26

Čangas rado raštelį. Dar neatlankstęs lapo žinojo, kad žinutė nuo jos, tad pirštais atsargiai braukė popierių ten, kur galbūt lietė jos pirštai. Raštelis buvo įgrūstas į agurkėlių marinavimui skirtą stiklainį, o šis padėtas Driežo užtakyje, ant plokščio akmens, ant kurio sėdėdama ji mėgo šildytis saulėje. Stiklainis buvo paslėptas po šaka su lapais, kad nekristų į akis niekam, tik jam, nors sidabriški beržo lapai nuo kaitros jau buvo susiraitę ir sudžiūvę. Ji buvo atsargi. Vardų neminėjo. Paliko tik įspėjimą.

„Rinktiniai Kuomintango būriai jau pakeliui į Dziunčou. Jie ketina sunaikinti komunistus. Bėk iš miesto. Tuoj pat. Ir tu, ir tavo draugai. Nedelskite.“

Žodis „Nedelskite“ pabrauktas raudonai. Sulankstyto popieriaus lapo apačioje ji dar buvo nupiešusi gyvatę nukirsta galva ir iš žaizdos lašantį kraują.

Naktis buvo velniškai tamsi. Mėnesiena nešvietė. Tik negailestingai merkė įkyri dulksna, slopinanti visus garsus. Namas buvo didžiulis ir gerai saugomas. Po karnizo nuosvyra budinčių sargybinių beveik nebuvo matyti. Išorinės sienos aukštos ir be langų, o kiekvieną kiemą net ir vidury nakties apšvietė spalvoti žibintai. Į kiemus vedančiuose tarpduriuose kabančios vėjo gaudyklės nepaliaujamai skimbčiojo baidydamos ir piktąsias dvasias, ir nedorų kėslų turinčius įsibrovėlius, bet didžiausią pavojų Čangui kėlė toliausiame kieme tapnojantis čau čau veislės šuo didele plačia galva. Jo jautrios ausys išgirsdavo tai, ko žmogaus ausis nepagauna.

Stogo čerpėmis žengiančio Čango žingsniai buvo tylūs. Apsiavęs veltinio batais, jis judėjo lėtai ir neprarasdamas kantrybės, žingsnis po žingsnio slinko artyn. Jis norėjo pasiekti ne didįjį vidinį kiemą, o esantį prieš jį, tą, kuriame iš pražioto delfino snukio trykšta vanduo, o apačioje aplink statulos cokolį įrengtame puošniame baseinėlyje tarsi baltos šmėklos plaukioja auksinės žuvelės, ir kurio kampe auga slyva, apsunkusi nuo prinokusių vaisių. Medis buvo senas, jo šakos rėmėsi į namą, kaip senis remiasi į žemę lazda. Čangas buvo apsirengęs juodai ir, susigūžęs ant stogo krentančiuose šešėliuose, laukė. Ir žvilgsnį, ir mintis nukreipęs į vieną langą.

Sargybinis stropiai dirbo savo darbą, sunkia bambukine lazda badė krūmus ir naršė po meniškai išdrožinėtais suolais. Čangas išgirdo tarkštelėjimą, kai marmuro plokštėmis išklotame kieme jis lazda persmeigė kažkokį roplį, ir iš gana arti atsklidusį duslų garktelėjimą. Verandoje kabančio žibinto šviesa užgriebė tik pusę sargybinio veido – budraus, akylai viską stebinčio, trokštančio, kad koks nors įvykis ar žmogus išvaduotų jį iš naktinio budėjimo nuobodulio. Bet Čangas neketino to daryti. Bent jau kol kas.

Galų gale sargybinis nupėdino į šešėlius, gaubiančius gretimą kiemą, kuriame vergišku inkštimu jį pasveikino šuo, ir Čangas, naudodamasis tuo, kad gyvūno dėmesys nukrypo kitur, negaišo nė akimirkos. Čerpės jam po kojomis buvo drėgnos ir slidžios. Jis ėmė slinkti išilgai kraigo. Paskui vėl ėmė žingsniuoti pavojingomis, apkerpėjusiomis čerpėmis. Tada lengvai tarsi laiptais nusileido medžiu. Užsikorė ant verandos stogo. Prie atidaryto lango. Už užuolaidos švietė blausi šviesa. Čangas perlipo palangę.

