25

– Mama, ar tiesa, kad mano tėtis griežė smuiku?

– Iš kur žinai?

– Vakarėlyje girdėjau. Ar tiesa?

– Taip, grieždavo.

– Kodėl niekada man to nesakei?

– Nes tas jo griežimas buvo beviltiškas.

– Ar kartą supykęs jis įmetė smuiką į ugnį?

Valentina mąsliai nusijuokė.

– O taip. Ir ne kartą.

– Vadinasi, jis buvo ūmaus būdo?

– Dа. Taip.

– Aš į jį panaši?

Valentina liovėsi lakuotis nagus ir atsisuko. Žvilgantys, visai neseniai trumpai nukirpti plaukai užkrito jai ant skruosto ir nuo skvarbaus Lidijos žvilgsnio paslėpė jos veido išraišką.

– Kaskart, pažvelgusi į tave, matau jo veidą.

– Kelkis.

– Ne.

– Mieloji, tu mane varai iš proto. Jau visą savaitę tysai lovoje.

– Na ir kas?

– Nesuprantu tavęs. Paprastai tu nenustygsti vietoje, veržiesi iš namų, turi visokių reikalų, o dabar... Ak, dočenka, tu mane pykdai. Tik todėl, kad baigėsi mokyklos semestras ir atsitempei į namus kalną knygų, dar nereiškia, kad visą gyvenimą turi praleisti jas skaitydama.

– Kodėl ne? Skaityti man patinka.

– Nebūk tokia bjauri. Beje, ta stora knyga... Kas tai?

– „Karas ir taika“.

– О Gospodi!17 Dėl Dievo meilės, skaityk Šekspyrą, Dikensą arba kad ir tą imperialistinę kiaulę Kiplingą, tik ne Tolstojų! Ne rusą.

– O man rusų rašytojai patinka.

– Nebūk kvailutė, juk apie Rusiją tu nieko nežinai.

– Taigi. Pats laikas sužinoti, ar tu taip nemanai?

– Ne, nemanau. Manau, kad tau pats laikas ristis iš lovos ir eiti pas Polę valgyti balto kaip lelija jos motinos slyvų pyrago, kurį visuomet taip giri. Judinkis. Užsiimk kuo nors.

– Ne.

– Judinkis.

– Ne.

– Reikia.

– Kodėl nori išgrūsti mane iš namų? Nori įšokti į lovą su Antuanu?

– Lidija!

– Ar dabar draugauji su Alfredu?

– Lidija, esi grubi ir įžūli mergiotė. Aš tik noriu, kad elgtumeisi normaliai. Tik tiek.

– O kas yra normalu, mama?

– Su Antuanu seniai viskas baigta.

– Vargšas Antuanas.

– Cha, nieko geriau jis ir nenusipelnė.

– O Alfredas? Ko, tavo nuomone, nusipelnė tas anglas?

– Alfredas yra labai kilnus, dosnios širdies žmogus ir turiu tau priminti, jog Dievas sako, kad romieji paveldės pasaulį.

– Maniau, tu Dievu netiki.

– Tikėjimas čia niekuo dėtas. O dabar pasakok, kodėl tysai šioje troškioje irštvoje ir niekur nenori išeiti.

– Nenoriu, ir tiek.

– Žinai, Lidija Ivanova, tu tokia keista... Mergina, diena po dienos gulinti lovoje su baltu triušiu ant krūtinės ir skaitanti apie karą, yra keista.

– Jau geriau būti keistai, nei negyvai.

– Ką?!

– Nieko.

– Ak, mieloji, tu mane pykdai.

Ji žinojo. Tą pačią akimirką, kai jiedu pakvietė ją drauge eiti į restoraną, ji suprato, kodėl. Motinos paliepta, išsitrinko galvą, apsivilko abrikosų spalvos suknelę ir apsiavė atlasinius batelius. Šį kartą jie nuvyko ne į „Vienaragį“. Tai buvo itališkas restoranas su pertvaromis ir odiniais minkštasuoliais, visur jaukiai švietė žvakės, o vaškas varvėjo ant storų rafijos pluoštu apvyniotų vynbutelių kaklelių. Lidija stumdė lėkštėje keistas juostas, italų vadinamas linguini, laukdama, kol Alfredas ir Valentina pereis prie reikalo.

