21

Čangas vos išgirdo jos žingsnius sau už nugaros – taip tyliai ji priėjo. Prisėlino kaip lapė. Ir vis dėlto jis žinojo, kad tai Lidija, buvo dėl to toks pat tikras, kaip ir dėl krūtinėje plakančios savo širdies. Čangas liovėsi žvelgęs į upę ir atsisuko. Jo gyslomis plūstelėjo saldus kaip medus malonumas. Ji buvo be skrybėlės, vešlūs susitaršę jos vario spalvos plaukai tviskėjo saulėje, bet akis niaukė tamsūs šešėliai. Lidija atrodė tokia trapi, kokios Čangas jos dar nebuvo matęs.

– Tikėjausi tave čia rasti, – nedrąsiai tarė ji. Tada mostelėjo link užtakio ir siauro smėlėto kranto, ant kurio siuvo jam pėdą. – Čia taip ramu ir gražu. Bet jei atėjai pabūti vienas...

– Ne, prašau... – Čangas nusilenkė jai ir ištiesęs ranką kvietė pasilikti. – Ši vieta tebuvo gelsvai rusva dykynė, kol į ją neįžengei tu.

Lidija taip pat nusilenkė.

– Man garbė.

Ji mokėsi kinų papročių. Dėl to giliai širdyje Čangas pajuto pasitenkinimą ir tas jausmas jam buvo netikėtas.

Ji atsisėdo ant didelio plokščio akmens, delnu perbraukė pilką saulės įšildytą jo paviršių ir pamatė iš plyšio sprunkantį driežą. Jis buvo dulkinas, pilkas, ilgomis smailiomis letenėlėmis.

– Turiu tave įspėti, Čangai Anlo. Dėl to ir atėjau.

– Įspėti? Mane?

– Taip. Tau gresia pavojus.

Šis žodis kaip akmuo užgulė jam širdį.

– Kokį pavojų įžvelgi?

Čangas tyliai pritūpė prie vandens, bet galvą pasuko taip, kad galėtų ir toliau žiūrėti į Lidiją. Ji vilkėjo šviesiai rudą suknelę, kurios medžių kamienų fone beveik nebuvo matyti. Ji nenuleido nuo jo akių.

– Tau gali grėsti pavojus iš „Juodosios gyvatės“ brolijos.

Čangas kažką sušnypštė – garsiai ir piktai.

– Ačiū už perspėjimą. Žinau, jie kelia man grėsmę. Bet kur tu išgirdai apie „Juodąsias gyvates“?

Lidija kreivai šyptelėjo ir tarė:

– Teko šnektelėti su dviem vyrais, kuriems ant kaklo ištatuiruota juoda gyvatė. Jie įsitempė mane į automobilį ir reikalavo pasakyti, kur esi.

Lidija stengėsi kalbėti nerūpestingai, bet Čangui net širdis apmirė. Jis panardino plaštaką į vandenį norėdamas nuslėpti, kad ji staiga ėmė drebėti. Jis turi valdyti pyktį, o ne leistis jo valdomas. Jis pakėlė tamsias akis ir pažvelgė į Lidiją.

– Lidija Ivanova, paklausyk manęs. Turi laikytis kuo toliau nuo kinų miesto. Nesiartink prie jo ir būk atsargi net savo stovykloje. „Juodųjų gyvačių“ įkandimas nuodingas, be to, jie labai įtakingi. Jie žudo palengva, žiauriai ir...

– Nieko nenutiko. Jie mane paleido. Nebūk toks piktas...

Lidija jam šypsojosi ir jo širdis vėl ėmė tuksėti. Ji ranka persibraukė plaukus, tarsi pešdama iš galvos mintis, ir Čangas pirštų galiukais pajuto jos troškimą pasikalbėti apie visai kitus dalykus.

– Kur gyveni, Čangai Anlo?

Jis papurtė galvą.

– Tau geriau nežinoti.

– Šit kaip?

– Taip būsi saugesnė. Nieko apie mane nežinodama.

– Ar negalėtum pasakyti, kokį darbą dirbi?

– Ne.

Suirzusi ji prunkštelėjo, išpūtė skruostus, kaip kartais daro driežai, paskui pakreipė galvą ir viliokiškai jam nusišypsojo.

– Tai gal bent pasakysi, kiek tau metų? Ši žinia juk niekam nepakenks, ar ne?

– Ne, žinoma, ne. Man devyniolika.

