17

Kai mergina lapės plaukais grįžo į sudegusį namą, Čangas tebebuvo ten. Vienas tamsoje laukė, anksčiau už ją pačią žinodamas, kad ji grįš. Lietus liovėsi, siauro mėnulio rėželio metamoje šviesoje aplink jį žibėjo besimėtantys šlapi plytgaliai, tvykstelėjo jos atsainiai išbarstytų monetų kraštai. Čangas žinojo, kaip labai ji vertina pinigus, bet buvo tikras, kad atgal ją parves ne pinigai. Vos tik Lidija peržengė griuvėsių slenkstį, jis pamatė, kad ji jau nepyksta ir nenori perbraukti kardo ašmenimis jam per gerklę. Už tai jis dėkojo dievams. Bet merginos kojos ir rankos atrodė lyg švino pripiltos, o pečiai nusvirę tarsi kupranugario nugara. Čangui buvo skaudu tokią ją matyti.

Lidija sustojo tuščiame tarpduryje ir palaukė, kol akys pripras prie tamsos.

– Čangai Anlo, – pagaliau kreipėsi į jį. – Nematau tavęs, bet žinau, kad čia esi.

Iš kur ji žinojo? Ar jautė jo artumą taip pat aiškiai, kaip jis jos? Čangas atšlijo nuo sienos ir žengė į mėnulio šviesos apšviestą plotą.

– Man garbė, kad grįžai, Lidija Ivanova.

Čangas žemai nusilenkė norėdamas jai parodyti, kad daugiau svaidytis šiurkščiais žodžiais neketina.

– Kodėl komunistas? – paklausė ji klestelėdama ant mūrinio bloko, kadaise buvusio kamino dalimi. – Kas tau užėjo, kad panorai tapti komunistu?

– Aš komunistas, nes tikiu lygybe.

– Atrodo taip paprasta...

– Ir yra paprasta. Viskas tampa sudėtinga tik dėl žmonių godumo.

Keisto niekinamo Lidijos prunkštelėjimo Čangas nesitikėjo. Jokia kinė nebūtų drįsusi išleisti tokio garso girdint vyrui.

– Niekas ir niekada nėra taip paprasta, – tarė ji.

– Gali būti.

Vakarų pasaulio mandarinai prigrūdo jai į galvą netiesos ir pripūtė į akis miglos, tad dabar ji mato tai, ko nori jie, o ne tai, kas iš tiesų jai prieš akis. Jos liežuvis mitrus, bet dar neragavęs nieko, tik melo druskos. Apie Kiniją, apie tikrąją Kiniją, ji nieko nežino. Apsukęs ratą, Čangas vėl atsitūpė prie sienos, nugara atsirėmė į kietas plytas ir truputį palinko į priekį, kad geriau matytų Lidijos veidą. Dar niekada nebuvo matęs jos tokios romios, dar niekada nebuvo girdėjęs tokio liūdno jos balso.

– Ar žinai, – švelniai, kad nesupykdytų, paklausė Čangas, – kad moterys ir vaikai pas mus vis dar pardavinėjami į vergiją? Kad abejingi žemvaldžiai atima maistą nuo valstiečio stalo ir derlių iš jo laukų? Kad iš kaimų stiprūs vyrai paimami į kariuomenę, o paliegę ir nusenę paliekami gatvėse mirti badu? Ar žinai?

Lidija žvelgė į jį, bet iš jos veido šiąnakt nieko nebuvo galima suprasti.

– Kinija nepasikeis, – tarė ji. – Nes yra pernelyg didelė ir pernelyg sena šalis. Mokykloje mokiausi apie jūsų imperatorius, kurie tūkstančius metų valdė tarsi dievai. Jūs negalite...

