46

Ką gi, įvykiai pasisuko labai įdomiai.

Teo stovėjo atsirėmęs į svečių kambario durų varčią ir, nepaisydamas bjauraus, pastarosiomis dienomis nuolat varginančio galvos skausmo, šypsojosi.

Poču jį tiesiog dievins.

Ant lovos gulėjo jaunas kinas. Po perkūnais... To vaikino reikalai prasti. Atrodė jis siaubingai. „Nemirk. Nedrįsk numirti. Man tavęs reikia gyvo.“

Rusaitė sėdėjo prie lovos, įsitaisiusi daugiau nei keturių šimtų metų senumo krėsle, bet dabar nematė jo grožio ir negalėjo jo įvertinti. Švelniai suspaudusi tarp delnų, ji laikė sužalotas vaikino plaštakas, susijaudinusi pašnibždomis su juo kalbėjo ir sakė tokius švelnius žodžius, kurių Teo nederėjo klausytis. Bet tai buvo nesvarbu.

Lidija Ivanova, atvilkai man tikrą lobį.

Teo parvežė ją namo. Nedaug trūko, kad jam būtų tekę jėga ištempti Lidiją iš ligonio kambario, – taip labai ji nenorėjo išeiti, – bet Teo nusileisti neketino. Jos laukė akistata su Alfredu, tad tegu grįžta namo ir pirmiausia sutvarko šį reikalą. Tą jauną kiną Lidija slaugė su tokiu atsidavimu, jog Teo ėmė nerimauti, kad neįšoktų pas jį į lovą nepaisydama, kad ligonis karščiuoja. Kažin, ką pasakytų Alfredas?

Teo paliko Li Mei vilgyti ligoniui kaktą žolelių nuovirais ir tepti tepalais iš kuprinėje atsineštų vaistų atsargų, o Lidijai pažadėjo, kad galės pas tą vaikiną grįžti, kai motina ir Alfredas jai leis. Ne anksčiau.

Įtūžusi Lidija vos nespjovė jam į veidą, bet, laimė, dar turėjo sveiko proto ir, kad ir labai nenoromis, kad ir didžiai nepatenkinta, vis dėlto pakluso. Neslėpdama įtarumo, ilgai žiūrėjo į Li Mei, bet galų gale nusprendė, jog Čangas Anlo gerose rankose. Ir pasislėpęs nuo policijos.

– Duodu žodį, – tarė Teo. – Anglo džentelmeno žodį. Kol tavęs nebus, Li Mei kuo puikiausiai juo pasirūpins.

Ir staiga Teo pasirodė, kad Lidija tuoj jam įkąs.

Pasakyti, kad Valentina Ivanova Parker buvo įpykusi, būtų buvę per švelnu. Teo pasijuto priblokštas. Nei jis, nei, matyt, Alfredas dar niekada nebuvo girdėję moters vartojant tokius žodžius. Jai iš burnos rusų ir anglų kalbomis liejosi dukteriai skirtos keiksmų papliūpos. Bet mergina stovėjo ir laikėsi narsiai. Neverkė ir nebėgo. Kartais delnais persibraukdavo drėgno sijono šonus, kartais nuleidusi akis žvilgtelėdavo į sušlapusius savo batus, bet daugiausia tylėdama žiūrėjo tiesiai motinai į akis.

Alfredas elgėsi visiškai kitaip ir nepasitenkinimą reiškė tylėdamas. Bet jis anglas. Visai ne toks, kaip tie pamišę rusai. Teo norėjo išeiti, bet Alfredas jį sulaikė.

– Jei gali, palauk minutėlę, bičiuli. Noriu, kad išsamiai papasakotum, kas atsitiko, bet pirmiausia turiu baigti aiškintis su Lidija.

Taigi Teo laukė, o belaukdamas priėjo prie baro svetainėje ir pripylė tris didelius stiklus viskio. Tada iš savojo šlakelį gurkštelėjo.

– Gana, Valentina. Liaukis, – griežtai sudraudė žmoną Alfredas, ir ji pakluso.

Liovėsi šaukusi. Rūsčiai dėbtelėjo į Alfredą su Lidija, dar kažką piktai pasakė rusiškai, o tada žengė tiesiai prie Teo, atkišusio ranką ir paduodančio jai gėrimą. Valentina vienu gurkšniu ištuštino stiklą ir sudrebėjo visu kūnu.

