plaukų šukuosenos griežtumą. Ant riešo mūvėjo naują graviruotą dramblio kaulo apyrankę. Lidijai pasirodė, kad motina pavargusi. Pagaliau Valentina sustojo prie lango ir, atsisukusi į dukterį, atsisėdo ant palangės. Lauke vėl snigo.

– Kas jis?

– Apie ką tu?

– Kas tas laimingasis jaunuolis?

Lidijos širdis ėmė daužytis kaip pašėlusi.

– Ką tu čia kalbi, mama?

– Dočenka, aš ne akla.

– Nesuprantu, apie ką šneki.

Valentina kyštelėjo ranką į suknios kišenę ir Lidijai šmėstelėjo šiurpi mintis, kad motina išsitrauks kokį nors įkaltį, bet ši išsitraukė tik portsigarą ir žiebtuvėlį. Išsiėmusi cigaretę, jos galu kelis kartus bakstelėjo į vėžlio kiauto formos dangtelį, prisidegė ir į Lidijos pusę išpūtė kamuolį dūmų.

– Širdele, ar pastaruoju metu žiūrėjai į veidrodį?

Lidija žvilgtelėjo į veidrodį, kabantį priešais drabužių spintą, bet jame pamatė tik ant kėdės pakabintus baltus naktinius marškinius. Ir staiga susinervino pagalvojusi, kad ant jų gali būti likę kraujo.

– Mama, dabar norėčiau nueiti ir pašerti Sun Jatseną. Ar šis pokalbis labai svarbus?

– Ak, tu mano nedorėle melagėle. Ką veikei vakar naktį? Nevaidink tokios nustebusios. Žinau, kad ėjai į pašiūrę.

Lidija pajuto, kad jai sudrėko delnai. Nusišluostė juos į pūkinę antklodę.

– Iš kur?

Valentina nusijuokė.

– Negalėjau užmigti. Atėjau pažiūrėti, gal ir tu guli atmerkusi akis, kaip anksčiau palėpės kambaryje, bet tavęs čia nebuvo, neklusni mergaite.

– Hm...

– Jokių „hm“. Nepaklausei Alfredo. Pamanei, kad mudu užmigom, ir vogčia nuėjai šerti to savo neįkainojamo graužiko, ar ne?

– Taip, – pašnibždomis ištarė Lidija.

– Dočenka, dėl triušio neverta gadintis santykių su patėviu.

Kambaryje įsiviešpatavo nejauki tyla.

– Ar ne tiesa, Lidija?

– Žinoma, mama.

– O dabar, – Valentina godžiai užsitraukė cigaretę ir atsuko žioruojantį jos galiuką tiesiai į Lidiją, – pasakyk man, kas atsirado tavo gyvenime, kad visa švyti, tarsi tau viduje kažkas būtų užkūręs laužą. Nagi, mieloji, pasakyk mamai.

Lidija pajuto, kad jai rausta skruostai.

– Nesuprantu, apie ką tu...

– Ak, Lidija, nesimaivyk. Manai, kad nematau? Kad neturiu akių? Judu su Alfredu sėdėjote prie stalo žvelgdami apsiblaususiomis akimis, pamiršę arbatą ir skrebučius. Jūs įklimpę iki ausų. – Ji papurtė galvą žaismingai kaip mergaitė krestelėjusi plaukus. – Abu.

– Kur įklimpę?

– Įsimylėję.

Lidija vos neužspringo.

– Mama, nebūk juokinga.

Valentina pašaipiai šyptelėjo.

– Manai, kad jau nepamenu, koks tai jausmas? Lidija, miela mano dukrele, tu pasikeitei.

– Kaip?

– Tavo akys spindi, oda švyti, o kai tau atrodo, kad niekas nemato, slapčia vos pastebimai šypsaisi. Net vaikštai kitaip. Taigi, kas tas vaikinas? Pasakyk mamai. Ar tau krito į akį berniukas iš klasės?

– Aišku, kad ne, – susiraukusi atšovė Lidija.

– Tai kas?