– Galime. – Pagalvojus, kiek dar reikia nuveikti, Čangas pajuto krūtinėje kylantį karštį. Norėjo, kad tą karštį pajustų ir Lidija. – Mes galime išlaisvinti žmones, leisti jiems laisvai mąstyti, laisvai rinktis darbą ir gauti vienodą atlygį. Leisti jiems turėti savo žemės. Su Kinijos darbininkais elgiamasi blogiau nei su kiaulėmis. Jie trypiami į srutas kaip kokie mėšlavabaliai. O turtingieji valgo iš auksinių lėkščių ir studijuoja Konfucijaus traktatus, kaip tapti Dorybingu Žmogumi. – Čangas niekinamai nusispjovė. – Tegul tas Dorybingasis Žmogus bent vieną dieną praleidžia klūpodamas ir savo rankomis dirbdamas laukuose. Tada įsitikins, kas jam svarbiau: tobulas vieno Po Čui eilėraščio žodis ar dubenėlis ryžių skrandyje. – Jis paėmė šalia gulintį plytgalį ir sutrupino jį į sieną. – Tegul jis pasisotina savo eilėraščiu.

– Bet, Čangai Anlo, tu taip pat mitai eilėraščiais, – tyliai tarė Lidija, bet jos žodžiuose pasigirdo nekantrumo gaidelė. – Tu išsilavinęs žmogus ir supranti, jog tai – vienintelis pirmyn vedantis kelias. Pats esi kilęs iš turtingos šeimos, tave mokė asmeniniai mokytojai ir...

– Tai buvo dar prieš tai, kai man atsivėrė akys. Pamačiau, kad mano šeimos nariai sėdi vergams ant nugarų ir man pasidarė gėda. Išsilavinimas turi būti prieinamas visiems. Ne tik vyrams, bet ir moterims. Ne tik turtingiesiems. Tuomet kitaip žvelgi ir į ateitį, ir į praeitį.

Jis prisiminė Kuan, turinčią teisininkės diplomą, bet taip tvirtai užsibrėžusią tikslą atverti darbininkams akis, kad buvo pasiryžusi po šešiolika valandų per parą dirbti purviname gamyklos ceche, kuriame kas savaitę bent dešimt žmonių miršta nuo patiriamų traumų ir išsekimo. Mergina lapės plaukais apie tai nieko nežino. Ji viena iš privilegijuotų godžių fančui, kurie pasitelkdami savo karo laivus ir nepriekaištingai suteptus šautuvus grobia jo šalies gėrybes. Ką jis su šia mergina veikia? Mėginti priversti ją pakeisti mąstymą – tas pats, kaip prašyti tigro atsisakyti savo dryžių.

Čangas atsistojo. Ketino palikti ją su tomis išbarstytomis monetomis ir įpročiu vagiliauti. Vieną dieną ji įklius pamiršusi atsargumą, kad ir kaip stropiai jis ją saugo.

– Jau eini?

– Taip. – Jis pagarbiai žemai nusilenkė ir pajuto, lyg jam krūtinėje kažkas trūko.

– Neišeik.

Jis užsikišo ausis ir atsuko jai nugarą.

– Tuomet atsisveikink su manim. – Dabar jos balsas skambėjo dar liūdniau, tarsi ji žinotų, kad Čangas nebegrįš, ir nejučia ji tyliai sudejavo. Paskui, kaip svetimšaliams įprasta, ištiesė ranką.

Čangas priėjo prie jos, sėdinčios ant betono bloko, pasilenkė paspausti mažo delno ir, prikišęs veidą, užuodė jos plaukuose lietaus kvapą. Įkvėpė to aromato, įtraukė jo į plaučius taip giliai, kad šis, rodos, apgaubė jam smegenis, kaip nuo upės pakilęs rūkas apgaubia nakties dangų. Jis laikė suspaudęs Lidijos pirštus ir niekaip neprisivertė jų paleisti. Mėnulis pasislėpė už debesies, ir jis vėl negalėjo matyti Lidijos veido, bet jautė šiltą jos odą.

– O kaip svetimšaliai? – pašnibždomis, labai tyliai paklausė ji tamsoje. – Sakyk, Čangai Anlo, ką komunistai ketina daryti su fančui?

– Mirtis fančui, – atsakė Čangas, bet Lidijai jis netroško mirties, kaip ir sau pačiam.

– Tuomet man belieka visas viltis sieti su Čiang Kaišeku, – tarė ji.

Lidija šypsojosi; nors nematė akių, Čangas girdėjo tą šypseną jos balse, bet nenorėjo, kad ji taip kalbėtų, net ir juokais. Jis pajuto, kad jam ant liežuvio tarsi plėnis nusileido pykčio dulkelė.