– Negaliu pakęsti viskio, – pasakė ir prisipylė degtinės.

Tuo metu Alfredas nekeldamas balso, bet griežtai kreipėsi į podukrą:

– Lidija, vos savaitę spėjai pabūti mano šeimos nare, o jau užtraukei man gėdą.

Jis nutilo laukdamas, galbūt Lidija norės ką nors atsakyti, bet mergina stovėjo paniurusi ir įbedusi žvilgsnį į grindis, – tokią ją, dėl ko nors gavusią pylos, Teo daug kartų buvo matęs klasėje.

– Dabar mes visi labai susijaudinę, – pavydėtinai ramiai dėstė Alfredas, – ir galime prišnekėti dalykų, dėl kurių vėliau gailėsimės, todėl noriu, kad eitum į savo kambarį ir visą parą nekeltum iš jo kojos. Noriu duoti tau laiko pamąstyti apie tai, ką padarei. Valgyti tau bus atnešta. Eik.

– Bet aš negaliu, man reikia...

– Jokių „bet“.

– Maldauju, jis serga ir...

– Lidija, prašyčiau neapsunkinti visko dar labiau.

Teo nepraslydo pro akis, kad mergina žvilgtelėjo į motiną, bet Valentina atsuko dukteriai nugarą.

– Eik, – pakartojo Alfredas.

Ir Lidija išėjo. Teo nustebo. Tokios klusnios nebuvo jos matęs net mokykloje. Kokių ypatingų galių turi tas senis Alfredas? Teo vėl gurkštelėjo viskio, nors iki vidudienio dar buvo likę nemažai laiko. Velniškai nemalonu veltis į svetimos, nors ir tokio gero bičiulio kaip Alfredas, šeimos konfliktus. Tai tikrai sumautas reikalas. Teo prisidegė turkišką cigaretę ir pajuto, kad viskis šiek tiek apmalšino kūną kaustantį skausmą. Dieve, kiek šį kartą teks laukti, kol jie pagaliau viską išsiaiškins? Alfredas kalbėjo ir kalbėjo, bet Teo buvo sunku klausytis. Jo mintys sukosi apie Čangą Anlo. Ir Poču.

– Liaukis, Tijo. Leisk tai padaryti darbininkams.

– Ne, šis darbas man tik į naudą.

Teo švitriniu popieriumi šveitė stalviršį. Užvakar naktį, kęsdamas baisias kančias ir apimtas nevilties, jis bastėsi po klases visas drebėdamas, geisdamas aguonų teikiamos ramybės, negalėdamas nei miegoti, nei mąstyti, nei klausytis Li Mei paguodos žodžių. Vienintelis jo sąmonę užpildęs pojūtis buvo neapykanta Kristoferiui Meisonui. Tas jausmas įsigavo Teo į smegenis ir ėmė pūstis, kol pagaliau jam ėmė rodytis, kad nuo spaudimo sprogs galva, tad pasiėmė iš virtuvės aštrų peilį ir ant Polės Meison suolo didelėmis, keliolikos centimetrų aukščio raidėmis išraižė žodį NEAPYKANTA.

O rytą dėl to pasigailėjo. Šį savaitgalį baigiasi Kalėdų atostogos, prasideda naujas semestras, todėl Teo ėmėsi šveisti suolą ir mėgino atitaisyti padarytą žalą. Keista, bet nesibaigiantis monotoniškas braukymas švitriniu popieriumi per medinį stalviršį jį ramino. Reikėjo panaikinti neapykantą. Ir sukurti glotnų paviršių. Giliai širdyje tai teikė jam pasitenkinimą.

– Pasakei Čangui Anlo? – ilgais ritmingais mostais braukdamas švitriniu popieriumi per stalviršį paklausė jis Li Mei.

– Ne.

– Pasakysi?

– Ne.

Klasėje viešpataujančią tylą trikdė vien švitrinio popieriaus gurgždėjimas. Li Mei, atsisėdusi ant kito mokyklinio suolo ir sukryžiavusi kojas, žiūrėjo į besidarbuojantį Teo. Ji vilkėjo jo mėgstamą alyvų spalvos čeongsamą, juodus plaukus buvo susisegusi ametistu inkrustuota sage ir Teo žinojo, kad po bemiegės nakties, praleistos slaugant tą sužeistą kiną, jo mylimoji tikriausiai yra pavargusi, bet jos veidas atrodė giedras ir ramus. Net mėlynių jau beveik nematyti.

