48

Čangas Anlo atsimerkė ir išvydo ją. Iš pradžių net neabejojo, kad tai dar vienas sapnas apie Lidiją, kuriuo jį miegantį apdovanojo dievai, bet pajuto jos ranką, tvirtai suspaudusią jam riešą, be to, kai prie jo lenkėsi, jos plaukų sruoga brūkštelėjusi pakuteno jam skruostą.

– Čia tikrai tu, – sušnabždėjo Čangas.

Ji nusišypsojo plačia nuostabia šypsena, nuo kurios Čangui apsalo širdis, ir staiga jis suprato, kad tai ne sapnas. Dar labiau pasilenkusi, Lidija jį pabučiavo, o jos lūpos buvo švelnios ir gundančios.

– Kad patikėtum, jog čia tikrai aš, – tyliai tarė Lidija.

Čangas trumpai ją apkabino, karščiuojančiu skruostu pajuto vėsų jos skruostą, įkvėpė gaivaus jos, ką tik iš lauko, plaukų ir odos kvapo, išgirdo jos gyslomis tekančio kraujo pulsą. Ji buvo tokia gyva. Kupina liepsnų. Rodės, prarasti ją – tai tarsi nuskęsti purve.

– Kaip jautiesi?

– Geriau.

– Rodos, dar karščiuoji.

– Bet viduje man jau geriau. – Čangas ištiesė ranką ir palietė liepsnas jos plaukuose. – Kai matau tave, karštinė traukiasi.

Lidija nusijuokė ir atsargiai padėjo galvą jam ant krūtinės. Pakelti jos neskubėjo. Čango pirštai slydo švelniais kaip šilkas, nepaklusniais plaukais, kuriuos bet kuri kinė mergina būtų ištepusi kvapiuoju aliejumi ir tvarkingai susisegusi arba susukusi į tvirtus kuodelius. Jam patiko jos plaukų laisvė.

– Lidija... – meiliai tarė Čangas.

Ji pakėlė galvą.

– Daug laiko neturime, – sumurmėjo ji ir per petį žvilgtelėjo į duris.

Jos buvo atidarytos ir, atsirėmęs į varčią, vilkėdamas juodą mokyklinę mantiją, tarpduryje stovėjo aukštas lieknas mokyklos direktorius, bet buvo atsukęs jiedviem nugarą, vienoje rankoje laikė dvokiančią cigaretę, kitoje – mokiniams skirtą pratybų sąsiuvinį. Jis apsimetė atidžiai skaitąs ir leido suprasti, kad nieko negirdi. Vis dėlto jiedu šnekėjosi pašnibždomis.

– O tavo tėvai?

– Kol čia būsi, jie man leido tave aplankyti tik du kartus. Bet apie tai, kas gali nutikti, kai iš čia išeisi, aš jiems nė žodžiu neužsiminiau. – Gelsvai rusvos jos akys spindėjo. – Noriu kai ką pasiūlyti.

Staiga ji susidrovėjo. Bet atrodė susijaudinusi.

Vienas nuo jos sklindančios ryškios šviesos spindulėlis prasklaidė Čangui krūtinėje viešpatavusią tamsą. Jis suprato, kad iš to siūlymo nieko gero nebus. Ištiesęs ranką palietė jos antakį ir ausį.

– Ką sumanei, kad tavo žodžiuose girdėti smarkus širdies plakimas?

Pasilenkusi arčiau, Lidija pažvelgė jam tiesiai į akis.

– Galėtume išeiti iš čia kartu.

– Šaipaisi iš manęs?

Bet staiga Čangui gerklėje sutvaksėjo viltis ir įkvėpė rankoms ir kojoms daugiau gyvybės.

– Ne, ne, aš rimtai. – Ji kalbėjo pašnibždomis. – Viską apgalvojau. Sakei, kad tau reikia palikti Dziunčou. Aš vyksiu drauge. Dar turiu šiek tiek pinigų, be to, galbūt man pavyks prasimanyti daugiau. Jų turėtų pakakti nusisamdyti valtininką, kad naktį perkeltų mudu per upę, o tada galėtume...

– Ne.

– Taip. Jei keliautume naktį, o dieną miegotume, būtume saugūs. Žinau, kelionė užtruktų, bet mums pavyktų nusigauti toli nuo čia, pasiekti kokį nors atokų kaimelį, aš apsivilkčiau kinišką palaidinę, užsidėčiau plačiakraštę skrybėlę kaip tada, per laidotuves, kad neatkreipčiau niekieno dėmesio, paskui išmokčiau kiniškai ir...

– Ne.

– Paklausyk manęs, mielasis, meile mano, tai mums vienintelė išeitis. Aš viską apgalvojau. Tu negali čia pasilikti, todėl kito kelio tiesiog nėra.

– Lidija... Lidija, liaukis.

– Nesu kvaiša. Tai netruks amžinai. Suprantu, kad pasveikęs ir sustiprėjęs norėsi grįžti į kurią nors iš komunistų stovyklų ir tęsti kovą su Čiang Kaišeku. Aišku, kad tai suprantu. Bet, – Čangas pamatė, kad jos skruostas švelniai nuraudo, tarsi flamingui mostelėjus švelniai rožiniu sparnu, – aš eisiu drauge. Žinau, kad Mao Dzedongo kariuomenėje moterys taip pat dalyvauja pratybose ir kautynėse, tad ir man niekas nesutrukdys tapti komuniste ir kovotoja už laisvę. Tiesa?