– Įspėju tave, Lidija Ivanova, vieną gražią dieną komunistai vis tiek laimės. Jūs, vakariečiai, nesuprantate, kad Čiang Kaišekas tėra senas tironas, pasivadinęs nauju vardu. – Ištaręs to nelabojo vardą, Čangas vėl nusispjovė. – Jis trokšta vien valdžios. Pasiskelbė iškovosiąs mūsų šaliai laisvę, bet jis meluoja. O Kuomintango Centro komitetas – tik šunytis, pašokantis, kai tik jis pliaukšteli botagu. Jis sunaikins Kiniją. Visas permainas jis užgniaužia vos prasidėjusias, ir vis dėlto svetimtaučiai šeria jį doleriais tikėdamiesi, kad tas žmogus taps išmintingesnis, kaip kad imperatorius šeria savo augintinį tigrą paukšteliais giesmininkais laukdamas, jog šis žvėris pragys.

Čangas per stipriai laikė suspaudęs Lidijos pirštus ir jautė, kaip trakši jos plaštakos kaulai, bet mergina nieko nesakė.

– To niekada nebus, – baigė kalbą jis.

– Bet komunistai – šaltakraujai žudikai, – netraukdama rankos iš jo gniaužtų pasakė Lidija. – Savo priešams jie išpjauna liežuvius ir pripila į gerkles žibalo. Organizuotais streikais ir sabotažais stabdo naujus Kinijos fabrikus. Taip šįvakar man pasakojo ponas Parkeris. Tad kodėl atidavei jiems už mano vėrinį gautus pinigus?

– Išleidau juos ginklams. Tavo ponas Parkeris iškraipo tiesą.

– Ne, jis žurnalistas. – Lidija papurtė galvą ir Čangas pajuto nuo jos šlapių plaukų sklindančią drėgmę. Vienas vandens lašelis užtiško jam ant skruosto ir atgaivino odą. – Jis tikriausiai žino, kas vyksta, galų gale, toks jo darbas, – nenusileido Lidija. – Jis mano, kad Kiniją išgelbės Čiang Kaišekas.

– Jis klysta. Tavo žurnalistas, matyt, aklas ir kurčias.

– Be to, jis sako, kad svetimšaliai – vienintelė Kinijos ateities viltis, jei šiai šaliai apskritai lemta išbristi iš tamsos amžių ir tapti pažangiai.

Čangas paleido jos ranką. Jam gerklėje įstrigo neapykantos gumulas tiems pasipūtusiems svetimiems velniams, vaikinas keikė juos už godumą, neišmanymą ir jų kerštingą dievą, niekinantį visus kitus dievus. Lidija žvelgė į jį aukso spalvos akimis sutrikusi. Ji niekada nesuprato ir nesupras. Ką jis daro? Čangas paskubomis pasitraukė, palikdamas Lidiją su pono Parkerio melu sterblėje, bet jo pirštai galvos neklausė ir pasijuto tušti kaip upė be žuvų.

– Ar jis nesakė tau, Lidija Ivanova, kad svetimšaliai kapoja Kinijai rankas ir kojas? Jie reikalauja mokėti repatriacijos mokestį už buvusius sukilimus. Jie varžo mūsų ekonomiką ir diria mums paskutinį kailį.

– Ne.

– Ar jis tau neužsiminė, kad miestuose, kuriuos svetimšaliai iš mūsų pavogė vadovaudamiesi eksteritorialumo teisėmis, jie murdo krauju plūstantį Kinijos veidą į kiaulių srutas? Kad šiomis teisėmis fančui pamina Kinijos įstatymus ir kuria kitus, sau tinkamus?

– Ne.

– Turbūt nutylėjo ir tai, kad jie laiko savo rankose visą mūsų muitinės tarnybą ir kontroliuoja mūsų importą. Jų karo laivai zuja po mūsų jūras ir upes kaip vapsvos po mangų pilną pintinę.

