16
– Gal dar vyno, Lidija?
– Ačiū, pone Parkeri.
– Manote, kad turėtume jai leisti, Alfredai? Jai tik šešiolika.
– Ak, mama... Aš jau suaugusi.
– Ne tokia suaugusi, kaip pati manai, mieloji.
Alfredas Parkeris atlaidžiai nusišypsojo ir žvakių šviesoje žybtelėjo Lidijai akinių stiklais.
– Manau, šį vieną kartą galėtume leisti. Šiaip ar taip, šis vakaras ypatingas.
– Ypatingas? – Valentina elegantiškai kilstelėjo antakį. – Kaip suprasti?
– Mat šiandien pirmą kartą drauge vakarieniaujame. Tikiuosi, tai pirmas kartas iš daugelio, kai man teks garbė leisti laiką dviejų tokių gražių moterų draugijoje. – Jis trumpai kilstelėjo taurę Lidijai, o paskui Valentinai.
Valentina nuleido akis ir pirštu lėtai persibraukė per blyškią kaklo odą, tarsi svarstydama siūlymą, o paskui staiga vėl pakėlė akis į Alfredą. Spąstai, dingtelėjo Lidijai, ir ji susidomėjusi stebėjo, kaip šis veiksmas paveikė Alfredą Parkerį. Jis iš malonumo net nuraudo. Jausmingomis akimis ir vos pravertomis lūpomis jos motina audrino Parkeriui protą ir atėmė iš jo gerokai daugiau, nei Lidija yra mėginusi iš to vyro pavogti.
– Garçon!11 – šūktelėjo jis. – Prašau dar vieną butelį burgundiškojo.
Jie sėdėjo restorane prancūzų kvartale, Lidija užsisakė steak au poivre12. Prancūzas viešbučio administratorius nusilenkė jai taip žemai, tarsi ji būtų svarbus asmuo, tarsi būtų galėjusi susimokėti už tokį valgį. Juolab tokiame restorane. Žinoma, Lidija vilkėjo suknelę, tą pačią, abrikosų spalvos, kuria buvo pasipuošusi per koncertą, ir į kitus salėje sėdinčius svečius stengėsi žvelgti abejingai, tarsi lankytųsi čia kasdien.
Niekas nė nenumanė, jog šiandien daugybę dalykų ji daro pirmą kartą. Pirmą kartą atėjo į restoraną. Pirmą kartą valgo kepsnį. Pirmą kartą geria vyną.
– Išsirinkai kai ką aštraus, mieloji, – nusijuokė Valentina.
Kai atėjo metas naudotis ant baltos krakmolytos staltiesės išdėliotais stulbinamo dydžio valgomaisiais įrankiais, Lidija atidžiai stebėjo Parkerį, mėgdžiojo jo elgesį prie stalo ir nepraleido pro akis, kaip elegantiškai priglaudęs servetėlę jis nusivalė lūpų kampučius. Ji nustebo išgirdusi motiną sakant, girdi, Alfredas kviečia ir ją vakarieniauti su jais drauge. Dar vienas pirmas kartas. Anksčiau nė vienas motinos draugas nepainiodavo Lidijos į tuos susitikimus, tad šis kvietimas kėlė jai nerimą, bet troškimas valgyti restorane nusvėrė instinktyvų norą nuo pono Parkerio laikytis kuo toliau.
– Na gerai, – pareiškė ji motinai, – sutinku. Bet tik jei neskaitys man pamokslų.
– Jis tikrai tau nepamokslaus. – Valentina pirštais suspaudė Lidijai smakrą ir stiprokai papurtė. – Bet būk gera. Maloni. It šilkinė. Kad ir kaip būtų sunku. Man tai labai svarbu, mieloji.
– O kaip Antuanas?
– Ak, tas žioplys Antuanas...
Kol kas viskas klostėsi kuo puikiausiai. Išskyrus vieną mažytį nesusipratimą. Tai nutiko, kai Parkeris maloniai pasiūlė Lidijai paragauti vieną iš jo užsisakytų sraigių, o ji daug negalvojusi atsakė:
– Ačiū, ne. Sraigių prisivalgiau tiek, kad visam gyvenimui pakaks.
Valentina pervėrė Lidiją nuožmiu žvilgsniu. Ir po stalu skaudžiai įspyrė.
– Tikrai? – nustebo Parkeris.
– O taip, – skubiai paaiškino Lidija, – savo draugės Polės namuose. Jos mama sraiges tiesiog dievina.
– Negalėčiau jos dėl to smerkti. Sraigės, troškintos svieste su česnakais...
– Mmm, kaip gardu... – žaismingai nusijuokė Lidija. – Ar ne, mama?
Valentina užvertė akis į lubas. Ji visai nenorėjo prisiminti laikų, kai jos abi naktį lyjant klaidžiodavo ir iš pakrūmių bei kiemų pievelių rinkdavo sraiges. Nespjaudavo ir į atsitiktinai užtiktą kirminą ar varlę. Nenorėjo prisiminti, kaip verdamas tas grobis dvokė.
Lidija atsisuko į Alfredą Parkerį nutaisiusi pačią maloniausią šypseną.
– Mama sako, kad jūs žurnalistas, pone Parkeri. Tikriausiai tai labai įdomus darbas?
Ir išgirdo tylų motinos pritarimo atodūsį.
– Taip, aš „Daily Herald“ žurnalistas. Dabar Kinija išgyvena labai neramų, bet lemtingą istorijos tarpsnį, kai Čiang Kaišekas šiai nelaimingai šaliai, ačiū Dievui, grąžina bent šiek tiek tvarkos ir sveiko proto. Todėl taip, tai nepaprastai įdomus darbas. – Parkeris jai nuoširdžiai nusišypsojo.
Lidija atsakė jam tuo pačiu.
– Sakyk, Lidija, ar skaitai laikraštį?
Lidija sutrikusi sumirksėjo. Ar šis vyras bent suvokia, kad turėdama tiek pinigų, kiek kainuoja laikraštis, galėtų nusipirkti du didelius kepinukus su įdaru ir prisikimšti pilvą?
– Paprastai esu pernelyg užsiėmusi, ruošiu namų darbus.
– O taip, žinoma, labai pagirtina. Bet retkarčiais būtų naudinga paskaityti laikraštį, kad sužinotum, kas vyksta šioje šalyje. Supranti, praplėstum akiratį, sužinotum tikrų faktų...
– Dėkoju, mano akiratis ir taip platus. O faktų sužinau kasdien.
Dar vienas motinos spyris.
– Lidija mokosi Viloubio akademijoje, – piktai dėbtelėjusi į dukterį, įsiterpė Valentina. – Laimėjo stipendiją.
Rodos, Parkeriui tai padarė įspūdį.
– Vadinasi, ji tikrai labai protinga mergaitė. – Bet jis vėl kreipėsi į Lidiją: – Puikiai pažįstu tavo mokyklos direktorių. Paminėsiu jam tave geru žodžiu.
