4
Dujinė lempa koridoriuje neveikė, – tikriausiai reikėjo pakeisti kaitinimo tinklelį, – bet Lidija to nė nepastebėjo. Įžengusi pro lauko duris, ji nuskubėjo tamsiu koridoriumi, intuityviai apeidama linoleumo skyles, prie laiptų numetė pirkinius ir pasibeldė į ponios Zarijos svetainės duris.
– Kas ten?
– Tai aš, Lidija.
Durys prasivėrė, ir aukšta vidutinio amžiaus moteris nudėbė Lidiją įtarumo kupinu žvilgsniu.
– Kakaja sevodnia otgovorka?6
– Ponia Zarija, prašau jūsų... Juk puikiai žinote, kad nemoku rusiškai...
Moteris nusikvatojo, lyg pelniusi tašką, skambiu, plonas namo sienas drebinančiu juoku. Ji buvo stambi, plačiu tukliu veidu ir neaprėpiama kaip Rusijos stepės krūtine. Ta moteris Lidiją baugino, nes jos liežuvis galėjo užgauti ne mažiau nei apkabinimas, taigi buvo labai svarbu jos nesupykdyti. Olga Petrovna Zarija buvo nedidelio sublokuoto namo šeimininkė, pati gyveno pirmame aukšte, o likusią namo dalį nuomojo.
– Užeik, žvirbliuk, noriu su tavimi pašnekėti.
Lidija įėjo į svetainę. Kambarys buvo prigrūstas sunkių, tokiai ankštai svetainei per didelių baldų, be to, jame trenkė barščiais ir svogūnais, nors langas, išeinantis į siaurą šaligatvio plytelėmis išklotą plotelį, kurį šeimininkė vadino vidiniu kiemu, buvo atidarytas. Garbingiausioje vietoje, ant raudonmedžio pianino, kurio dėmes slėpė išsiuvinėta staltiesė, stovėjo įrėminta nuotrauka. Generolo Zarijos portretas. Jis buvo nufotografuotas vilkintis paradine baltagvardiečio uniforma, sukryžiavęs rankas ant krūtinės, žvelgė rūsčiai, lyg smerkdamas. Lidija kaip įmanydama vengė to tamsiai rudų akių žvilgsnio. Jame slypėjo kažkas, kas vertė ją jaustis kalta.
– Mano kantrybė išseko, – pareiškė Olga Zarija, valdingai atsistojusi priešais Lidiją. – Perduok savo tinginei motinai, kad ji bjauriai naudojasi mano gera širdimi. Taip jai ir pasakyk. Ir dar pasakyk, kad kitą savaitę išmesiu ją į gatvę. Dа, į gatvę. Ko gi ji tikisi, jei ne...
– Nemoka nuomos? – Ant stalo Lidija padėjo pluoštelį dolerių ir žingtelėjo atgal.
Poniai Zarijai net lūpa atvipo, ji čiupo banknotus ir mitriai, rusiškai burbėdama sau panosėje, juos perskaičiavo.
– Gerai. Spasibo. Ačiū. – Namo šeimininkė žingtelėjo dar arčiau, nuo jos dukslios juodos suknios padvelkė naftalinu. Ji prikišo savo mėsingą veidą taip arti Lidijos, kad ši pamatė tik irzulio perkreiptą burną, tariančią: – Bet pavėluotai.
– Skola už du praeitus mėnesius ir nuoma už šį. Viską sumokėjau.
– Dа. Viską sumokėjai.
– Atsiprašau, kad taip vėlai.
– Ji vėl lošė? Kad gautų pinigų?
– Taip.
Šeimininkė linktelėjo ir ištiesė putlią ranką, tarsi norėdama suspausti merginą glėbyje, bet Lidija neramiai žvilgtelėjo į jos krūtinę ir atatupsta ėmė trauktis link durų.
– Dо svidanija, ponia Zarija.
– Iki pasimatymo, žvirbliuk. Perduok motinai, kad...
Bet Lidija nesiklausė. Čiupo pirkinius ir tekina pasileido laiptais aukštyn. Laiptų pakopos nebuvo užtiestos kilimu, plikos grindų lentos numindžiotos ir dulkinos, todėl bėgdama laiptais Lidija kėlė baisų bildesį ir neabejojo, kad mama viršuje girdi iš tolo.
– Sveiki, ponai Jomenai, – šūktelėjo Lidija, lėkdama pro antrojo aukšto kambarius. Juos nuomojosi buvęs baptistų misionierius su žmona, visai be reikalo (bent jau taip atrodė Lidijai) nusprendę likti šalyje, kuriai paskyrė visą savo gyvenimą, nors iš gaunamos rentos vos vertėsi.
– Laba diena, Lidija, – kaip visada linksmai atsišaukė ponas Jomenas. – Rodos, labai skubi.
– Ar mano mama namie?
Kaimynas akimirką uždelsė atsakyti, bet Lidija buvo tokia susijaudinusi, kad neatkreipė į tai dėmesio.
– Taip, manau, namie.
Paskutinį siaurų laiptų maršą Lidija įveikė vienu žingsniu peršokdama per dvi pakopas ir pro duris įvirto į butą.
– Mama, žiūrėk, ko parnešiau! Mama, aš... – Staiga ji nutilo. Šypsena išblėso.
Paspyrusi koja, Lidija užtrenkė buto duris. Pajuto, kaip visa dienos laimė ją apleido ir išvarvėjo ant grindų – ant indų duženų, sutryptų gėlių ir daugybės iš pagalvės išleistų plunksnų, dėl kurių kambarys atrodė tarsi atlaikęs gulbės puolimą. Jai po kojomis mėtėsi sudužusio veidrodžio šukės. O vidury viso šio jovalo jaukiai nelyginant katė susirangiusi ant kilimo gulėjo smulkutė Valentina Ivanova. Miegojo kvėpuodama švelniai, ritmingai, bet negiliai. Po stalu blizgėjo degtinės butelis. Tuščias.
