20

Jis gali būti miręs. Labai gali būti. Čangas jau turbūt nebegyvas. Šie žodžiai aidėjo Lidijos galvoje kaip vienas iš tų prakeiktų žalvarinių varpų, kurių skleidžiami virpesiai, rodės, skaldo jos kūną į gabalėlius. Jie galėjo rasti Čangą ir užpulti. Kaip poną Liu. Arba net nužudyti.

Per senamiestį ji skubėjo namo, tik šį kartą triukšmingoje siauromis gatvelėmis tapsinčių žmonių minioje akylai žvalgėsi tatuiruotės, vaizduojančios juodąją gyvatę. Prie vieno gatvės kampo ji vos neatsitrenkė į pasakotojo būdelę, kurio pakerėti klausytojai buvo aplink susėdę ant aukštų suolų; vienas vyras pakėlė siauras akis į Lidiją; jai pasirodė, kad ją pažino. Bet ji tikrai niekada nebuvo jo mačiusi. Kaklą jis buvo lengvai apsivyniojęs juoda skarele, tad Lidijai knietėjo nutraukti ją ir pasižiūrėti, ką po ja ras. Gal gyvatę? O gal nuo pono Liu kardo užtiškusio kraujo? Atrodė, kad tylus to vyro žvilgsnis lydi ją, einančią gatve. Ji pasileido bėgti greičiau. Pranėrė pro senovinę arką, kirto Strandą ir atsidūrė Tarptautinėje stovykloje.

Biblioteka. Ten vėsu. Saugu. Ir draudžiama įeiti kinams.

Puošnų, iš akmenų sumūrytą pastatą su gotikinio stiliaus langais ir arkiniu įėjimu ji pribėgo visiškai uždususi. Jis dunksojo pačiame Tarptautinės stovyklos viduryje, abiejose centrinės aikštės pusėse. Lidija praeidama vos susizgribo mandagiai pasakyti „Laba diena“ prie stalo budinčiai poniai Barker. Ji nuskuodė vienu iš kelių dešimčių ilgų prieblandoje skendinčių takų tarp knygų lentynų, skubėdama tarsi lapė į urvą.

Lidija sunkiai alsavo. Buvo sunku. Ji nesuvokė, kas vyksta. Plaučiai nenorėjo prisipildyti oro, o keliai virpėjo, tarsi reaguodami į smarkiai besidaužančią širdį. Čangai Anlo, kur tu?

Apėmė panika. Tikra panika. Vien ši mintis Lidiją suerzino. Ir tai padėjo. Susierzinimas. Jis pradėjo stumti iš galvos karštligiškas, verpetu besisukančias mintis apie gyvates, kardus, ir ji pajuto, kaip sąmonė skaidrėja ir ji vėl gali blaiviai mąstyti.

Ne, jis nemiręs. Aišku, kad ne. Jei būtų miręs, ji jaustų. Tuo nė kiek neabejojo. Bet turėjo jį rasti ir įspėti.

Žinoma, pasakotojo klausantis vyras nebuvo vienas iš jų. Aišku, ne. Taip spoksojo į ją tik dėl to, kad nemėgsta svetimų velnių, besišlaistančių po kinų miestą. Tik tiek.

Žinoma. Žinoma. Nebūk juokinga.

Ji susmuko ant vėsių, plytelėmis išklotų grindų ir atrėmė galvą į tvirtą anglišką knygų prikrautą lentyną sau už nugaros. Nenutuokė, kokios tai knygos, bet jai patiko prie jų liestis. Nežinia kodėl, bet knygos ją keistai ramino. Ji užsimerkė.

– Jau laikas eiti, Lidija.

Lidija atsimerkė. Kelis kartus sumirksėjo nuo virš galvos plieskiančios šviesos ir pašoko ant kojų.

– Užsnūdai, ar ne, mieloji? Matyt, labai daug mokaisi. – Ponios Barker veidas buvo malonus, su didelėmis kaip vandens lašai strazdanomis ant nosies, be to, kartais savo stalo stalčiuje ji Lidijai laikydavo irisą. – Po dešimties minučių užsidarysime.

– Aš greitai, – tarė Lidija ir nuskubėjo į kitą taką tarp lentynų.

Galva buvo kaip švino pripilta. Mintyse vis dar blykčiojo padriki slogaus sapno likučiai, bet prieš save stovintį žmogų Lidija pažino iš karto. Jis siekė knygos viršutinėje knygų stelažo lentynoje ir Lidijos nematė, o jos žvilgsnis užkliuvo už knygos pavadinimo. „Fotografija. Moterų aktai.“

– Sveiki, pone Meisonai. Nežinojau, kad domitės fotografija.