Po pamokų ji turėjo daug darbo. Pirmiausia reikėjo pasirūpinti suknele. Lidija per visą miestą nuskubėjo į madam Kamelijos siuvimo saloną.

– Dėkoju, madam Kamelija, suknelė vėl atrodo kaip nauja.

Grakščiai nuleidusi galvą (buvo pasidariusi nepriekaištingą šukuoseną ir makiažą), siuvėja nusilenkė.

– Nėra už ką. Pasistenkite daugiau jos nesušlapinti.

– Atlygį už darbą prašyčiau įrašyti į mano įtėvio sąskaitą.

– Žinoma, panele Parker.

Panelė Parker? Panelė Parker? Skuosdama link Meisono namų Riešutmedžių kelyje, Lidija nusijuokė ir papurtė galvą. Šiandien Polė mokykloje nepasirodė, tad Lidija norėjo sužinoti, ar draugė kartais nesusirgo. Po paskutinio susitikimo prie lovoje gulinčio Čango Anlo jos vis dar jautėsi nesmagiai, todėl juo labiau reikėjo patikrinti, ar Polė, negalėdama daugiau akyse matyti Lidijos, nesislapsto namuose. Tai būtų buvę siaubinga. Iki Riešutmedžių tako eiti reikėjo ilgai, tačiau bent jau popietė buvo visiškai giedra. Po vaiskiu ir žydru dangumi pasaulis atrodė didesnis, ir, nors pūtė šaltas vėjas, apšviestas saulės spindulių Dziunčou taip švytėjo, kad Lidija, kuri paprastai šiuo miestu šlykštėjosi, dabar jautė jam švelnų palankumą. Galbūt dėl to, jog netrukus ketino jį palikti.

Komunistų šalininkė. Lidija Ivanova, kovotoja už laisvę. Ištarė tuos žodžius garsiai ir jai patiko. Net pamėgino trumpai įsivaizduoti, kaip skambėtų „Lidija Čang“, arba, kaip įprasta sakyti Kinijoje, „Čang Lidija“. Leido šiam garsui vilnyti savo smegenų vingiais, bet suprato žengusi pernelyg toli į nežinomybę. Tam Lidija dar nebuvo pasiruošusi. Čangas Anlo nesutiko. Ir suprantama. Ji žinojo, kad nesutiks. Čangas rūpinasi jos saugumu. Bet ji matė jo veido išraišką. Jis buvo tvirtai sučiaupęs lūpas, kad netyčia neišsprūstų žodžiai, galį jį išduoti. Iš nuostabos Čangas net akis išpūtė. Lidija matė, kad giliai krūtinėje Čangui tarsi kažkas trūko, o stipriai jį apkabinusi pajuto smarkiai plakant jo širdį.

Jis ištarė „Ne“. Bet giliai širdyje jos sprendimui pritarė.

Ji pasirinko trumpesnį kelią per vargingus Tarptautinės stovyklos rajonus: nusileido apsnigtu taku, besidriekiančiu už Šv. Gelbėtojo bažnyčios ir vedančiu per nedidelį parką. Tiesą sakant, tai buvo ne parkas, o veikiau apleistas žemės plotas su keliomis girgždančiomis sūpynėmis ir pernelyg tankiai sužėlusiais krūmynais. Dar žingsniuodama taku Lidija pamatė automobilį. Pastatytą po eile neaukštų, tolimajame parkelio pakraštyje augančių medžių, atokiau nuo niūrių blokinių namų. Mašiną Lidija pažino iš karto. Tai buvo didžiulis tviskantis „Buick“ markės automobilis. Jis priklausė Polės tėvui. Gelsvai rusvas ir juodas sedanas su plačiomis paminomis, apšviestomis vėlyvos popietės saulės ir tviskančiomis į nuotekų griovius pridrėbto purvino pilkšvo sniego fone.

Lidija neįsivaizdavo, kodėl mašina čia stovi, bet jei Meisonas važiuoja namo, tai tikrai galėtų ją pavežti, o pakeliui papasakotų, kas nutiko Polei. Ji pasuko prie automobilio. Mašina stovėjo užpakaliu į ją, todėl Lidija matė tik didelį atsarginį ratą ir aukštą užpakalinį stiklą. Viduje, rodos, nieko nebuvo. Bet žvilgtelėjusi pro langą Lidija pamatė viduje kažką judant. Atsargiai prislinko prie šono. Kad geriau matytų. Ir išvydo tai, ko nenorėjo matyti. Kristoferį Meisoną, tik su marškiniais ir liemene. Jis buvo išsitiesęs kniūbsčias ant priekinės sėdynės, rudi jo plaukai ant pakaušio ritmingai šokčiojo ir sūpavosi, o rankos slydo kūnu, kurį buvo užgulęs.

Valentinos kūnu.

Lidija apsisuko ir pasileido bėgti.

– Sveika, Lidija. – Polė neatrodė pasiligojusi. Ir neapsidžiaugė, pamačiusi ant slenksčio Lidiją.

– Šiandien nebuvai mokykloje.