– Nereikia...
Parkeris nusijuokė ir patapšnojo jai ranką.
– Nesijaudink. Kaip susipažinome, neužsiminsiu.
Lidija pakėlė savo taurę, kyštelėjo į ją nosį ir mintyse palinkėjo, kad jis kur nusprogtų.
Bet dukteriai į pagalbą atėjo Valentina.
– Manau, dėl laikraščio jūs teisus, Alfredai. Jai būtų tik į naudą praplėsti žinias, be to, – ji reikšmingai nusišypsojo, – ir man būtų smagu paskaityti, apie ką rašote.
– Tuomet turiu pasirūpinti, kad kasdien būtinai gautumėte „Daily Herald“, Valentina. – Anglas palinko prie motinos ir Lidija buvo tikra, kad užuodė jos kvepalus. – Niekas nesuteiktų man didesnio malonumo.
– Pone Parkeri...
Jis nenoriai atitraukė žvilgsnį nuo Valentinos.
– Ką, Lidija?
– Gali būti, kad apie tai, kas vyksta šioje šalyje, aš žinau daugiau už jus.
Parkeris atsirėmė į kėdės atlošą ir taip skvarbiai nužvelgė Lidiją, kad ji ėmė svarstyti, ar tik nebus šio žmogaus per anksti nuvertinusi.
– Man ne naujiena, kad motina duoda tau gana daug laisvės ir galbūt žinai daugiau nei kitos tavo bendraamžės, bet vis dėlto... tai gana drąsus teiginys, ar tau taip neatrodo, Lidija? Juolab kad tau dar tik šešiolika.
Tą minutę jai reikėjo tiesiog prikąsti liežuvį, Lidija žinojo, kad reikėjo patylėti. Reikėjo išgerti dar gurkšnelį to nuostabaus vyno ir leisti Parkeriui įsimylėjėlio žvilgsniu toliau spoksoti į motiną. Bet ji nesusitvardė.
– Viena žinau tikrai: jūsų išgirtasis Čiang Kaišekas apgavo savo šalininkus, – pareiškė Lidija, – ir pamynė tris principus, kuriais remdamasis Sun Jatsenas buvo įkūręs Kinijos Respubliką.
– Čiort vozmi!13 Lidija!
– Absurdas, – susiraukęs atsakė jai Parkeris. – Kas tau taip primelavo, kas pripūtė į galvą tokių nesąmonių?
– Bičiulis. – „Ar jau visai išprotėjau?“ – Jis kinas.
Staiga Valentina atsitiesė ir nagais ėmė energingai barbenti į taurės kojelę.
– Ir kuo gi vardu tas tavo bičiulis kinas? – lediniu balsu pasidomėjo ji.
– Jis išgelbėjo man gyvybę.
Prie stalo įsiviešpatavo bežadė tyla, o paskui Valentina prapliupo juoku.
– Mieloji, tu tokia melagė. Kurgi tu su juo susipažinai?
– Bibliotekoje.
– Aha, suprantu, – įsiterpė Parkeris. – Tada viskas aišku. Jis kairiųjų pažiūrų intelektualas. Vien tuščios kalbos ir jokių veiksmų.
– Nesusidėk su juo, mieloji. Prisimink, ką intelektualai padarė Rusijai. Idėjos – pavojingas dalykas. – Valentina krumpliais garsiai pabarbeno į stalą. – Aš tau griežtai draudžiu susitikinėti su tuo kinu.
– Oi, tik nesinervink, mama. Tau tikrai nėra dėl ko jaudintis. Man jis visai nerūpi, gali būti jau net miręs.
– Jei gerai pamenu, panelė Ivanova? Kaip įdomu sutikti jus būtent čia...
Išėjusi iš moterų tualeto Lidija jau ketino pro stalelius grįžti pas saviškius tęsti pokalbio, bet išgirdo balsą sau už nugaros. O atsisukusi išvydo į ją įsmeigtas šaltas, blyškiai melsvas akis.
– Grafiene Serova, – nustebusi ištarė ji.
– Kaip matau, vis dar ta pačia suknele.
– Man ji patinka.
– Brangioji mano, man patinka šokoladas, bet visą laiką jo nekemšu. Leiskite jums pristatyti savo sūnų.
Grafienė žingtelėjo į šalį, kad Lidija pamatytų motinai už nugaros stovintį jaunuolį. Jis buvo ištįsusiu veidu, aukštas kaip motina, kaip motina vešliais rudais garbanotais plaukais ir tokia pat išdidžia išraiška: vienas lūpų kamputis atrodė šiek tiek pakilęs, o akys pusiau primerktos, tarsi pasaulis nebūtų vertas jo pastangų atmerkti jas plačiau.
– Aleksejau, tai jaunoji Lidija Ivanova. Taip pat iš Sankt Peterburgo. Jos motina skambina pianinu.
– Fortepijonu. Tiesą sakant, ji daug koncertuojanti pianistė, – patikslino Lidija.
Tarsi pripažindama savo pralaimėjimą, grafienė gaižiai šyptelėjo.
– Gero vakaro, panele Ivanova. – Jaunuolio balsas buvo nemalonus ausiai. Nežymiai linktelėjęs, jis įbedė žvilgsnį kažkur Lidijai į kaktą, ties plaukų augimo linija. – Tikiuosi, maloniai jį praleisite.
– Ačiū, laiką leidžiu puikiai. Maistas čia labai geras, ar jums taip neatrodo?
Lidija manė, kad būtent tai dabar pasakytų jos motina, – lengvai ir nerūpestingai, nesukdama sau galvos, ar tai tiesa.
Bet jo atsakymas buvo trumpas:
– Taip.
Visi trys pajuto, kad palengva juos ima gaubti nejauki tyla.
– Man jau metas, – paskubomis tarė Lidija.
Ji atsigręžė į grafienę ir užklupo ją spoksančią tiesiai į kitame salės gale sėdinčią Valentiną, kuri, pasilenkusi prie Alfredo Parkerio, kažką tyliai jam šnekėjo. Lidijos nuomone, šį vakarą motina atrodė kaip niekad graži: tamsiai mėlyna suknelė balta apykakle paryškino jos bruožus, blausioje šviesoje jos plaukai atrodė beveik juodi, buvo sušukuoti ant viršugalvio ir susukti į kuodą, lūpos padažytos tamsiai raudonai. Mergina stebėjosi, kad į jos motiną nespokso visi restorano svečiai.
– Malonu vėl jus sutikti, grafiene. Gero vakaro. Do svidanija.14
– Ak, šį vakarą, rodos, mokate rusiškai!
