10

– Aš Lidija Ivanova.

Ji padavė jam ranką ir Čangas suprato, ko ji tikisi. Ir anksčiau buvo matęs svetimšalius taip darant. Sveikindamiesi jie spausdavo vieni kitiems rankas. Šlykštus paprotys. Joks save gerbiantis kinas nebus toks nemandagus ir tikrai nelies kito, juolab nepažįstamo žmogaus, rankos. Ir kas norėtų spausti ranką, kuri ką tik mėsinėjo kiaulę ar glamonėjo intymias žmonos vieteles? Tie barbarai tokie nevalyvi padarai.

Ir vis dėlto Lidijos rankutė, blyški kaip lelija, laukianti jo prisilietimo, keistai viliojo. Čangas norėjo ją paliesti. Patirti tą jausmą.

Jis paspaudė jai ranką.

– Mane vadina Čangu Anlo.

Pajuto, lyg delne laikytų šiltą ir švelnų paukštuką. Vienu spustelėjimu būtų galėjęs sutriuškinti trapius jo kaulelius. Bet nenorėjo. Priešingai, – netikėtai pajuto lig tol nepažintą troškimą saugoti tą delne spurdantį laukinį padarėlį.

Lidija ištraukė ranką taip pat lengvai, kaip buvo padavusi, ir apsižvalgė. Amerikiečių kvartalo paribiu Čangas buvo išsivedęs ją iš stovyklos į lauko keliuką, vedantį į Driežo užtakį – nedidelę siaurą įlankėlę su medine krantine vakarinėje miesto dalyje. Čia vandens paviršiuje tingiai atsispindėjo ryto saulės spinduliai, o beržai teikė properšuotą pavėsį plokštiems pilkiems akmenims. Per juos, tarsi vėjelio blaškomi lapai, kaišiodami liežuvius šmirinėjo driežai. Anapus užtakio, į šiaurę, iki pat tolumoje dunksančių kalnų plytėjo lygus ir po vakarykščio lietaus pažliugęs žemės plotas. Vasaros kaitroje kalnai atrodė melsvi ir tviskėjo, bet Čangas žinojo, kad kažkur giliai tūnančio tigro krūtinėje kasdien vis smarkiau plaka raudona širdis. Ir kad netrukus šią šalį užlies jos kraujas.

– Čia gražu, – tarė mergina-lapė. – Net nežinojau, kad yra tokių vietų.

Ji šypsojosi. Atrodė laiminga. Ir dėl to Čangas krūtinėje pajuto keistą pasitenkinimą. Jis žiūrėjo, kaip ji įmerkė plaštaką į silpną užtakio vandens tėkmę ir nusijuokė pamačiusi kregždę, šmėstelinčią ir sparnų galiukais vos liečiančią vandens paviršių. Kaitriame ore dūzgė vabzdžiai, kažkur nendryne kivirčijosi du svirpliai.

– Ateinu čia, nes čia švarus vanduo, – paaiškino jai Čangas. – Žiūrėk, koks jis skaidrus, gyvas ir skambantis. Pažvelk į tą žuvį! – Apsisuko sidabrinis verpetas ir dingo. – Bet vos tik šis vanduo pasiekia didžiąją Peiho upę, dvasios jį palieka.

– Kodėl? – suglumusi paklausė Lidija. Ar ji tikrai tiek mažai žino?

– Nes upėje pripilta juodo tepalo iš svetimšaliams priklausančių kanonierių ir nuodų iš jų gamyklų. Rudose Peiho srutose dvasios žūtų.

Lidija pažvelgė į Čangą, bet nepratarė nė žodžio, tik atsisėdusi ant riedulio švystelėjo seklumon akmenuką. Ji ištiesė nuogas ir lieknas kojas prie vandens ir vieno jos batelio pade Čangas pamatė pratrintą skylę. Ugninius plaukus Lidija buvo susikišusi po šiaudine skrybėle ir jam dėl to buvo gaila. Skrybėlė atrodė sena, nudėvėta kaip ir batai. Bet plaukai visuomet atrodė kaip nauji ir Čangas vėl troško išvysti jų liepsnas. O Lidija žvelgė į mažą rudą paukštelį, iš sausos šakos, gulinčios jai prie kojų, traukiantį kirminą.

