8

Čangas žiūrėjo.

Jie atšniokštė kaip banga. Iš paties Stovyklos centro. Kaip tamsi didžiulė banga plūstelėjusi policija užtvindė gatvę. Prie strėnų glausdami ginklus, su švytinčiais ženkleliais ant uniforminių kepurių, gąsdinančių nelyginant išpūstas kobros kaklas. Jie iššoko iš lengvųjų automobilių ir dengtų sunkvežimių, priekinių žibintų šviesos suraižė naktį plonais gelsvais ruoželiais, jie apsupo klubo pastatą. Prie jų laiptais nusileido vyras, apsirengęs šventiniais juodais ir baltais drabužiais, pasipuošęs ant krūtinės tviskančiais medaliais ir su vienu akinių stiklu ant dešinės akies. Jis ėmė berti įsakymus ir mosuoti rankomis nelyginant aukštas kinų valdininkas, per dukters vestuves žarstantis auksines monetas.

Ramiai ir lėtai kvėpuodamas Čangas žiūrėjo. Bet mintimis skrodė tamsą, mėgindamas pajusti pavojų. Paskui nepastebimai pasitraukė. Tyliai išsmuko iš medžio šešėlio prieglobsčio ir susiliejo su tamsa, o kartu su juo šalin spruko ir visi kiti. Abu elgetos, saulėgrąžų sėklų ir karštos arbatos pardavėjai, liesas kaip šakalys berniukas, už kelias monetas atbulomis verčiąsis kūlio ir linksminąs praeivius, – visi, vos užuodę policininko bato smarvę, akimirksniu išsinešdino. Čango įkvepiamas nakties oras ėmė dvokti ir jam kone pasigirdo, kaip sutrikdytos dar vieno barbarų įsiveržimo jam virš galvos šmėkščioja įpykusios nakties dvasios.

Tebelijo, tik dabar lietus pylė dar smarkiau, tarsi mėgindamas juos iš čia išplauti. Vanduo valė gatves, privertė mėlynas uniformas vilkinčius velnius gūžtis, o jiems išsirikiavus palei visą „Uliso“ klubo teritoriją, permerkė jų apsiaustus su gobtuvais. Čangas matė, kaip vyras su stiklu ant akies ir godžia burna skubiai grįžo į pastato vidų ir jam įėjus užsidarė sunkios durys. Prie jų liko budėti karininkas su šautuvu rankose. Pasaulis buvo nuo jų atkirstas. O klubo svečiai – atkirsti nuo pasaulio.

Čangas žinojo, kad į lapę panaši mergina klaidžioja po tas menes, kaip jam miegant klaidžioja po jo sapnus. Net dieną ji įsibraudavo į jo mintis, jausdavosi kaip namie, o kai jis mėgindavo jos atsikratyti, juokdavosi. Čangas užsimerkdavo ir matydavo jos veidą, jos aštrius dantis, liepsnojančius plaukus, išsilydžiusio gintaro spalvos akis ir švytėjimą, kuris, tai merginai įdėmiai ir smalsiai į jį žvelgiant, rodės, sklido iš pačios tų akių gelmės.

O jei ji visai nenori būti uždaryta tame baltų velnių pastate? Įkalinta. Užspeista. Jis turi atlaisvinti kilpą.

Čangas atšlijo nuo šlapios mūro sienos ir pasilenkęs nėrė per tamsą – tyliai ir niekieno nepastebėtas, kaip katinas, sėlinantis prie žiurkės olos.

Jis susigūžė. Patikimai slėpėsi plačialapiuose krūmuose, laukdamas, kol akys pripras prie tamsos, tvyrančios kitoje pastato pusėje. Klubo pievą juosė aukšta akmenų siena, bet gatvės žibintų šviesos tos vietos nesiekė ir nakties ramybės netrikdė. Jautri Čango ausis išgirdo skausmingą spygtelėjimą kažkokio padaro, matyt, pakliuvusio į nagus pelėdai arba pakąsto žebenkšties, bet kitus garsus slopino lietaus keliamas lapų šlamesys. Tad jis gūžėsi ir kantriai laukė.