Bet Lidija neketino lįsti į šiuos spąstus ir šyptelėjusi nužingsniavo prie stalelio prisimindama mokykloje iš panelės Roland girdėtas instrukcijas: „Dirbkite klubais, merginos, nuolat dirbkite klubais. Jei norite vaikščioti kaip damos, turite dirbti klubais.“ Kai Lidija atsisėdo, Valentina pakėlė galvą ir kitame salės gale išvydo grafienę Nataliją Serovą su sūnumi. Lidija matė, kaip motina išpūtė akis, tada staiga nusuko žvilgsnį, o kai po kelių minučių Serovai ėjo pro jų stalelį, abi moterys apsimetė viena kitos nepažįstančios.
Lidija paėmė prie kavos patiektą šokoladinį saldainį su mėtiniu įdaru. Ir nusprendė, jog prie tokio gyvenimo tikrai galėtų priprasti.
Jie paliko ją prie lauko durų.
– Labos nakties, mieloji.
Valentina, sėdinti priekinėje Parkerio automobilio keleivio sėdynėje, pirštais pamojo dukrai pro lango stiklą, tarsi jiedu būtų ketinę sprukti ir dingti jai iš akių. Didžiulis juodas „Armstrong Siddeley“ markės automobilis triukšmingai nuriedėjo iki gatvelės kampo, mirktelėjo Lidijai stabdžių žibintais ir dingo. Jiedu sakė, kad važiuoja į naktinį klubą. Į „Sidabrinę kurpaitę“. Lidija viena liko stovėti tamsoje. Bažnyčios bokšto laikrodis išmušė vienuoliktą. Ji suskaičiavo dūžius. „Sidabrinė kurpaitė“. Jei šoki ten po vidurnakčio, pavirsti moliūgu? O gal net grafiene?
Nuvijusi šias keistas mintis, Lidija atsirakino duris ir ėmė lipti laiptais. Kojos buvo lyg švininės, tarsi visą gyvastį būtų palikusi restorane, o galvą spaudė nemalonus bukas skausmas. Lidija nežinojo, nuo ko ją įsiskaudėjo: nuo troškaus drėgno nakties oro ar nuo išgerto vyno, tarsi švino sluoksnis užklojusio smegenis. Ji suprato turinti jaustis laiminga. Juk praleido jaudinantį vakarą, tiesa? Alfredas Parkeris buvo dėmesingas ir mandagus. Negana to, dosnus. Toks, kokio joms su motina ir reikia. Gyvenimas ėmė gerėti. Tad kodėl ji vis tiek taip prastai jaučiasi? Po galais, kas jai darosi? Kodėl skrandyje visą laiką jaučia šleikštulį ir sunkumą, tarsi būtų pasigavusi gripą?
Stumtelėjusi pravėrė duris į palėpės kambarį. Parkeris nėrėsi iš kailio ne dėl jos, Lidija tai suprato. Jis sučiupo ją vagiančią ir meluojančią. Šis vyras ištikimas principams kaip tarakonai ištikimi šiam palėpės kambariui, ir turi tvirtą įsitikinimą, kas yra gėris, o kas – blogis. Jis ištikimas anglų gyvenimo pagrindui: Dievui ir karaliui Henrikui. Tikras visuomenės ramstis; ar ne taip Anglijoje vadinami tokie žmonės? Doras vyras. Lidija suirzusi prunkštelėjo. Bepigu Parkeriui didžiuotis aukštais moraliniais principais, kai nesukdamas sau galvos gali mėgautis daugybe dalykų, kaip ką tik mėgavosi prabangaus prancūziško restorano virtuve. Savo vertybių jis tikrai neišduos.
Bent jau iki šiol. Dabar jis susipažino su Valentina.
Tamsoje čirkštelėjusi degtuką, Lidija uždegė vienintelę ant stalo stovinčią žvakę ir ją iš karto apsupo virpantys šešėliai, šokinėjantys ant sienų ir besispiečiantys aplink nedidelį šviesos ratą. Kambaryje buvo nepakeliamai karšta. Langas buvo praviras, bet Lidija beveik negalėjo kvėpuoti. Ji nekantriai per galvą ėmė vilktis suknelę, kad tvankus oras liestų jai odą ir galbūt bent kiek numalšintų nemalonų maudulį.
– Nedaryk to.
Išgirdusi šį balsą, Lidija net aiktelėjo. Jis buvo švelnus, mergina iš karto jį pažino ir jai suspurdėjo širdis. Ji apsisuko, bet kambaryje nieko nepamatė.
– Kas čia?! – šūktelėjo, o jos širdis daužėsi kaip pašėlusi. – Nesislėpk tamsoje.
– Čia aš. – Sujudėjo jos miegamojo užuolaida.
Lidija priėjusi ją atitraukė. Ir pamatė Čangą Anlo. Sėdintį ant jos lovos.
– Išeik.
– Išklausyk manęs, Lidija Ivanova. Paklausyk, ką tau pasakysiu.
– Jau klausiausi tavęs. Pavogei mano rubinų vėrinį, kažkur Pietuose jį pardavei, o pinigus išleidai. Viską puikiai žinau. Ir dar manai, kad tavimi patikėsiu?
– Taip.
– Tu apsimelavusi, apsivogusi, nušiurusi, bjauri, nesąžininga, purvina žiurke! – Lidija kaip užsukta žingsniavo po kambarį visiškai nekreipdama dėmesio, kad vilki vien apatinius. – Gailiuosi, kad neleidau tam policininkui kulka perverti tavo niekingos juodos širdies, kai turėjau tokią progą.
– Atėjau tau pasakyti...
– Kad mane apvogei. Ką gi, labai ačiū. O dabar išeik. – Ji dūrė pirštu į duris.
– ...pasakyti, kodėl tai padariau.
Tas žodžio nesilaikantis bjaurybė tebestovėjo vidury kambario santūrus ir ramus, tarsi būtų atėjęs su gėlėmis rankose, o ne melu lūpose, ir Lidija troško jį pasmaugti. Ji juo pasitikėjo, kaip paskutinė kvailė pasitikėjo, nors šiaip nepasitikėdavo jokiu žmogumi. O ką jis? Švystelėjo jos pasitikėjimą į nuotekų griovį ir įskaudino ją taip, tarsi būtų išplėšęs vidurius.
– Nešdinkis! – suriko ji. – Dink man iš akių! Žinau, kodėl taip pasielgei ir nenoriu klausytis tavo melo, todėl...
Kažkas garsiai pabeldė į duris ir Lidija staiga nutilo. Tada išgirdo klausiant:
– Ar viskas gerai, Lidija?
Tai buvo aukštu žemiau gyvenantis ponas Jomenas.
Lidijos ir Čango žvilgsniai susitiko ir ji pirmą kartą jaunuolio akyse išvydo pavojų. Jis pasistiebė ant pirštų galų pasiruošęs smogti.
– Ne, – piktai šnypštelėjo Lidija. – Ne.
– Ar kas atsitiko, mieloji? Gal reikia pagalbos?