– Žinai, tu puikiai kalbi angliškai.

Ji šnekėjo tyliai, ir Čangas nebuvo tikras, ar dėl to, kad nenorėjo nubaidyti paukštelio, ar todėl, jog staiga susijaudino šioje nuošalioje vietoje likusi viena su vaikinu. Sutikdama eiti su juo, Lidija ir taip jau pasirodė esanti labai drąsi. Jokia kinė mergina nebūtų taip rizikavusi. Jau geriau būtų sušėrusi kobrai savo augintinį vėžlį. Tačiau Lidija netgi neatrodė sunerimusi. Jos akys spindėjo laukimu.

Čangas priėjo prie pat vandens, laikydamasis deramo atstumo, kad neišgąsdintų Lidijos, ir atsitūpė ant žolės. Ši tebebuvo drėgna.

– Man garbė, kad, tavo nuomone, mano anglų kalba pakenčiama, – tarė.

Kol Lidija sėdėjo sutelkusi dėmesį į rudą paukštelį, jis nuo dešinės kojos nusiavė guminį batą. Jam galvą pervėrė skausmas. Čangas palengva nuvyniojo krauju permirkusį skudurą, laikantį prispaustus šuns atplėštus pėdos audinius.

– Daug metų turėjau asmeninį anglų kalbos mokytoją, – pridūrė Čangas. – Kai buvau dar paauglys. Jis gerai mane mokė. – Jo šnerves pasiekė sušvinkusio skuduro dvokas. – O mano dėdė studijavo Harvardo universitete. Amerikoje. Jis visą laiką primygtinai kartojo, kad ateitis priklauso anglų kalbai ir niekada nekalbėjo su manimi jokia kita kalba.

– Tikrai? Visai kaip mano mama. Ji moka daugybę kalbų.

– Išskyrus literatūrinę kinų?

Ji skambiai nusijuokė ir pabaidytas paukštelis purptelėjęs nutūpė ant medžio šakos, bet Čangui jos juokas, sumišęs su vandens šniokštimu, malšino pėdą deginantį skausmą.

– Mano mama vis kartoja, kad anglų kalba yra vienintelė, verta... – Lidija nutilo per pusę žodžio. Čangas išgirdo tramdytą, bet vis tik išsprūdusį aiktelėjimą.

Pasukęs galvą, jis išvydo Lidiją iš nuostabos prasižiojusią, spoksančią į jo pėdą. Tada ji pažvelgė jam į veidą, jųdviejų žvilgsniai susitiko ir jiedu gana ilgai žiūrėjo vienas kitam į akis. Pagaliau Čangas nusisuko. Jis pakėlė pėdą nuo permirkusių skudurų ir įmerkė į sūkuriuojančią upės tėkmę; Lidija nieko nepasakė. Tylėjo ir žiūrėjo. Čangas ėmė trinti po vandeniu atsidūrusias žaizdas, masažuodamas, stengdamasis išskirstyti nuodus ir grąžinti pėdai gyvybę. Pagauti srovės, vandens paviršiumi nuplaukė kraujo krešulėliai, kuriuos akimirksniu prarijo iš gelmės iškilusios žuvų burnos. Nuolat plūstantis šviežio kraujo pėdsakas priviliojo būrį vikrių smulkių žuveliokų, lyg žalias atšvaitas šmėstelėjusių geltonų upės vagos akmenų fone. Vanduo buvo šaltas. Čango pėda, rodės, gerte gėrė tą vėsumą.

Išgirdęs šnaresį, jis atsigręžė. Lidija klūpojo ant žolės šalia jo, išbalusi, su nuspurusia skrybėle ant galvos. Rankoje laikė adatą ir siūlą. Jai taip prisiartinus, oras tarp jųdviejų suvirpėjo, tarsi Čangui prie skruosto sparnais būtų plakusi balandė, ir jis neapsakomai troško pirštų galiukais prisiliesti prie jos šviesiai rausvos, europietiškos odos.