Jis krūptelėjo; Lidija matė, kaip knyga vos neišslydo Meisonui iš rankų, bet jis puikiai susitvardė ir lyg niekur nieko atsisuko į ją. Jo veido išraiška buvo draugiška, bet vilkėdamas tamsų kostiumą jis vis tiek atrodė valdingas ir santūrus.

– Na, tikrai nustebinai, nesitikėjau tavęs čia sutikti, Lidija. Ar neturėtum sėdėti namie ir ruošti pamokų?

– Kaip tik atėjau pasiimti kelių knygų.

– Tuomet paskubėk. Ponia Barker jau ruošiasi uždaryti bib­lioteką.

– Taip, ilgai neužtruksiu.

Bet Lidija išsiblaškiusi braukė pirštu per lentynoje sudėtus poezijos tomelius ir lūkuriavo norėdama pamatyti, ar Meisonas grąžins knygą į vietą. Jis grąžino.

– Žinote, ko norėčiau, pone Meisonai? – nė neatsisukdama į jį vėl prabilo Lidija.

– Ko?

– Ledų.

Šį kartą jis plačiai nusišypsojo ir tarė:

– Tuomet leisk tave pavaišinti, Lidija.

Kol ji parskubėjo namo, vėl prasidėjo įkyrus ir geliantis lietus. Įžengusi į palėpės kambarėlį Lidija rado motiną besiruošiančią išeiti praleisti vakaro ir staiga pajuto nusivylimą. O taip, motina ruošiasi į darbą. Ji trumpai buvo pamiršusi, kad Valentina dirba šokių partnere. Dabar ji moka nuomą, o juk tai svarbiausia, tiesa? Tad nėra kuo skųstis, bet šį vakarą Lidija labai nenorėjo likti viena. Valentina meistriškai suko plaukus į kuodą, o jos akys spindėjo iš nekantrumo.

Vadinasi, tai ne vien darbas.

– Ar šį vakarą tau ir vėl asistuos Alfredas?

Ji pakėlė ant žemės nukritusį motinos segtuką ir ištraukė iš jo du ilgus juodus plaukus. Tada tuos plaukus ėmė vynioti sau ant piršto.

Valentina niūniavo Bethoveno Penktosios simfonijos fragmentą, bet nutilo dažydamasi lūpas ryškiai raudonu lūpdažiu, kuris labai patiko ir Lidijai.

– Taip, jis užvažiuos manęs paimti, mieloji. – Ji pasuko galvą ir pažvelgusi į veidrodį pasitikrino, kaip atrodo iš šono. – Į viešbutį, kuriame dirbu, jis ateina kiekvieną vakarą ir nuperka visus šokius su manimi. Jis – tikra svajonė.

– Kokios nuobodžios tavo svajonės, mama.

– Oi, nebūk juokinga, – atrėžė Valentina. – Jis mums padeda. Kaip manai, už kokius pinigus nupirkau tau vakarienę? – Ji mostelėjo į lėkštę, ant kurios buvo padėtas didelis gabalas pyrago su veršienos įdaru, griežinėlis meliono ir prancūziška bandelė. – Turėtum būti dėkinga.

Lidija nieko neatsakė, tik atsisėdo prie stalo ir atsivertė iš bib­liotekos parsineštą poezijos knygą. Pavartė puslapius ir, tarsi ši mintis tik dabar būtų šovusi į galvą, paklausė:

– Kodėl nepakvieti pono Parkerio trumpai užeiti pas mus, kad pati galėčiau jam padėkoti?

Kaklą pudruojanti Valentinos ranka sustingo ore. Ji vėl vilkėjo tamsiai mėlyną šilkinę suknelę, kurią Alfredas Parkeris sakė dievinantis, bet Lidija buvo tikra, kad jam Valentina būtų atrodžiusi dieviškai graži net vilkėdama ašutinę ir pasibarsčiusi galvą pelenais.

– O kam jį kviesti? – nenoromis pasiteiravo motina. – Ką vėl sugalvojai?

– Nieko.

– Tu vis ką nors iškreti, dočenka. Prisimink kad ir tą popietę su policijos komisaru. Sakydama, kad esi pasiutusi ir nusipelnai botago, kalbėjau rimtai.

– Žinau, mama.

Valentina užsisegė trumpus karolius.