Lidija stovėjo ir žiūrėjo, stengdamasi tvardytis. Paskui, atsainiai iš glėbio paleidusi paketus ir pirkinių maišelius, pritykino prie motinos, tarsi baimindamasi ją pažadinti, nors žinojo, kad dabar prikelti Valentiną galėtų nebent jai ant galvos išpiltas kibiras vandens. Lidija priklaupė prie jos.
– Labas, mama, – sušnabždėjo. – Grįžau. Nesijaudink, aš viską... – Bet daugiau neįstengė ištarti nė žodžio. Jai skaudėjo gerklę, be to, galva, rodės, tuoj sprogs.
Lidija nubraukė motinai nuo veido tamsių susitaršiusių plaukų sruogą. Paprastai plaukus Valentina susisukdavo į elegantišką kuodą, o kartais mergaitiškai susirišdavo į arklio uodegą kaip Lidija, bet šiandien plaukai buvo palaidi, ilgos tamsios garbanos gulėjo išdrikusios ant pilko kilimo. Lidija paglostė motinai plaukus. Valentina nė nekrustelėjo. Jos skruostai atrodė truputį įraudę, ir, nors buvo visiškai girta, gražūs veido bruožai vis tiek liko subtilūs ir neprilygstami. Valentina vilkėjo tik balsvus moteriškus marškinius ir mūvėjo kojines. Vienas paakys buvo ištepliotas jau spėjusiais išdžiūti antakių ir blakstienų dažais, tarsi ji būtų verkusi.
Lidija atsisėdo sau ant kulnų, bet glostyti motinai plaukų nesiliovė, braukė ir braukė juos pirštais, jautė, kad rimsta. Per tą laiką smulkiai jai papasakojo, kad šiandien vos išnešė sveiką kailį iš senamiesčio, kad ją apgynė jaunas kinas ir kad labai išsigando išvydusi tą šlykščią gyvatę.
– Tad matai, mama, šiandien namo galėjau ir negrįžti. Galėjau patekti į baltųjų vergių prekeivio nagus, būti išplukdyta į Šanchajų ir tapti malonumų dama. – Lidija nelinksmai nusijuokė. – Tai būtų buvę juoko, ar ne? Ar ne, mama? Tikrai būtų buvę.
Tyla.
Kambaryje dvokė cigarečių dūmais ir pelenais. Langai buvo uždaryti, o karštis tiesiog smaugė. Lidija griebė tuščią degtinės butelį ir niršiai riktelėjusi sviedė jį į sieną. Šis ištiško į daugybę stiklo šukių.
Lidija sugaišo daugiau nei valandą, kol sutvarkė svetainę. Reikėjo sušluoti indų šukes, stiklus, gėlių žiedlapius ir plunksnas. Daugiausia privargo su tomis plunksnomis. Jos tarsi atgydavo ir, tyčiodamosi iš Lidijos pastangų jas pačiupti, erzinamai sklandė ore ir sprukdavo, kad jų nepasiektum. Darbą Lidija baigė prasirėžusi kelį, – mat neapdairiai atsiklaupė ant nedidelės aštrios porceliano duženos, – nuo šlavimo ir valymo skaudama nugara ir su sauja į plaukus įsivėlusių plunksnų. Negana to, triūsdama nepakenčiamai sukaito, tad nusimetė drabužius ir vaikščiojo po kambarį vienu korsažu ir tamsiai mėlynomis apatinėmis kelnaitėmis.
Valentina tuo metu pūtė į akį. Lidija pakišo motinai po galva pagalvę ir pabučiavo į skruostą. Langai buvo atidaryti, bet tai ne kažin kiek padėjo, nes visas name tvyrantis karštis kilo į viršų ir kaupėsi palėpėje, jųdviejų bute. Tas butas iš tiesų tebuvo vienas ilgas kambarys su nuožulniomis lubomis ir dviem mansardos langais; vienas kitas čia stovintis nušiuręs baldas anaiptol neteikė jaukumo. Patalpos viduryje, ant lentinių grindų tysojo numintas kilimas, kadaise gal ryškių spalvų, bet dabar išblukęs ir pilkšvas. Abu kambario galai buvo atskirti užuolaidomis ir atstojo du belangius miegamuosius, ir, nors užuolaidos kūrė privačios erdvės iliuziją, pro jas sklisdavo menkiausias garsas. Tad ir motina, ir duktė išmoko vertinti tylą.
Lidija išpakavo pirkinius. Staiga atsiradusi gero maisto gausa dabar jos neviliojo. Nebenorėjo ir gaminti valgio. Tiesiog ranka nekilo. Ir apetito nebuvo. Kaip įpratusi, nuplovė vaisius ir daržoves šaltu vandeniu, nes kinai, nepaisydami pirkėjų pasipiktinimo, savo laukus dažnai tręšdavo žmonių išmatomis; paliko juos ant lentelės džiūti – nepjaustė ir nevirė.
Tada pasitaisė gėrimo – įsipylė puodelį pieno ir išsimaišė jame šaukštą medaus, paskui prisitraukė prie lango kėdę, atsisėdo alkūnėmis įsirėmusi į palangę ir pažvelgė žemyn į gatvę. Eilė nutriušusių blokinių namų. Siauručiai pastatai. Su lauko durimis, pro kurias žengiama tiesiai ant šaligatvio. Lidijos akimis, čia nebuvo nieko gražaus, nieko, kas ištrauktų ją iš apėmusios nevilties. Ši stovyklos dalis vadinama rusų kvartalu, nes jame prisigrūdę rusų pabėgėlių, įstrigusių čia be asmens dokumentų ir be darbo. Net menkiausiai mokami darbai atitekdavo kinams, tad, jei nemokėjai ryti kardo ir už kelis variokus rodyti šio triuko turgaus aikštėje arba neturėjai žmonos, kuri galėtų siūlytis gatvėje, badaudavai. Štai kaip viskas paprasta.
Badaudavai arba vogdavai.