– Ak, mama, su kai kuo susipažinau.

Priėjusi Valentina atsisėdo ant dygsniuotos persikų spalvos antklodės šalia dukters. Delnais švelniai suspaudė Lidijai skruostus, niūriai ir rimtai pažvelgė jai į akis.

– Kad ir kas jis būtų, jei kitaip negali, tuomet laikyk tą paslaptį, bet... paklausyk manęs. Kad man jokių išdykavimų. Girdi? Žiūrėk, neprisižaisk su juo. Privalai baigti mokyklą ir įstoti į universitetą – galbūt net į Oksfordą, jei spėsim parsivežti tave į Angliją. Toks planas, pameni? Taigi... – ji lėtai papurtė Lidijos galvą, – šį kartą tu man paklusi, mergaite. Jokių žaidimų, supratai?

– Taip, mama.

– Gerai. Džiaugiuosi, kad viską išsiaiškinom.

Lidija pamėgino šyptelėti ir Valentina nusijuokė.

– Nesijaudink, kol kas viską taip ir paliksim. Bet perduok jam nuo manęs, kad jei kada nors sudaužys mano dukrai širdį, aš surūdijusiu šaukštu iškabinsiu jam akis.

– Nekvailiok, mama, – pasakė Lidija, bet skubriai apkabino motiną. – Aš tavęs pasiilgau, – sumurmėjo.

– Tikrai? Kaip katė šuns!

Pasidėjusi ant kelių, Lidija suspaudė motinos ranką. Dešinę, be žiedo su deimanto akute, tą, kuri Lidijai labiau patiko.

– O tu? – paklausė ji. – Ar tu laiminga, mama? Su Alfredu.

Staiga Valentinos veidas nušvito iš džiaugsmo.

– O taip, mieloji, jis tikras angelas. Maloniausias ir brangiausias vyras iš visų, kada nors gyvenusių pasaulyje.

– Jis tave dievina.

– Taip, dievina.

– Noriu, kad būtum laiminga.

– Širdele, aš ir esu. Tikrai, pažiūrėk į mane. – Ir Valentina demonstratyviai džiugiai nusišypsojo. Ji atrodė taip žavingai, kad būtų buvę labai sunku patikėti, jog apsimeta. Tik tamsios akys nespindėjo.

– Dabar galėsi mėgautis visais gražiais dalykais. Kaip ir norėjai.

– Kaip ir norėjau, – linktelėjo Valentina. Užgesino nuorūką stiklinėje lėkštutėje ant Lidijos naktinio stalelio ir prisidegė dar vieną cigaretę. – Bet brangusis Alfredas nori iš manęs vieno dalyko, kurio aš visai nenoriu.

– Ko?

– Kūdikio.

Lidijai iš nuostabos net lūpa atvipo.

– Iš tavo veido išraiškos galima pamanyti, kad ir aš to noriu. Nesijaudink, taip nenutiks. Ak, dėl Dievo, kas yra? Kodėl verki?

– Dėl kūdikio, – atgalia ranka braukdamasi nuo veido ašaras, sušnabždėjo Lidija. – Turėčiau broliuką. Arba sesutę... – Apie tokią galimybę ji, žinoma, niekada anksčiau nepagalvojo, bet mama dar tikrai ne per sena gimdyti. – Mama, tai būtų nuostabu. Tau patiktų. – Susijaudinusi Lidija pamėgino ją pabučiuoti, bet Valentina dukterį atstūmė.

– Ką?! Gal kuoktelėjai, dočenka.

– Ne, visai ne. Tai būtų tiesiog tobula. Ir aš tau padėčiau.

– O ką tu išmanai apie kūdikius?

– Nieko, bet išmokčiau. Ak, prašau, mama, sutik. Pasakyk Alfredui, kad sutinki. Juk jis tikrai pasamdytų kinę auklę visiems juodiems darbams atlikti, tau tikrai nebūtų per sunku, be to, mudvi galėtume dainuoti jam arba jai, kaip kadaise dainuodavai man...