– Kokie gražūs, mama. Nauji?

– Mhm...

– Elgsiuosi, kaip dera, pamatysi. Tai ar prieš išvažiuodama pakviesi poną Parkerį užeiti? Prašau...

Ieškodama trūkumų, Valentina pirštais švelniai persibraukė per apatinį žandikaulį.

– Gal ir pakviesiu.

Alfredas Parkeris plačiai nusišypsojo Lidijai.

– Kaip malonu...

Jis vilkėjo dailų tamsiai pilką kostiumą, kažkuo buvo susitepęs rudus plaukus, nes jie blizgėjo, ir, Lidijos nuomone, bent kartą atrodė padoriai. Tačiau akiniai, žinoma, gerokai gadino vaizdą. Alfredas išlenkė šlakelį degtinės, kurios ji jam įpylė, ir net neužsiminė, kad tenka gerti ne iš taurelės, o iš puodelio. Lidija, pasiėmusi knygą, vėl sėdėjo prie stalo.

– Ruoši namų darbus?

– Taip.

Alfredas žingtelėjo arčiau ir užmetė akį į knygą. Jo liemenė atsidavė tabaku.

– Kaip matau, Vordsvortas.

– Taip.

– Mėgsti poeziją?

– Taip.

– Hm...

– Lidočka, – perdėtai mandagiai įsiterpė Valentina, – norėjai Alfredui kažką pasakyti.

– Taip.

Alfredas vėl plačiai nusišypsojo.

Lidija giliai atsiduso.

– Atsiprašau, kad nedorai su jumis elgiausi ir noriu padėkoti, kad buvote man toks geras. – Lidija žvilgtelėjo į motinos karolius. – Mums. Todėl norėčiau jums kai ką padovanoti.

Šiuos žodžius ji išpyškino greičiau nei tuomet, kai mintyse repetavo, ką sakys. Ji padavė svečiui nedidelį į veltinio atraižą suvyniotą paketėlį, perrištą raudonu kaspinu, kuriuo buvo papuošta skrybėlės dėžė su Sun Jatsenu. Alfredui tai, rodos, padarė įspūdį.

– Lidija, brangioji, patikėk, man nereikia dovanų...

– Noriu, kad šią turėtumėte.

Net motina atrodė patenkinta.

– Ačiū, labai malonu, – padėkojo jis imdamas dovaną ir nerangiai pakštelėjo Lidijai į skruostą. Jo oda buvo šiurkšti. Ponas Parkeris atsargiai nurišo kaspiną ir nuvyniojo veltinį, aiškiai tikėdamasis rasti kokį nors pigų rankų darbo niekutį. Bet, išvydęs į delną plaptelėjusį tviskantį kišeninį laikrodį su dangteliu, išbalo kaip drobė ir sunkiai klestelėjo ant sofos.

Pirmoji atitoko Valentina.

– Dieve mano, mažute, kur tu jį radai? Tokį grožį?

– Lombarde.

O Alfredas Parkeris jau čiupinėjo laikrodį, pakėlė jo dangtelį, prisuko, nustatė laiką, tarsi niekaip negalėdamas to daikčiuko paleisti. Nė akimirką neatitraukdamas akių nuo laikrodžio ir neslėpdamas nuostabos, jis tarė:

– Tai mano laikrodis.

– Taip.

– Iš kur žinojai, kuriame lombarde jo ieškoti?

– Nes pati jį ten nunešiau.

Valentina, žvelgdama virš nulenktos Alfredo galvos, piktai dėbtelėjo į Lidiją ir abiem rankomis parodė nuožmų sukamąjį judesį, tarsi imituodama, kaip nusuka dukteriai sprandą.

Palengva viską suprasdamas, Alfredas lėtai pakėlė galvą ir įbedė akis į Lidiją.

– Tu jį pavogei?

– Aš.

Jis papurtė galvą.

– Nori pasakyti, pavogei iš manęs mano tėvo laikrodį?

– Taip.

Jis persibraukė ranka per burną, tarsi mėgindamas sulaikyti besiveržiančius žodžius.

– Dabar suprantu, kodėl klausei, ar jis vertingas.

Lidija jautėsi prasčiau, nei tikėjosi. Jis atgavo savo laikrodį, tad kodėl neina sau? Tegul eina ir šoka.

Bet ponas Parkeris atsistojo ir priėjo prie jos, prie stalo, taip arti, kad Lidija matė jo šnervėse prižėlusius plaukus.