Ponas Jomenas buvo senas žmogus ir jėga negalėjo lygintis su Čangu. Pribėgusi prie durų, Lidija jas truputį pravėrė. Kaimynas stovėjo laiptų aikštelėje pasišiaušusiais žilais plaukais, rankoje laikydamas žalvarinį žarsteklį.
– Man viskas gerai, pone Jomenai. Tikrai. Tiesiog... ginčijuosi su... bičiuliu. Atsiprašau, kad jums sutrukdėme.
Senis dar kartą nepatikliai pervėrė ją skvarbiomis lyg paukščio akutėmis.
– Ar tikrai nereikia pagalbos?
– Tikrai ne. Bet ačiū už rūpestį.
Uždariusi duris, ji į jas atsirėmė ir sunkiai atsiduso. Čangas nė nekrustelėjo.
– Turi gerus kaimynus, – tyliai tarė jis.
– Taip, – šiek tiek aprimusi linktelėjo Lidija. – Kaimynai neapgaudinėja manęs klastingais žodžiais. – Erzinančioje žvakės šviesoje išsišovusių Čango skruostikaulių oda Lidijai pasirodė keistai įsitempusi, ir vaikinas jau žiojosi kažką sakyti, bet jinai jį aplenkė: – Jei dabar namo grįžtų mama ir tave čia užtiktų, ji tau gyvam nudirtų odą, nepaisydama visų tavo kung fu spyrių. Todėl... – Lidija pasiėmusi apsivilko suknelę. – Todėl išeisime į gatvę, galėsi iškloti man viską, ką norėjai pasakyti, bet daugiau akyse nenoriu tavęs matyti. Ar aišku?
Lidija išgirdo, kaip vaikinas giliai įkvėpė, rodos, ištraukdamas orą net jai iš plaučių.
– Aišku.
Lidija nusivedė jį į namą už dviejų gatvių. Tiesą sakant, tai buvo net ne namas, o tik jo kiautas: mat prieš devynis mėnesius jis sudegė ir dabar blokinių mūrinių namų eilėje atrodė tarsi pajuodęs danties strampas. Jame jau buvo spėję įsikurti šikšnosparniai, žiurkės, kartais prisiglausdavo vienas kitas benamis šuo. Dauguma po gaisro likusio turto buvo išvogta, bet lauko sienos tebestovėjo ir teikė privatumo iliuziją, nors stogo virš jų nebuvo. Ėmė lyti – krito švelni ir niūri dulksna, gaivinanti orą ir verčianti Lidiją krūpčioti.
– Na, kalbėk, – atsisukusi į kiną paragino ji.
Čangas neskubėjo. Tylėdamas jis susiliejo su tamsa ir, rodės, ėmė sklandyti po sugriuvusius kambarius tarsi nuo upės dvelkiantis, nuogas Lidijos rankas vėsinantis vėjelis. Įsitikinęs, kad už tų aprūkusių nuolaužų krūvų daugiau niekas nesislepia, Čangas grįžo pas ją.
– Dabar pasikalbėsime, – tarė. – Atėjau pasimatyti su tavimi, kad galėtume pasišnekėti.
Tarp jųdviejų sklido blausios gatvės žibinto šviesos likučiai, Lidija žvelgė į Čangą įtempusi regą. Jis atrodė pasikeitęs. Ji negalėjo įvardyti tos permainos, bet ši buvo akivaizdi. Lidija jautė, kad kažkas pasikeitė. Jautė tą permainą kaip ant veido krintančią dulksną. Čango lūpų kampučiuose slypėjo kažkoks dar neregėtas liūdesys, jaudinantis, keliantis norą klausytis jo širdies ir sužinoti, kodėl ji taip lėtai plaka. Bet, užuot taip ir padariusi, Lidija ryžtingai kilstelėjo galvą ir priminė sau, kad Čangas ja pasinaudojo ir kad šio vaikino rūpestis ja – nieko vertas. Kad visa – vien melas ir žiurkių spiros.
– Na, tai kalbėk, – paragino ji.
– Jis būtų tave pražudęs.
– Kas?
– Vėrinys.
– Visai kuoktelėjai. – Ir pamėgino įsivaizduoti, kaip matuojasi tą rubinų vėrinį, o jis ima veržti jai kaklą tarsi kilpa.
– Ne, tiesą sakau. Būtum nunešusi jį į senąjį Dziunčou kinų kvartalą, į kurią nors iš tų gyvačių skylių, kuriose nieko neklausinėjama. Jie apiplėšia į jų namų duris pasibeldžiančius vagišius, bet tų žmonių rankos lieka švarios, nieko jiems neprikiši. Tik to vėrinio niekas nebūtų priėmęs, niekas nebūtų taip rizikavęs.
– Kodėl?
– Nes jau buvo pasklidusi žinia, kad jis buvo skirtas dovanoti Čiang Kaišeko poniai. Tad būtum grįžusi tuščiomis, dar nespėjusią grįžti namo jie būtų tave nugalabiję, įmetę į nuotekų griovį, o vėrinį pasiėmę.
– Tu tik nori mane įbauginti.
– Jei norėčiau tave įbauginti, Lidija Ivanova, galėčiau papasakoti dar daugiau.
Čangui aplink lūpas susitelkė sielvartas, kurio šiaip jo veide nebuvo matyti. Lidija atidžiai įsižiūrėjo į vaikino lūpas ir jomis patikėjo. Stovėdama dulksnoje vidury bjaurių sudegusio pastato griaučių, po juodu kaip mirtis nakties dangumi, ji pajuto krūtinėje plūstelint šaltą palengvėjimo bangą. Lidija giliai atsiduso.
– Rodos, esu skolinga už dar kartą išgelbėtą gyvybę, – drebėdama tarė ji.
– Aš ir tu – mudu susieti. – Čangas ištiesė ranką per gatvės žibinto šviesos apšviestą juodu skiriantį tarpą ir palietė Lidijai ranką: švelniai, tarsi naktinio drugio sparnu slystelėjo jos oda. – Mūsų likimai susiūti taip pat stipriai, kaip tu susiuvai žaizdą mano pėdoje.
Čango balsas buvo toks pat švelnus kaip ir jo prisilietimas. Lidija pajuto, kad krūtinėje įstrigęs kietas pykčio gumulas virpčioja ir ima tirpti, jautė, kaip jo lašai teka gyslomis ir smelkiasi per odos poras, nuo kurių juos plauna krintanti dulksna. O jei visa tai – tik dar vienas melas? Dar vienas melas iš jo lūpų, kad ji patikėtų tuo, ką jis sako? Rankomis apsivijusi sau liemenį, Lidija neleido mažam kietam pykčio branduoliukui visiškai sunykti. Jai jo reikėjo. Tas pyktis ją saugojo.