– Nebuvau. Sergu.

– O, užjaučiu.

– Kažko užvalgiau.

– Suprantu.

Įsivyravo nejauki tyla. Lidija ėmė nerimauti, kad Polė nepakvies užeiti.

– Atnešiau tau nusirašyti naujo semestro tvarkaraštį. Ir kelis kontūrinius žemėlapius, su kuriais dirbome per geografijos pamoką.

Atsisegusi mokyklinį portfelį, Lidija ėmė jame raustis.

– Hm... Ačiū. – Polė žingtelėjo atatupsta, nusukusi savo dideles akis nuo Lidijos. – Užeik. Nori kakavos? Mama išėjo į bridžo klubą, bet paliko iškeptą imbierinį pyragą. Gal norėtum gabalėlio?

– Ačiū, mielai.

Polė nusivedė draugę į virtuvę. Daugumoje namų virtuvės niūrios, skirtos tik tarnams, bet kadangi Antėjai Meison taip patiko plakti putėsius ir kepti pyragus arba bandeles, Meisonų virtuvė buvo šviesi ir šiuolaikiškai įrengta. Grindys išklotos linoleumu, sienos išklijuotos plytelėmis, be to, čia stovėjo viryklė emaliuotu, marmurą imituojančiu paviršiumi, nepalyginamai puikesnė už įprastą juodą ketaus viryklę. Už viryklės įrengtoje indų plovykloje Lidija girdėjo du besidarbuojančius ir tyliai kiniškai besikalbančius tarnus. Polė nepratarė nė žodžio, tik susikaupusi pašildė pieną ir šaukštu įbėrė į puodelius kakavos.

Tylą užpildė Lidija, tarškėdama apie pirmą dieną mokykloje ir apie tai, kad Džeimsas Malkainas atėjo į pamokas sugipsuota koja, mat mėgindamas pasiimti įstrigusį aitvarą nukrito nuo garažo stogo. Polė atsakė jai vien šypsena. Joms abiem gurkšnojant karštą kakavą, Lidija pajuto, kad sušalę jos pirštai atsigauna, bet protas vis dar negali atitokti nuo patirto sukrėtimo.

Valentina. Mašinoje.

Kodėl?

O Polė vis dar vengė pokalbio. Spoksojo į savo kakavos putas švelniai pūsdama gėrimą, kad greičiau atvėstų.

– Pole, jis išėjo, – tarė Lidija.

Draugė pagaliau pakėlė į Lidiją rūpesčio kupinas akis ir jų žvilgsniai susitiko.

– Kas?

– Puikiai žinai, kas. Čangas Anlo.

– Kur išėjo?

– Nežinau.

– Ar jį išsivedė kareiviai?

– Ne. Jis paspruko. Todėl tau daugiau nereikia nerimauti dėl... Na, pati supranti... Dėl to, ką matei.

Polė giliai, su palengvėjimu atsiduso.

– Džiaugiuosi...

– Aš taip pat.

Jiedvi tyliai viena kitai nusišypsojo, o tada, padėjusi savo puodelį ant stalo, Lidija priėjo ir Polę apkabino. Gležną Polės kūną kaustanti įtampa akimirksniu atslūgo ir ji stipriai suspaudė Lidiją glėbyje. Merginos nusijuokė ir, pasijutusios daug laisviau, nusinešė kakavą į svetainę.

– Palauk čia, Lidija, aš nubėgsiu į savo kambarį ir persipiešiu žemėlapius. Ilgai neužtruksiu. Valgyk pyragą.

Vos tik Polė dingo iš akių, Lidija paliko svetainę ir, ant pirštų galų koridoriaus parketu nutykinusi prie Kristoferio Meisono darbo kambario, pamėgino atidaryti duris. Jos buvo neužrakintos. Nežinia kodėl, bet tai ją nuvylė. Jei palieki duris neužrakintas, vadinasi, neturi ko slėpti, tiesa? Lidija įsmuko į kabinetą ir uždarė duris. Kambarys buvo niūrus. Langinės privertos, o aukštos prie sienos stovinčios knygų lentynos atrodė... bauginančiai. Lidija pasijuto tarsi uždaryta. Tarsi įkliuvusi į spąstus. Staiga nugara nusirito šiurpo banga ir ji, norėdama nuvyti šalin tokias kvailas mintis, papurtė galvą.

Rašomasis stalas. Štai nuo ko reikėjo pradėti. Lidija vikriai priėjo prie jo ir pačiame viduryje rado tvarkingai padėtą 1929 metų darbo kalendorių. Ji skubiai pervertė sausio pradžiai skirtus puslapius ir vėl pamatė tą ryškų juodą įrašą. Pirmadienis. Pusę ketvirtos. V. P. Jau ne V. I. „Valentina Parker“. Staiga Lidija pajuto nenugalimą norą sviesti tą prakeiktą darbo kalendorių pro langą.