Laukti teko neilgai. Sprendžiant iš sušvytavusio gelsvo prožektoriaus šviesos pluošto, artėjo du policijos patruliai, – nuleidę galvas ir lenkdamiesi nuo stipraus lietaus, tarsi lietus ir yra jų priešas. Jie skubriai pražingsniavo pro šalį dorai nė nesižvalgydami, tačiau prožektoriaus spindulys šokčiojo nuo krūmo prie krūmo tarsi milžiniškas jonvabalis. Čangas atlošė galvą, kad smarkaus lietaus lašai kristų jam ant veido, – taip jis darydavo vaikystėje, palindęs po kriokliu. Vanduo yra sąmonės būsena. Jei plaukdamas upe arba plaudamasis purvą manai, kad vanduo tavo draugas, kam laikyti jį priešu, kai jis liejasi iš dangaus? Iš pačių dievų puodelio! Šiąnakt lietus yra dievų dovana, kad apsaugotų jį nuo barbarų akių, ir Čangas tyliai krutindamas lūpas sukalbėjo maldą, dėkodamas gailestingumo deivei Kuanjung.

Tada Čangas žengė į priekį, išėjo į gatvę, giliai įkvėpęs sujungė savyje ugnies ir vandens stichijas ir ryžtingai puolė prie sienos. Pašoko, pirštais užčiuopęs akmens nelygumą gal pusę sekundės jo pasilaikė, tada vienu judesiu įsisiūbavo, aukštai sau virš galvos švystelėjo kojas ir įsirėmė jomis į mūro sienos viršų. Po akimirkos tyliai nušoko kitoje pusėje, „Uliso“ klubui priklausančioje pievelėje. Vienas grakštus ir tikslus judesys neatkreipė niekieno dėmesio. Tik iš nuostabos jam prie kojų kurktelėjo rupūžė.

Bet, prieš žengiant dar vieną žingsnį, dangų perskėlė ryškus žaibas, trumpai nutvieksdamas klubo teritoriją ir atimdamas Čangui gebėjimą matyti tamsoje. Jam užgniaužė gerklę, išdžiūvo burna. Lemtingas ženklas. Bet... geras. O gal blogas? To jis nežinojo. Kelias akimirkas Čangas įtemptai mąstė ieškodamas sprendimo. Parklupo dar tirštesnėje jį užklupusioje tamsoje glotniu kaip ūdros kūnu ir jį apėmė baimė, jog tai turbūt ženklas, kad jis elgiasi neapgalvotai. Dievai jį perspėja: už tą fančui merginą jam teks pernelyg brangiai sumokėti. Jo šnerves pasiekė lietaus merkiamos žemės kvapas, jis ištiesė ranką, iškasė jos saują ir pakėlė sau prie veido. Geltonas liosas, Kinijos žemė, trąši ir derlinga, pasisavinta barbarų. Pirštais trindamas šlapią žemę jautė, kokia ji šalta, – tokia, lyg būtų mirusi. Kad ir kur žengia svetimtaučiai, juos visur lydi mirtis.

Čangas suprato turintis pasitraukti.

Bet tik nekantriai papurtė galvą ir iškišęs liežuvį nusilaižė nuo lūpų lietaus lašus. Pasitraukti? Tai neįmanoma. Jųdviejų sielos susietos. Čangas jau negali apsisukti ir palikti šios vietos, kaip žuvis negali palikti upės. Per giliai buvo nurijęs masalą. Jautė jį kaip skausmą krūtinėje. Pasitraukti tolygu mirti.

Jis bėgo per šlapią pievą mitriai ir tyliai, susitapatindamas su medžių kamienais, leisdamas savo ir jų šešėliams susilieti. Aplink jį driekėsi didžiulė daili veja, ribuliavo ežeriukas, augo gėlynai, vienoje pusėje buvo matyti teniso kortai, kitoje baseinas, kurio užtektų visai kariuomenei nuskandinti, – ir visa tai blausiai apšvietė pastato viduje degančios šviesos. Čangui, žvelgiančiam iš užpakalinės pusės, klubas labiau priminė tvirtovę su dviem apskritais patrankų bokšteliais, bet tiems svetimšaliams, matyt, pritrūko drąsos ir jie sušvelnino pastato išorę pristatydami ilgą verandą bei plačius laiptus, besileidžiančius į mėnulio pjautuvo formos terasą. Ant verandos stogo rangėsi vešli kininė visterija, bet kas vyko viduje, nebuvo matyti: ilgos bambukinės žaliuzės dėl audros buvo visiškai nuleistos. Čangas girdėjo, kaip jos dreba šnarinamos vėjo, kaip banguoja ir barška į langų rėmus tarsi mirusiojo kaulai.