– Ne, Čangai Anlo. Ne, jis man to nesakė. – Pagaliau jos žodžiuose blykstelėjo aistros kibirkštėlė. – Bet sakė, esą kol kinai neįveiks savo priklausomybės nuo opijaus, tol jie tebus silpna feodalinė tauta, amžinai paklūstanti kokio nors valdovo užgaidoms.

Čangas garsiai ir niekinamai nusikvatojo, juokas aidu nusirito per griuvėsius.

Lidija nepratarė nė žodžio, tik įdėmiai žvelgė į Čangą, o jos veidą nuo jo akių užstojo šešėlis. Jiems virš galvų tyliai šmėstelėjo kažkoks naktinis gyvis, bet galvos nė vienas iš jų nepakėlė.

– Bet tavo Parkeris pamiršo pasakyti kai ką kita, – Čangas tarė taip tyliai, kad Lidijai teko pasilenkti, kad išgirstų, ir jis vėl užuodė drėgnų jos plaukų kvapą.

– Ką?

– Kad į Kiniją opijų atvežė patys anglai.

– Netikiu.

– Bet tai tiesa. Paklausk savo žurnalisto. Opijų jie atplukdė laivais iš Indijos. Čia mainė tą juodą pastą į mūsų šilką, arbatžoles ir prieskonius. Jie atvežė į Kiniją mirtį ne tik šautuvais. Kaip ir savo Dievą, kad šis sutryptų mūsų dievus.

– Nežinojau...

– Tu daug ko nežinai. – Savo balse Čangas išgirdo sielvarto gaidelę.

Paskui įsivyravo ilga tyla ir jis suprato turįs eiti. Ta mergina jam netinka. Savo vakarietišku gudrumu ji sujauks jam mintis ir užtrauks gėdą. Bet... kaip jam nueiti nesužeidus sau sielos?

– Čangai Anlo, – tarė ji, pravažiuojančiam automobiliui priekiniais žibintais apšvietus griūvančias namo sienas ir jos pirštus, tvirtai spaudžiančius monetą, kurią ji, matyt, buvo pakėlusi nuo žemės, – papasakok man, ko nežinau.

Tad jis atsiklaupė priešais Lidiją ir ėmė kalbėti.

Tą naktį Čangui prisisapnavo Juešengas. Kulkos, sutrupinusios jam šonkaulius ir pervėrusios širdį, jau nebuvo, toje vietoje žiojėjo tik skylė, Juešengo veidas buvo apvalainas ir blizgantis – toks, kokį Čangas jį prisiminė buvus prieš prasidedant blogiems laikams.

– Sveikas, mano širdies broli, – nekrutindamas lūpų pasisveikino Juešengas. Jis vilkėjo puikų drabužį, ant galvos buvo užsidėjęs apvalią išsiuvinėtą kepuraitę, o ant rankos dilbio turėjo pasitupdęs medžioklinį sakalą vaura uždengta galva.

– Nepaprastai pagerbi mane ateidamas čia dar prieš tavo kaulams atgulant į žemę. Gedžiu netekęs draugo ir meldžiuosi, kad jau būtum radęs ramybę.

– Taip, vaikštau su savo protėviais po laukus, pilnus javų.

– Malonu girdėti.

– Bet liežuvį man degina nemalonūs žodžiai, todėl negaliu nei valgyti, nei gerti, kol jų neištarsiu.

– Norėčiau juos išgirsti.

– Tau svils ausys.

– Tegul svyla.

– Tu – kinas, Čangai Anlo. Esi kilęs iš didingo ir seno Pekino miesto. Neužtrauk gėdos savo tėvams ir nesumenkink garbingo savo giminės vardo. Ji fančui. Ji – blogis. Kiekvienas fančui mūsų žmonėms neša tik mirtį ir sielvartą, ir vis dėlto ji apkerėjo tavo akis. Šią pavojaus akimirką turėtum viską matyti labai aiškiai. Artinasi mirtis. Bet mirti turėtų ji, o ne tu.

Staiga, lyg vandeniui suburbuliavus, skylė Juešengo kūne prisipildė juodo kunkuliuojančio kraujo, skleidžiančio išdegtos plytos kvapą, ir pasigirdo ausį rėžiantis garsas. Tai buvo žebenkšties cypimas.