Bet Lidija nenuleido akių ir stebėjo gatvę. Gretimame name gyvenantį plikį su balta lazdele, susikibusias už rankučių ir vaikštinėjančias sesutes vokietes, drugelį persekiojantį sulysusį šunį, tarpduryje barškučiu žaidžiantį kūdikį, pro šalį lėtai riedančius automobilius, dviračius ir net paniurėlį, vienračiu vežimėliu gabenantį kiaulę.
Vienintelis žmogus, pakėlęs akis aukštyn į ją, buvo stambus, į lokį panašus vyras, neabejotinai rusas, vešliais, garbanotais, riebaluotais, iš po karakulio kepurės lendančiais plaukais ir tankia, visą apatinę veido dalį slepiančia barzda. Ant vienos akies jis nešiojo raištį, todėl atrodė niūrus ir grėsmingas. Kaip tas Mėlynbarzdis – piratas, matytas vienoje iš bibliotekos knygų, – tik šis nebuvo įsikandęs peilio spindinčiais ašmenimis, o jam einant pro šalį Lidija atkreipė dėmesį, kad vienoje jo kelius siekiančių ilgaaulių pusėje įspausta kaukiančio vilko emblema. Jai ir pačiai norėjosi kaukti. Bet, užuot taip ir padariusi, Lidija toliau susidomėjusi akimis sekė kiekvieną praeivį, kad tik nereikėtų atsigręžti į kambarį sau už nugaros.
Dangus vis tamsėjo, sunkūs, toli prie horizonto kabantys debesys slinko artyn, ir vakaro oras pakvipo besitvenkiančiu lietumi. Norėdama išguiti iš galvos vienintelę kankinančią mintį, Lidija ėmė svarstyti, ar Anglijoje dabar irgi lyja. Polė sakė, girdi, Anglijoje nuolat merkia lietus, bet Lidija ja netikėjo. Ji buvo tvirtai apsisprendusi kada nors ten nuvykti ir pati tuo įsitikinti. Jai atrodė keista, kad europiečiai savo noru važiuoja į Kiniją, nes iš to, ką jai teko skaityti, Europoje juk galima rasti visa, kas gražiausia, naujausia ir geriausia. Londone, Paryžiuje, Berlyne. Na, Berlyne gal ir ne. Ypač po praūžusio karo. Bet Londone – taip. Viešbutis „Ritz“. Viešbutis „Savoy“. Bakingamo rūmai ir Alberto dvaro rūmai. O kur dar visi klubai, parduotuvės ir teatrai...
Regento gatvė ir Pikadilio aikštė. Viskas. Ten yra tiesiog viskas, ko gali geisti širdis. Tad kuriems galams iš ten išvažiuoti?
Ji sunkiai, trūkčiojamai atsiduso, ir lašelis prakaito tarsi ašara nuo paausio nuriedėjo jai iki pat smakro. O Dieve, Lidija nežinojo, ką daryti. Ką pasakyti. Širdis daužosi krūtinėje tarsi kvaitulio apimtas mulas, o ji nesugalvoja nieko gudriau, tik svarstyti, ar Anglijoje dabar lyja. Tai taip kvaila. Ji nuleido galvą ant rankų ir tyliai sėdėjo, kol ėmė kvėpuoti ramiau.
– Tėti, ką man su ja daryti? Maldauju, tėti. Pasakyk. Padėk man.
Niekas nežinojo, kad patekusi į bėdą Lidija mintyse slapta kreipdavosi į velionį tėvą. Net Polė to nežinojo. Juolab – mama. Mama niekada apie jį neužsimindavo, jau net nesivadino jo pavarde.
– Tėti... – tyliai, pati vos girdėdama savo ištartą žodį, vėl sušnabždėjo Lidija.
Galų gale ji atšlijo nuo lango ir atsisukusi pažvelgė į kambarį. Tai buvo niūri vieta su nuožulniomis lubomis, aprūkusia žibaline krosnele maistui gaminti ir įdaužta keramine kriaukle, bet jos motina labai stengėsi, kad šis būstas būtų pakenčiamas. Daugiau nei pakenčiamas. Ji pasirūpino, kad kambarys atrodytų spalvingas ir net puošnus. Bjaurų brokatą, kuriuo buvo aptraukta sofa, ir nutrintus krėslo ranktūrius slėpė ilgos nuostabių skaisčiai raudonų, rusvai gelsvų ir švelniai rausvų audinių atraižos. Glėbiai visur pūpsančių aukso ir bronzos spalvų pagalvėlių teikė šiam kambariui bohemiško, pasak Lidijos motinos, laisvumo, pasak Olgos Zarijos – gašlumo. Pušinis stalas buvo užtiestas Lidijos plaukų spalvos skara su kutais, o jo viduryje, žalvariniame inde, pristatyta žvakių, kad šokčiojančios liepsnos atsimuštų į vario spalvos skaros šilką.
Lidijai čia buvo namai. Viskas, ką turėjo. Ji vėl priėjo prie miegančios motinos. Blėstančioje vakaro šviesoje Lidija atsisėdo ant pilko kilimo ir delne suspaudė papilkėjusią mamos ranką.
– Mieloji... – Valentina kilstelėjo galvą nuo pagalvės, padėtos ant grindų, ir lėtai markstėsi tarsi iš miego bundanti katė. – Mieloji, aš užmigau. Kiek dabar valandų?
– Bažnyčios laikrodis ką tik išmušė pirmą, – neatitraukdama akių nuo vadovėlio, kurį skaitė pasidėjusi ant stalo, atsakė Lidija.
– Ryto?
– Pirmą valandą po vidurdienio taip tamsu nebūna.
– Tuomet turėtum miegoti. Ką tu čia veiki?
– Ruošiu namų darbus. – Ji vis dar vengė žiūrėti į motiną.
Valentina pasirąžė, pamankštinusi atpalaidavo nugulėtus nugaros raumenis, atsisėdo ir pamatė pagalvę. Tada užsimerkė ir ją nukrėtė šiurpas.
– Mieloji, atsiprašau...