– Esi labai nedora mergina, – labai įsitempęs, tarsi kęsdamas fizinį skausmą, pasakė jis. – Melsiuosi už tavo sielą.

Vienoje rankoje Alfredas laikė laikrodį, kita buvo tvirtai įsikibęs į stalo kraštą ir Lidija suprato, kad jis norėjo pasakyti dar daugiau, tik nepasakė.

– Juk atgavote jį, – nenuleisdama nuo Alfredo akių sumurmėjo Lidija. – Tėvo laikrodį. Maniau, būsite patenkintas.

Nieko neatsakęs, jis apsisuko ir išėjo iš kambario.

– Tai kvailiukė, dočenka, – piktai šnipštelėjo Valentina, – ką tu padarei!

Kai Lidija išgirdo motiną grįžtant, buvo jau po vidurnakčio. Tamsos ir tylos gaubiamame kambaryje jos žingsniai aidėjo garsiai, jos aukštakulniai kaukšėjo į lentų grindis, bet Lidija liko gulėti lovoje nusisukusi į sieną, apsimesdama, kad miega. Neatsimerkė net tuomet, kai Valentina atitraukė užuolaidą ir atsisėdo Lidijos lovos kojūgalyje. Ilgai sėdėjo. Netardama nė žodžio. Lidija girdėjo nelygų motinos alsavimą ir suknios sijono šnarėjimą, tarsi jos pirštai būtų buvę tokie pat neramūs kaip ir mintys. Bažnyčios laikrodis išmušė pusę pirmos, paskui, rodos, praėjus visai amžinybei, pirmą, ir tik tada Valentina pagaliau pravėrė burną.

– Tau pasisekė, kad tebesi gyva, Lidija Ivanova. Gal jis tavęs ir pasigailėjo, bet aš vos gyvai tau nenudyriau kailio. Tu mane gąsdini.

Lidija norėjo delnais užsidengti ausis, bet bijojo pajudėti.

– Aš jį numaldžiau. – Motina giliai atsiduso. – Bet šito man tikrai nereikia. Du tokie nemalonūs atsitikimai per vieną dieną. Iš pradžių tas reikalas policijos nuovadoje, o paskui dar laikrodis. Man rodos, tu visai išėjai iš proto, Lidija.

Kelias akimirkas Valentina nieko nesakė ir Lidija jau vylėsi, kad motina išklojo viską. Bet apsiriko.

– Tu viską melavai, ar ne?

Valentina laukė atsakymo, o jo neišgirdusi, kalbėjo pati:

– Melavai man aiškindama, iš kur gauni pinigų. Dabar, kai viską prisimenu, matau, kad meluoji seniai. Melavai visus tuos kartus, kai sakei, kad ponia Jomen sumokėjo tau už kažkokią atliktą paslaugą arba kad radai gatvėje piniginę, arba kad už užmokestį padėjai kam nors ruošti namų darbus. Ir pas poną Viloubį mokykloje taip pat nebuvo jokio darbo, tiesa? Tuos pinigus gavai už Alfredo laikrodį. Tu prakeikta vagile.

Valentina sunkiai atsiduso. O Lidija negalėjo kvėpuoti, jai trūko oro.

– Turi liautis. Tuoj pat. Kitaip atsidursi kalėjime. Bet aš to neleisiu. Kad man daugiau nevogtum. Niekada. Niekada gyvenime. Aš tau draudžiu.

Motinos balsas ėmė trūkčioti. Staiga ji pakilo nuo lovos, Lidija vėl išgirdo kaukšint aukštakulnius, ir mamai priklausančiame kambario gale virpėdama įsižiebė žvakės liepsna. Nuo butelio kaklelio dzingtelėjimo į puodelio kraštą Lidijai pasidarė bloga. Ji po antklode tvirtai susirietė į kamuoliuką, o krumplius taip stipriai įrėmė į burną, kad net suskaudo. Motina jos nekenčia. Pavadino prakeikta vagile. Bet jei ne prakeikta vagilė, jos abi seniai būtų mirusios iš bado nuotekų griovyje. Tad kas yra teisinga, o kas ne?

O padėti komunistams? Ar jiems padėti teisinga, ar ne?

Lidija tyliai ėmė deklamuoti Vordsvorto eilėraštį, kurį šiandien vakare mokėsi ruošdama namų darbus. Deklamavo, kad užgožtų galvoje vis dar aidinčius žodžius. „Keliavau vienišas kaip debesis...“ Bet ką debesis išmano apie vienatvę?