Čangas suabejojo, kurį kelią rinktis, bet pasuko dešinėn. Vos tik spėjo žengti pirmą žingsnį, suplazdeno kažkas mažas ir lengvas, užkrito jam ant veido ir, lietaus priplotas, prilipo prie skruosto. Jis pirštais atplėšė prielipą ir, palaikęs jį nelaimę pranašaujančiu naktiniu drugiu, ketino švystelėti šalin, bet paskui nutarė apžiūrėti. Tai buvo žiedlapis. Švelnus, šviesiai rausvas rožės žiedlapis. Tik tuomet Čangas susivokė atsidūręs rožyne, į kurį įsisukęs vėjas su lietumi taršo ir niokoja gėlių žiedus. Jis įdėmiai pažvelgė į vieną vienintelį delne susirietusį lapelį. Tai irgi ženklas. Meilės simbolis. Dabar Čangas suprato, kad ją ras, ir užsidegė nekantrumu. Šiąnakt dievai arti ir šnabžda jam į ausį. Šią švelnią dovaną jis įsikišo į permirkusios palaidinės užantį ir žiedlapiui palietus odą pajuto dilgtelėjimą. Čango širdis plakė smarkiau nei paprastai.

Jis apėjo šviesos ratą laikydamasis šešėlyje, susiliejęs su nakties tamsa, o tada kirto taką ir prisiartino prie pastato dalies, kurioje aiškiai įrengta virtuvė. Pro langus sklido ryški šviesa ir Čangas puikiausiai matė rykais užgriozdintus stalviršius, garuojančius prikaistuvius, bet virėjų nebuvo, tik prie durų stovėjo vienas juodas barbaras policininko uniforma. O kur virtuvės darbininkai, kur jų klegesys ir keiksmai? Ar svetimšaliai juos suvalgė? Kas čia šį vakarą vyksta?

Nekeldamas nė menkiausio triukšmo, Čangas sėlino palei pastatą ir netrukus pasiekė langą kambario, į kurį žvilgtelėjus iš pavydo jam suspaudė širdį. Tas pavydas užklupo visiškai netikėtai, ir Čangas bergždžiai mėgino jo atsikratyti. Mat jis niekino vakariečius ir viską, ką jie atgabeno į Rytus. Išskyrus knygas. Jų knygas Čangas dievino. O tame kambaryje jomis nukrauta visa siena, lentynos pilnos knygų, kurias visiems leidžiama imti ir skaityti. Kitaip nei trapūs kinų mokslo veikalų ritinėliai, prieinami tik išminčiams, anglų knygos buvo tvirtos, odiniais viršeliais ir kupinos žinių.

Prieš daug metų Čangas buvo mokomas anglų kalbos. Dar gerokai prieš tai, kai jo tėvui už Uždraustojo Pekino miesto sienų buvo nukirsta galva, tais laikais, apie kuriuos dabar jis negalėjo nė pagalvoti, nes, vos tik pagalvodavo, mintys virsdavo įniršusiomis bitėmis. Privatus mokytojas Čangui parinko Munrou veikalą „Didžiosios Britanijos imperijos istorija“ ir berniukas vos nemirė iš gėdos sužinojęs, kokia maža ta Anglija, koks menkas lašelis, palyginti su milžinišku vandenynu, vadinamu Kinija.

Nuo knygų jo dėmesį atitraukė garsūs pikti žodžiai, tariami kambaryje esančių dviejų vyrų. Vienas iš jų, Stiklinė Akis, sėdėjo prie stalo tiesus ir įsitempęs, padėjęs tvirtai sugniaužtą kumštį, o jam iš burnos žodžiai lėkė lyg iš šautuvo vamzdžio. Kitas, žilaplaukis, išsitiesęs visu ūgiu, į sakalo snapą panašia nosimi ir nuožmiai žvelgiančiomis akimis, stovėjo viduryje kambario aiškiai ketindamas vadovauti. Jis nė nekrūptelėjo, kai Stiklinė Akis trenkė kumščiu į stalą ir suriko taip garsiai, kad jo žodžius išgirdo net Čangas: „Šito nepakęsiu! Tiesiog man panosėje! Kaip policijos viršininkas reikalauju, kad visi būtų...“