– Jei pasakysiu jam, – galų gale paaiškino Li Mei, – kad esu Poču sesuo, jis iš karto norės išeiti.

– Taip, suprasčiau tokį jo norą. Bet ar tai būtų svarbu?

– Žinoma. Jį suluošino mano brolis, tad mano pareiga – kaip nors atitaisyti skriaudą. Jei tik man pavyks.

Tebesidarbuodamas Teo pakėlė į ją akis.

– Vėl skaitei „Analektus“?

Li Mei šyptelėjo.

– Konfucijaus „Analektuose“, arba „Lun Ju“, yra daug tiesos.

– Jei Poču sužinos, kad Čangas pas mus, labai supyks.

– Nesužinos, – tarė Li Mei ir, trumpai patylėjusi, pridūrė: – Ar ne, Tijo?

Teo nieko neatsakė, mat susikaupęs visaip stengėsi panaikinti nuo suolo užrašą NEAPYKANTA.

– Ar ne? – dar kartą paklausė Li Mei.

Teo liovėsi dirbęs, padėjo į šalį švitrinį popierių, nusivalė nuo delnų dulkes.

– Mano meile, po to, kaip žiauriai Poču tave sumušė, mielai padarysiu viską, kad tik įskaudinčiau tavo brolį. Jei Poču gautų žinią, kad Čangas pas mus, jis ateitų ir mielai jį nužudytų, bet jei niekada nesužinos, kas nutiko tam, kuris paspruko iš jo nagų, nuolat jausis pažemintas. Todėl ne, iš manęs jis nieko nesužinos.

– Ačiū, Tijo.

Teo vėl grįžo prie darbo.

– Tijo...

– Ką?

– Abu žinome, kad gali pasinaudoti juo per derybas. Su mano tėvu. Pareikalauti, kad jis priverstų Meisoną atsisakyti minties įskųsti tave serui Edvardui.

– Taip. Abu tai žinome.

– Ar taip ir pasielgsi? Pasinaudosi tuo vaikinu?

– Galvojau apie tai. – Akimirką Teo nesusivokė, ar tas brūžinamo švitrinio popieriaus keliamas triukšmas klasėje, ar jo galvoje. – O kas mums svarbiau, Li Mei? Ar kad sėsiu į kalėjimą, ar kad tas jaunuolis mirs? Ką apie tokį moralinį pasirinkimą sako tavo Konfucijus?

Išbalusiais Li Mei skruostais ėmė ristis ašaros.

Jis priglaudė delną Čangui prie kaktos. Ji buvo karšta. Juodos akys iš karto atsimerkė, ir nepatiklus žvilgsnis įsmigo į Teo.

– Man jau geriau, – neaiškiai sumurmėjo Čangas.

– Nemanau, – atsakė Teo.

– O Lidija?

– Jai viskas gerai. Tik negali pas tave ateiti. Tėvai jai neleis.

Jaunuolio veidas sustingo. Rodės, pervertas skausmo. Bet Teo jautė, kad tas skausmas ne fizinis. Jam pagailo vaikino.

– Nesijaudink, rytoj ji ateis, nes mokykloje prasideda semestras. Pasirūpinsiu, kad per rytinę pertrauką judu galėtumėte pasišnekėti.

Juodų akių žvilgsnis truputį sušvelnėjo.

– Sie, sie. Ačiū.

Linktelėjęs, Teo jau ketino eiti.

– Kodėl tai darote? – paklausė Čangas.

– Ką darau?

– Padedate man.

– A... O kaip tau atrodo?

Čango žvilgsnis vėl tapo atšiaurus. Teo pajuto, kaip tas žvilgsnis veria jį kiaurai.

– Nes jums pačiam reikia pagalbos, – tyliai tarė jaunuolis. – Padėsite man ir galbūt kas nors padės jums. Tai pusiausvyros dėsnis.

Ši mintis Teo pasirodė tokia taikli, kad net suerzino. Dėl tos pačios priežasties iš moters džonkoje jis paėmė katę, Jevai. Ką pasėsi, tą ir pjausi. Dėl to, rodės, sutaria visų religijų dievai.

Teo pakeitė temą.

– Gal norėtum ko nors stipresnio? Nuo skausmo.

Čangas papurtė ant pagalvės padėtą galvą.

– Gal opijaus? – pasiūlė Teo.

– Ne.

– Geras vaikinas.