Kambarys buvo erdvus. Jo vidury po šilkiniu baldakimu stovėjo didelė ir sunki juodojo ąžuolo lova, išraižyta ryškiomis šikšnosparnių plačiai išskleistais sparnais ir iškišusių iltis bei ilgakaklių paukščių, ryjančių skorpionus ir varles, figūromis. Vienoje lovos pusėje, įstatyta į nefrito žvakidę, degė žvakė, o šalia jos mėtėsi parvirtusios taurės ir buteliai, odiniai dirželiai, telkšojo alaus balos ir stovėjo žalvarinis šildytuvas. Numesta ant viršaus gulėjo dėmėta dramblio kaulo pypkė ilgu kandikliu. Kambaryje tvyrojo salsvas, šleikštus kvapas.

Užlindęs už užuolaidos, Čangas palaukė, kol jo akys priprato prie tamsos, ir aiškiai pamatė pataluose įsitaisiusius tris žmones. Du gulėjo ramūs ir tylūs, iš baimės išplėtę akis. Spoksodami į peilį jo rankoje. Tai buvo dvi jaunos sugulovės: jų riešai buvo apvynioti odiniais diržais ir tvirtai pririšti prie kablių, įkaltų į lovos galvūgalį, jos abi buvo nuogos. Glotni jų oda blizgėjo ištepta kvapiaisiais aliejais. Vienai iš jų per nedidukes krūtis ėjo rėžis, panašus į rimbo kirčio paliktą rumbą. Tarp jaunų sugulovių drybsojo stambus vyras: jis gulėjo aukštielninkas, išsikėtojęs, prasižiojęs ir knarkė, o per vieną jo skruostą ir ant pagalvės buvo matyti nusidriekęs gelsvas vėmalų pėdsakas. Jis buvo nuogas, tik susijuosęs storą ir raumeningą juosmenį diržu iš gyvatės dantų, o jo papilvė buvo apžėlusi tankiais ir šiurkščiais plaukais.

Čangas įbedė žvilgsnį į merginas. Jis jau seniai nebuvo turėjęs moters. Viena iš jų, toji su rumbu, buvo labai graži, dygiosios slyvos spalvos akimis, pūpsančiomis putliomis ir gundančiomis krūtimis, kurių viršūnėse buvo matyti pumpurus primenantys rožiniai speneliai. Sutramdęs alsavimą, jis priėjo arčiau ir sustojo kojūgalyje. Vienas vikrus šuolis – ir Čangas jau klūpojo ant lovos, tarp plikų miegančiojo kojų. Po nuleistais vyro vokais virpčiojo akių obuoliai, bet šiaip nejudėjo nė vienas jo kūno raumenėlis, – paniręs į kvaišalų sukeltų sapnų chaosą, jis nesuvokė, kas vyksta aplink. Ištiesęs ranką Čangas nuo šalia lovos stovinčio stalelio paėmė dvi valgomąsias lazdeles; tai pamačiusios, abi ant pagalvių gulinčios merginos, įtempusios jų riešus laikančius odinius diržus, akimirksniu susirietė į standžius kamuoliukus. Abi drebėjo, o juodi kaip smala jų plaukai tviskėjo žvakės liepsnoje.

– Piktoji nakties dvasia, – sušnabždėjo viena.

– Nežudyk mūsų.

Čangas nekreipė į jas dėmesio. Paėmęs į kairę ranką valgomąsias lazdeles, jis suspaudė jomis suglebusį vyro penį ir traukė jį į viršų tol, kol ištiesė visu ilgiu ir įtempė. Miegantysis dusliai sudejavo, apsunkusi jo ranka nuslydo į tarpkojį, bet netekusi jėgų ten ir liko gulėti. Aštriu peilio galu Čangas braukė per juodų papilvės plaukų raizgalynę, kol rado penio pagrindą ir vos krustelėjęs riešą įpjovė jautrią odą.

Kambaryje nuaidėjo garsus, arklio žvengimą primenantis klyksmas, Čango supratimu, turintis atkreipti sargybinio dėmesį.

– Tylėk, – pašnibždomis įsakė jis.

Vyras užsičiaupė ir stipriai sukando dantis. Nežinia, ar iš baimės, ar iš skausmo. Čangui buvo nesvarbu.