– Tau jų reikės, – tarė Lidija, duodama jam adatą su siūlu.

Čangas linktelėjo. Bet, jam atkišus delną, Lidija atšlijo ir papurtė galvą.

– Gal bus geriau, jei aš tai padarysiu? – paklausė.

Jis vėl linktelėjo. Matė, kaip ji nuryja seiles. Gležna blyški jos gerklė, rodos, suvirpėjo nuo trumpo spazmo, o paskui vėl nurimo.

– Tau reikia gydytojo.

– Gydytojai kainuoja dolerius.

Daugiau Lidija nieko nesakė, tik nusviedė savo skrybėlę, išlaisvindama nuostabią plaukuose slypinčią lapės dvasią, panašiai kaip jis kadaise išlaisvino lapę iš kilpos. Ji pasilenkė prie jo pėdos. Neprisilietė. Tik žiūrėjo. Čangas girdėjo ją alsuojant, įkvepiant ir iškvepiant, rantytais šuns suplėšytų audinių kraštais jautė pučiamo oro srovę tarsi upės dievo bučinį.

Jis susikaupė ir iš sąmonės išstūmė deginantį skausmą. Ir užpildė ją kitais vaizdais: dailiu aukštos Lidijos kaktos linkiu ir susisukusia tviskančių vario spalvos plaukų sruoga, užkritusia jai ant baltos kaklo odos. Užpildė sąmonę tobulybe. Ne kančia. Čangas užsimerkė ir Lidija ėmė siūti. Kaip jis galėjo tai merginai pasakyti, kad dievina jos drąsą?

– Štai taip jau geriau, – pasakė Lidija, ir jos balse Čangas išgirdo palengvėjimą.

Skubriai ir nė kiek nesidrovėdama, ji nusismaukė apatinį sijoną, Čango peiliu suraižė jį juostomis ir tvirtai storai aprišo sužeistą pėdą – dabar ši niekaip nebūtų tilpusi į guminį batą. Tad nė neatsiklaususi perpjovė guminio bato šonus ir pririšo juos prie tvarsčių dar dviem audinio juostomis. Darbas atrodė atliktas švariai ir išmaniai. Čangui tebeskaudėjo, tačiau pėda bent jau nustojo kraujavusi.

– Ačiū, – padėkojo jis ir vos pastebimai linktelėjo.

– Tau reikia sieros miltelių ar kažko panašaus. Mačiau, kaip ponia Jomen tais milteliais džiovina žaizdas. Galėčiau jos paprašyti...

– Ne, nereikia. Pažįstu vieną žolininką. Dar kartą ačiū.

Lidija nusisuko ir, išskėtusi pirštus, perbraukė rankomis per vandenį. Žvelgė į judančias plaštakas, tarsi jos priklausytų kam nors kitam, tarsi stebėdamasi, ką jos šiandien padarė.

– Nedėkok man, – tarė ji. – Jei gelbėjame vienas kitam gyvybę, vadinasi, esame vienas už kitą atsakingi. Ar tu taip nemanai?

Čangas pasijuto priblokštas. Nuo Lidijos žodžių jam net žadą atėmė. Iš kur barbarė gali žinoti tokias ypatingas kiniškas tiesas? Iš kur ji gali žinoti, kad kaip tik dėl to jis ją seka ir saugo? Kad yra už ją atsakingas. Iš kur ši mergina visa tai žino? Koks skvarbus turėtų būti jos protas, jei viską taip aiškiai suvokia.

Čangas pajuto, kad Lidija nuo jo nutolo: atsistojusi nusispyrė sandalus ir įbrido į seklumą. Įsibrovėlės pabaidyta, nendryne snaudusi auksagalvė antis nusiyrė pasroviui taip mitriai, tarsi ją būtų puolęs šermuonėlis, bet mergina paukščio beveik nepastebėjo, mat vandenyje stropiai skalavo suknelės kraštą. Drabužis jau buvo nudėvėtas, nuskalbtas, ir Čangas tik dabar pamatė ant jo kraują. Savo kraują. Įsigėrusį į medžiagos pluoštą. Į jos skaidulas. Kaip kad ir ji buvo įsismelkusi į jo skaidulas.