Lidija abejingai gūžtelėjo pečiais ir atvertė kitą Anglijos istorijos apybraižų puslapį, bet žodžiai šmėsčiojo jai prieš akis be jokios prasmės.
– Neširsk, Lidija, pyktis tau visai netinka.
– Ir tau netinka tysoti ant grindų.
– Jei gulėčiau po grindimis, gal mums abiem būtų geriau.
– Liaukis, mama.
Valentina švelniai nusijuokė.
– Atsiprašau, mažute.
– Aš ne mažutė.
– Ne, ne mažutė, tu teisi. – Tamsiai rudų Valentinos akių žvilgsnis slystelėjo nulenkta dukters galva ir dailiomis nuogomis kojomis. – Tu suaugusi. Pernelyg suaugusi.
Ji atsistojo ir vėl pasirąžė, paeiliui ištempdama po pėdą tarsi balerina, o tada krestelėjusi atmetė ant pečių ilgus plaukus; vešlios tamsios sruogos sutviskėjo nuo ant jų krintančios žvakių šviesos. Lidija apsimetė nieko nematanti. Bet dabar, užuot skaičiusi apie 1716-aisiais priimtą įstatymą dėl visuomenės tvarkos ir rimties apsaugos, prisimerkusi slapta sekė kiekvieną motinos judesį, kartu jausdama ir palengvėjimą, ir niršulį, kad mama tokia rami ir atrodo puikiai pailsėjusi. Puikiau, nei buvo nusipelniusi. Kur tos girtuoklystės padariniai? Į viršų sušukuoti ir užriesti Valentinos antakių plaukeliai atrodė net šauniau nei paprastai, tarsi visas gyvenimas būtų vien paikas pokštas, į kurį nedera žiūrėti rimtai.
Valentina klestelėjo ant sofos ir delnu patapšnojo pagalvėlę šalia.
– Eikš, atsisėsk prie manęs, Lidija.
– Aš užsiėmusi.
– Dabar pirma valanda nakties. Paskaitysi rytoj.
Garsiai taukštelėdama, Lidija užvertė knygą ir atėjusi nutūpė ant sofos. Sėdėjo įsitempusi, tarp savęs ir motinos palikusi geroką tarpą, bet Valentina ištiesė ranką ir pataršė dukteriai plaukus.
– Nurimk, mieloji. Kas čia bloga retkarčiais truputį išgerti? Tai padeda man išlaikyti sveiką protą. Prašau, nepyk.
– Aš nepykstu, – vis tiek niršdama atšovė Lidija.
– Dieve mano, taip troškina...
– Mums liko tik vienas puodelis, o lėkštutės neturime nė vienos.
Valentina pratrūko kvatotis, ir Lidija taip pat nesusilaikė slapta nešyptelėjusi. Motina apžvelgė kambario grindis ir linktelėjo.
– Tu už mane viską sutvarkei?
– Taip.
– Ačiū. Lažinuosi, ponas Jomenas pamanė, kad artėja pasau... – Ji nutilo per pusę žodžio ir įsistebeilijo į pliką sienos plotą prie durų. – Veidrodis... Jis...
– Sudužo. Tai pranašauja septynerius nesėkmių metus.
– O Dieve, Olga Petrovna Zarija mane nudės ir už veidrodį nulups dvigubai, nei jis buvo vertas. Bet ateinantys septyneri metai negali būti blogesni už praėjusius septynerius, tiesa?
Lidija nieko neatsakė.
– Atsiprašau, širdele, – sumurmėjo Valentina, bet šiuos žodžius duktė buvo girdėjusi ne kartą. – Bent jau puodeliai buvo mūsų. Šiaip ar taip, man tas veidrodis niekada nepatiko. Jis buvo toks šlykštus ir jame aš visuomet atrodžiau tokia sena...
– Paruošiau ąsotį limonado. Nori?
Atsisukusi Valentina paglostė dukteriai skruostą.
– Būtų nuostabu. Mano gerklė perdžiūvusi.
Iš vienintelio joms likusio puodelio (visos stiklinės ir taurės seniai buvo užstatytos lombarde) gurkšnodama vėsų gėrimą, Valentina priglausdavo delną sau prie viršugalvio kaskart, kai palenkdavo puodelį, tarsi norėdama pasilaikyti.
– Gal turi aspirino? – neprarasdama vilties paklausė.
– Ne.
– Taip ir maniau.
– Bet štai ką tau nupirkau. – Droviai šypsodamasi, Lidija ištraukė sau iš už nugaros sviestinį ragelį su šokoladiniu įdaru ir ilgą, ryškią, tamsiai raudoną šilkinę skarą. – Pamaniau, ji tau labai tiks.
Pastačiusi puodelį ant kilimo, Valentina viena ranka paėmė skanėstą, kita – skarą.
– Mieloji... – tarė ji tęsdama žodį, paversdama jį glamone. – Tu mane lepini. – Ilgai žvelgusi į abi dovanas, pagaliau su pasimėgavimu apsivyniojo skara kaklą ir atsikando didelį kąsnį pyragaičio. – Nuostabu, – pilna burna sumurmėjo. – Iš prancūziškos cukrainės. Ačiū, širdele. – Valentina pasilenkė ir pakštelėjo Lidijai į skruostą.
– Padėjau ponui Viloubiui mokykloje, atlikau kelis darbelius ir šiandien jis man sumokėjo, – paaiškino Lidija. Tuos žodžius ji išpyškino šiek tiek per greitai, bet motinai, rodos, įtarimo nesukėlė.
Pirmą kartą per tą vakarą mažytis įtemptas raumenėlis Lidijos kaktoje pagaliau atsipalaidavo. Dabar vėl viskas bus gerai. Motina liausis. Daugiau nebus jokių kvailysčių. Daugiau niekas negriaus trapaus jųdviejų pasaulio. Pakėlusi nuo grindų puodelį, Lidija pati gurkštelėjo limonado, kad sudrėkintų prie gomurio prilipusį liežuvį.