Per nakties tamsą atsklido šuns lojimas. Čangui iš kairės, kažkur iš po lietaus skraistės. Jam net plaukai ant pakaušio pasišiaušė ir jis mitriai nutykino už kampo, ten, kur pro aukštus langus pusapvaliu viršumi buvo matyti pagrindinė salė, spindinti ir tviskanti ryškiai kaip saulė Peiho upės paviršiuje. Akimirką Čangui pasirodė, kad ji pilna paukščių, plasnojančių puikiomis plunksnomis ir suokiančių mielas ausiai giesmes, bet geriau įsižiūrėjęs pamatė, jog salė prigužėjusi vakarinėmis suknelėmis vilkinčių, vėduoklėmis besivėsinančių ir besišnekučiuojančių moterų. Štai kur ji turėtų būti – šiame auksiniame narvelyje. Iš susijaudinimo Čangui suspaudė krūtinę.

Vyrų salėje nebuvo. Tiesiomis eilėmis išrikiuotos stovėjo kėdės, atsuktos į tolimajame gale stovintį daiktą, kurį išvydęs Čangas net žioptelėjo iš nuostabos, nes šis atrodė tarsi siaubą keliantis milžiniškas vėžlys. Jis visas buvo juodas ir tviskantis, plonomis ištįsusiomis kojomis, o prie jo sėdėjo graži tamsiaplaukė moteris, kartais pirštu paliesdama baltus jo dantis ir gurkšnodama iš aukštos ledukų pilnos taurės. Jos žvilgsnyje atsispindėjo nuobodulys ir vienatvė.

Čangas ją pažino. Jau buvo ją matęs kylančią paradiniais laiptais į klubą su ta lapę primenančia mergina. Jis ėmė alsuoti taip negiliai, kad kvėpuodamas beveik visiškai nejudino oro, ir netrukus moterų minioje ėmė dairytis vario spalvos plaukų blyksnio. Kelios moterys sėdėjo; dauguma stoviniavo grupelėmis arba vaikštinėjo rankose laikydamos po taurę gėrimo arba vėduoklę, nepatenkintos patempusios lūpų dažais paryškintas lūpas. Kažkas jas erzino. Čangas prislinko arčiau, prigludo prie mūro sienos šalia lango ir staiga išvydo ją. Rodės, pasaulis atsivėrė jam ir nušvito.

Ji stovėjo atsiskyrusi, prisiglaudusi prie marmurinės kolonos, beveik visiškai pasislėpusi už apkūnios moters su pluoštu stručio plunksnų plaukuose. Palyginti su ja, mergina atrodė gležna ir išblyškusi, tik ryškiaspalviai jos plaukai, kaip visuomet, traukė akį. Čangas ją stebėjo. Matė, kaip ji neramiai žvilgčioja į duris ir kaip jos akys net patamsėjo iš išgąsčio, kai durys staiga atsidarė ir į salę įžengė dvi moterys. Čangui jos atrodė kaip giltinės duksliais, baltais, krakmolytais drabužiais ir keistais baltais galvos apdangalais, jam iškart priminė vienuoles, kadaise, kai dar buvo paauglys, vertusias jį valgyti gyvo jų dievo kūną ir gerti jo kraują. Prisiminęs tą barbariškumą, Čangas vėl pajuto šleikštulį. Bet šioms dviem ant krūtinių nekabojo tie pagyrūniški kryžiai.

Mandagiai šypsodamosi, jos išsivedė iš salės dvi jaunesnes moteris, ir, kai tik išėjusios uždarė duris, merginos-lapės kūną kaustanti įtampa atslūgo, neatkreipdama niekieno dėmesio, ji pamažu ėmė slinkti į narvo galą nuleidusi sustingusias rankas sau prie šonų, viena nervingai pešiodama švelnų suknios audinį. Čangas matė, kaip ji tarsi netyčia numetė ant grindų nėriniuotą nosinaitę, bet pro jo akis nepraslydo tai, kad mergina puikiai žinojo, ką jos pirštai daro, ir jis ėmė svarstyti, kodėl. Tie svetimšaliai elgdavosi keistai.

Aukšta moteris slyvų spalvos suknele praeinančiai merginai-lapei kažką pasakė, bet ši tik linktelėjo ir lengvai nuraudo. Dabar ji artinosi prie langų ir, matydamas ją ateinančią, Čangas sulaikė kvėpavimą. Jos skruostikauliai buvo puikesni, nei jis prisiminė, akys – toliau viena nuo kitos, bet oda aplink burną atrodė pamėlusi tarsi sergančio vaiko.

