65

Laikas Lidijai atrodė tarsi išsibarstęs. Dienos bėgo, bet nebuvo nei dienos, nei nakties. Prieš akis šmėsčiojo migloti ir beprasmiai vaizdai. Iš jų išsiskyrė ir jos dėmesį patraukė tik susitikimas su Pole.

– Lidija, atleisk man. – Polė stovėjo prie jos namų durų, rankose laikydama į šilkinį audeklą suvyniotą ir šviesiai violetiniu kaspinu perrištą dėžutę migdolinių sausainių. – Atleisk, Lidija. Aš tik norėjau tau padėti.

Lidijai buvo nelengva. Įveikti pyktį. Bet ji tarė sau, kad jei Polės liežuvis nebūtų paskatinęs Poču vyrų tą dieną susirasti jos pašiūrėje, jie būtų radę ją kitą dieną. Kur nors kitur. Galų gale vis tiek viskas būtų baigęsi taip pat. Dėže. Gerklę užliejančiu vandeniu. Geležinėmis replėmis, spaudžiančiomis jai krūtį. Niekas nebūtų padėję viso to išvengti.

Todėl Lidija nusišypsojo, žvelgdama į nerimo kupinas, žydras Polės akis, ir apkabino draugę.

– Viskas gerai, aš suprantu. Tikrai. Manei, kad rūpiniesi manimi, bet nieko gera iš to neišėjo.

– Matai, mano tėvas...

– Gana, Pole, gana. Mesk iš galvos. Tai visai ne tavo kaltė. Kartais tavo tėvas daro tai, ko nederėtų daryti.

Bet jau nedarys. Kristoferis Meisonas jau niekada nederamai nesielgs su dukra. Tad Lidija pakštelėjo draugei į išblyškusį skruostą ir pasakė netrukus išvyksianti iš Dziunčou. Polė pravirko, jiedvi puolė viena kitai į glėbį ir susitarė vieną dieną vėl susitikti Londone, balandžių pilnoje Trafalgaro aikštėje. Visa kita tomis dienomis Lidija regėjo tarsi per rūką. Iki to lemtingo ryto, kai stovėjo geležinkelio stoties perone su Alfredu, pasispaudusi po pažastimi rezginę apelsinų ir laikydama rankoje bilietą į Vladivostoką. Tada ji vėl viską išvydo labai aiškiai. Ryškiai. Taip ryškiai, kad net galvą suskaudo.

Iš garvežio kamino išsiveržęs tirštas dūmų kamuolys sukėlė jai jaudulį. Aplink juos grūdosi minia žmonių, keleiviai vieni kitiems kažką šūkčiojo, trinksėjo vagonų durys. Nešikai kėlė į vagonus bagažą. Prekeiviai, nešini padėklais su įdarytais papločiais ir karštais skrudintais žemės riešutais, įkyriai lindo jai į akis, dzingsėjo varpeliais ir šūkavo, kad praeiviai pasisaugotų. Per žmonių minią tarsi geltonas upeliūkštis nuvingiavo penki savo ypatingais drabužiais apsirengę budistų vienuoliai, murmėdami maldas ir skleisdami smilkalų aromatą. Lidija jiems į aukų dubenėlį įmetė monetą. Čango Anlo dievams pamaloninti.

– Pasiilgsiu jūsų, – pasakė ji Alfredui.

– Miela mano mergaite, ar man vis tiek nepavyks tavęs perkalbėti? Net dabar?

– Ne, Alfredai. Bet esu jums nuoširdžiai dėkinga.

Lidija kalbėjo rimtai. Alfredas nuostabus žmogus. Supratęs, kad nepavyks pakeisti Lidijos apsisprendimo, jis pasinaudojo visomis turimomis pažintimis ir pasiekė, kad seras Edvardas Karlailis užkurtų pirtį vietiniams biurokratams ir greitai parūpintų Lidijai vizą bei pasą. Abiejuose dokumentuose buvo įrašytas vardas ir pavardė, kuriuos Lidijai vis dar buvo keista ištarti. Lidija Parker.

– Geras angliškas pasas, – kelis kartus primygtinai pakartojo Alfredas. – Jis atvers tau galimybę keliauti po visą pasaulį. Jį turėdama būsi saugi. Žinok, dabar tavo užnugaris – Britų imperijos galybė.

Jis buvo teisus. Neabejotinai. Bet Lidija labiau pasitikėjo savimi, o ne Alfredo imperija, tad, šiam nieko nežinant, turėjo užsikišusi už juosmens ir kitą pasą. Rusišką. Žinoma, suklastotą. Išduotą Lidijos Ivanovos vardu. Dėl viso pikto. Kad prireikus būtų galima juo pasinaudoti ir lengviau išgyventi.

– Atsiųsiu jums telegramą, Alfredai. Pažadu. Kai tik galėsiu.

– Taip ir padaryk, mano mergaite. Juk žinai, kad jaudinsiuosi.

Lidija pažvelgė Alfredui į veidą ir pati nesuprato, kada jis tapo jai toks brangus. Alfredas numetė porą kilogramų ir jo rudos akys, rodės, buvo labiau įdubusios nei... anksčiau. Ir kodėl ji kadaise manė, kad tose akyse šviečia pasipūtimas? Lidija pasilenkė ir jį apkabino.

– Ar tau tikrai užteks pinigų? – paklausė jis.

– Jei įsisiūčiau į drabužius ir įsiklijuočiau į batų vidpadžius dar daugiau auksinių ginėjų, traukiniui reikėtų papildomo variklio, kad pervežtų mane per kalnus.