– Ar čia vėl buvo Antuanas? – slapta šnairuodama į Valentiną, ramiai paklausė ji.
Ir iš karto pasigailėjo.
– Tas susmirdęs niekšas, podlyj izmennik!7 – pratrūko Valentina. – Kad daugiau man jo vardo neminėtum! Tas bjaurybė, melagis, šlykštus prancūziškas šliužas! Daugiau niekada nenoriu jo matyti!
Staiga Lidijai pagailo Antuano Furžė. Tas vyras jos motiną dievino. Būtų vedęs ją nors ir rytoj, jeigu jau anksčiau nebūtų susisaistęs santuokiniais ryšiais su prancūze katalike, kuri nesutinka skirtis ir su kuria jis turi sugyvenęs keturis vaikus, reikalaujančius dėmesio ir išlaikymo. Penktadienio vakarais jis vesdavosi Valentiną pašokti, o šiokiadieniais, kai kontoroje pavykdavo prasitęsti pietums skirtą laiką ir kol Lidija būdavo mokykloje, slapta ištaikydavo praleisti su mylimąja porą valandėlių. Lidija iš karto suprasdavo, kad namie būta svečio. Kambarys kvepėdavo kitaip – rūkalais ir briliantinu.
– Kuo jis tau nusikalto?
Valentina pašoko nuo sofos ir ėmė žingsniuoti po kambarį, rankomis tvirtai susiėmusi už galvos.
– Jo žmona. Ji vėl laukiasi.
– Hm...
– Niekšas, apgavikas, jis man prisiekė, kad daugiau prie jos lovos nė artyn neina! Ir kaip jis gali būti toks... toks neištikimas?!
– Mama, ta moteris – jo žmona.
Valentina piktai papurtė galvą, o tada užsimerkė, tarsi labai kankindamasi.
– Jis man pažadėjo, prisiekė viskuo, kas šventa.
– Gal jinai jį myli?
Valentina staiga atsimerkė ir, tarsi mesdama iššūkį, sugniaužtais delnais įsirėmė į klubus. Lidija negalėjo nepastebėti, kokie liesi po šilkiniu apatinuku motinos klubai.
– Ar niekada nepagalvojai, Lidija, kad galbūt ir aš jį myliu?
Dabar atėjo Lidijos eilė nusijuokti.
– Ne, mama, nepagalvojau. Tau jis patinka, tau su juo linksma, šoki su juo, bet ne, tu jo nemyli.
Valentina pravėrė burną ketindama prieštarauti, bet apsigalvojo ir, koketiškai papurčiusi galvą, vėl klestelėjo ant sofos ir atsirėmė į pagalvėles. Viena ranka prisidengė skaudančią galvą.
– Man rodos, mirsiu, mieloji.
– Ne šiandien.
– Žinai, o vis dėlto aš jį truputį myliu.
– Žinau, mama.
– Bet... – Kilstelėjusi ranką, Valentina dirstelėjo, prisimerkusi pažvelgė į dukters veidą, į didoką tiesią jos nosį, išsišovusius skandinaviškus skruostikaulius ir spindinčius vario spalvos plaukus. – Bet vienintelis vyras, kurį kada nors tikrai mylėjau, ir vienintelis, kurį kada nors gyvenime mylėsiu, yra tavo tėvas. – Ir ji stipriai užsimerkė.
Kambaryje įsiviešpatavo tyla. Lidija pajuto, kaip iš malonumo jai net oda pašiurpo. Pro atvertus langus pūstelėjęs švelnus drėgnas lietaus lašelių pritvinkęs vėjelis atvėsino jai skruostus, bet niekas negalėjo atvėsinti malonios, kūnu nuvilnijusios kaip opijus gundančios šilumos.
– Tėtis... – sušnabždėjo Lidija ir prisiminė jį, besijuokiantį sodriu žemu balsu, kol tas juokas užtvindė jai visą makaulę. Lidijos atmintyje pasaulis ir vėl virto beprotišku kaleidoskopu, ji prisiminė, kaip stiprios tėvo rankos švystelėdavo ją į orą. Dar labiau pasistengusi, ji beveik užuosdavo svaiginantį tabako, briliantino ir nuo drėgno šiurkštaus jai smakrą kutenančio tėvo skruosto sklindantį aromatą.
O gal ji viską išsigalvojo?
Lidija labai bijojo prarasti tuos menkus prisiminimų likučius. Atsidususi ji atsistojo, užpūtė žvakes, paskui susirangė ant pagalvių šalia motinos ir greitai kaip kačiukas užmigo.
Lidija pakirdo nuo gatvėje plyšaujančio automobilio signalo. Pro pertvarą atstojančias užuolaidas pamačiusi į mažutį jos miegamąjį besiskverbiančią blankią šviesą, ji suprato, kad jau rytas, ir metas daug vėlesnis, nei turėtų būti. Šeštadienį mokykloje reikia praleisti tik pusę dienos, bet pamokos vis tiek prasideda devintą ryto. Lidija atsisėdo ir nustebo pajutusi, kad galva tarsi atsiskyrusi nuo kūno ir svaigsta, bet paskui prisiminė, kad nuo vakar nieko burnoje neturėjo. Nusiminė prisiminusi, kodėl.
Bet šiandien viskas klosis geriau. Šiandien jos gimtadienis.
Gatvėje vėl supypsėjo automobilis. Lidija pašoko iš lovos ir pro artimiausią langą persisvėrė pažiūrėti, kas ten. Visą naktį šniokštęs lietus liovėsi, bet visa aplink tebebuvo drėgna ir spindėjo, oras palengva ir užtikrintai vėl kaito. Nuo skalūno plokštėmis dengtų namų anapus gatvės pamažu kilo garas. Jai virš galvos plytėjo apniukęs ir blausiai pilkšvas dangus, bet apačioje gatvėje švietė ryškiaspalvė dėmė, skaidrinanti Lidijai nuotaiką. Tiesiai priešais jų namų duris stovėjo nedidukas sportinis kabrioletas, o jame sėdėjo tamsiaplaukis vyriškis geltonais polo marškiniais, rankoje tvirtai laikydamas didžiulę puokštę raudonų rožių. Užvertęs galvą, jis pamojavo tomis gėlėmis Lidijai.