Alfredas nesiliovė plačiai šypsotis, ir Lidijai dingtelėjo, kad jam tikriausiai skauda skruostus. Tarsi būtų prarijęs šypsenų gaminimo mašinėlę.

Jis pripylė jai taurę vyno ir linksmai tarė:

– Labai malonus restoranas, ar ne, Lidija?

– Aha. – Ji vengė motinos žvilgsnio.

– Girdėjau, stropiai tebesimokai, nors prasidėjo vasaros atostogos. Tai puiku, brangioji. Į ką dabar esi sutelkusi dėmesį?

– Į Rusiją ir rusus.

Alfredo žvilgsnyje Lidija pamatė blykstelint nuostabą, bet jo šypsena švietė kaip švietusi.

– Tau turėtų būti įdomu. Šiaip ar taip, juk esi iš tos šalies kilusi, ar ne? Bet Josifas Stalinas, prisidengdamas laisvės šūkiu ir visiškai iškraipydamas šio žodžio prasmę, dabar su žmonėmis elgiasi labai žiauriai, tad pasaulio, apie kurį skaitai knygose, Sovietų Rusijoje nebėra, mieloji. Tai, kas ten dabar vyksta, yra barbariška. Įsigalėjus naujai, komunistinei santvarkai ir vadinamieji buožės, ir paprasti valstiečiai miršta badu.

– Turite omenyje, kaip ir valdant carui?

Valentina nepatenkinta tyliai sumurmėjo.

– Liaukis, Lidija, – tyliai, bet ryžtingai paprašė Alfredas, – šį vakarą geriau šios diskusijos nepradėkime. Šis vakaras šventinis. – Jis droviai žvilgtelėjo į Valentiną. – Mudu su tavo mama turime tau naujienų ir tikimės, kad jos tave labai pradžiugins.

Valentina nepratarė nė žodžio. Tik budriu žvilgsniu stebėjo dukterį.

Lidija ėmė šnekėti. Jai atrodė, kad, jeigu pavyktų šią pertvarą pripildyti savų žodžių, prikimšti jų į kiekvieną laisvą šios erdvės kampelį, tai Alfredui su savo naujienomis neliktų kur įsiterpti.

– Pone Parkeri, – apsimestinai susirūpinusi prabilo Lidija, – rodos, sakėte, kad mano mokyklos direktorius, ponas Teo, yra jūsų draugas, tiesa? Tai štai, man reikėtų jūsų patarimo, nes baigiantis mokslo metams jis ėmė labai keistai elgtis. Matote, jis užduodavo mums klasės darbą, o tada atsisėsdavo prie savo stalo, rankomis susiimdavo galvą ir sėdėdavo taip visą amžinybę, lyg miegotų, bet iš tiesų nemiegodavo, nes kartais matydavau, kad pro pirštus jo akys žvelgia tiesiai į mus, todėl Marija Alen mano, kad jis turi rūpesčių su savo gražuole meiluže kine ir kenčia meilės kančias...

– Lidija... – įsiterpė Valentina.

– ...bet Ana sako, kad jos tėvas taip elgiasi, kai jį kankina pagirios, o vieną dieną į klasę įsiveržė ponas Meisonas, visas raudonas kaip vėžys, ir išsitempė poną Teo...

– Lidija! – šį kartą griežčiau sudraudė motina. – Liaukis.

Tuomet pirmą kartą Lidija pažvelgė į mamą. Ji nieko nepasakė, tik pervėrė Valentiną maldaujamu žvilgsniu.

Motina nusigręžė.

– Pasakyk jai, Alfredai. Pranešk Lidijai geras naujienas.

Alfredas džiugiai jai nusišypsojo.

– Matai, Lidija, tavo mama suteikė man didžiulę garbę ir sutiko už manęs tekėti. Mudu ketiname tuoktis.

Jiedu nekantriai laukė jos atsako.

Lidija sukaupė visas jėgas. Prisivertė nusišypsoti, nors prilipę prie lūpų dantys jas tarsi surakino.

– Sveikinu, – pagaliau tarė. – Tikiuosi, kad būsite labai laimingi.

Motina pasilenkė ir pakštelėjo dukrai į skruostą.