Paskui skubiai panaršė po stalčius. Juose nerado nieko įdomaus. Išskyrus ginklą. Jis, tarsi savotiškas įspėjimas, gulėjo viršutiniame dešiniajame stalčiuje, po minkštu gelsvu skudurėliu dulkėms šluostyti. Lidija jį paėmė. Tai buvo kariškas ginklas, revolveris, sunkesnis, nei ji tikėjosi, atsiduodantis tepalu. Prisimerkusi ji pažvelgė pro taikiklį, nukreipė revolverio vamzdį į duris, nuleido saugiklį, vėl jį pakėlė, bet paspausti gaiduko nesiryžo, o tada padėjo jį atgal. Dar pasirausė. Tik namų ūkio sąskaitų knygos, rašomasis popierius, du paauksuoti parkeriai, kuriuos prieš tris mėnesius ji tikriausiai būtų nugvelbusi, ir keli laiškai iš Anglijos. Bet juose nebuvo nieko, kas Lidijai galėjo būti naudinga, tik nieko verti tauškalai apie kažkokią Dženifer ir kažkokį Geilordą. Dar iš nefrito ištekinta prespapjė. Dėžutė cigarų. Žirklutės nagams kirpti. O apatiniame stalčiuje – jo katino Achilo nuotrauka. Koks nusivylimas...

Staiga kilo triukšmas. Lidija sustingo. Įtempė klausą. Išgirdo koridoriumi einančių tarnų žingsnius. Lengviau atsikvėpusi uždarė stalčių ir ėmė žvalgytis kitur. Dėmesys nukrypo į aukštą ąžuolinę komodą kambario kampe. Su didelėmis žalvarinėmis rankenomis. Trys viršutiniai stalčiai buvo prikrauti butelių, sprendžiant iš kvapo, pripiltų kažkokių chemikalų, dar juose buvo ryšulys fotografijos popieriaus, kartoninė dėžė, pilna negatyvų juostelių, o ant jų – plokščias sidabro spalvos butelis. Lidijai dingtelėjo, kad Meisonas, matyt, yra aistringas fotografas, pats ryškinantis juostas ir darantis nuotraukas. Tai paaiškintų ir jo apsilankymą bibliotekoje, kai ji anąkart jį ten užklupo. Ir tuomet Meisonas vartė knygą apie fotografiją.

Trūktelėjusi apatinį stalčių, Lidija vėl atgavo viltį. Užrakintas. Vadinasi, yra ką slėpti.

Ji taip ir žinojo. Neskubėdama atidžiai apsidairė po darbo kambarį. Rašomajame stale raktų nėra. Jei tai būtų jos darbo kambarys, kur ji slėptų raktus? Knygų spintoje. Kur kitur. Lidija pasiklausė, ar neišgirs laiptais lipančios Polės. Tyla. Tada pirštais skubriai perbraukė per knygų nugarėles ir lentynas. Vienas iš tomelių turėjo būti tuščiaviduris, skirtas raktui paslėpti. Jei Meisonas taip ir padarė, nėra vilties to rakto rasti. Nė menkiausios vilties. Užuot traukiusi knygas, Lidija prisitraukė didelį odinį Meisono rašomojo stalo krėslą, užsilipo ant jo ir, iškėlusi ranką sau virš galvos, ėmė apgraibomis tikrinti knygų lentynos viršų. Nieko. Šiek tiek dulkių. Negyvas voras. Pasitraukusi krėslą, ji ėmė tikrinti kitos lentynos viršų. Šį kartą užčiuopė metalą.

– Lidija!

Polės balsas. Ji tebebuvo viršuje. Lidija mitriai nušoko nuo krėslo ir truputį pravėrė duris.

– Ką?! – atsiliepė.

– Beveik baigiau.

– Neskubėk.

– Ilgai netruksiu.

Lidija vėl uždarė duris, liuoktelėjo ant krėslo ir pasiėmė tą metalinį daikčiuką. Raktas. Jis gulėjo jos delne. Lidijai išdžiūvo burna. Ji nebuvo tikra, ar nori sužinoti, kas tame stalčiuje. Bet jai galvoje jau kirbėjo įtarimai. Giliai įkvėpusi, ji lėtai iškvėpė, kaip buvo parodęs Čangas, o tada priėjo prie komodos ir pasilenkė prie apatinio stalčiaus. Raktas spynelėje pasisuko lengvai, o ir stalčius išsitraukė be jokio vargo, tarsi būtų buvęs dažnai darinėjamas.

Jis buvo pilnas nuotraukų. Tvarkingai sudėtų į krūveles, sulenktų ir surištų gumelėmis. Lidija jas pasklaidė. Visose tose nuotraukose buvo nufotografuotos nuogos moterys. Lidija jautė, kad turėtų susidrovėti, bet tam neturėjo laiko. Iš eilės imdama ryšelį po ryšelio, ji greitai ėmė tas nuotraukas peržiūrinėti. Vienoje pamačiusi juodaodę merginą, kuriai ant strėnų buvo užsilipęs juodas kurtas, iš pasišlykštėjimo net sudrebėjo, bet žiūrėti nesiliovė ir toliau atidžiai žvelgė į moterų veidus. Dauguma jų – bejausmiai, ryškiai išdažyti. Tikriausiai jos prostitutės. Tokių veidų Lidija buvo mačiusi ir gatvėse, ir prieplaukos rajone, prie užeigų. Penktame ryšelyje ji pagaliau rado, ko ieškojo. Nepadorią nuotrauką lieknos europietės moters, gulinčios ant kilimą atstojančio lokio kailio, vieną ranką atsainiai atmetusios virš galvos, pirštus suleidusios į ilgus vešlius savo plaukus, apnuoginusios krūtis. Krūtų speneliai buvo nudažyti tamsia spalva. Ji tysojo praskėtusi kojas, vieną pirštą įkišusi į tankius tarpkojo plaukus, pro kuriuos neaiškiai buvo matyti blyški oda. Putlios moters lūpos šypsojosi, bet tamsios akys atrodė tarsi negyvos.