– Labas, ma chérie, – šūktelėjo jis. – Ar maman yra?
– Sveiki, Antuanai, – nusišypsojo Lidija ir ranka skubiai prisidengė nešvarų korsažą. – Ar tai jūsų naujas automobilis?
– Šitas? Taip, praeitą naktį išlošiau jį kortomis. Argi ne puikus?
Elegantiškai, kaip dera prancūzui, jis suglaudęs pabučiavo sau pirštus ir nusijuokė, rodydamas sveikus baltus dantis.
Kaskart išvydus Antuaną Lidijai dingtelėdavo, kad jis – pats gražiausias kada nors jos sutiktas vyras, nors apskritai dar labai nedaug buvo jų mačiusi, ir jai nebuvo sunku įsivaizduoti, kaip smagu su juo leisti laiką. Mama tvirtino, kad Antuanas pradėjęs ketvirtą dešimtį, bet Lidijai jis atrodė jaunesnis ir kupinas berniokiško žavesio.
– Pažiūrėsiu, ar ji nubudusi, – šūktelėjo Lidija ir nuskubėjo į kitą kambario galą pro užuolaidą dirstelėti į motinos miegamąjį.
Palyginti su svetainės zonoje karaliaujančiu spalvingumu ir jausmingumu, Valentinos miegamasis buvo įrengtas paprastai ir asketiškai. Sienos baltos, be jokių marginių, patalynė taip pat balta; net sena drabužių spinta suklypusiomis ir vos besivarstančiomis durimis nudažyta baltai. Pertvarą atstojo dvi pakabintos paklodės, kadaise baltos kaip sniegas, bet dabar jau senos ir gerokai papilkėjusios. Tai buvo niūrus, sielos nedžiuginantis kampelis. Kartais Lidija susimąstydavo, kokias kaltes jos motina taip mėgina išpirkti.
– Mama...
Valentina gulėjo baisiai sujauktoje lovoje, tamsiu kaltūnu ant pagalvės išdrikusiais plaukais, jai po akimis buvo matyti patamsėję ratilai. Akys užmerktos, bet Lidija nė akimirką nepatikėjo, kad mama miega. Sprendžiant iš to, kaip čia viskas atrodė, ji praleido bemiegę, neramią naktį.
– Mama, atvažiavo Antuanas.
Ji neatsimerkė.
– Pasakyk, tegul eina po velnių.
– Bet jis tau atnešė gėlių. – Lidija prisėdo ant lovos krašto, nors paprastai nekviesta niekuomet to nedarydavo. – Rodos, jis labai gailisi ir... – duktė paskubomis pamėgino sugalvoti, kuo dar ją sugundyti, – ...atvažiavo sportiniu automobiliu.
Kad mašina labai mažytė ir gana keistai atrodanti, Lidija apdairiai nutylėjo.
– Vadinasi, jam nebus sunku niurktelėti su ja tiesiai į upę.
– Tu jam per griežta.
Staiga Valentina nepatenkinta atsimerkė.
– O tu jam pernelyg atlaidi. Ir tik dėl to, kad jis vyras.
Nukaitusi Lidija prikando liežuvį. Suprato, kad vilkėdama nutrintą korsažą ir apatines kelnaites neatrodo labai oriai, bet vis tiek pakėlusi galvą tarė:
– Nulipsiu žemyn ir pasakysiu jam, kad dar miegi.
– Jei tikrai nori kuo nors pasitarnauti, paprašyk, kad atneštų degtinės.
Lidija šmurkštelėjo pro kabančias paklodes ir drįso nieko neatsakyti. Pasilenkusi prie kriauklės, šaltu vandeniu apsiliejo rankas ir apsiprausė veidą, kyštelėjusi pirštą į druską pasitrynė dantis ir delno viršumi kelis kartus brūkštelėjo sau per kaktą, mėgindama išskirstyti joje susimetusį kietą baimės gumulą. Pakako išgirsti žodį „degtinė“ ir Lidija puolė į paniką. Ji apsivilko mokyklinę uniformą, čiupo kuprinę ir pasiėmė porą cukrumi apibarstytų kepinukų. Jau žengiančią pro duris ją sulaikė atsklidęs motinos balsas. Šį kartą – švelnus.
– Lidija!
– Ką?
– Eikš čia, meilute mano.
Lidija nenoromis grįžo į baltą miegamąjį. Sustojo prie užuolaidą atstojančios paklodės ir įbedė žvilgsnį į savo juodus, numintus batelius. Jau buvo pripratusi prie jų keliamo skausmo kaip prie galvos maudimo.
– Lidija...
Ji pakėlė akis. Motina tysojo patogiai remdamasi į pagalves, susišukavusi ir tviskančiomis šukomis susisegusi plaukus, šypsodamasi, tiesdama ranką. Bet Lidija jautėsi pernelyg įpykusi, kad atsilieptų į kvietimą ir liko stovėti kur stovėjusi.
– Mieloji, aš nepamiršau, kad šiandien ypatinga diena.
Lidija tebespoksojo į batelius, nekęsdama jų iš visos širdies.
– Sveikinu gimtadienio proga, širdele. S dniom roždenija. Kalbėdama apie degtinę aš tik pajuokavau, prisiekiu. Ateik ir pabučiuok mane, brangioji. Pasibučiuokim, kaip dera gimtadienį.
Priglaudusi šiltą skruostą prie vėsaus motinos skruosto, Lidija taip ir padarė.
– Prisėsk minutėlę, Lidija.
– Bet Antuanas...
– Velniop tą Antuaną, – atsainiai numojo ranka Valentina. – Noriu tau kai ką pasakyti.
Lidija atsisėdo ant lovos. Tik susigriebė, kad yra alkana, atsikando tešloje įkepto abrikoso ir apsilaižė cukrumi aplipusias lūpas.