Jis palinko į priekį, ištiesė ranką, palietė šlapią juodu skiriančio lango stiklą ir tyliai, bet ritmingai pabarbeno mėgdžiodamas krentančius lietaus lašus. Ji stabtelėjo, suraukė antakius ir, palenkusi galvą, kaip kadaise darydavo jaunas jo tėvo medžioklinis šuo, pažvelgė į lauke siaučiančią audrą. Merginai dar nespėjus pasitraukti, Čangas įžengė į pro langą plūstančios šviesos ratą ir pagarbiai jai nusilenkė.

Iš nuostabos merginai atvipo lūpa, o akys pasidarė apskritos kaip mėnulio pilnatis, bet paskui, pažinusi Čangą, ji nusišypsojo. Akimirksnį jis atkišęs palaikė ranką delnu į viršų, nebyliai siūlydamas pagalbą, tik staiga jam į smilkinį kažkas stipriai trenkė kietu ir šaltu daiktu. Čangas paniro į tamsos bangas. Naktis subyrėjo į daugybę aštrių juodo stiklo šukių, bet jo raumenys įsitempė, pasiruošę atkirčiui.

Šio užpuoliko, kvėpuojančio jam į veidą, dvokiančio viskiu ir svaidančio keiksmus, Čangas galėjo atsikratyti vienu kojos spyriu arba sutrinti jam gerklę skaudžiu kaip peilio ašmenų brūkštelėjimas rankos kirčiu. Bet jį sulaikė garsas.

Urzgimas. Pranašaujantis mirtį.

Ant šlapios žolės šeimininkui prie kojų tupėjo vilkšunis – susigūžęs, bet įsitempęs, pasiruošęs šuoliui, iššiepęs dantis ir urzgiantis taip piktai, kad Čangui kraujas gyslose sustingo. Tas šuo troško išplėšti jam širdį.

Jis nenorėjo žudyti šuns, bet, rodės, neturėjo iš ko rinktis.

Čangas lėtai nukreipė žvilgsnį nuo keturkojo į vyriškį. Šis vilkėjo mėlyną velnių lietpaltį su gobtuvu, buvo aukštas, ilgomis nevikriomis galūnėmis, įdubusiais skruostais – atrodė kaip medis, kurį nesunku nukirsti. Rankoje jis laikė ginklą. Čangas pamatė ant jo blizgantį savo paties kraują. To vyro lūpos krutėjo, tačiau Čangui ausyse taip kaukė vėjas, kad žodžių jis beveik negirdėjo.

– Geltonas šūdas.

– Geltonšiknis vagišius.

– Mėgėjas slapta paspoksoti.

– Argi nespoksojai į mūsų moteris, tu sumautas...

Ir vyras vėl užsimojo ginklu, ketindamas smogti.

Čangas pasilenkęs pasitraukė į šalį, apsisuko aplink savo ašį ir, švystelėjęs koja tarsi botagu jaučiams varyti, smogė į viršų. Bet šuo buvo vikrus. Jis šoko tarp puolančiojo bei šeimininko ir suleido dantis Čangui į pėdą, sukeldamas siaubingą skausmą ir priversdamas kiną aukštielninką griūti ant šlapios žemės. Šuniui iltimis užkabinus pėdos kaulus, Čangui skausmas nudiegė visą koją. Bet jis giliai įkvėpė, atsikratė kūną stingdančios įtampos ir suvaldė baimės energiją. O tada išliejo ją vienu vieninteliu judesiu: kita pėda kaip žaibu trenkė šuniui į snukį.

Šis, nė neviauktelėjęs, paleido pėdą ir parvirto ant šono. Pasinaudojęs sumaištimi, Čangas akimirksniu pašoko ir leidosi bėgti.

– Dar žingsnis, ir kulka ištaškys tau prakeiktas smegenis!

Čangas stengėsi nusiraminti. Suprato, kad tas žmogus jį nudės už tai, ką padarė jo šuniui. Mėlyno velnio veidas buvo išbalęs kaip drobė. Tad Čangui buvo tas pats – pasilikti ar sprukti, – vis tiek laukia mirtis. Plaučiuose jis pajuto aštrų kaip peilio geležtės galiukas gailestį, kad nebematys merginos. Lėtai atsisukęs į tą vyrą, Čangas jo veide pamatė įtūžį, o rankoje – juodą tvirtai laikomo ginklo vamzdžio apskritimą.