Lidija tylėjo. Atrodė susirūpinusi. Čangas atidžiai žiūrėjo į ją, stovinčią užtakio vandenyje, ant jos odos ribuliavo nuo vandens paviršiaus atsispindintys sidabro žvaigždžių blyksniai, jos plaukuose žaidė saulės spinduliai. Putlios lūpos buvo šiek tiek prasivėrusios, tarsi ketindamos kažką sakyti, ir Čangas svarstė, kokius žodžius jos būtų galėjusios tarti. Širdies formos veidas, dailūs antakių lankai ir tos didelės gelsvai rusvos akys – tigrės akys. Perveriančios tave kiaurai ir išplėšiančios tau širdį. Joks kinas tokio veido nebūtų pavadinęs žavingu: nosis per ilga, burna per plati, stambokas smakras. Ir vis dėlto tas veidas nepaliaujamai traukė Čango dėmesį ir jo akims teikė nenusakomą, bet širdį glostantį malonumą. Bet Lidijos veide jis įžvelgė ir paslapčių. Paslaptys visuomet meta šešėlius, o jos veidas buvo kupinas bauginančių šešėlių.

Aukštielninkas, remdamasis alkūnėmis, jis išsitiesė ant įšilusios žolės.

– Lidija Ivanova, – tyliai tarė, – kas tau taip neduoda ramybės?

Ji pakėlė akis į Čangą, ir tą akimirką, kai jųdviejų žvilgsniai susitiko, jis pajuto, kad tarp jų atsirado kai kas materialaus. Gija. Sidabrinė, spindinti, dievų nuausta. Mirguliuojanti, neapčiuopiama kaip upės bangelių ribuliavimas, tačiau tvirta tarsi plieniniai naująjį tiltą per Peiho upę laikantys lynai.

Čangas pakėlęs ištiesė ranką, lyg norėdamas prisitraukti merginą arčiau.

– Pasakyk man, Lidija, kas tau taip sunkiai slegia širdį?

Tebestovėdama vandenyje ji atsitiesė ir, paleidusi sijono kraštą, paliko jį plūduriuoti aplink kojas tartum žvejų tinklą. Čangas matė jos akyse bręstant sprendimą.

– Čangai Anlo, – kreipėsi ji, – man reikia tavo pagalbos.

Nuo Peiho upės pūtė švelnus vėjelis. Nešė pūvančių žuvų vidurių smarvę. Ši sklido iš šimtų tradicinių kinų valtelių, prišvartuotų prie netvirtų prieplaukėlių ir vandenyje palei visą krantinę besisupančių pontonų, bet Čangas prie to buvo pripratęs. Be to, iš odos raugyklos, įsikūrusios už prekių sandėlių, kurių pristatyta visoje uosto teritorijoje, dar sklido ir šutinamų karvių odų dvokas.

Jis žingsniavo sparčiai. Nekreipdamas dėmesio į tarsi peiliais raižantį pėdos skausmą, tyliai slydo per triukšmingą, riksmų ir tarškesių kupiną upės pakrantės pasaulį, kuriame gyveno daugybė elgetų ir žvejų. Žvejų valtelės su rotanginėmis pastogėmis ir siūbuojančiais tilteliais suposi ant vandens trankydamosi viena į kitą, o jų priekiuose pririšti tupėjo badu marinami kormoranai. Čangas žinojo, kad ilgai užtrukti negalima. Tik ne čia. Vos už porą guminių batų tarp šonkaulių įvaryta peilio geležtė ir kartu su kasdien į upę pilamomis atliekomis švystelimas kūnas čia nebuvo didelė naujiena.