Valentina.

Staiga Lidija sukūkčiojo ir suvirpėjo visu kūnu. Siūbtelėjusi didžiulė pykčio ir gėdos banga jos vos neuždusino. Sukandusi dantis pajuto, kad jai dega skruostai. Peržiūrėjo likusias nuotraukas. Rado dar keturias, kuriose buvo nufotografuota Valentina. Dvidešimt su Antėja Meison. Dvi su Pole.

Lidija vos susilaikė nerėkusi.

Nuotraukas įsikišo į mokyklinį porftelį.

– Baigiau, – vėl atsklido Polės balsas. Nuo laiptų viršaus.

Saiga apsisprendusi, Lidija skubiai išėmė iš portfelio visas knygas ir susikimšo į jį visas iki vienos negatyvų juosteles. Įmetė raktą į apatinį stalčių; paspyrusi koja, jį uždarė ir, po viena pažastimi suspaudusi knygas, o po kita – portfelį, išėjo iš kabineto.

– Juk neprieštarauji, ar ne, mieloji?

– Ne, visai ne. Man reikia ruošti namų darbus.

Lidija nenuleido nuo motinos akių, žvilgsniu sekdama kiekvieną jos piršto – to piršto, – kuriuo ji dabar vartė naujausio „Paris World“ numerio puslapius, judesį ir kiekvieną plaukų krestelėjimą, kai ji degdavosi dar vieną cigaretę. Kodėl? Šis klausimas Lidijai vis nedavė ramybės. Kodėl Valentina taip pasielgė? Prakeikimas, prakeikimas, prakeikimas. Kodėl?

Valentina kreipėsi į Alfredą:

– Mes ilgai neužtruksime, ar ne, mano angele?

Alfredas ir Lidija trumpai susižvalgė. Tą rytą pakeliui į darbą jis vežė Lidiją į mokyklą ir ji užsiminė, girdi, dėl to nutikimo su Čangu Anlo ir kareiviais Valentina atrodo truputį įsitempusi. Gal būtų neblogai šį vakarą ją kur nors nusivedus? Gal pavakarieniauti į klubą? Gal pašokti „Flamingo“ klube? Pastarasis sumanymas Alfredui labai patiko.

– Na nežinau, kada tiksliai grįšime, – tarė jis ir, neslėpdamas susižavėjimo, pažvelgė į žmoną. O ji atrodė nuostabiai. Vilkėjo naują, dailią, baltą ir juodą vakarinę suknelę gilia iškirpte, išryškinančia putlias jos krūtis. Lidija į jas žiūrėti negalėjo. Nebe. Po to, ką buvo mačiusi.

Alfredas padavė žmonai audinių kailių movą rankoms ir padėjo apsivilkti kailinius.

– Linkiu gerai praleisti laiką, – linksmai pasakė Lidija.

Ir, vos išgirdusi iš kiemo išvažiuojant jų automobilį, tekina užlėkė laiptais ir išsitraukė žaliąją suknelę.

– Žvirbliuk, moi vorobušek, maniau, jau visai pamiršai senąją damą.

– Ne, niet, atėjau. Šį kartą net turiu oficialų kvietimą, – paaiškino Lidija ir pamosavo storo popieriaus atviruku reljefiškomis raidėmis.

– Kaip puiku, – patenkinta sukikeno ponia Zarija, ir pavojingai arti suliulėjo jos krūtys. Ji įsikibo Lidijai į parankę. – Ir atrodai gana žaviai. Su šia gražia žalia suknia, galima sakyti, esi jau suaugusi.

– Tokia suaugusi, kad galiu šokti?

Keistai koketuodama, ponia Zarija sušlamėjo plačiu taftos sijonu.

– Galbūt, vozmožno. Turi palaukti, kol tave kas nors pakvies.

Serovų vila prancūzų kvartale, Lamarko gatvės gale buvo prabangesnė, nei Lidija tikėjosi, su kolonomis, portikais ir ilga, pusračiu einančia įvaža, prigrūsta automobilių su vairuotojais. Pokylių sales apšvietė krištoliniai sietynai, čia jau buvo susirinkę šimtai svečių, pasipuošusių elegantiškais vakariniais drabužiais. Jai ausyse iš visų pusių skambėjo linksmai tariami rusiški žodžiai: „Dobryj večer. Labas vakaras. Kak požyvajete? Kaip laikotės? Kak torgovlia? Kaip prekyba?“

Ponios Zarijos pristatoma svečiams, Lidija nepamiršo kartoti: „Očenj prijatno. Labai malonu“, bet jų vardų ir pavardžių įsidėmėti nesistengė. Mat atėjo čia ieškodama tik vieno žmogaus. O jo niekur nebuvo matyti. Bent jau kol kas. Iš pradžių Lidija laikėsi prie ponios Zarijos, mat ją, atsidūrusią šiame naujame spindinčiame pasaulyje, nuo ponios sklindantis pažįstamas naftalino kvapas ir ramino, ir drąsino. Paflirtuoti su Zarija ir pabučiuoti Lidijai rankos priėjo senas ponas su žandenomis ir į caro Nikolajaus kaip du vandens lašai panašia barzda, tuo metu moterys, mūvinčios ilgas baltas pirštines, vaikštinėjo po kambarius demonstruodamos tviskančius papuošalus ir rusišką temperamentą. Netrukus Lidija susipainiojo ir liovėsi skaičiavusi jai pro šalį plaukiančias deimantais papuoštas diademas.