– Po galais, Dong Po, ką čia veiki?

Balsas perskrodė lietaus šydą ir nutraukė nematomą giją, jungiančią policininko kulką ir Čango smegenis. Tai buvo mergina.

– Liepiau laukti prie vartų, netikėli tu! Kai grįšime, liepsiu Li už neklusnumą gerai iškaršti tau kailį.

Ji rūsčiai žvelgė į Čangą.

Tą akimirką Čangui sustojo širdis. Jam teko sutelkti visas jėgas, kad susitvardytų ir plačiai nenusišypsotų, – užuot tai padaręs, nuolankiai atsiprašydamas jis nuleido galvą.

– Atleiskite, šeimininke, labai atsiprašau. Nepykti. – Jis mostelėjo į langą. – Žiūrėjau, ar jums viskas gerai. Tiek daug policijos, man būti neramu.

Merginai už nugaros stypsojo dar vienas mėlynas velnias. Jis stengėsi jai virš galvos laikyti juodą lietsargį, bet lietus ir vėjas negailestingai jį taršė, tad jos plaukai buvo sušlapę, sulipę į sruogas ir atrodė sendintos bronzos spalvos. Ant pečių ji buvo užsimetusi ploną baltą tarno švarkelį, bet šį jau buvo kiaurai permerkęs lietus.

– Tedai, kas nutiko šuniui?

Antras policininkas buvo stambokas, vidutinio amžiaus vyras.

– Prisiekiu, seržante, jei tas geltonsnukis užmušė mano Reksą, aš jį...

– Ramiau, Tedai. Žiūrėk, šuo juda, tikriausiai tik pritrenktas. – O tada perbalęs seržantas atsisuko ir kreipėsi į Čangą: – Klausyk, vaikine, – gana maloniai tarė, – nežinau, kas čia atsitiko, bet tavo šeimininkė labai supyko, pamačiusi tave slampinėjantį po langais. Tikrai labai supyko. Ji tvirtina, kad liepė tau laukti prie vartų, elgtis kaip dera palydovui ir saugoti ją ir jos motiną, kai joms prireiks rikšos. Tie pašlemėkai rikšininkai tokie pavojingi, tau tikrai turėtų būti gėda, kad ją taip nuvylei.

Tylėdamas ir žvelgdamas į kruviną savo pėdą, Čangas linktelėjo.

– Jokios drausmės, – pridūrė mėlynas velnias, – tai didžiausia jūsų, siauraakių, bėda.

Čangas įsivaizdavo, kaip tigro letena teškia jam į veidą. Ar tokia drausme jis būtų patenkintas? Jei Čangas būtų norėjęs užmušti šunį, būtų taip ir padaręs.

– Dong Po...

Jis pažvelgė į gelsvai rudas jos akis.

– Tuoj pat grįžk namo, nedorėli. Tavimi negalima pasitikėti, todėl rytoj sulauksi bausmės.

Ji stovėjo aukštai pakelta galva ir žvelgė į Čangą su išdidžia panieka, lyg didžioji Viduriniosios karalystės imperatorienė Tsu Ksi.

– Pareigūne, – pasakė ji, – atsiprašau už tarno elgesį. Ir būkite toks malonus, pasirūpinkite, kad jis būtų išmestas pro klubo vartus.

Ir apsisukusi nužingsniavo taku, tarsi būtų išėjusi pasivaikščioti šviečiant saulei, o ne šėlstant vasaros audrai. Mėlyna uniforma vilkintis seržantas, laikydamas lietsargį, nusekė jai iš paskos.

– Šeimininke! – perrėkdamas kaukiantį vėją jai pavymui šūktelėjo Čangas.

Ji atsigręžė.

– Ko dar?

– Nereikia patranka šauti į uodą, – pasakė jis. – Būkite gailestinga. Pasakykite, kur rytoj manęs laukia bausmė?

Ji trumpai susimąstė.

– Už tokį neregėtą akiplėšiškumą būsi nubaustas Šventojo Gelbėtojo abatijoje. Kad apvalytum savo nuodėmingą sielą.

Ir, nė negrįžtelėjusi, oriai nuėjo.

Mergina-lapė žodžio kišenėje neieškojo.