– Būti susietiems reiškia ir dalytis, ar ne? – paklausė ji. – Be to, tai nieko nekeičia. Vėrinys vis tiek priklausė man. Jei pardavei jį kur nors šalies pietuose, kur pirkėjai nieko nenutuokia apie jo svarbą, turėtume bent jau pasidalyti gautus pinigus. Man tai atrodo teisinga. Per pusę. – Lidija atkišo delną.
Čangas nusijuokė. Lidija pirmą kartą išgirdo jį juokiantis ir tas juokas keistai ją paveikė. Jos galvoje staiga neliko pykčio. Tą trumpą akimirką ji visai pamiršo nesibaigiančią kovą.
– Tu kaip lapė, Lidija Ivanova: jei suleidai dantis, nė už ką nepaleisi.
Ji nesuprato, ar tai įžeidimas, ar komplimentas, bet nutarė negaišti laiko ir nesiaiškinti.
– Kiek už jį gavai?
Čangas pažvelgė į ją tamsiomis akimis, vis dar su švelniu šypsniu lūpose.
– Trisdešimt aštuonis tūkstančius dolerių.
Staiga Lidija atsisėdo. Ant apgriuvusios, rantytos sienos. Stvėrėsi už galvos.
– Trisdešimt aštuonis tūkstančius dolerių. Tokį turtą, – sušnabždėjo. – Turtą, kuris priklauso man.
Įsiviešpatavusią tylą trikdė vien kažkoks grindimis link durų skuodžiantis gyvis. Čangas jį užmynė. Tai buvo žebenkštis.
– Trisdešimt aštuoni tūkstančiai, – lėtai pakartojo Lidija, mėgaudamasi tais žodžiais tarsi ant liežuvio tirpstančiu medumi.
– Tiek vyrų žuvo Šanchajuje ir Kantone.
Kantone? Apie ką jis čia kalba? Po galais, ką Kantonas turi bendra su trisdešimt aštuoniais tūkstančiais dolerių? Lidija sutriko, bet paskui staiga prisiminė. Pernai įvykusias žudynes. Prisiminė, kad visi apie jas šnekėjo. Paskui dar prisiminė vieną dieną Šanchajuje, kai Čiang Kaišeko įsakymu Kuomintango nacionalistai iš pasalų užpuolė komunistus ir išskerdė juos gatvės kautynėse. Tai buvo vadinama masiniu naikinimu. Bet Kinijoje tai įprasta. Nieko ypatinga. Nuolat atsirasdavo vienas ar kitas kariuomenės vadas, pavyzdžiui, generolas Džang Siueliangas arba Vu Peifu, kurie sudarydavo taikos sutartį, o netrukus vienas kitą išduodavo ir vėl užvirdavo žiauri kova. Tad kuo ypatingi įvykiai Kantone? Ir kodėl Čangas užsiminė būtent apie šį įvykį?
Lidija pakėlė į jį akis. Vaikinas buvo pasitraukęs į tamsesnius šešėlius, bet jį išdavė balsas. Jis buvo persmelktas įniršio.
Staiga Lidija viską suprato. Ir pašoko ant kojų.
– Tu komunistas, ar ne?
Jis nieko neatsakė.
– Bet tai pavojinga, – įspėjo ji Čangą. – Komunistams kerta galvas.
– Tą patį daro ir kalėjime atsidūrusiems vagims.
Tamsoje jiedu žvelgė vienas į kitą. Svaidydamiesi abipusiais, garsiai neištariamais kaltinimais. Lidija drebėjo, bet šį kartą Čangas jos nepalietė.
– Aš vagiu, kad galą su galu sudurčiau, – oriai pareiškė ji. – O ne dėl kažkokios intelektualios idėjos. – Ir pasitraukusi nuo jo toliau pridūrė: – Tokios prabangos kaip idealai negaliu sau leisti.
Lidija neišgirdo Čango žingsnių, bet staiga tamsus jo siluetas išniro tiesiai priešais ją. Trumpai kirptuose jo plaukuose tviskėjo lietaus lašeliai, o aplyta oda atrodė tarsi pasidabruota.
– Pažiūrėk, Lidija Ivanova, pažvelk čia.
Ji pažvelgė. Jis pakėlęs laikė rankoje kažką mažą ir ploną, kabantį tarp pirštų. Lidija įsižiūrėjo atidžiau. Ir pamatė nudobtą žebenkštį.
– Šis žvėrelis, – tarė Čangas, – šiandien bus mano vakarienė. Aš ne iš tų, kuris valgo restorane, prisidengęs nekaltu melu ir apsimestine šypsena. Todėl geriau neaiškink, kokią kainą tenka mokėti už idealus. Tik jau ne man.
Lidijai nukaito skruostai.
– O dabar baikime tvarkyti reikalą, – primygtinai ir griežčiau, nei ketino, pareikalavo ji. – Noriu gauti savo dalį.
– Tu nuolat alkana kaip ta lapė. Štai. Pasisotink.
Jis padavė Lidijai odinį kapšelį. Ji paėmė. Kapšelis atrodė įtartinai lengvas. Per lengvas. Ji pasitraukė į šalį ir, perlipusi per trupančias plytas ir radusi stačiakampę skylę, kurioje kadaise buvo langas, sustojo ten, kur gatvės šviestuvas liejo ryškesnę šviesą. Paskubomis atrišo kapšelį ir iškratė jo turinį, kaip neseniai sau į delną buvo iškračiusi rubinų vėrinį, bet šį kartą į delną įkrito vos kelios monetos. Ar jis mano, kad užčiaups ją numetęs kelis dolerius? Delne ji jautė glotnias ir šiltas monetas – išdavikišką Čango atlygį. Ar ji tam vaikinui tiek teverta? Lidija apsisuko ir, žengusi tris didelius žingsnius, vėl atsidūrė prieš jį. Užsimojusi švystelėjo tas sidabro monetas Čangui į veidą.
– Prasmek pragaran, Čangai Anlo. Kokia prasmė gelbėti man gyvybę, jei vis tiek ją atimi?
Namo ji nėjo. Šią akimirką negalėjo pakelti net minties, kad teks būti vienai tame varganame kambaryje. Tad nusprendė pavaikščioti. Žingsniavo sparčiai ir energingai. Tarsi eidama būtų galėjusi atvėsinti kraują.
Vaikštinėti tokiu metu nesaugu. Tarptautinėje stovykloje nuolat sklandė kalbos, girdi, kažkas buvo pagrobtas, bet šį vakarą tie gandai jos nesulaikė. Lidija norėjo bėgti prie upės, nes tenai būtų galėjusi pasprukti nuo daugybės žmonių, Dziunčou kovojančių už kiekvieną kubinį centimetrą oro ir kvadratinį centimetrą vietos, ir galbūt jai būtų buvę lengviau kvėpuoti. Tačiau net Lidija nebuvo tokia lengvabūdė. Ji žinojo apie upės žiurkes – peiliais ginkluotus vyrus ir jų įprotį apsirūpinti maistu, todėl pasuko link kalvos, Tenisono gatve ir Vordsvorto alėja, kuriose namai atrodė saugesni ir prabangesni ir prie kurių būdose nakvojantys šunys išgirsta net ir patį tyliausią svetimą žingsnį.