Ji svarstė, ką apie visa tai pasakytų Čangas Anlo. Kiek daug ginklų būtų buvę galima nupirkti už vieną vienintelį tokį deimantą... Arba kiek daug tuščių pilvų būtų buvę galima pamaitinti pardavus stambius auksinius štai tos storulės auskarus. Tokios mintys Lidiją nustebino. Tai buvo Čango Anlo mintys. Tik jos galvoje. Ir tai Lidijai patiko. Tai, kad į visus šiuos turtus gali žvelgti ne kaip į geidžiamus daiktus, o kaip į priemonę atkurti pažeistą visuomenės pusiausvyrą, jai buvo visiškai nauja patirtis. Pusiausvyra. Čangas sakė, kad ji būtina. Tačiau Lidijos žvilgsnis užkliuvo už vyro nupenėto kuilio pilvu ir putliais pirštais, ant kurių tviskėjo stori auksiniai žiedai, imančio nuo sidabrinio padėklo taurę šampano ir nė kreiva akimi nežiūrinčio į tą padėklą laikantį tarną kiną. Tarno veidas buvo sulysęs, o žvilgsnis klusnus. Tad kokia gi čia pusiausvyra?

Lidija pasijuto tokia priblokšta, kad net pašiurpo. Ne tik naujos mintys kirbėjo jai galvoje, bet ir į pasaulį ji žvelgė visai kitomis akimis. Rodės, ji palengva tapo komuniste.

– Lidija Ivanova, džiaugiuosi, kad galėjote atvykti. – Tai buvo grafienė Serova, didinga, kaip visada, vilkinti gelsvai rusvo atlaso suknią aukšta apykakle ir plačiu klostuotu sijonu, gausiai nusagstytą perlais. – Kaip matau, šį vakarą apsivilkote kitą suknią. Jau buvau bepradedanti manyti, kad tą vieną teturite. Žalia spalva jums nuostabiai tinka.

Lidiją šis įžeidimų ir komplimentų mišinys sutrikdė.

– Dėkoju už kvietimą, grafiene. – Šį kartą Lidija reveranso nepadarė. Kodėl būtų turėjusi? – Ar jūsų sūnus taip pat čia?

Grafienė Serova pervėrė Lidiją šaltomis žydromis akimis ir, nieko neatsakiusi, nukreipė žvilgsnį į ponią Zariją.

– Olga Petrovna Zarija, kak molodo vy vygliadite, kokia jauna šį vakarą atrodote.

Patenkinta ir didžiuodamasi, ponia Zarija padarė nedidelį reveransą, o ką atsakė, Lidija neišgirdo, nes grafienei už nugaros stovinti jauna moteris juoda suknele, – matyt, jos palydovė ar patarnautoja, – pasilenkė prie Lidijos ir rusiškai sumurmėjo:

– Jis pokylių salėje.

Lidija atsiprašė ir patraukė ten, kur skamba muzika.

Ta moteris tiesiog tviskėjo. Vilkėjo blizgančiais žvyneliais išsiuvinėtą suknią, sukirptą ir pasiūtą taip, kad vienas petys būtų apnuogintas, sėdėjo prie fortepijono pokylių salės gale, o raudonai lakuoti dramblio kaulo spalvos klavišais slystančių pirštų nagai atrodė ryškesni, nei iš tiesų buvo. Ji skambino šiuolaikinį Lidijai girdėtą kūrinį. Kažką iš Šostakovičiaus, kažką dekadentiška. Švelnūs kaip šilkas, garbanoti ir šviesūs pianistės plaukai siūbavo muzikos ritmu. Ši pernelyg dramatiška skambinimo maniera Lidiją iš karto suerzino. Bet kodėl grafienė nepakvietė skambinti Valentinos? Lidija nusisuko, mat vos pagalvojusi apie Valentiną prisimindavo stalčiuje rastas nuotraukas ir pajusdavo šleikštulį. Užuot žiūrėjusi į pianistę, ji apsižvalgė po salę.

Salė buvo graži. Ant aukštų lubų buvo išpiešti raumeningi didvyriai ir miglose skendinčios deivės, žvelgiančios žemyn, į blyškias išblizgintas buko grindis. Ant sienų buvo pakabinti didžiuliai šeimos narių ilgomis nosimis ir pasipūtusiais žvilgsniais portretai, – matyt, tyčia, kad silpnų nervų svečiai pasijustų priblokšti. Išblizginti veidrodžiai atspindėjo daugybę sietynų skleidžiamos šviesos spindulėlių ir siuntė juos atgal į salę, kad ryškiau apšviestų plačiai besišypsančius, iš vieno salės galo į kitą ir vėl atgal plaukiančius šokėjus. Tačiau Lidijos žvilgsnis netrukus stabtelėjo prie būrelio ponų, stovinčių priešais ilgas aksomines portjeras ir įsitraukusių į pokalbį. Pamačius kampuotą nugarą aukšto vyro rudais, labai trumpais plaukais, vilkinčio nepriekaištingu vakariniu kostiumu, Lidijai užvirė kraujas.