Jos klausimai buvo tiesmuki, pernelyg asmeniški, bet Čangas suprato, kad Lidija nenorėjo būti nemandagi, todėl neįsižeidė. Toks jos būdas. Ji fančui, o iš svetimo velnio tikėtis subtilumo – tolygu laukti, kad rupūžė užgiedos kaip vieversys.

– O tavo šeima? Turi brolių arba seserų?

– Mano šeimos nariai nebegyvi. Visi.

– O, Čangai, užjaučiu.

Jis ištraukė rankas iš vandens kartu išlupdamas dumble sučiuptą varlę kvarkuolę.

– Ar tu alkana, Lidija Ivanova?

Čangas užkūrė laužą. Suvyniojęs į lapus, iškepė varlę ir upėje sugautas dvi nedideles žuveles. Lidija savo dalį suvalgė gardžiuodamasi, jam matant. Nudrožęs keturias vyteles, Čangas pagamino paprastas valgomąsias lazdeles ir mielai mokė Lidiją jomis naudotis liesdamas jos pirštus, lenkdamas juos ir padėdamas laikyti lazdeles. Kai nuo jų nukrito žuvis, ji taip nusijuokė, kad jiedviem virš galvų tyliai suošė gluosnių šakos, ir net upės deivė Lošen turėjo liautis klausiusis.

Lidija jautėsi taip laisvai, kad Čangas tokios jos dar nebuvo matęs. Iš jos kojų ir rankų dingo įtampa; nuo akių nuslinko šešėliai, o žvilgsnis prarado budrumą – iki šiol, matyt, tokią pat neatskiriamą jos asmenybės dalį kaip ir ugniniai plaukai. Jis suprato, ką tai reiškia: ji jaučiasi saugi. Tokia saugi, kad papasakojo, kaip būdama aštuonerių susilaužė ranką, mėgindama pamėgdžioti gatvės akrobatų daromą atbulinį salto. Kinė mergaitė iš abiejų pusių sutvirtino lūžusią ranką dviem bambukinėmis valgomosiomis lazdelėmis, kad ji galėtų saugiai grįžti namo. Motina ją išbarė, bet kai tik Lidija pasveiko, susitarė su viena rusų balerina, kad išmokytų jos dukterį taisyklingai daryti atbulinį salto. Norėdama jį parodyti, Lidija Ivanova staiga atsistojo, pašoko aukštyn ir apsivertė, o sijonas trumpai, bet nelabai gražiai užkrito jai ant galvos. Vėl atsisėdusi, ji nusišypsojo Čangui. Jam Lidijos šypsena patiko.

Čangas nusijuokė ir jai paplojo.

– Esi Driežo užtakio imperatorienė, – tarė jis ir žemai nulenkė galvą.

– Nemaniau, kad komunistai pripažįsta imperatorienes, – šypsodamasi pasakė ji ir aukštielninka išsitiesė ant smėlio, o pėdoms leido mirkti vėsiame vandenyje.

Čangas pagalvojo, kad Lidija traukia jį per dantį, bet nebuvo tuo tikras, tad nieko neatsakė, tik žiūrėjo į ją, gulinčią pavėsyje, truputį iškišusią liežuvį ir švelniai suspaudusią jo galiuką tarp lūpų, tarsi ragaudama nuo upės dvelkiantį gaivų vėjelį. Jos kūnas buvo lieknas, krūtys mažos, o pėdos kinų skoniui per didelės. Lidija nebuvo panaši į jokią kitą anksčiau pažinotą merginą. Ji atrodė tokia svetima ir ugninga, laužanti visas taisykles, ir vis dėlto keistai šildė Čangui krūtinę. Dėl tos šilumos jam buvo sunku su Lidija skirtis.

– Man jau metas, – švelniai tarė jis.

Lidija pasuko galvą ir pažvelgė į Čangą.

– Tikrai?

– Taip. Turiu eiti į laidotuves.

Ji išpūtė šviesiai rudas akis.

– Ar galiu eiti kartu?

– Tai neįmanoma, – kaip kirviu nukirto jis.

Jos įžūlumas būtų palaužęs net dievų kantrybę.

Jiedu stovėjo procesijos gale. Garsiai gaudė trimitai. Čangas jautė už nugaros merginą-lapę, jautė jos jaudulį ir pastangas laikytis kuo arčiau jo. Ji buvo neaukšta ir liekna kaip kinas berniukas, taigi drabužiai, kuriuos Čangas pasiskolino jai aprengti, – balta palaidinė, dukslios kelnės, iš veltinio pasiūti sandalai ir kūgiška plačiakraštė šiaudinė skrybėlė, – puikiai slėpė ją gedėtojų minioje. Bet Čangui vis tiek buvo neramu, kad ji čia.