Lidija pyko ant Čango Anlo. Bet dar labiau širdo ant savęs. Ji pasidavė Čango žavesiui ir jautė... po velnių... ką jautė? Lidija pamėgino išplėšti krūtinę slegiantį ir draskantį, verpetu besisukantį jausmų tumulą, bet tie jausmai buvo susiraizgę, sukibę vienas su kitu, ir kai mėgindavo juos traukti, jie plėšė plaučius ir strigo giliai gerklėje tarsi spygliuota viela. Ji paspyrė akmenį ir išgirdo, kaip jis tarkšteli į stovėti palikto automobilio rato gaubtą. Kažkur sulojo šuo. Automobilis, namas, šuo... Turėdama trisdešimt aštuonis tūkstančius dolerių, ji turėtų ir visa tai. Angliškas svaras kainuoja dvylika Kinijos dolerių, – apie tai šiandien vakare jai prasitarė Parkeris, – taigi pinigų būtų buvę daugiau nei pakankamai viskam, ko ji trokšta. Jų tikrai būtų pakakę dviem pasams, dviem garlaivio bilietams į Angliją ir nedideliam raudonų plytų namui su vonios kambariu ir parketu, atstojančiu šokių aikštelę. Ir dar lopinėliu pievelės Sun Jatsenui. Jam tai būtų patikę.
Staiga Lidijos mintys susijaukė. Ji pavargo. Atsikratė visų tų vaizdų, bet pamiršti įdėmų Čango žvilgsnį ir švelnų jo prisilietimą nebuvo taip lengva. Šie vaizdai vibravo jos sąmonėje, oda plito per kojas ir rankas.
Lidija pamėgino įvardyti tą permainą, pastebėtą šį vakarą susitikus su Čangu. Taip, jis buvo dar labiau sulysęs, bet ne tai svarbiausia. Jis visuomet buvo labai lieknas. Ne, kažkas pasikeitė jo veide. Jo akyse, sučiauptų lūpų linkiuose. Kartą tokią išraišką Lidija jau buvo mačiusi Polės veide, kai automobilis mirtinai pervažiavo jos mylimą katiną Bendžį. Tai buvo nesenkančios kančios išraiška. Ne tokios, kai ji siuvo Čangui pėdą. Gilesnės. Ji troško sužinoti, kas per tą laiką, kai jiedu buvo susitikę prie Driežo užtakio, Čangui nutiko, kad jis taip labai pasikeitė, bet, kita vertus, ką tik sau prisiekė, jog niekada daugiau su juo nesikalbės. Šiandien Čangas privertė ją pasijusti... kaip? Kaip? Kaip?
Blogai. Jis privertė ją susigėsti.
Pro porą akmeninių kolonų ir plieninius vartus (juos perlipti buvo vienas juokas) Lidija įsmuko į kiemą ir, laikydamasi plačios, visą kiemą juosiančios gyvatvorės šešėlyje, nepaisydama lietaus, vikriai pasileido bėgti prie užpakalinės namo pusės.
– Lidija! Tu visa peršlapusi! – sušuko Polė iš netikėtumo išpūtusi žydras akis, bet jos veidas tebebuvo papurtęs ir užmiegotas.
– Atleisk, kad pažadinau. Bet turėjau ateiti ir papasakoti apie...
Polė nutempė Lidiją į kambarį, nuvilko jai per galvą šlapią suknelę ir purtė ją nepatenkinta, sielvartingai dejuodama.
– Tikiuosi, jos nesugadinai.
– Ak, Pole, nekreipk dėmesio į tą suknelę. Kai aną kartą ją vilkėjau, ji irgi permirko, o paskui išdžiūvo ir nieko jai neatsitiko. Na, beveik nieko. Vanduo paliko porą dėmių ant atlaso, ir tiek, tad nieko tokio, jei atsiras ir dar kelios.
Polė rūpestingai pakabino suknelę ant pakabos.
– Štai, apsivilk.
Ji švystelėjo Lidijai chalatą. Baltą, skvernų apačioje ir ant rankogalių išmargintą rožiniais drambliukais. Lidijai dingtelėjo, kad tai vaikiška, bet vis tiek jį apsivilko, kad prisidengtų savo baisiai liesą kūną. Polės kūnas buvo putlus, moteriškai apvalainas, krūtys jau aiškiai matomos ir liulančios, o Lidijos – tarsi apverstos lėkštutės. „Kai tik gausi daugiau pavalgyti, mieloji, jos papilnės, nesijaudink“, – kartą sakė motina. Bet Lidija nebuvo tokia tikra.
Polė klestelėjo ant lovos ir delnu patapšnojo šalia savęs.
– Sėsk ir viską pasakok.
Tai buvo viena savybių, dėl kurių Lidija Polę taip mėgo. Mat Polė mokėjo prisitaikyti. Ji nė kiek neprieštaravo vidury nakties būti pažadinta barbenimo į langą ir mielai jį atverdavo lietaus permerktai naktinei viešniai. Užsikarti į antrą aukštą buvo visai nesunku, Lidija ir anksčiau daug kartų buvo tai dariusi: pinučiams skirtomis grotelėmis užsilipdavo ant verandos stogo, o tada lengvai užšokdavo ant palangės. Laimė, Kristoferis Meisonas taip mylėjo savo šunis, kad lietingomis naktimis leisdavo jiems miegoti indų plovykloje, tad Lidija galėjo būti visai rami, kad aštrūs šunų dantys neiškąs jai iš kojos gabalo mėsos.
– Na, kaip viskas vyko? – paklausė Polė ir iš to jaudulio jos veidas atrodė jaunesnis nei šešiolikmetės merginos. – Ar jis tau patiko?
– Kas?
– Alfredas Parkeris. Kas gi dar? Argi ne apie jį atėjai papasakoti?
– Na taip. Taip, žinoma. Vakarieniavome „Vienaragyje“.
– Ir kaip viskas vyko?
Lidijai teko gerai susikaupti, kad prisimintų.
– Buvo smagu. Užsisakiau krevečių su česnakų padažu, – norėdama tai įrodyti, ji stipriai pūstelėjo Polei į veidą, – ir steak au poivre, ir dar...
– Ne, ne. Liaukis apie tą maistą. Kaip tau patiko jis?
– Ponas Parkeris?
– Aišku, kvailute.
– Jis buvo... mielas.
Ištarusi šį žodį, Lidija pati nustebo, bet paskui pagalvojusi nusprendė, jog tai vis dėlto tiesa.
– Kaip nuobodu!