– Tylėk, – dar kartą liepė jis.

Beveik užsimerkęs, pro vokų plyšelius vyras žvelgė į Čangą neapykantos kupinu žvilgsniu. Dėbtelėjo į grakštų ir puošniai išgraviruotą kardą, kabantį ant sienos virš relikvinės, bet Čangas spustelėjo peilio ašmenis.

– Ko nori? – išgąstingai sumurmėjo vyras. Jo kūnas buvo sustingęs kaip akmuo.

– Noriu matyti tavo kiaušius ant lėkštutės.

Čangas valdė padėtį. O tai buvo pavojinga. Šiame didžiuliame name-drakone su visais besilankstančiais tarnais ir rūpestingai prižiūrimais kiemais valdžia priklausė vienam vieninteliam žmogui. Čia tik jis vienas tarsi drakonas alsavo ugnimi. Tas žmogus buvo Feng Tuhongas.

Čangas įsmuko pro arkinį įėjimą. Perėjo paskutinį kiemą – patį puošniausią, kuriame grėsmingai tviskėjo paauksuoti ant cokolių sėdinčių bronzinių liūtų nasrai. Sargybiniai ir tarnai puolė į priekį, bet, pajutę pavojų, atsitraukė. Išsibarstę po visą marmuru išklotą kiemą, šlapi ir sumindžioti, gulėjo žiedlapiai. Sustingęs, tvirtai įrėmęs kojas ir pašiaušęs keterą, dusliai urzgė šuo, bet nepuolė.

Mat kūnu užstodamas Čangą nerangiai šlepsėjo susikūprinęs, prievarta vedamas Poču. Giliu jo nugaros grioviu ir plyšiu tarp nuogų sėdmenų žliaugė lietaus vanduo. Jis tebebuvo nuogas, susijuosęs vien diržu iš gyvatės dantų, tik dabar jo riešai ir kulkšnys priekyje buvo surišti odiniu diržu taip, kad vaikinui teko eiti labai susilenkus, o kitu diržu buvo supančiotos jo kojos, kad negalėtų žengti platesnio nei dviejų sprindžių žingsnio. Poču judėjo lėtai kaip luošas vėžlys – kęsdamas pažeminimą ir į sėklides baksnojančių peilio ašmenų vis raginamas eiti toliau. Jam iš burnos liejosi nešvankybės, bet Čangas į jas nekreipė dėmesio.

– Feng Tuhongai! – šūktelėjo Čangas. – Į kupranugario kuprą suriestas tavo sūnus jaučia mano peilio smaigalio aštrumą. Jei nori, kad jis kada nors parūpintų tau vaikaičių, atidaryk duris ir leisk jam ant pilvo prišliaužti tau prie kojų.

Jo žodžius nupūtė vėjas ir prarijo nakties dangus. Aplink Čangas girdėjo tik iš makščių traukiamų kardų žvangesį ir garsų, nekantrų alsavimą, bet niekas nedrįso žengti pernelyg arti, be to, kažkas susiprotėjo įdiržusia ranka pačiupti šunį už pakarpos. Čangas jautė, kad yra padėties šeimininkas. Ta galia praūžė jo kūnu nelyginant taifūnas, nuošė gyslomis išvarydama paskutinius baimės likučius. Jis turėjo pasimėgauti šia akimirka, paragauti jos saldybės. Nes ji Čangui gali būti paskutinė.

Puošnios durys laiptų viršuje staiga atsilapojo ir, savo kūnu užpildydamas beveik visą jų stačiakampį, pasirodė Feng Tuhongas. Įspūdingo stoto vyras vilkėjo skaisčiai raudoną išsiuvinėtą tradicinį kinų drabužį, bet galvą tebebuvo apsirišęs baltu raiščiu, nes gedėjo Juešengo. Jis neturėjo jokio ginklo, bet jam už nugaros stoviniavo du plačiaveidžiai asmens sargybiniai, laikydami „Luger“ markės šautuvus. Ginklai buvo nukreipti į Čangą.

– Matau, trokšti mirties, – pareiškė Fengas.

Jo tamsios akys buvo primerktos ir visiškai ramios. Žvilgsniu jis neišsidavė, kad yra įtūžęs. Feng Tuhongas sukryžiavo rankas ant krūtinės.