Ar Juešengas būtų prieštaravęs? Ar jo laidotuvėse pasirodžiusi fančui sustiprino piktąsias dvasias, kurias žmonės mėgino nuvyti mušdami būgnus, lėkštes ir pūsdami trimitus? Ak, Juešengai, drauge mano, ji mane tikrai apkerėjo.

Net dangus buvo baltas, gedulo spalvos, net jis, rodos, gedėjo Juešengo. Iškilmingos procesijos priekyje riedantis vežimas su karstu buvo papuoštas baltomis šilkinėmis juostomis ir traukiamas keturių vyrų, apsirengusių baltais drabužiais ir taip reiškiančiais savo sielvartą. Budistų kunigai šviesiai violetinėmis skraistėmis mušė būgnus ir baltais žiedlapiais barstė link šventyklos vingiuojantį kelią. Kai žmonės aplink juodu ėmė grūstis, Čangas pajuto, kaip merginos skruostas brūkštelėjo jam per petį.

– Vaikinas ilgu baltu drabužiu ir su magua kepure, – tyliai sumurmėjo jis, – kniūbsčias išsitiesęs ant žemės už karsto, yra Juešengo brolis.

– O tas stambus vyras su...

– Ššš! Nekalbėk. Ir nuleisk galvą. – Čangas žvilgtelėjo sau per petį, bet nepastebėjo, kad kas nors būtų atkreipęs į juodu dėmesį. – Tas stambus vyras – Juešengo tėvas.

Jų žodžius užgožė kunigų giesmės.

– Ką tie žmonės mėto į orą?

– Netikrus, popierinius pinigus. Kad numaldytų dvasias.

– Gaila, kad jie netikri, – pro pat nosį praplevenus penkiasdešimties dolerių banknotui sušnabždėjo Lidija.

– Ššš!

Daugiau ji burnos nepravėrė. Gera buvo žinoti, kad lapė geba laikyti liežuvį už dantų. Procesijai lėtai judant prie šventyklos, Čangas pasinėrė į prisiminimus apie Juešengą ir jųdviejų ryšį. Čangui visuomet slėgė širdį dėl to, kad pastaruosius trejus metus Juešengas nei matėsi, nei kalbėjosi su tėvu, ant kurio labai pyko. Trejus ilgus metus. Protėviai nebus patenkinti, kad Juešengas neatliko sūnui privalomos pareigos pareikšti tėvui pagarbą, bet, kita vertus, gerbti tėvą jam buvo nelengva.

Šventykloje karstas buvo pastatytas prie altoriaus, priešais Budos ir deivės Kuanin statulas. Oras kvepėjo smilkalais. Vienuoliai garsiai giedojo maldas. Baltos vėliavos, baltos gėlės, geriausias maistas, vaisiai ir saldumynai – visa buvo padėta ir skirta Juešengui. Gedėtojai parklupę žemai nusilenkė kaktomis liesdami šventyklos grindis ir užtiesdami jas tarsi sniego antklodė. Tuomet prasidėjo deginimas. Vienuoliai giedojo maldas, persunktas dūmų, kylančių iš didelės bronzinės urnos, kurioje degė popierinės kopijos daiktų, kurių Juešengui prireiks kitame gyvenime: namas, įrankiai, baldai, kardas, šautuvas, net automobilis ir madžongo rinkinys, o svarbiausia – į foliją suvynioti aukso ir sidabro luitai. Viską prarijo liepsnos.

Žvelgdamas į kylančius ir dievų kvėpavimu virstančius dūmus, Čangas pajuto, kad į jo širdį po truputį grįžta ramybė. Peilio dūriui prilygstantis netekties skausmas malšta. Juešengas žuvo kaip didvyris. Dabar bičiulis yra saugus, viskuo aprūpintas ir savo darbą baigęs, bet gedėtojų minios priekyje žvilgsniu susiradęs vieno stambaus vyro figūrą, Čangas suvokė, kad jo paties darbas tik prasideda.

– Tu pargabenai mano sūnaus kūną ir už tai esu tau daug skolingas. Prašyk, ko nori.

Tėvas ryšėjo baltą galvos raištį. Jo švarkas ir kelnės buvo su pamušalu, išsiuvinėti baltais siūlais, ir dėl to jo pečiai atrodė platesni, o šlaunys storesnės, nei iš tiesų buvo. Per aptukusį liemenį perrišta juosta buvo papuošta perlais išsiuvinėta drakono figūra.