Ji žengė tiesiai prie jo.

– Aleksejau Serovai, – šaltai tarė. – Norėčiau pasikalbėti.

Ir palietė juodą jo petį.

Tuoj pat atsisukęs, jis pasveikino jaunąją viešnią džiugia šypsena, bet tai Lidiją tik dar labiau įsiutino. Ji troško tėkšti Serovui per veidą.

– Labas vakaras, panele Ivanova, kaip malonu, kad šį vakarą galėjote prie mūsų prisidėti. – Spragtelėjęs pirštais, jis davė ženklą prie sienos stovinčiam tarnui ruda livrėja. – Taurę gėrimo mano viešniai.

– Ačiū, nenoriu. Aš ilgai nepasiliksiu.

Išgirdus nedraugiškus Lidijos žodžius, pailgą jo veidą iškreipė nepasitenkinimo grimasa. Jis pažvelgė į ją taip atidžiai, kad Lidija jo akių rainelėse pastebėjo mažyčius aukso spalvos taškelius.

– Ar kas nors atsitiko? – Aleksejus nuo kaktos iki pat pakaušio delnu persibraukė tankius trumpus plaukus. Tai buvo pirmas kartas, kai Lidija pamatė jį išsidavus, kad jaučiasi sutrikęs.

– Norėčiau šnektelėti. Jei galima, akis į akį.

Truputį atlošęs galvą ir atkišęs ilgą nosį, Aleksejus Serovas pažvelgė žemyn į Lidiją vos pastebimai šypsodamasis. Bet jai nerūpėjo nei primerktos jo akys, nei tamsios jas dengiančios blakstienos. Lidijai Aleksejus tebuvo dar vienas vyras, turintis ką slėpti.

– Žinoma, panele Ivanova.

Jis tvirtai suėmė Lidiją už alkūnės ir, lengvai skindamasis kelią per šokėjų poras, nusivedė ją prie durų, iš tolo atrodančių kaip veidrodis vynuogienojais išdrožinėtais ir paauksuotais rėmais. Aleksejus vėl pademonstravo savo rankų mitrumą. Jiedu įžengė į belangį kambarėlį, kuriame nebuvo nieko, išskyrus žalsvą šezlongą ir daugybę prie sienų pritvirtintų žvėrių galvų iškamšų. Į Lidiją piktai žvelgė šernas beveik trisdešimties centimetrų iltimis. Ji nusisuko ir ryžtingu mostu išlaisvino alkūnę iš Aleksejaus gniaužtų.

– Aleksejau Serovai, jūs – melagis ir niekšas.

Jis pasijuto išmuštas iš pusiausvyros, bet puikiai tai nuslėpė. Ranka neskubėdamas persibraukė smakrą ir Lidija pastebėjo, kad jo marškinių rankogaliai susegti auksinėmis skarabėjų formos sąsagomis.

– Jūs mane įžeidžiate, panele Ivanova.

– Ne, tai jūs mane įžeidžiate, jei manote, kad nesusiprotėsiu, kas atsiuntė į mano namus Kuomintango kareivius.

– Kareivius?

– Taip. Ir abu žinome, kodėl.

– Atleiskite, nesuprantu, apie ką jūs...

– Nereikia. Neaušinkite burnos ir nemėginkite to neigti. Šlykštus jūsų melas kyla iš nuotekų griovio ir tik dar labiau mane įžeidžia. Per jus dabar jau galėjau tūnoti kalėjime. Suprantate? O mano... bičiulis... būtų miręs. Todėl šį vakarą atėjau jums pasakyti... – Lidija pajuto, jog kalba vis labiau karščiuodamasi, prarasdama ketintą išreikšti panieką. – ...pasakyti, kad jūsų sumanymas žlugo ir esate paskutinė padugnė. Susmirdęs suskis, dulkinamas Čiang Kaišeko ir jo pilkųjų velnių. Dedatės esąs mano draugas, o iš tiesų...

– Liaukitės, Lidija.

– Ne, nesiliausiu, jūs niekše. Jūs mane išdavėte!

Jis suspaudė Lidijai rankas ir stipriai ją papurtė.

– Liaukitės.

Aleksejus pasilenkė prie jos. Kelias akimirkas jiedu rūsčiai žvelgė vienas į kitą. Lidija išgirdo, kaip jis, tramdydamas pyktį, nurijo seiles.

– Paleiskite mane, – piktai tarstelėjo ji.

Aleksejus patraukė rankas.

– Sudie, – tarė Lidija, šiuo vienu žodžiu stengdamasi perteikti visą krūtinėje glūdintį šaltį. Ir ryžtingai žengė prie durų.

– Lidija Ivanova, dėl Dievo meilės, koks nelabasis jus apsėdo? Kaip drįstate atėjusi čia svaidytis kaltinimais ir išeiti neišklausiusi mano atsakymo? Kas manote esanti?