– O taip, jis nuobodus kaip lotynų kalbos pamoka. Mano, kad viską žino ir nori, kad šiai jo nuomonei pritartum. Man susidarė įspūdis, kad ponas Parkeris tiesiog trokšta būti dievinamas.
Polė sukikeno.
– Nebūk tokia paika, Lidija, visi vyrai trokšta, kad jais žavėtųsi. Tokie jau jie yra.
– Tikrai?
– Taip, tikrai. Ar dar nepastebėjai? Tavo motinai puikiausiai sekasi tai daryti ir todėl vyrai paskui ją pulkais laksto.
– Maniau, visa tai dėl to, kad ji graži...
– Vien būti gražiai nepakanka. Turi būti dar ir gudri. – Švelniai šypsodamasi, Polė papurtė savo šviesius susitaršiusius plaukus ir pridūrė: – O mano mama tuo požiūriu visiškai beviltiška.
– Bet man patinka tavo mama tokia, kokia ji yra.
Polė plačiai nusišypsojo.
– Ir man.
– Ar tavo tėvai miega?
– Ne, jie išvažiavo į kažkokį vakarėlį pas generolą Stoubridžą. Dar kelias valandas tikrai negrįš. – Polė nušoko nuo lovos. – Namie likę tik tarnai, bet jie savo kambariuose, tad gal nusileiskim žemyn ir išsivirkim kakavos?
Lidiją šis pasiūlymas pradžiugino.
– Taip, būtų puiku.
Merginos išskubėjo iš miegamojo ir, nulipusios laiptais, nuėjo į virtuvę. Čia Lidija jautėsi jaukiau. Jei būtų buvusi sau visiškai atvira, būtų turėjusi pripažinti, kad iš tiesų Polės miegamasis jai nepatiko; jame Lidija jautėsi įsitempusi. Ją trikdė Polės elgesys tame kambaryje. Lidija greitai įsikalė į galvą, kad draugės miegamajame nieko negalima liesti. Ničnieko. Jei tik nuo tualetinio stalelio paimdavo šepetį plaukams šukuoti arba knygą iš lentynos, Polė labai susinervindavo ir puldavo dėti daiktų atgal – tiksliai į tą pačią vietą ir pasuktus taip, kaip jie gulėjo anksčiau. Baisiausia buvo judinti lėles. Polė turėjo visą būrį, dvidešimt tris, ant lentynos susodintas nuostabaus grožio lėles porcelianiniais veidais ir siuvinėtomis suknelėmis. Bet jei bent viena pajudėdavo per pirštelį arba kuriai nors pasislinkdavo plaukų sruoga, Polė iš karto tai pastebėdavo ir jausdavo turinti nukraustyti visą lentyną ir susodinti jas iš naujo. O tai trukdavo amžinybę.
Nuo lėlių Lidija stengėsi laikytis kuo atokiau. Keisčiausia, kad vos tik išėjusi iš miegamojo Polė atsikratydavo visų įpročių, jos suolas mokykloje buvo dar netvarkingesnis nei Lidijos. Rodės, tarsi būdama savo kambaryje, visiškai asmeniškoje erdvėje, Polė pasiduoda nerimui ir kankinančioms baimėms, o viešumoje jas slepia ir šypsosi pasauliui. Lidija visada rūpinosi, kad niekas neskriaustų Polės, net ir ponas Teo.
– Tik pažiūrėsiu, kaip laikosi Tobis, – tarė Polė. – Ilgai neužtruksiu.
Taip tarusi, nuskubėjo į indų plovyklą.
O Lidija nuėjo į koridorių padais slysdama per iki gurgždėjimo išblizgintas grindis ir kyštelėjo galvą į svetainę, norėdama užmesti akį į gramofoną, į jo tviskantį žalvarinį garsiakalbį, ir tikėdamasi, kad prabangos aromatas leis jai pamiršti Čangą. Bet pasijuto tik dar prasčiau. Prie pat svetainės buvo Polės tėvo darbo kabineto durys, kurios visuomet būdavo uždarytos. Tikrindama, ar tikrai, Lidija pasuko rankeną. Ši pasidavė.
Kambaryje buvo tamsu, bet uždegti šviesos ji nedrįso. Per atidarytas duris į vidų krintantis gelzganos šviesos pluoštas apšvietė didelį ąžuolinį rašomąjį stalą ir už jo išrikiuotas dokumentų spintas. Ant sienos kabojo paveikslas, vaizduojantis didelį širmą žirgą viena juoda kanopa, o šalia jo – aliejiniais dažais tapytas nervingo berniuko portretas. Tikriausiai Kristoferio Meisono vaikystėje. Bet Lidijos dėmesys krypo ne į sienas. Ją sudomino ant rašomojo stalo gulinti didelė knyga odiniais viršeliais. Skubriai žvilgtelėjusi per petį ir įsitikinusi, kad arti nėra Polės, ji įžengė į tą niūrų kabinetą ir pasilenkė apžiūrėti knygos. Ant gelsvai rudo viršelio puošniomis aukso spalvos raidėmis buvo įspausti du žodžiai. DARBO KALENDORIUS. Lidija jį atvertė. Paskubomis pervertusi, rado puslapį, ant kurio užrašyta data dienos, kai turėjo vykti koncertas, liepos keturioliktoji, šeštadienis.
Meisono buvo paskubomis prikeverzota stambiomis raidėmis juodu rašalu, bet Lidija šiaip taip susigaudė. „Šeštą ryto – prajodyti Timberlį. Pusę devintos – pusryčiai su seru Edvardu rezidencijoje.“ Žemiau kažkas parašyta, paskui užbraukta storais brūkšniais, o toliau buvo matyti: „Priešpiečiai su Makenziu“ ir „Viloubis, 7:30“. Ir galų gale, lapo apačioje mažomis raidėmis pažymėta: „V. I. klube“. Ir pabraukta.
V. I.
Valentina Ivanova.
Vadinasi, jiedu susitiko ne atsitiktinai.
– Lidija... – iš virtuvės atsklido Polės balsas.
– Ateinu, – atsiliepė Lidija.
Bet prieš ateidama pervertė ankstesnius puslapius. „V. I., V. I., V. I., V. I., V. I., V. I., V. I.“ Po vieną kas mėnesį. Nuo sausio iki liepos. Lidija žvilgtelėjo į priekį. Vienas susitikimas numatytas rugpjūčio aštuonioliktą.
– Lidija! – šį kartą Polės balsas atsklido iš arčiau.
Lidija užvertė darbo kalendorių ir grįžo prie durų kaip tik tą akimirką, kai Polė mėgino jas plačiau praverti.
– Ką tu čia veiki? – Žydros jos akys buvo kupinos siaubo. – Čia niekam neleidžiama kelti kojos, net motinai.
Lidija tik gūžtelėjo pečiais ir nieko neatsakė. Burna buvo visiškai išdžiūvusi.