– Liaukis. Tuoj pat liaukis, mažute. – Suspaudusi tarp delnų Lidijos plaštaką, Valentina ją patrynė ir, keistai vyptelėjusi, pridūrė: – Aš nė nepagalvojau. Kad tu šitaip reaguosi. Ar jautiesi tokia vieniša?

– Ne. Bet tai būtų... kai kas ypatinga. Turėti brolį arba seserį, turėti ką mylėti...

– Nori pasakyti, beveik taip pat ypatinga, kaip turėti triušį?

Lidija šyptelėjo motinai.

– Ne visai. Bet panašiai.

– Dieve, sergėk mane nuo šito.

Jiedvi nusijuokė ir akimirką Lidija dvejojo, ar neišklojus jai visos tiesos apie pašiūrę. Bet staiga motinos nuotaika pasikeitė ir, apimta siaubo, ji išsprogino akis. Pašokusi nuo lovos ir įsirėmusi kumščiais į klubus, atsistojo prieš Lidiją.

– Juk tai ne jaunasis Serovas, tiesa?

– Ką?

– Dieve šventas, kai vakar grįžom, mačiau jį, nuvažiuojantį nuo mūsų namų. Pasakyk, kad ne dėl jo vizgini uodegą kaip rujojanti kalytė.

– Mama! Kaip tu gali...

– Pasakyk! – Valentina sučiupo Lidiją už riešo ir trūktelėjusi privertė atsistoti. – Tik ne jis! Laikykis nuo jo kuo atokiau.

– Ne, žinoma, tai ne jis. – Lidija ištraukė riešą iš motinos gniaužtų ir jį pasitrynė. – Aleksejaus Serovo pakęsti negaliu.

Prisimerkusi Valentina piktai dėbtelėjo į dukterį.

– Ak, dočenka. Kad tau liežuvis nudžiūtų. Iš kur man žinoti, kada galiu tavimi tikėti? Tu tokia įgudusi melagė...

Staiga suzirzė durų skambutis.

Per daug balsų. Lidija ėmė nerimauti. Tai negalėjo būti kuris nors iš Alfredo draugų, nes visi jie mano, kad jis dar negrįžęs iš povestuvinės kelionės. Ne, čia kažkas kita. Kažkas blogiau. Ji tyliai išėjo į laiptų aikštelę ir per nublizgintus turėklus žvilgtelėjo žemyn, į prieškambarį. Ir staiga jai taip užgniaužė kvapą, kad, rodės, tuoj plyš plaučiai. Tai nebuvo kažkas blogiau. Nutiko blogiausia. Visas ankštas prieškambaris buvo prisigrūdęs uniformuotų vyrų.

– Atleiskite, pone Parkeri, – tarė anglų policininkas su žvaigždutėmis ant antpečių. – Suprantu jūsų protestą, bet bijau, kad turime teisę apieškoti jūsų namus ir kiemą. – Jis padavė Alfredui kažkokį popieriaus lapą.

Paėmęs dokumentą, Alfredas į jį nė nežvilgtelėjo.

– Tai šlykštus pažeminimas, – piktai pasiskundė jis.

Lidija nulipo laiptais. Apimta panikos, ji ėjo greitai, bet prasmukti pro juos visus nepastebėta negalėjo. Alfredui už nugaros stovinti Valentina sučiupo dukterį už rankos.

– Oi, Lidočka, kaip siaubinga! Čia jų visas būrys. Kaip vilkų gauja.

Prieškambarį buvo užgrūdę keturi anglų policininkai, stambūs vyrai, mandagūs, bet šaltomis skvarbiomis akimis, o ant jų tamsiai mėlynų pečių tirpo snaigės. Bet labiausiai Lidiją baugino tie, kurie liko lauke. Penki kareiviai. Pilkomis milinėmis. Su Kuomintango saule ant kepurių. Kinų kariuomenės eiliniai. Nekreipiantys dėmesio į sniegą, kantriai laukiantys suakmenėjusiais, bejausmiais veidais.