Alfredas nusijuokė.

– Ką gi, turi mano įgaliotinio adresą Londone, tad galėsi bet kada su manimi susisiekti ir aš atsiųsiu tau pinigų garlaivio bilietui į Angliją. Ilgai čia nepasiliksiu. Jau nebe. Ir ne Kinijoje.

Lidija kelias akimirkas palaikė Alfredą už rankos, mėgindama rasti tinkamus žodžius, bet jai nepavyko. Pagaliau šypsodamasi tarė:

– Būkite laimingas Anglijoje. Ji būtų to norėjusi.

– Žinau. – Alfredas tvirtai sučiaupė lūpas. Linktelėjo. Patapšnojo Lidijai ranką. – Būk atsargi, miela mano mergaite. Tesaugo tave Dievas.

– Turiu savo lokį.

Ji žvilgtelėjo į vagoną. Jame sėdėjo Levas Popkovas. Stambia plaštaka glostė sau barzdą, ir nežinia kodėl, bet net šis paprastas gestas atrodė veikiau grėsmingas nei mąslus. Šalia jo ant keleivio sėdynės buvo padėtas Lidijos lagaminėlis, saugus kaip Anglijos bankas. O gal netgi saugesnis. Net Alfredas nusijuokė pamatęs du vyrus, kurie išvydę vieną juodą Levo akį ir ištiestas kojas, paskubomis atatupsti traukėsi iš kupė, tarsi būtų susidūrę su įsiutusiu, jiems į veidus niršiai kvėpuojančiu buliumi.

Traukinio palydovas ėmė uždarinėti vagonų duris. Lidijai į šnerves dūrė įkaitusio metalo kvapas, ir dar vienas iš kamino išsiveržęs dūmų kamuolys paskleidė perone tumulą suodžių. Supūškavo garvežio variklis. Kelis kartus nuaidėjo švilpukas. Ir viskas. Lidijai daužėsi širdis, bet tuo pat metu krūtinę suspaudė graudulys, kurio jai nepasisekė nuslėpti. Ji užšoko ant vagono laiptelių paminos ir tada pamatė aukštą vyrą šilkiniu šaliku ir trumpais rusvais plaukais, palengva žingsniuojantį peronu, tarsi niekada niekur nepratusį skubėti. Priėjęs prie vagono, jis nusiėmė nuo galvos naują puikią kailinę kepurę ir padavė jai.

– Aleksejau... – nusišypsojo jam Lidija. – Maniau, kad neateisite.

– Apsigalvojau. Man nepatinka būti tokiose vietose, man čia per šalta. – Jis žvilgtelėjo per petį link įėjimo į geležinkelio stotį ir, nors stengėsi laikytis atsainiai kaip visuomet, žaliose jo akyse Lidija pamatė nerimą.

– Priešingai, turbūt norėjote pasakyti, kad padai svyla. Lipkite, tėčiui bus malonu su jumis susitikti, – paragino Lidija ir pasitraukė ant laiptelio krašto.

Aleksejus pervėrė Lidiją neperprantamu žvilgsniu, bet tai buvo nesvarbu. Jos brolis atėjo. Jis paspaudė ranką Alfredui, o šis sumurmėjo:

– Jūs geras žmogus, rūpinkitės ja.

Tada Aleksejus lengvai užšoko ant vagono laiptelio šalia Lidijos.

– Kaip matau, keliausime ne vieni, – tęsdamas žodžius pasakė jis ir įtariai nužvelgė augalotą nevalyvą rusą.

Lidija nusijuokė. Bus įdomu. Jų laukia ilga kelionė.

Atsisėdus į savo vietą kupė, jai virš galvos driekėsi niūrūs debesys pilkšvais kraštais. Ji atrėmė galvą į tirtantį lango stiklą, giliai įkvėpė ir lėtai iškvėpė, kaip buvo mokęs Čangas Anlo, žiūrėdama, kaip stiklas nuo jos kvapo rasoja ir vaizdą už lango traukia migla. Ateitis baugina. Bet ir jaudina. Lidija žinojo ištversianti. Jau tiek kartų yra sau tai kartojusi. Ką moka, tai moka. Išlikti. Argi neįrodė, kad moka ištverti? O dabar ketina padėti išgyventi savo tėvui.

Ji pirštais brūkštelėjo per stiklą. Nuo nedidelio jo plotelio nuvalė rasą.

Mat dabar žinojo, kad vien savo pastangomis išgyventi neįmanoma. Kiekvienas, prisilietęs prie tavo gyvenimo, siunčia per visą tavo kūną vilnijančius virpesius ir visi tie virpesiai persipina. Lidija jautė juos, plūstančius ir besiritančius, siūbtelinčius atgal, persipinančius ir grįžtančius į pradžią. O jų branduolį sudarė Čangas Anlo. Ji stipriai sugniaužė delne kvarcinį pakabuką, kuriame pavaizduotas drakonas. Jiedu ištvers ir, kai ši sumaištis nurims, vėl bus kartu, – tuo Lidija nė kiek neabejojo. Ji įdėmiai pažvelgė į viršūnes tolumoje dunksančių neaukštų kalvų, kuriose, – bent jau taip žmonės kalbėjo, – buvo įsikūrę komunistai; tarsi būtų galėjusi apsaugoti Čangą Anlo vien savo valios jėga. Ir pasiuntė virpesius.

Traukinys bilstelėjo ir pajudėjo.