Čangas nusilenkė.

– Man buvo garbė pasitarnauti draugui.

Dručkis atidžiai nužvelgė Čangą. Tėvo lūpos buvo stipriai sučiauptos, akys – gudrios. Sielvarto Čangas jose nematė, bet, kita vertus, šis vyras nebuvo linkęs atvirai reikšti savo jausmų.

– Jei nebūtum atnešęs jo kūno man, jie būtų jam nukirtę galūnes ir išmėtę, kur papuolė. Kuomintango vyrai taip elgiasi, kad įbaugintų žmones. Mano sūnaus dvasia būtų sugaišusi daugybę metų, kol būtų radusi visas savo kūno dalis ir galėjusi grįžti pas protėvius. Ačiū tau už šią dovaną. – Jis nulenkė galvą prieš Čangą.

– Mano širdis džiaugiasi dėl tavo sūnaus. Jo dvasiai malonu bus žinoti, kad man atsilyginai.

Tėvas pažvelgė į Čangą tamsiomis, skvarbiomis akimis.

– Pasakyk, kokio atlygio nori, ir gausi.

Čangas atsargiai žingtelėjo arčiau ir tyliai tarė:

– Tavo sūnus žuvo dėl to, kuo tikėjo, norėdamas, kad kinai išgirstų ir suvoktų, ką kalbėjo Mao Dzedongas...

– Apie tai geriau man nepasakok. – Jis nusisuko piktai mostelėjęs ranka ir stipriai sukando dantis. – Sakyk, kokios dovanos nori.

– Spausdinimo mašinos.

Juešengo tėvas staiga giliai atsiduso.

– Tavo sūnaus spausdinimo mašiną sudaužė Kuomintango kareiviai.

– Aš pažadėjau. Gausi spausdinimo mašiną.

Čangas nusilenkė, bet ne žemai – vos linktelėjęs galvą.

– Labai pagerbsi savo sūnaus atminimą, Feng Tuhongai.

Juešengo tėvas atsuko Čangui savo plačią nugarą ir nužingsniavo ten, kur vyko gedulingi pietūs.

Jis turėjo parvesti lapę namo. Ji užtektinai pamatė. Jei pasiliks ilgiau, gali išsiduoti. Dabar svečiai jau nestovėjo sielvartaudami ir nuleidę galvas, – priešingai, vis užversdavo jas gerdami ryžių degtinę, vadinamą maotai, ir šnekučiavosi kaip būrys čirškiančių paukščių. Ja kas nors gali susidomėti. Čangas žvilgtelėjo per petį į Lidiją, besislepiančią jam už nugaros, ir staiga pagalvojo, kas būtų, jei nuimtų jai nuo galvos plačiakraštę šiaudinę skrybėlę. Gal jos plaukuose gyvenančios ugnies dvasios nuvilnytų per didžiulę svečių minią ir nudegintų jiems nuo liežuvių tiesą – kad Juešengui gyvam esant jie anaiptol nebuvo jam malonūs?

– Paprašei?

Tai buvo Kuan, jo bičiulė, su kuria jis kartu darbavosi rūsyje. Ji išdygo prieš jį staiga, apsirengusi ne baltai, o juodai, su kuprine ant pečių. Čangas nelaukė, kad ji ateis į laidotuves, nes gamykloje, kurioje ji dirba, pertraukos nebūna. Jis žengė kelis žingsnius toliau nuo Lidijos.

– Taip, paprašiau dovanos. Jis sutiko.

Nesitikėjusi tokio atsakymo, Kuan išpūtė tamsias, truputį įkypas akis.

– Tau pasisekė, kad vis dar turi galvą ant pečių, ji nenurėžta ir neįmesta į kibirą. – Ji pasilenkė arčiau. – Ar jis tave perspėjo? Kad daugiau nespausdintume atsišaukimų ir skelbimų?

– Ne. Juk nėra prasmės. Jis niekina mus taip pat kaip ir savo sūnų.

Kuan švelniai šyptelėjo.

– Neliūdėk, Čangai Anlo. Juešengas žuvo darydamas tai, kas teisinga, ir dabar džiaugiasi.

– Ir dar labiau džiaugsis, kai išlaisvinsime grandinėmis sukaustytą Kiniją, – aistringai sušnabždėjo Čangas. Ir, giliai įkvėpęs smilkalais kvepiančio oro, pridūrė: – O Juešengo tėvas mums padės, kad ta diena greičiau ateitų. Nesvarbu, nori jis to ar ne.