Balsai susiliejo. Jai reikėjo išeiti į lauką. Tuojau pat. Dabar.

– Mama, ko jie ieško?

– Rodos, kažkokio komunisto. Ramybę drumsčiančio kino. Kažkoks piktavalis prasimanė, girdi, jis čia slapstosi. Dėl Dievo meilės, mūsų namuose... Tarsi nebūtume pastebėję. Argi tai ne visiškas absurdas? – Valentina prapliupo juoktis, bet vos pamačiusi dukters veido išraišką staiga nutilo. Ji nusivedė Lidiją į prieškambario gilumą. – Ne, – iškvėpė, – ne.

– Mama, – skubriai suspaudusi motinai ranką sušnabždėjo Lidija, – turi kaip nors priversti Alfredą, kad juos čia užlaikytų. Ilgiau. Man reikia laiko. – Ir vėl stipriai spustelėjusi motinai ranką, pridūrė: – Ar supranti?

Valentinos veidas išbalo kaip sniegas anapus namų slenksčio, bet ji grįžo prie savo vyro ir ranka apsivijo jam juosmenį.

– Mielasis, – meiliai pasiūlė, – kodėl tau nepakvietus šių garbių pareigūnų į... – ji žvilgtelėjo į svetainės duris, bet, rodos, prisiminė (Lidijai net palengvėjo), kas matyti pro vitrininius jos langus, – ...į valgomąjį išgerti po taurelę ir ramiai aptarti šį...

– Ne, brangioji. – Alfredas buvo įpykęs, stipriai sučiaupęs lūpas. – Norėčiau, kad šis nepageidaujamas vizitas kuo greičiau baigtųsi.

– Dėkoju, sere, – mandagiai padėkojo pareigūnas. – Pasistengsime jūsų ilgai netrukdyti.

– Ne, Alfredai, mielasis. Manau, kad tai tiesiog... nepriimtina.

Staiga Valentinos balse jis išgirdo gaidelę, privertusią jį pažvelgti į žmoną. Nors ir apimtai panikos, Lidijai tai padarė įspūdį. Alfredas viską suprato iš jos akių, suraukė antakius ir palietė akinius, tarsi norėdamas nuvalyti jų stiklus, bet nenuvalė. Užtat skubriai žvilgtelėjo į Lidiją, kostelėdamas nutraukė nejaukią tylą ir vėl atsisuko į vyrus tamsiomis uniformomis.

– Kita vertus, manau, žmona teisi. Kaip drįstate brautis į mano namus be jokios priežasties? Tai reikia išsiaiškinti.

– Sere, aš jums jau paaiškinau. Bendradarbiaujame su kinų kolegomis, nes Tarptautinės stovyklos teritorija nepriklauso kinų policijos jurisdikcijai. Daugiau nėra čia apie ką šnekėti.

Alfredas išsitiesė visu ūgiu ir įsitempė.

– Drįsčiau ginčytis. Be to, papasakosiu apie tai kitame „Daily Herald“ numeryje. – Jis mostelėjo Lidijai: – Palik mus vienus, Lidija. – O tada iš aukšto tarė pareigūnui: – Nenoriu, kad mano duktė matytų šį... cirką.

Lidija įsivaizdavo, kaip iš raidės A, parašytos ant popieriaus lapo, visus iki vieno ištraukia vakar subestus smeigtukus. Ir netarusi nė žodžio išėjo iš prieškambario.

– Kareiviai. Jie čia. Greičiau.

Bet Čangas jau ir taip judinosi. Nieko nelaukęs išsirito iš po antklodžių, bet atsistojęs susvyravo mėgindamas išsilaikyti ant kojų. Tada stipriai užmerkė ir vėl atmerkė tamsias akis.

Ji paskubomis pasistiebė ir jį pabučiavo.

– Tai suteiks tau jėgų.

Ir nusišypsojo.

– Mano jėgos slypi tavyje, – pasakė Čangas imdamas striukę. Jis jau buvo apsirengęs, net batus apsiavęs. Pasiruošęs tam, kas dabar nutiko.