Toliau didžiosios Peiho upės vaga buvo platesnė už keturiasdešimt laukų, ir ten, nuleidusios inkarus ir iškėlusios baltas, raudonas ir mėlynas įspėjamąsias vėliavas, stovėjo anglų ir prancūzų kanonierės. Jas išvydęs, Čangas nusispjovė ir padu įmynė seiles į dumblą. Jo žvilgsnis taip pat užkliuvo už kelių didelių uoste stovinčių garlaivių ir būrio beveik nuogų juodadarbių nešikų – susilenkusių, įtempusių visas jėgas, pirmyn atgal žingsniuojančių storomis trapus atstojančiomis lentomis, velkančių krovinius, kurie būtų sulaužę stuburą net jaučiui. Čangas iš tolo aplenkė išdidžiai su sunkia juoda lazda vaikštinėjantį ir be paliovos burnojantį prievaizdą, bet ir visur aplink rėkavo vyrai, tilindžiavo varpeliai, ūžė varikliai, bliovė kupranugariai, o šioje sumaištyje, tarsi ieškančios kur nutūpti musės, skindamiesi kelią per minią zujo rikšos.

Čangas ėjo nė nestabtelėdamas. Įsmuko į skersgatvį; čia dulkėse gulėjo nukirsta plaštaka. Pasuko prie prekių sandėlių. Jie buvo milžiniški ir gerai saugomi daugybės mėlynų velnių, bet už jų driekėsi visa virtinė varganų lūšnelių. Gal net ne lūšnelių, o kiaulių aptvarų, suaugusiam vyrui siekiančių vos iki juosmens ir suręstų iš papuvusios upe plukdomos medienos gabalų. Tie statiniai, rodės, sugriūtų ir nuo drugelio sparnų mostelėjimo. Čangas priėjo prie trečios lūšnelės. Duris atstojo klijuotės atraiža. Čangas ją praskleidė.

– Būk pasveikintas, Tan Va, – tyliai sumurmėjo jis.

– Tegul vandeninė gyvatė nusineša niekingą tavo liežuvį, – nuskambėjo nedraugiškas atsakymas. – Tu pavogei mano meilias mergeles, kurių oda buvo švelni kaip medus ant lūpų. Kad ir kas būtum, prakeikiu tave.

– Atmerk akis, Tan Va, nubusk iš sapnų. Grįžk pas mane, į pasaulį, kuriame turtuoliai mėgaujasi medaus skoniu ir mergelės šypsena, ir kuris už daugybės mylių nuo šios mėšlo krūvos.

– Čangai Anlo, jaunasis vilko sūnau. Bičiuli, atleisk už tulžingus žodžius. Maldauju dievų panaikinti mano prakeiksmą ir kviečiu įžengti į puikiuosius mano rūmus.

Čangas pasilenkė, įlindo į dvokiančią pašiūrę ir atsisėdo sukryžiavęs kojas ant bambukinio demblio, atrodančio taip, tarsi jį būtų apgraužusios žiurkės. Viduje tvyrančioje prieblandoje jis šiaip taip įžiūrėjo siluetą žmogaus, susivyniojusio į laikraščių lapus, gulinčio ant drėgnų plūktinių grindų, galvą padėjusio ant pagalvę atstojančios iš seno automobilio išimtos sėdynės atramos.

– Nuolankiai atsiprašau, kad išblaškiau tavo sapnus, Tan Va, bet noriu iš tavęs kai ką sužinoti.

Į laikraščius įsisupusi žmogysta šiaip taip atsisėdo. Čangas matė, kad iš jo likę beveik vien oda ir kaulai, o veidas išgeltęs nuo pražūtingo opijaus vartojimo. Šalia jo gulėjo molinė pypkė ilgu kandikliu, skleidžianti šleikščią smarvę, kuria buvo pradvisęs ir taip jau troškus lūšnelės oras.

– Žinios kainuoja, drauguži, – vos praplėšęs akis, pasakė vyriškis. – Gaila, bet taip jau yra.

– Kas šiais laikais turi pinigų? – gūžtelėjo pečiais Čangas. – Štai ko tau atnešiau. – Ir ant aslos tarp jųdviejų padėjo didelę lašišą, kurios žvynai šioje niūrioje lūšnoje suspindo tarsi vaivorykštė. – Šįryt, kai jau žinojau eisiantis pas tave, ji iš užtakio atplaukė tiesiai man į rankas.

Tan Va žuvies nepalietė. Bet pro siaurus plyšius žvelgiančios akys jau mėgino įvertinti jos svorį ir kiek už ją būtų galima gauti tamsios pastos, įžiebsiančios jo namuose mėnulį ir žvaigždes.