– Paklausyk manęs, mieloji. Džiugu matyti, kad savo gimimo dieną valgai šį tą skanaus, bet man labai gaila, kad ne aš tave tuo skanėstu pavaišinau.
Lidija liovėsi kramsnojusi, pasijuto truputį kalta ir tas kaltės jausmas saldumą jos burnoje pavertė rūgštimi.
– Viskas gerai, mama.
– Ne, negerai. Man dėl to liūdna. Abi žinome, kad neturiu pinigų ir negaliu nupirkti tau dovanos. Todėl, užuot ką nors dovanojusi, kviečiu šiandien vakare eiti su manim į „Uliso“ klubą, kuriame grosiu. Galėsi versti partitūros puslapius.
Spygtelėjusi iš džiaugsmo, Lidija puolė mamai į glėbį.
– Oi, mama, ačiū, tai pati geriausia gimtadienio dovana!
– Atsargiai, neištepk skanėstu man plaukų.
– Jau kelerius metus to troškau.
– Lyg aš nežinau... Vis zirzdavai, prašydavai, kad vesčiausi kartu į rečitalius, bet dabar, kai sulaukei šešiolikos, manau, jau pats laikas. Be to, tai reiškia, kad grįžus man nereikės vargti ir tau pasakoti, ką sakė seras Edvardas, kaip ginčijosi pulkininkas Mortimeris ir ką vilkėjo damos. Širdele, prašyčiau patraukti nuo manęs lipnius pirštus.
Lidija pašoko nuo lovos ir nusibraukė delnus į sijono šonus.
– Stengsiuosi nepadaryti tau gėdos, mama. Šiandien po pietų galėsime parepetuoti ponios Zarijos pianinu. Juk žinai, kaip jai patinka klausytis tavo skambinimo.
– Jei tik ta sena bjauri drakonė iki popietės neišmes mūsų į gatvę.
– O ne, neišmes. Pamiršau tau pasakyti, kad nuomą, kurią buvom skolingos, aš sumokėjau. Nuompinigiai ateinančiam mėnesiui – mėlyname dubenyje ant lentynos. Taigi dėl ponios Zarijos daugiau nesuk sau galvos.
– Tas darbas, kurį dirbai ponui Viloubiui, turbūt labai gerai mokamas...
Lidija nerangiai linktelėjo.
– Taip, tikrai. Matai, taisiau ir vertinau žemesnių klasių mokinių rašto darbus. Beveik kaip tikra mokytoja. – Ji vėl pasiėmė kuprinę. – Dar kartą ačiū, mama, – padėkojo ir nuskubėjo prie buto durų.
Lidiją vėl atsivijo motinos balsas:
– O tai apačioje mašinoje laukiančiai apsimelavusiai žiurkei pasakyk, kad ir savo gėles, ir pažadus sugrūstų į kanalizacijos vamzdį, kur jiems ir vieta!
Lidija skubiai uždarė duris, kad neišgirstų ponas ir ponia Jomenai.
– Bet ji turi tik tris ratus, – nusistebėjo Lidija.
– Tai „Morgan“ markės automobilis, tad ko tu nori? – Antuanas Furžė paplekšnojo juodą tviskantį mašinos sparną. – Jis yra laimėjęs lenktynes visame pasaulyje.
– Ar tokiu pernai važiavo ir žuvo Izadora Dankan?
– Non. – Jis paskubomis persižegnojo. – Tai buvo „Bugatti“. Bet ši – magnifique, tikra ponia. Vakar lošiant kortomis man labai pasisekė. – Neprarasdamas vilties, Antuanas pažvelgė į Lidiją. – Bet ar pasiseks ir šiandien? Eh bien, ką sakė maman?
– Nieko gero.
– Ji manęs nepriims?
– Ne, man labai gaila.
– Ir gėlių nepriims?
Lidija papurtė galvą.
Antuanas sudribo vairuotojo sėdynėje ir iš nevilties kažką dusliai sumurmėjo. Lidija pajuto sunkiai tramdomą norą ištiesti ranką ir pataršyti jam tamsius plaukus, pajusti jų švelnumą, ką nors daryti, kaip nors palengvinti motinos Antuanui sukeltą sielvartą. Bet jos rankos liko kur buvusios.
– Ar nepavėžintumėte manęs, Antuanai?
Jis plačiai nusišypsojo.
– Žinoma, chérie. Nuvežti į mokyklą?
– Taip, prašyčiau.
Jis paėmė gėles nuo priekinės keleivio sėdynės, ant jos netrukus klestelėjo Lidija ir ant kelių tvirtai prispaudė skrybėlę.
– Šiandien mano gimtadienis, – pasakė.
– A, bonne anniversaire! – Antuanas pasilenkė ir pakštelėjo jai į abu skruostus. – Tos gėlės turėtų atitekti tau. Nuo manęs, gimtadienio proga.
Ir plačiu mostu, priversdamas ją nurausti, įteikė puokštę, o tada įjungė mašinos variklį. Lidija žinojo, jog Antuanas trokšta, kad čia sėdėtų ne ji, bet labai norėjo pasivažinėti. Motinos meilužiui neužsiminė, kad mašina važiuoja pirmą kartą. Anksčiau niekada nebuvo sėdėjusi automobilyje. Lidiją žavėjo ir Antuano nuolat junginėjama pavarų lazda bei valdymo svirtelės, ir besiliejantis greitai pro šalį lekiančių šaligatvio plytelių vaizdas, ir virš nedidelio priekinio stiklo į veidą pučiantis vėjas, taršantis jai plaukus, verčiantis nuolat mirksėti ir gniaužiantis kvapą. Kai „Morganas“ papypsėjo rikšai ir privertė jį skubiai trauktis į šalį, jos veidas tiesiog nušvito iš malonumo.
– Lidija...
– Ką?
