47
Ar jis mirė?
O gal jau policijos areštinėje?
Ar ilgisi jos?
O gal šypsosi žaviajai Li Mei, kaip anksčiau šypsojosi jai?
Atsakymų nebuvo. Tik klausimai.
Ak, jei tik toje Tusono arbatinėje nebūtų Alfredui Parkeriui kai ko pažadėjusi! Kita vertus... Taip, už gautus pinigus ji pažadėjo Alfredui būti klusni, bet prieš tai jam melavo. Vogė iš jo. Jai nieko nereiškė jį apgauti. Tad kodėl dabar jaučiasi taip paikai, Alfredui įsipareigojusi? Kodėl?
Lidija tysojo lovoje, lygiai toje pačioje vietoje, kur gulėjo Čangas Anlo, padėjusi galvą ant pagalvės toje vietoje, kur buvo padėjęs jis, bet nemiegojo. Slenkant nakties valandoms, ji turėjo daug laiko ir vėl įsikniaubė į baltą egiptietišką pagalvės užvalkalo medvilnę, mėgindama įkvėpti Čango kvapo. Bet jis buvo pernelyg silpnas. Pagalvė tiesiog kvepėjo žolelėmis. Kai vos ėmus brėkšti juodas dangus nusidažė sidabriškai pilka spalva, o debesys buvo tokie sunkūs ir slinko taip žemai, kad, rodės, galėtum juos paliesti, Lidija atsikėlė. Bent jau nebesninga. Vos pažvelgus pro langą ir pamačius pašiūrę, iš ilgesio jai suspaudė krūtinę, ir ji dar ilgai žiūrėjo į šį netvirtą baltoje sniego marškoje skendintį medinį statinį. Aplink pašiūrę, plutele pasidengusiame sniego paviršiuje buvo matyti ištįsę kažkokio paukščio palikti pėdsakai. Pagaliau Lidija pasitraukė nuo lango, grįžo į lovą ir apglėbė pagalvę.
Galėtų sulaužyti duotą žodį. Išsėlinti iš namų Alfredui ir Valentinai dar nenubudus. Tik Lidija nė minutėlę nepagalvojo, kad motina miega; ne, ji tikriausiai vartosi, blaškosi, ausis įtempusi klausosi ir žiūri, kaip švinta. Lidija ne juokais nerimavo dėl mamos. Dar niekada nebuvo jos mačiusi tokios įpykusios, šitaip paleidusios vadžias. Pagalvojus apie tai, Lidijai skausmas suspaudė krūtinę, tad ji sutelkė dėmesį į Alfredą.
Galėtų sulaužyti jam duotą žodį.
Juk galėtų.
Lidija užsimerkė ir pamėgino giliai kvėpuoti, kaip buvo mačiusi darant Čangą, slegiamą nepakeliamo skausmo. Įkvėpti reikia per nosį, o iškvėpti lėtai ir per burną. Bet jai vis tiek nepavyko atsikratyti įkyrių minčių.
Ji galėtų sulaužyti duotą žodį. Ir anksčiau buvo tai dariusi.
Ne. Ne.
Tai visai kas kita. Tai... ji ne iš karto rado tinkamą žodį... Tai buvo... esminis susitarimas.
Apimta nevilties, Lidija pasivertė ant šono ir jos mintys, tarsi neišvengiamai namo skrendantys pašto karveliai, vėl grįžo prie prisiminimo, kaip ji lietė Čango Anlo kūną, kaip jautė jį savyje ir ant savęs. Jo odos skonį ant liežuvio. Jo žvilgsnį, kai sakė, kad ją myli. Čangas ją myli.
Ir vis dėlto Lidija dar jautė ir kažkur giliai viduriuose besisukantį pykčio verpetą. Rūgštį. Deginančią ją. Aleksejus Serovas. Jis ją išdavė.
– Labas rytas, Lidija.
Ji nebuvo nusiteikusi šnekėtis.
– Sakau, labas rytas, Lidija.
Ji atsiduso.
– Labas rytas, Alfredai.
– Taip jau geriau. Štai kava.
– Ačiū.
Lidija paėmė iš jo puodelį, bet padėjo jį ant naktinės spintelės. Apsirengusi, atsisėdusi ant lovos ir sukryžiavusi kojas, ji nesistengė būti mandagi ir neatsistojo.
– Mums reikia pasikalbėti, – tarė jis.
– Tikrai?
– Padėtis tokia, kad visi turime elgtis labai atsakingai, kaip suaugę žmonės.
– Pasakykite tai mano mamai.
Alfredas griežtai dėbtelėjo į podukrą, nusiėmė akinius, nusivalė juos švaria balta nosine ir vėl rūpestingai užsidėjo. Tada sulankstė nosinę ir įsikišo į kišenę.