Viena ranka Lidija paėmė kuprinę, į kurią vakar vakare buvo pridėjusi vaistų, o kita apkabino Čangą per juosmenį.

– Eime.

– Ne. – Nuo karščiavimo šiek tiek apsiblausė jo akys, bet ne protas. – Pasistenk panaikinti savo pėdsakus. – Jis mostelėjo į patalus.

Lidija čiupo juos į glėbį, kartu su buteliu karštam vandeniui sugrūdo į vieną iš dulkinų prie sienos stovinčių maišų, o ant viršaus supylė krūvą iš triušio narvo išimto suteršto kraiko. Kad niekam nekiltų pagunda kišti ten nagų.

– Ačiū, sie sie, Sun Jatsenai, – rimtai padėkojo Čangas.

Lidija būtų nusijuokusi, bet tą akimirką buvo pamiršusi, kaip tai daroma.

Juodu išgelbėjo sniegas. Iš dangaus krintančios ore besisukančios didelės purios snaigės užklojo viską. Slidino šaligatvius ir slopino garsus, o baltame sūkuriuojančiame pasaulyje nebuvo įmanoma aiškiai įžiūrėti nei automobilių, nei žmonių. Jie išsėlino pro sodo vartus su sulaužytu skląsčiu. Į pagrindinę gatvę. O tada leidosi bėgti.

Kaip Čangui Anlo tai pavyko, Lidija nežinojo. Šaltis gnaibė jai skruostus. Ji buvo be palto, vilkėjo tik storą vilnonį megztinį, bet dėl to mažiausiai jaudinosi. Ką darys po namą naršantys Kuomintango kareiviai, kai įsitikins, kad jis tuščias? Leisis ieškoti bėglių. Lidija vis gręžiojosi ir žvilgčiojo per petį, bet paskui juos sekančių žmonių nematė ir buvo tvirtai įsitikinusi, kad jei ji nemato jų, tai ir jie negali pastebėti jos. O gal gali? Snigo taip gausiai, kad, rodės, ore draikosi daugybė storų baltų paklodžių, per kurias už kelių metrų jau nieko negalima įžiūrėti, ir tas sniegas visus vertė skubėti, žingsniuoti nuleidus galvas ir nekreipti dėmesio į keistą porelę, skuodžiančią apledėjusiu šaligatviu.

Lidijai reikėjo pagalvoti. Reikėjo mąstyti už du.

Kur eiti?

Jųdviejų padai ritmingai tapsėjo šaligatviu. Tuo pačiu ritmu plakė ir jos širdis. Apglėbusi Čangui juosmenį, Lidija laikė jį tvirtai priglaudusi sau prie šono ir jautė, kad jis stengiasi į ją nesiremti, bet kartą vis dėlto suklupo. Skaudama ranka stipriai trenkėsi į šaligatvį, bet nepratarė nė žodžio, tik atsikėlė ir vėl pasileido tekinas. Ir kuo toliau jie bėgo, – neturėdami kur dėtis ir mėgindami chaotiškai kur nors sprukti, – tuo labiau Lidija jį mylėjo. Čango valia tokia stipri. O kažkur jo dvasios gelmėje viešpatauja ramybė, malšinanti ir skausmą, ir nuovargį. Čangą išdavė tik prie žandikaulio trūkčiojantis raumuo.

Reikėjo galvoti. O galvoti Lidijai buvo sunku, kai viduje viskas biro ir slydo.

Ji nėrė kairėn, į Pupmedžių kelią. Tada į dešinę ir iš karto vėl dešinėn, sukdama ratu ir klaidindama persekiotojus. Alsavo greitai, garsiai traukdama orą. Jiems kertant gatvę jų vos neparbloškė staiga iš tamsos išniręs ir per sniegą slysčiojantis dviratis, ir Lidijai, suvokusiai, kaip arti jai nieko nežinant gali būti kareiviai, širdis ėmė plakti dar smarkiau.