Gatvės, kuriomis jiedu važiavo dabar, palikę prišnerkštą ir elgetų pilną rusų kvartalą, buvo platesnės ir driekėsi per geresnę miesto dalį, kurioje darbo dieną jau buvo pradėjusios parduotuvės ir kavinės. Turbanais galvas apsivynioję sikų policininkai stovėjo ant pakylos prie kiekvienos didesnės sankryžos ir, grakščiai mosuodami baltomis pirštinėtomis rankomis, reguliavo eismą. Lidija persisvėrė per žemas automobilio dureles ir šiaip sau, dėl juoko, vienam iš jų pamojo.
– Lidija... – šį kartą atkakliau prabilo Antuanas.
– Ką?
– Kaip manai, ar ji man atleis?
– Oi, Antuanai, aš nežinau. Juk pats ją pažįstate.
Jis vėl kažką vos girdimai sumurmėjo, ir Lidija išsigando, kad jis, apimtas nevilties, kaip tikras laukinis galas, leis mašinai įsilėkti ir kur nors trenksis, tad skubiai pridūrė:
– Bet tikiuosi, kad netrukus ji su tuo susitaikys. Tik duokite jai kelias dienas.
Pro šalį greitai pralėkė įspūdinga rotušė su kolonomis ir Jungtinės Karalystės valstybine vėliava, paskui šmėstelėjo Viktorijos parkas su keliais vaikiškais vežimėliais ir auklėmis. Antuanui vis stipriau spaudžiant greičio pedalą, Lidija pajuto, kaip vėjas gnaibo jai skruostus.
– Juk žinai, kad ją myliu, – pasakė jis. – Nenorėjau jos užgauti. Nereikėjo man užsiminti apie kūdikį.
– Taip, tai tikriausiai buvo klaida.
– O ar ji mane myli?
– Aišku, kad myli.
– Tikrai, chérie?
– Tikrai.
Dėl puikios šypsenos, kuria jis apdovanojo Lidiją, meluoti buvo verta. Nuo tos šypsenos jos nugara iki pat kojų pirštų galų nuvilnijo virpuliukas, ir tada Lidijai staiga šovė mintis.
– Antuanai, žinote, kas, mano nuomone, galėtų padėti?
– Kas?
Jis ištiesė ranką į šoną ir pasuko kairėn, į Vordsvorto gatvę, o automobilyje įmontuotas motociklo variklis suburzgė, nes mašinai teko įveikti įkalnę.
– Jei padovanotumėte mamai tai, ko ji labai trokšta, manau, suminkštintumėte jos širdį.
Susirūpinęs jis dėbtelėjo tamsiomis akimis į Lidiją.
– Juk žinai, nesu turtuolis. Negaliu apipilti tavo mamos brangakmeniais ir padovanoti kvepalų, nors ji to ir verta. O kai kartą pasiūliau truputį pinigų, na, supranti, norėdamas padėti, ji atsisakė.
Lidija nustebusi pažvelgė į Antuaną.
– Bet kodėl?
– Apšaukė mane, paleido man į galvą knygą. Sakė, girdi, nesanti perkama kekšė.
Lidija atsiduso.
Ak, mama... Toks išdidumas brangiai kainuoja.
Ant kalvos įsikūrusiame anglų kvartale namai buvo dideli ir prašmatnūs, pastatyti iš blyškios spalvos akmens, apsupti rūpestingai prižiūrimos vejos ir dailių gyvatvorių. Tolumoje pasirodė mokykla. Lidijai reikėjo pasiskubinti.
– Ne, turiu omenyje ne brangią dovaną. Galvojau apie ką nors... kas galėtų ją paguosti, kai jūsų nėra šalia. – Ji atsargiai žvilgtelėjo į Antuaną. – Kai leidžiate laiką su žmona.
Jis susiraukė.
– Apie kokią dovaną kalbi?
Dar akimirką patylėjusi, Lidija paskubomis ištarė:
– Apie triušį.
– Ką?!
– Taip, apie baltą triušį nuostabiomis ilgomis ausytėmis ir mielomis rožinėmis akimis.
– Un lapin?
– Būtent. Kai buvo maža ir gyveno Sankt Peterburge, ji turėjo triušį ir paskui visada svajojo turėti kitą tokį.
Antuanas atidžiai ją nužvelgė.
– Nustebinai mane.
– Bet tai tiesa.
– Paklausiu jos, ar norėtų.
– Ne, ne, neklauskite. Nebus staigmenos. – Norėdama Antuaną padrąsinti, Lidija pažvelgė į jo profilį, nusišypsojo ir pagalvojo, kokia graži jo romėniška nosis. – Ir kiekvieną kartą pirštais braukdama per minkštą baltą triušio kailiuką mama prisimins jus.
Lidija matė, kad jis rimtai svarsto tokią galimybę. Antuanas vos pastebimai šyptelėjo ir išraiškingai kaip tikras prancūzas gūžtelėjo pečiais – tas gūžtelėjimas buvo kur kas iškalbingesnis už anglo gūžtelėjimą.
– Galbūt, – tarė jis, – c’est possible.
– Be to, labai tiktų ir raudonas kaspinas. Būtų gerai juo papuošti triušį.
Bet ji nebuvo tikra, ar Antuanas išgirdo. Mat tuo metu mėgino apvažiuoti didelį juodą „Humber“ markės automobilį, iš kurio išstraksėjusios trys Viloubio akademijos uniformas vilkinčios mergaitės pavydžiai spoksojo į Lidiją. Tvirtai laikydama rankose rožių puokštę, visoms trims bendramokslėms matant Lidija pakštelėjo gražiajam kompanionui į skruostą ir oriai nužingsniavo į mokyklą. Diena prasidėjo kuo puikiausiai.
Ir tik vėliau, kai sėdėdama klasėje ir žvelgdama pro langą ji užsisvajojo, prisiminė mačiusi laibą ir mitrų jaunuolį, užsislėpusį kitoje gatvės pusėje išsirikiavusių rikšų šešėlyje, tas tamsias kino akis, stebinčias ją, kai ji žengė pro mokyklos vartus.