– Jau antrą kartą atgabenu tau sūnų, Feng Tuhongai. Tik šį kartą gyvą. – Ir, drąsiai žvelgdamas į „Juodųjų gyvačių“ triados vadą, pridūrė: – Bent jau kol kas.

Fengas pažvelgė žemyn į tamsią vienintelio jam likusio sūnaus galvą. Ji buvo nulenkta pernelyg arti žemės.

– Poču, tu vėl man darai gėdą, – piktai tarė tėvas. – Turėčiau leisti jam supjaustyti tave į niekingus rėžius, nes naudos iš tavęs ne daugiau nei iš beždžionės nagų.

– Pasikalbėkime viduje, – negaišdamas laiko pasiūlė Čangas, – ten mažiau ausų, ir žodžių nenuplaus lietus.

Išdidžiai atkišęs stambų smakrą, Fengas giliai atsiduso, jo galingą kūną sudrebino nelygus atodūsis, o tada jis staiga apsisuko ir grįžo į vidų. Palaukęs, kol asmens sargybiniai nuskubės paskui šeimininką, iš paskos nusekė ir Čangas, vesdamasis trilinkai susilenkusį Poču; šis laiptais užšokčiojo pasisukęs šonu, sunkiai alsuodamas ir nesiliaudamas piktai mykti. Odiniais diržais supančiotas vaikinas dabar neturėjo ką pasakyti, – rodės, svarūs tėvo žodžiai galutinai palaužė jo dvasią. Poču liko vien bežadė neapykanta – atvira ir visiems matoma kaip jo sėdmenys.

Dešinėje koridoriaus sienoje buvo įrengta visa eilė relikvinių su protėvių ir kitų mirusių giminaičių atvaizdais, pilnų ką tik paaukoto maisto bei gėrimų, ir priešais kiekvieną buvo pribesta smilkalų lazdelių. Tarp jų pastatyta Juešengo nuotrauka Čangą nustebino, nors iš tiesų stebėtis nebuvo ko. Jis atidžiai pažvelgė į draugo atvaizdą. Iš nuotraukos žiūrėjo jaunas, savimi pasitikintis jaunuolis. Staiga Čangą persmelkė toks skausmas, tarsi būtų užsilipęs ant smaigų ir persivėręs pėdas, – net akyse aptemo. Čangas nusisuko, bet niekaip negalėjo atsikratyti vieno prisiminimo. Kartą Poču sudaužė jaunėlį brolį kaip obuolį dėl šio politinės ištikimybės Mao Dzedongui, o Juešengas atsisakė kelti ranką prieš brolį ir gintis. Čangas stipriau prispaudė peilio – Juešengo dovanoto peilio – ašmenis prie minkštų Poču tarp kojų tabaluojančių kapšelių ir privertė jį sudejuoti garsiau. To peilio geležtė buvo nukaldinta iš puikiausio plieno, o rankena pagaminta iš buivolo rago, be to, abiejose jos pusėse buvo išgraviruotas kinų vienaragis Čilin, simbolizuojantis sėkmę. Dabar ta geležtė buvo įremta į Juešengo netikšos brolio taukais aptekusius kiaušius.

Juešengą tai būtų prajuokinę.

Tą akimirką Čangas jautė labai arti plevenančią bičiulio dvasią. Ore šnarantį balsą. Gal todėl, kad Juešengas žinojo, jog vieną dieną jiedu ir vėl bus drauge. Gal jis atėjo parodyti kelio? Bet Čangas trumpai ir ryžtingai papurtė galvą.

– Dar ne dabar, Juešengai, – tyliai sumurmėjo.

– Nagi, – prabilo Fengas, stovėdamas viduryje prabangaus kambario su tviskančiomis aukso ir nefrito puošmenomis bei dailiai prirašytais ritinėliais ant sienų, tarsi norėdamas Čangui priminti, kas čia vadovauja. Jis stovėjo prasižergęs, sukryžiavęs rankas ant krūtinės, truputį palinkęs į priekį ir atkišęs ant riebaus sprando besilaikančią galvą, nutaisęs santūrią ir abejingą veido išraišką. – Nagi? Kokia šį kartą kaina? Dar vienos spausdinimo staklės? Man rodos, būtent tiek iš manęs imi už sūnų. Net ir už darantį man gėdą.