Ji neišmanė, kur galėtų būti saugu, išskyrus dokus. Išskyrus seną Tan Va pašiūrėlę, jei tik ji tenai tebekėpso. Levas Popkovas nuplėšė jos stogą, bet ta vieta vis tiek geriau nei nieko; dabar Lidijai būtų tikęs bet koks prieglobstis. Tačiau iki prieplaukos rajono toli. O Čango jėgos seko, kojos pynėsi, rodės, tuoj apskritai atsisakys jo klausyti.

– Prieplauka, – sumurmėjo ji, ir šaltame ore jai iš burnos išvirto garas.

Čangas linktelėjo. Ant jo blakstienų buvo matyti snaigės.

– Ar įstengsi?

Jis vėl linktelėjo. Burnos be reikalo neaušino.

Dabar jiedu jau ne bėgo, o tik sparčiai žingsniavo. Lidija nenorėjo, kad visiškai išsekęs Čangas susmuktų jai ant rankų. Jiedu leidosi nuokalnėn. Tereikėjo pereiti didžiąją Princo gatvės ir Laivyno kelio sankryžą ir traukti tiesiai iki prieplaukos, bet jiems prisiartinus prie sankryžos Lidija pamatė du tiesiai jai prieš nosį stovinčius policininkus. Vienas vilkėjo anglų policijos uniformą; kitas – prancūzų. Jiedu buvo susisupę į apsiaustus su gobtuvais ir stovėjo labai arti vienas kito.

Nelėtindama tempo, Lidija vesdamasi Čangą pasisuko ir perėjo į kitą pusę gatvės, kuria lėtai riedėjo automobiliai, ir jau manė išsisukusi nuo uniformuotų pareigūnų. Bet anglų policininkas staiga pakėlė galvą. Pažvelgė tiesiai į ją. Ir į Čangą. Kažką pasakė kolegai. Abu per ore kabančią baltą sniego maršką tuoj pat patraukė link Lidijos. Bėgti ji negalėjo. Su Čangu Anlo – niekaip. Tad, užuot sprukusi, pamėgino sugalvoti įtikinamą paaiškinimą, kodėl europietė mergina per pūgą klibinkščiuoja gatve su kinu, uždėjusiu ranką jai ant peties ir vos besilaikančiu ant kojų.

Bet jai nepavyko.

Policininkai artinosi, nors kelioms akimirkoms juos ir sulaikė nedidelė pravažiuojančių automobilių kolona, apgaubta balta drobule. Mirties drobule. Vienratį vežimėlį su jame sėdinčiu vaiku stumiantis kinas nusikeikė ant priešais sustojusio ir kelią užtvėrusio automobilio. Suūžė vėl važiuoti pasiruošusios mašinos variklis; išgirdusi tą triukšmą, Lidija pakėlė galvą ir pažvelgė į vairuotoją. Pro stiklą braukančius apsnigtus valytuvus vos matėsi, bet vis dėlto šiaip taip įžiūrėjo. Ir iš karto žengė į gatvę, drauge tempdamasi Čangą.

Ji pabarbeno į sedano langą.

– Pone Teo, tai aš.

Lango stiklas nusileido ir į ją, nors ir primerktos nuo šalto vėjo, įsmigo pilkos pono Teo akys.

– Dieve šventas, ką čia veiki tokiu oru?! – Tada jo žvilgsnis nuslydo į Čangą. – Po perkūnais...

Policininkai jau buvo beveik prie mašinos.

– Gal... – Lidijos burna buvo išdžiūvusi ir ji užsikirto. Pamėgino iš naujo. – Gal pavežtumėte...

Lidijai nepraslydo pro akis, kad dabar ir ponas Teo pamatė prie automobilio užpakalio besiartinančius du uniformuotus vyrus. Šalia jos stovintis Čangas kvėpavo garsiai ir trūkčiojamai.

– Juk judu nesprunkate, ar ne?

– Ne, pone Teo, – paskubomis patikino Lidija, – aišku, ne.

Jis žinojo, kad Lidija meluoja. Ir ji tai suprato.

– Lipkite, – mostelėjo Teo.