– Ar neprieštarausi, jei atsisėsiu?
Lidija nustebo, kad jis apskritai atsiklausė. Galva mostelėjo į krėslą.
– Dėkoju. – Alfredas atsisėdo ir sukryžiavo rankas ant krūtinės. Dabar jie abu sėdėjo ir tam tikra prasme buvo lygūs.
Lidija laukė. O jis neskubėjo.
– Lidija, tai, ką praeitą savaitę padarei, buvo labai blogai ir mudu su tavo mama jaučiamės labai nusivylę tavo elgesiu. Turėtum gėdytis. – Rudos Alfredo akys atidžiai žvelgė į Lidiją. – Bet nemanau, kad tau būtų gėda. Pasišnekėjau su Vai ir jis sako, kad nematė tavęs beveik visą savaitę ir kad visą laiką tu leisdavai arba pašiūrėje, arba savo kambaryje. – Jis apsižvalgė, tarsi tikėdamasis už miegamojo durų dar rasti Čangą. – Aišku kaip dieną, kad buvai su savo bičiuliu kinu. Tiesa?
Ji linktelėjo.
– O tas tavo bičiulis – bėglys komunistas?
Dabar Lidija tapo budresnė.
– Neketinu klausti, ar judu... labai artimai bendravote, – pasijutęs nejaukiai ir nuraudęs, Alfredas trumpai nutilo, – bet pakankamai tavimi pasitikiu ir žinau, kad... na... kad nepasielgtum neišmintingai. Nemoraliai ar nekrikščioniškai, – staiga ryžtingai pridūrė jis.
– Alfredai, jis sužeistas. Aš jį slaugiau. Argi tai ne krikščioniška?
– Žinoma, brangioji mano. Tai pagirtina. Darbavaisi kaip geroji samarietė, ar ne?
– Kaip geroji rusaitė.
– Būtent, – šyptelėjo Alfredas.
Rodės, jį kaustanti įtampa po truputį ėmė slūgti. Nedaug, bet tai jau šis tas. Lidija paėmė savo kavą.
– Mmm, skani, – pasakė. – Ačiū.
Alfredas atsirėmė į krėslo atlošą ir vėl sukryžiavo rankas ant krūtinės.
– Turime aptarti, kaip toliau klostysis mūsų santykiai. Nenoriu, kad kuris nors iš mūsų be reikalo pasijustų įskaudintas.
Lidijai iš karto palengvėjo, bet ji pasistengė neišsiduoti nei žvilgsniu, nei veido išraiška. Pagaliau jis pradeda suprasti.
– Taigi jaučiu turįs tau priminti, ką man pažadėjai arbatinėje. Priminti mūsų sandorį.
Palengvėjimas dingo. Lidija delnu persibraukė veidą, kad nuslėptų nusivylimą.
– Kokius įsakymus man duosite?
– Lidija, man nepatinka, kokiu tonu kalbi. Nemanau, kad žodis „įsakymai“ čia tinkamas, bet prašau daugiau nesusitikinėti su tuo kinu komunistu. Tau tai labai pavojinga.
– Ne. Leiskite...
– Aš primygtinai reikalauju.
Lidija suprato, kad tuoj palūš ir veido išraiška išduos jos jausmus. Tad užsidengė veidą rankomis.
Kambaryje ilgai tvyrojo tyla. Paskui Alfredas atsisėdo šalia jos ant lovos.
– Na jau, na jau, mieloji. Visa tik į gera. Neverk.
Jis patapšnojo Lidijai per petį.
Ji neverkė. Tiesiog merdėjo.
– Alfredai, – vis dar užsidengusi rankomis veidą, paklausė Lidija, – kaip jaustumėtės jūs, jei liepčiau niekada daugiau nesimatyti su mano motina?
– Tai visai kas kita.
– Ne.
– Ak, Lidija, brangioji mano. Tu dar per jauna taip kankintis.
– Maldauju, Alfredai. Leiskite man su juo pasimatyti.
Alfredas paglostė jai galvą ir iš to prisilietimo Lidija suprato, kad jis nesutiks. Ji vėl atsisėdo ir staiga jam nusišypsojo.
– Mama pasakojo, kad norite kūdikio.
Išraudęs kaip vėžys, Alfredas nusuko akis į šalį ir įsistebeilijo į sniegą lauke, ant palangės, kuriame, nuo šalčio papūtęs plunksnas, purpčiojo žvirblis.
– Manau, tai nuostabu, Alfredai.
– Tikrai?
– Taip, tikrai.
– Puiku.
Jis buvo labai patenkintas. Lidija tai matė iš Alfredo akių ir pasijuto sujaudinta, kad jam rūpi jos nuomonė.
– Tai gal sudarysime dar vieną sandorį?
– Apie ką tu čia?