– Ne.

Čangas delno kraštu stuktelėjo Poču į sprandą, parklupdė jį, o tada suėmė už juodų plaukų ir staiga stipriai juos trūktelėjo. Peilį įrėmė į gerklę. Poču klūpojo apsipylęs prakaitu, surištos rankos tirtėjo, tarsi jam būtų buvę sulaužyti abu riešai, oda atrodė glotni ir žvilganti, bet jis sunkiai alsavo ir spoksojo į tėvą.

– Garbingas ir išmintingas tėve, – dusdamas kimiai išlemeno jis, – maldauju duoti tam velniui, ko jis prašo.

– Tu man tuščia vieta, – atšovė Fengas.

– Puiku, – nesutrikęs įsiterpė Čangas, – jei tau sūnus tuščia vieta, man jis irgi nieko nevertas. Ruoškis susitikimui su protėviais, Feng Poču.

Taip taręs, Čangas vėl suėmė į saują Poču plaukus, tvirčiau suspaudė peilio rankeną ir išvydo nutaikomus šautuvų vamzdžius. Staiga kambaryje pasklido bjauri išmatų smarvė, mat Poču paleido vidurius. Peilio ašmenimis nubėgusi kraujo srovelė sutepė Čangui pirštus.

– Išvesk jį, – pro sukąstus dantis liepė Fengas Čangui. – Veskis mano sūnų. Jis tik nuodija man širdį.

Čangas garsiai riktelėjo ir sukėlė kambaryje sumaištį, mintyse perdavė savo sielą protėviams ir pasiruošė pasitikti pomirtinę tylą, bet net ir tuomet jo krūtinę tarsi geležinis žiedas suspaudė gailestis. Vien pagalvojus, kad daugiau niekada jos nepamatys ir nutrūks juos siejantis ryšys, Čango galva tapo sunki, tarsi švino pripilta. Jis apvylė ją, merginą-lapę. Štai išmušė jo mirties valanda, o jai tebegresia pavojus.

Poču ėmė klykti.

Čangas taip stipriai atlošė įkaitui galvą, kad šiam gyslos ant kaklo iššoko tarsi dantys. Jis įtempė raumenis paskutiniam dūriui.

– Palauk.

Tai buvo Fengas. Jo veidas atrodė lyg akmeninis, o vietoj akių buvo matyti vien tamsios prorėžos.

– Ko prašai šį kartą?

Poču skruostais tyliai ritosi ašaros.

– Dovanoti gyvybę.

– Tau?

– Ne.

– Sakyk. Kam?

– Merginai, kurią siauroje gatvelėje atėmiau iš tavo „Juodųjų gyvačių“. Tavo vyrai ją persekioja.

– Nes ji melavo, – neslėpdamas pykčio atrėžė Fengas. – Pasakė jiems, girdi, nepažįsta tavęs ir nežino, kur slapstaisi, o vėliau buvo su tavimi susitikusi. Ji melavo. Tai garbės reikalas.

– Feng Tuhongai, ji barbarė ir, kaip visi barbarai, apie garbę nieko nenutuokia. Ta mergina neverta net tavo nuspjautų seilių, bet mainais už niekingą jos gyvybę atiduosiu tau sūnų – dabar, kai Juešengo nebėra, vienintelį likusį gyvą sūnų. Manau, tai sąžiningas sandoris.

– Tu įžeidi mane. Ir mano sūnų. Jei taip trokšti tos barbarės kekšės gyvybės, kodėl, pargabenęs man palaidoti Juešengo kūną, nepaprašei, kai pažadėjau duoti, ko tik nori? Kodėl neprašei tuomet?

– Turėjau savų priežasčių.

Fengas piktai dėbtelėjo į jį. Kažkur iš už brangakmeniais inkrustuotos pertvarėlės atsklido vyriškas juokas, ir šlepečių padais garsiai braukdamas per šilkinį kilimą į kambarį įžengė aukštas vyras, tarp pirštų atsainiai laikydamas cigaretę.

– Klausimus užduok tik tada, Fengai, jei esi tikras, kad sulauksi atsakymų. Šis jaunas geltonsnapis tave pranoksta, – švelniai ir maloniai pasakė jis.