– Klausk, ko norėjai paklausti, Čangai Anlo, ir aš purtysiu savo nieko vertas smegenis tol, kol prisiminsiu, kas tau rūpi.

– Turi pusbrolį, dirbantį didžiajame fančui klube.

– „Uliso“ klube?

– Būtent.

– Taip, mano paikšis pusbrolis, Juen Dunas, tas pienburnis vis labiau tunka kaupdamas svetimšalių dolerius, o aš... – Jis nutilo ir užsimerkė.

– Mano drauge, jei valgytum žuvį, o ne keistum ją į sapnus, ir tu pasitaisytum.

Nieko nesakęs, vyriškis vėl atsigulė ant žemės, pasiėmė pypkę ir švelniai tarsi kūdikį priglaudė ją prie krūtinės.

– Sakyk, Tan Va, kur tas tavo kvaišas pusbrolis gyvena?

Bet jį apgaubė tyla, trikdoma vien molinį pypkės kandiklį glostančių pirštų šnaresio. Čangas kantriai laukė.

– Penkių Varlių gatvėje, – tyliai burbtelėjo šeimininkas. – Virvininko kaimynystėje.

– Tūkstantis padėkos žodžių už tavuosius. Linkiu geros sveikatos, Tan Va. – Vienu vikriu judesiu Čangas atsikėlė ir pritūpė pasiruošęs eiti. – Ir tūkstančio mirčių, – šyptelėjęs pridūrė.

– Ir tūkstančio mirčių, – išgirdo kartojant lūšnos šeimininką.

– Tam mižniui generolui iš Nandzingo.

Iš laikraščių krūvos atsklido tylus juokas, labiau panašus į barškėjimą.

– Ir asilus dulkinantiems svetimtaučiams velniams mūsų pakrantėje.

– Lik sveikas, bičiuli. Kinijai reikia savų žmonių.

Bet Čangui vėl praskleidus duris atstojančią klijuotę, Tan Va paskubomis sušnabždėjo:

– Jie tave medžioja, Čangai Anlo. Būk atsargus.

– Žinau.

– Negerai stoti skersai kelio „Juodosios gyvatės“ brolijai. Atrodai taip, tarsi jie jau užleido savo kovinius čau-čau šunis apkramtyti tau veido. Girdėjau, atėmei iš jų merginą ir gyvybę vienam apsaugininkui.

– Netiesa. Tik nubrozdinau šonkaulius.

Troškiame ore nuvilnijo atodūsis.

– Kvailai pasielgei. Kam taip rizikuoti dėl kažkokios varganos baltaodės mergiūkštės?

Išėjęs Čangas paleido klijuotę ir nupėdino savo keliu.

Jis leido kalbėti peiliui. Stipriai spausdamas jį jaunuoliui prie gerklės.

– Duok ženklelį, – pareikalavo Čangas.

– Jis... prie mano... diržo.

Vaikino veidas atrodė papilkėjęs iš baimės. Velkamas į tamsų tarpdurį jis jau prišlapino kelnes. Imdamas tapatybę patvirtinantį ženklelį, Čangas užčiuopė gerai įmitusį kūną ir matė, kad jo oda glotni ir žvilganti lyg gerai maitinamos sugulovės.

– Kurioje klubo dalyje dirbi?

– Virtuvėje.

– Aišku. Vadinasi, vagi maistą savo šeimai?

– Ne, ne. Niekada.

Peilio ašmenys prigludo stipriau ir šlakelis kraujo susimaišė su vaikino prakaitu.

– Taip! – suklykė jis. – Taip, prisipažįstu, kartais pasivagiu.

– Tai kitą kartą, tu šūdinas šunsnuki, nunešk užkąsti ir savo pusbroliui Tan Va, nes kitaip jo dvasia atėjusi suės tavo storą pilvą, paskui įsismelks į kepenis, iščiulps iš jų visus riebius syvus, ir tu mirsi.

Vargšelis ėmė tirtėti visu kūnu ir, kai Čangas jį paleido, apvėmė savo dailius odinius batus.