Merginos stovėjo virtuvėje pūsdamos garuojančią kakavą. Polė juokėsi iš Lidijos pasakojimo, kaip Valentinai padrąsinus Alfredą Parkerį nuimti atsitiktinai jai ant kaklo užkritusį trupinį, šiam ant rausvo nosies galiuko nuslydo akiniai. Staiga trakštelėjo lauko durų spynoje sukamas raktas. Polė suakmenėjo. Bet Lidija laiko negaišo. Likusį gėrimą mitriai šliūkštelėjo į kriauklę, puodelį grąžino į indaują ir užlindo už atidarytų virtuvės durų, kur jos niekas negalėjo matyti. Laiko ji turėjo tik tiek, kad jo pakako žvilgtelėti į draugę, kurią, rodės, buvo apėmusi panika. „Prašau, maldauju, Pole, pajudink smegenis.“
– Tad tikrai nemanau, kad tas senis turėtų... – Kristoferis Meisonas nutilo nebaigęs sakinio. Jam einant medinėmis grindimis, žingsniai buvo girdėti labai aiškiai ir vis artėjo. – Pole? Ar čia tu?
Vieną kvapą gniaužiančią akimirką Lidija išsigando, kad Polė taip ir liks stovėti nelyginant priekinių atvažiuojančio automobilio žibintų apakintas triušis, bet ši laiku atitoko, prisiminė turinti kojas ir išėjo į prieškambarį pasitikti tėvo.
– Sveiki, tėve. Ar gerai praleidote laiką pobūvyje?
– Nesvarbu. Po velnių, ką čia tokiu vėlyvu metu veiki?
– Negalėjau užmigti. Buvo taip karšta ir aš ištroškau.
Lidijai draugės balsas skambėjo labai keistai, bet Meisonas, rodos, nieko nepajuto. Ji girdėjo, kad nuo per vakarą išgerto brendžio ponui Meisonui truputį pinasi liežuvis.
– Ak, vargšė mergaitė, – sušnabždėjo Antėja Meison. – Tuoj atnešiu tau vėsaus limonado. Jis padės tau numalšinti...
– Ne, ačiū. Aš jau atsigėriau.
– Na, tuomet atsinešiu sau. Man skelia galvą.
Ir aukštakulniai nukaukšėjo į Lidijos pusę.
– Mamyte...
– Ką?
– Atsisėskime svetainėje. Noriu, kad papasakotum viską apie pobūvį ir ką šį kartą vilkėjo ponia Liberštein. Ar ji...
– Tokiems plepalams jau gerokai per vėlu, – įsiterpė Meisonas. – Turėtum grįžti į lovą, dukra.
– Ak, prašau...
– Ne. Daugiau nekartosiu. Lipk į viršų.
– Bet...
– Daryk, kaip sako tėvas, Pole, būk gera. Apie pobūvį pasišnekėsim rytoj, pažadu.
Tyla. Paskui – basų kojų tapenimas koridoriaus grindimis.
Lidija sulaikė kvapą.
Viršuje Polės miegamojo durys užsidarė ir jų trinktelėjimas buvo tarsi signalas prieškambaryje likusiems tėvams.
– Tu pernelyg švelni mergaitei, Antėja.
– Ne, aš...
– Pernelyg švelni. Jei ne aš, būtum leidusi jai likti nenubaustai. Aš to nepakęsiu. Tu mane vis nuvili, negi nesupranti? Tavo pareiga rūpintis, kad ji išmoktų deramai elgtis.
– Taip kaip šiandien elgeisi tu?
– Ką nori tuo pasakyti?
Tyla.
– Nagi, reikalauju, kad pasakytum, ką turi omenyje?
Kelias akimirkas nebuvo jokio atsakymo, o paskui tylą sutrikdė gilus atodūsis.
– Puikiai žinai, ką turiu omenyje, Kristoferi.
– Po galais, moterie! Nemoku skaityti minčių.
– Ta amerikietė. Pobūvyje. Nori, kad ir Polė kada nors taip elgtųsi?
– Dėl Dievo meilės, tai štai koks čia reikalas! Ar todėl privertei mane grįžti namo anksčiau? Nebūk juokinga, Antėja. Ji tiesiog buvo draugiška, aš taip pat. Tik tiek. Jos vyras yra mano verslo partneris, ir jei tik tokiuose pokyliuose truputį daugiau bendrautum, jei būtum linksmesnė...
– Mačiau, kokie terasoje buvote vienas kitam draugiški.
Tie žodžiai buvo ištarti tyliai. Bet antausis nuskambėjo per visą prieškambarį ir skaudus Antėjos aiktelėjimas privertė Lidiją išlįsti iš slėptuvės. Žengusi vieną žingsnį, ji atsidūrė virtuvės tarpduryje, bet pora prieškambaryje buvo taip įsitraukusi į konfliktą, kad jos nepastebėjo. Meisonas stovėjo susikūprinęs kaip jautis, pakėlęs pečius, apvilktus susiraukšlėjusiu vakarinio kostiumo švarku, įtraukęs galvą, ištiesęs vieną ranką ir pasiruošęs užsimoti dar kartą. Jo žmona buvo atsilošusi, mėgino laikytis kuo atokiau nuo jo ir vienu delnu laikė užsidengusi skruostą, ant kurio iki pat ausies plytėjo raudona dėmė. Ji buvo pametusi auskarą.
Jos akys buvo didelės ir apvalios, kaip ir Polės, bet kupinos tokios kančios, kad Lidija daugiau neištvėrė. Ji puolė prie jųdviejų, bet per vėlai. Nuo antro antausio Antėja Meison apsisuko ratu. Kluptelėjusi atsirėmė į lietsargių stovą, paskui tekina pasileido į svetainę ir užsitrenkė duris. Meisonas puolė į valgomąjį (kur laikomas brendis) ir taip pat kojos spyriu užsidarė duris. O Lidija liko stovėti vidury prieškambario drebėdama iš įsiūčio. Iš svetainės ji girdėjo sklindant prislopintą verksmą ir troško bėgti pas ponią Meison, bet jai pakako proto suprasti, kad nebūtų buvusi sutikta išskėstomis rankomis. Todėl, nesijaudindama, kad kelia triukšmą, vėl užlipo laiptais ir grįžo į Polės miegamąjį.
Vos žvilgtelėjusi į draugės veidą, Lidija suprato, kad Polė puikiai, net pernelyg puikiai, girdėjo, kas įvyko apačioje. Jos lūpos buvo taip stipriai sučiauptos, kad atrodė tarsi bekraujės, o į Lidiją ji nė nepažvelgė. Polė sėdėjo ant lovos krašto, viena ranka prie krūtinės stipriai spausdama lėlę, alsuodama greitai, bet negiliai. Lidija priėjusi atsisėdo šalia ir paėmė Polę už kitos rankos. Polė stipriai ją suspaudė. Paskui atsirėmė į draugę, bet nepratarė nė žodžio.