Tas vyras buvo anglas. Čangas buvo matęs jį „Uliso“ klube ir iš karto pažino. Įsiminė, nes literatūrine kinų kalba šis kalbėjo taip sklandžiai, tarsi būtų gimęs ją mokėdamas. Dabar jis vilkėjo ilgą, dukslų pilkos spalvos drabužį, ant galvos nešiojo išsiuvinėtą kepuraitę, – dėjosi esąs tas, kas nesąs. Čangas iš karto tai išskaitė iš jo pilkšvų akių, bet įžvelgė jose ir dar kai ką. Kažką panašaus į kančią. Į troškimą mirtinai sudraskyti patį save.

Feng Tuhongas įspėdamas pervėrė jį tokiu žvilgsniu, kuris būtų nutildęs bet kurį kitą, bet anglas tik gūžtelėjo pečiais, šyptelėjo ir kiniškai kreipėsi į Čangą:

– Tad kas gi ta barbarė mergina, dėl kurios taip atkakliai deriesi?

– Rusė mergiūkštė, fančui, – burbtelėjo Fengas. – Ne kažin kiek verta.

– O koks jos vardas?

Čangas matė anglo susidomėjimą, nors šis mėgino jį nuslėpti.

– Ivanova, – tarė jis. – Lidija Ivanova. Ta su liepsningu liežuviu ir liepsnojančiais plaukais.

– Aaa... – Anglas linktelėjo, pirštais mąsliai persibraukė kaktą ir kreipėsi į Fengą: – Aš ją iš tavęs išpirksiu. – Pasakė atsainiai, tarsi tai jam būtų kainavę maišelį kaštainių, įsigytų iš gatvės prekeivio. Iš kišenės anglas išsitraukė virvele užveržiamą kapšelį. Šis atrodė sunkus. – Šiandienos dalis. Už mergiūkštę. – Anglas švystelėjo kapšelį Fengui, bet kinas nė nemėgino jo gaudyti, ir kapšelis dusliai bumbtelėjęs nukrito ant kilimo jam prie kojų.

– Ta mergina neparduodama, – tarė Fengas peržengdamas kapšelį. – Ji turi mirti. Bus pamoka tiems, kurie mums meluoja. – Tamsios jo akys buvo įbestos į peilio ašmenis, priglaustus sūnui prie gerklės. – Bet mainais už šį dvokiantį, ant kelių parpuolusį bailį siūlau dovanoti gyvybę tau, Čangai Anlo. Ir apsaugą. Tau jos prireiks. O jei ne, Poču iščiulps tau visą kraują taip pamažu ir skausmingai, kaip laužo liepsnose kepa ant iešmo pamautas šernas. Sutinki?

Stojo ilga tyla. Lauke tamsoje buvo girdėti šuns kaukimas.

– Sutinku.

Čangas patraukė peilį.

Sargybinis akimirksniu prišoko ir perpjovė Poču pančiojančius diržus. Šis šiaip taip atsistojo, o jo kūnas buvo sustingęs ir drebėjo iš gėdos. Jam kojomis sruvo išmatos. Rodės, vaikinas tuoj pat suleistų į Čangą dantis.

– Poču, – piktai riktelėjo Fengas, – aš daviau žodį!

Poču nė nesujudėjo. Liko stovėti per keliasdešimt centimetrų nuo Čango, alsuodamas jam į veidą neapykanta.

Čangas išmetė jį iš galvos. Dabar Poču jam jau nebereikalingas. Tėvas geriau leis sūnui mirti, nei laužys duotą žodį. Už pargabentą Juešengo kūną merginos gyvybės Čangas nepaprašė todėl, kad tai būtų užtraukę gėdą Juešengo dvasiai. Iškeisti ją į fančui. Tai gėdinga. O spausdinimo staklės gyvybiškai reikalingos Kinijos ateičiai kurti, be to, kaip tik dėl jų Juešengas ir žuvo. Tad spausdinimo staklės buvo tinkamas atlygis.

– O kaip mergina? – paklausė augalotas anglas.

Fengas pažvelgė į jį, pamatė jo susirūpinimą ir piktdžiugiškai šyptelėjęs tarė:

– Ak, matai, Tijo Vilbi, liepiau ištraukti jai žarnas ir vynioti aplink kaklą tol, kol uždus, o tada nupjauti jai krūtis.