– Apie dar vieną sandorį. Aš labai pasistengsiu, kad mama priprastų prie minties apie kūdikį, o jūs...
– Ne.
– Leiskite bent pabaigti. O jūs sutiksite, kad lankyčiau Čangą Anlo, kol jis gydosi pono Teo namuose.
– Klausyk, Lidija, aš...
– Ponas Teo galės visą laiką būti kambaryje. Nė akimirkos neliksime vieni, prisiekiu. Prašau... Turiu įsitikinti, kad jis sveiksta ir yra saugus.
– Man tai nepatinka. – Alfredas susiraukęs dėbtelėjo į Lidiją, bet jo žvilgsnis jau buvo švelnesnis.
– Man tai labai svarbu, – tyliai pridūrė ji.
Jis giliai atsiduso. Dvejojo.
– Turėti kūdikį būtų tikrai nuostabu, – pamėgino įtikinti Alfredą ji.
Jis nesusivaldęs džiugiai nusišypsojo.
– Žinai, tu tikrai moki įkalbėti, panele.
– Tai ar galėsiu jį lankyti?
– Ką gi, gerai, Lidija. Gali jį aplankyti. Bet ne, nešokinėk iš džiaugsmo. Leisiu tau jį aplankyti, bet tik vieną kartą ir tik rytoj, po pamokų. Kad galėtum atsisveikinti.
Lidija nieko neatsakė.
– Pašnekėsiu su Viloubiu ir susitarsiu dėl vizito, – pridūrė Alfredas. – O dabar gana apie tai.
Lidija švelniai palietė ant pūkinės antklodės padėtą Alfredo ranką.
– Du kartus, Alfredai. Prašau, leiskite man jį aplankyti du kartus...
Jo juokas Lidiją nustebino.
– Bet tu ir kietakaktė, mergaite! Na gerai. Du kartus. Griežtai prižiūrint Viloubiui.
– Ačiū.
Alfredas pakštelėjo jai į smilkinį, – jau ne taip nerangiai kaip ankstesniais kartais.
– Na gerai...
Jis pakilo eiti.
– Pasikalbėsite su mama? Įtikinsite, kad leistų man aplankyti Čangą?
– Taip, žinoma.
– O aš pasistengsiu, kad ji sutiktų susilaukti kūdikio. Jei nupirktumėte jai fortepijoną, viskas eitųsi daug sklandžiau.
Jų žvilgsniai trumpai susitiko ir abu suprato sudarę sąjungą. Nelabai žinodamas, ką pasakyti, Alfredas linktelėjo.
– Alfredai, – pridūrė Lidija,– kaip žmogus, niekada neturėjęs vaikų, jūs labai geras tėvas.
Jis vėl nuraudo, pirštais droviai pasitrynė smakrą, bet išėjo šypsodamasis.
– Mama...
Ji neatsiliepė.
Valentina sėdėjo išsiskleidusi laikraštį ir už jo pasislėpusi, bet Lidija abejojo, ar skaito. Taip motina susikurdavo asmeninę erdvę. Kartais ji nekantriai treptelėdavo į grindis aksomine šlepete apauta pėda. Per vakarienę jie visi trys buvo įsitempę ir elgėsi nenatūraliai, bet paskui, jiems sėdint svetainėje, Alfredas paklausė:
– Lidija, ar žaidi šachmatais?
– Taip.
– Gal norėtum sulošti?
– Kodėl ne...
Jis atnešė puikias antikvarines iš dramblio kaulo pagamintas šachmatų figūras ir nesunkiai Lidiją aplošė, bet žaisdama ji daug ką sužinojo. Apie šachmatus. Apie jį. Ir apie save. Alfredo kantrybė darė įspūdį, tačiau mąstė jis pernelyg šabloniškai, o ji skubėjo. Tai buvo ir jos pranašumas, ir trūkumas. Jai reikėjo viską geriau apgalvoti.
– Ačiū, – padėkojo Lidija, kai jos karalienė pasidavė.
– Galėtum būti gera žaidėja, mieloji, jei tik...
– ...prieš darydama ėjimą geriau pagalvočiau. Žinau.
– Būtent. – Alfredas jai nusišypsojo per akinius aukso spalvos rėmeliais maloniai žvelgdamas rudomis akimis. – Būtent.
Jis išėjo iš kambario padėti dėžės su šachmatų figūromis.
– Mama...
Valentina neskubėdama nuleido laikraštį ir nedraugiškai pažvelgė į dukterį.
– Ar Levas Popkovas Rusijoje pažinojo tavo šeimą?
Valentinos veido išraiška nepasikeitė, bet Lidija suprato, kad klausimas motinai nepatiko.
– Jis dirbo mano tėvui. Labai seniai, – trumpai atsakė Valentina ir vėl pakėlė laikraštį.
Tema buvo baigta.