Lidija sustojo, ir nors jau buvo uždėjusi ranką ant žalvarinės bumbulo formos durų rankenos, vis dėlto jos nepasuko. Į tą niekšą, tą išdaviką žiūrėti negalėjo. Kambaryje trumpai įsivyravo tyla, tik negyvi žvėrys spoksojo stiklinėmis akimis. Ji girdėjo savo širdies plakimą.

– Dabar paklausykite, ką noriu pasakyti. – Jis kalbėjo stebėtinai ramiai. – Apie kareivius jūsų namuose nieko nežinau.

– Eikit po velnių su savo melu.

– Aš neišdaviau jūsų. Nei jūsų bičiulio komunisto. Apie tai, ką mačiau jūsų namuose, niekam neprasitariau, prisiekiu.

– Melagio priesaika nieko verta.

Išgirdusi Aleksejų piktai įkvepiant, Lidija pajuto pasitenkinimą.

– Sakau tiesą, – primygtinai pakartojo Aleksejus, ir Lidija suprato, kad jei ji būtų vyras, jis būtų jai trenkęs.

– Kodėl turėčiau jumis tikėti?

– O kodėl ne?

Ji atsisuko.

– Nes niekas kitas negalėjo atsiųsti kareivių suimti Čango Anlo, tik jūs.

– Tai visiška nesąmonė. O virėjas?

– Vai?

– Manote, jis nežinojo? Panele Ivanova, jei jums atrodo, kad tarnai nežino, kas vyksta namuose, tai dar daug ko turite išmokti.

Lidija suglumo.

– Vai?

Aleksejus Serovas vėl buvo padėties šeimininkas. Jo kūną kaustanti įtampa palengva slūgo ir jis grakščiai mostelėjo ranka į tą pusę, kurioje, matyt, buvo įsikūrę šių namų tarnai.

– Jų akys mato pro uždarytas duris, o ausys girdi dar neištartas mintis.

– Bet kodėl Vai būtų turėjęs?..

– Dėl Kinijos dolerių, žinoma. Matyt, už tą informaciją jam gerai sumokėjo.

– Prakeikimas...

Lidija pajuto, kad jai nusviro pečiai ir sulinko nugara. Pamėgino gelbėtis stebeilydamasi į iškimštą lūšies galvą, į plunksniškus jos ausų galiukus. Žvėries ausys buvo pastatytos, budrios, pasiruošusios klausytis jos pasiaiškinimų.

– Po velnių... – burbtelėjo Lidija.

– Prisiekiu, aš jo neišdaviau. Jūsų taip pat, – tyliai pasakė Aleksejus Serovas.

Lidija prisivertė pažvelgti jam į akis. Tai buvo sunku. Pyktis liejosi lengvai. Atsiprašyti gerokai sudėtingiau.

– Atleiskite...

Lidija troško išeiti pro duris. Į šaltą orą, kol dar neištirpo iš gėdos ir nepavirto šlykščia bala, telkšančia ant šių puikių marmuro plokštėmis išklotų grindų. Liežuvis jos burnoje, rodės, tarsi ištino. Jai buvo sunku tarti žodžius.

– Atsiprašau, Aleksejau Serovai.

Jis nenusišypsojo. Iš primerktų jo akių Lidija negalėjo spręsti, ką jis galvoja, be to, net nebuvo tikra, ar nori sužinoti.

– Priimu jūsų atsiprašymą, panele Ivanova. – Aleksejus mandagiai nusilenkė. Sumušė kulnais ir tas negarsus kaukštelėjimas ją išgąsdino. Tokio garso galima laukti iš budelio, netrukus nukirsiančio tau galvą. Serovas atkišo jai ranką. – Ar galėčiau palydėti jus atgal į pokylių salę? Mūsų pokalbis baigtas.

Ji dvejojo.

– O kad patvirtintumėte atnaujintą mūsų draugystę, tikiuosi, suteiksite man garbę ir leisite pakviesti kito šokio.

Ir tada jis nusišypsojo, iš lėto ir erzinamai, tarsi suprasdamas, kiek jai tai kainuos.

– Praeitą kartą sakėte, kad esu per jauna su jumis šokti, – pamėgino išsisukti Lidija. Dabar pasaulyje yra tik vienas vaikinas, kurio glėbyje ji norėtų skrieti parketu.

– Tai buvo prieš pusę metų. Tuomet dar buvote vaikas. O dabar tikrai atrodote kaip jauna graži moteris.– Aleksejus kilstelėjo vieną antakį. – Nors ir nesielgiate kaip suaugusi.

Lidija nesusilaikiusi nusijuokė.

– O Dieve, Aleksejau, man labai gaila, kad laiku neprikandau liežuvio. Kai pasistengiu, galiu visai padoriai elgtis, bet nežinia kodėl užklumpate mane pačiomis sunkiausiomis akimirkomis.

– „Susmirdęs suskis, dulkinamas Čiang Kaišeko.“ Tas epitetas man padarė įspūdį.

Lidija paėmė jį už rankos.

– Eime šokti.

Kuo greičiau pašoks ir baigs šį reikalą, pamanė ji, tuo bus geriau.