Anglas užsimerkė.

Čangas abejojo, ar tai tiesa. Taip, galbūt Fengas įsakė ją nužudyti. Bet kad šitaip išniekintų... Ne. „Juodųjų gyvačių“ vadas tokias smulkmenas palikdavo spręsti išradingiems savo vyrams. Jis tai pasakė tik norėdamas išlieti pagiežą ant svečio anglo. Čangas klausė savęs, kodėl.

– Feng Tuhongai, dėkoju už garbingą mūsų sudarytą sandorį, – santūriai, bet mandagiai pasakė Čangas. – Gyvybė už gyvybę. Bet dabar siūlau tau kai ką svarbiau už gyvybę.

Fengas, trokšdamas, kad jo akys nematytų sūnaus, o nosis neuostų smarvės, jau buvo beeinąs prie durų. Jis sustojo.

– O kas, – pasiteiravo, – gali būti svarbiau už gyvybę?

– Žinios. Apie patį generolą Čiang Kaišeką.

– Ai! Kaip toks pienburnis, labai drąsiai kalbi.

– Sakau tiesą. Turiu tau vertingos informacijos.

– O aš turiu vyrų, žinančių, kaip ją iš tavęs išgauti kankinimais, apie kuriuos nesi nė sapnavęs. Tad kodėl turėčiau dėl jos derėtis?

Ir jis vėl pasisuko eiti.

Anglas žingtelėjo į priekį.

– Būk protingas, Fengai. Išgauti informaciją kankinimais užtrunka. – Jis atsainiai mostelėjo į Čangą, palikdamas ore smilkstančios cigaretės dūmų draiskaną. – Nujaučiu, kad šiuo atveju tai užtruktų net labai ilgai. O jei tą informaciją mums reikia žinoti nedelsiant? Ką prarasi sudaręs sandorį? – Jis švelniai ir dusliai nusijuokė. – Šiaip ar taip, mudu juk sudarėme ir žiūrėk, kiek abu turime iš to naudos.

Fengas susiraukė, ėmė nekantrauti.

– Na, tai kokį naują sandorį man siūlai?

– Atskleisiu tau slaptą informaciją. Nutekėjusią iš Čiang Kaišeko būstinės Pekine. Mainais už ją atiduosi man tą rusę ugniniais plaukais.

Fengas nusikvatojo – garsiai ir sodriai, ne pro sukąstus dantis, o laisvai, prasižiojęs, ir visi, esantys kambaryje, lengviau atsikvėpė.

– Nori tos mergiūkštės? Bet kokia kaina?

– Ne. Noriu jos. Už šią kainą.

– Puiku. Sutarta.

– Ši žinia pasklido prieš Čiang Kaišekui grįžtant į savo sostinę Nandzingą. Jo rinktiniai būriai žygiuoja į Dziunčou. Man dabar kalbant, jie artinasi. Sunaikinti visų komunistų, pamauti jų galvas ant baslių miesto gynybinėje sienoje ir su šaknimis išrauti Dziunčou vyriausybėje klestinčią korupciją. Garbusis mūsų Kinų tarybos pirmininke, man rodos, kad tau labai naudinga tai žinoti iš anksto, prieš tiems būriams pasirodant. – Čangas žemai nusilenkė ir išgirdo Poču dejuojant.

Fengas ilgai stovėjo sustingęs ir tylėjo. Kino veidas išbalo, jo blyškumą dar labiau pabrėžė skaisčiai raudonas drabužis; jis tai sugniauždavo kumščius, tai vėl atleisdavo. Staiga nužingsniavo per kambarį.

– Mergina tavo, – neatsisukdamas pasakė jis Čangui. – Gali ją pasiimti. Tik nemanyk, kad iš to išeis kas nors gero. Maišytis su barbarais kultūringiems mūsų žmonėms tolygu žengti pirmą žingsnį į mirtį.

Klūpantis tarnas atidarė duris ir laikė. „Juodųjų gyvačių“ vadas išėjo iš kambario.

Čangas linktelėjo anglui. Dėkodamas už pagalbą. Niekas nepravėrė burnos. Poču, svaidydamasis nerišliais keiksmais, nusispjovė ant grindų ir netrukus dingo tamsoje, o Čangas išėjo iš kambario ir vėl grįžo į vidinį kiemą. Eidamas per antrame kieme besidriekiančius šešėlius, jis pamatė juoda uniforma vilkintį sargybinį, merkiant dulksnai sunkiai žingsniuojantį nuleistais pečiais, su sunkiu nešuliu abiejose rankose. Vienoje buvo nukirsta čau čau šuns galva iškarusiu mėlynu tarsi apsvilinta gyvatė liežuviu. Kitoje – nuotykių troškusio sargybinio galva, tik jau ne budriomis, o apsiblaususiomis akimis. Feng Tuhongo namuose už klaidas teko mokėti labai brangiai.

Bet tos sekundės dalies, kai Čangas išvydo šį kraupų reginį, pakako, kad kažkas šautuvo buože trenktų jam į smilkinį ir jį apgaubtų pragariška tamsa.

Sugulovė iš Rusijos
Sugulove-is-Rusijos.html
Sugulove-is-Rusijos-1.html
Sugulove-is-Rusijos-2.html
Sugulove-is-Rusijos-3.html
Sugulove-is-Rusijos-4.html
Sugulove-is-Rusijos-5.html
Sugulove-is-Rusijos-6.html
Sugulove-is-Rusijos-7.html
Sugulove-is-Rusijos-8.html
Sugulove-is-Rusijos-9.html
Sugulove-is-Rusijos-10.html
Sugulove-is-Rusijos-11.html
Sugulove-is-Rusijos-12.html
Sugulove-is-Rusijos-13.html
Sugulove-is-Rusijos-14.html
Sugulove-is-Rusijos-15.html
Sugulove-is-Rusijos-16.html
Sugulove-is-Rusijos-17.html
Sugulove-is-Rusijos-18.html
Sugulove-is-Rusijos-19.html
Sugulove-is-Rusijos-20.html
Sugulove-is-Rusijos-21.html
Sugulove-is-Rusijos-22.html
Sugulove-is-Rusijos-23.html
Sugulove-is-Rusijos-24.html
Sugulove-is-Rusijos-25.html
Sugulove-is-Rusijos-26.html
Sugulove-is-Rusijos-27.html
Sugulove-is-Rusijos-28.html
Sugulove-is-Rusijos-29.html
Sugulove-is-Rusijos-30.html
Sugulove-is-Rusijos-31.html
Sugulove-is-Rusijos-32.html
Sugulove-is-Rusijos-33.html
Sugulove-is-Rusijos-34.html
Sugulove-is-Rusijos-35.html
Sugulove-is-Rusijos-36.html
Sugulove-is-Rusijos-37.html
Sugulove-is-Rusijos-38.html
Sugulove-is-Rusijos-39.html
Sugulove-is-Rusijos-40.html
Sugulove-is-Rusijos-41.html
Sugulove-is-Rusijos-42.html
Sugulove-is-Rusijos-43.html
Sugulove-is-Rusijos-44.html
Sugulove-is-Rusijos-45.html
Sugulove-is-Rusijos-46.html
Sugulove-is-Rusijos-47.html
Sugulove-is-Rusijos-48.html
Sugulove-is-Rusijos-49.html
Sugulove-is-Rusijos-50.html
Sugulove-is-Rusijos-51.html
Sugulove-is-Rusijos-52.html
Sugulove-is-Rusijos-53.html
Sugulove-is-Rusijos-54.html
Sugulove-is-Rusijos-55.html
Sugulove-is-Rusijos-56.html
Sugulove-is-Rusijos-57.html
Sugulove-is-Rusijos-58.html
Sugulove-is-Rusijos-59.html
Sugulove-is-Rusijos-60.html
Sugulove-is-Rusijos-61.html
Sugulove-is-Rusijos-62.html
Sugulove-is-Rusijos-63.html
Sugulove-is-Rusijos-64.html
Sugulove-is-Rusijos-65.html
Sugulove-is-Rusijos-66.html
Sugulove-is-Rusijos-67.html
Sugulove-is-Rusijos-68.html
Sugulove-is-Rusijos-69.html
Sugulove-is-Rusijos-70.html
Sugulove-is-Rusijos-71.html