38

Pagaliau nuovargis ją įveikė. Pakirdusi iš miego, Lidija apsižiūrėjo tebesėdinti krėsle, bet pasilenkusi į priekį, užsigulusi ant lovos ir kūnu spaudžianti Čangui vieną šoną. Sunerimusi pašoko. Jo ranka... Nederėjo spausti rankos.

Kambaryje buvo tamsu ir šalta, galva atrodė sunki, o mąstymas vangus. Lidija atsistojo, nusirengė pastarąsias dvi paras dėvėtus drabužius, iš apytuštės komodos stalčiaus išsitraukė ir apsivilko vienus iš dvejų naujų išsiuvinėtų naktinių marškinių ir pakėlė antklodės kraštą.

Įsirangė į lovą. Ir staiga jai visi miegai išlakstė. Gulėjo ant šono, prigludusi prie Čango taip, kad jos kūnas atitiktų jo kūno formas, puikiai suvokdama, kad jis nuogas ir kad juodu skiria tik plonas naktinių marškinių audinys. Lidija apkabino Čangą per juosmenį, o skruostą priglaudė prie peties, kad galėtų uosti vėsinantį kamparo aromatą nuo jo odos. Ji įtraukė to kvapo į plaučius.

– Čangas Anlo, – sušnabždėjo tik norėdama išgirsti tariamą jo vardą.

Paskui užsimerkė ir pajuto krūtinėje kunkuliuojant kažką šilta. Laimė? Ar toks tas laimės pojūtis?

Ją kamavo baisūs sapnai.

Motina segė Čangui metalinį antkaklį. Jis buvo nuogas, o Valentina, pririšusi prie sunkios grandinės, tempė jį per pusnis. Jiedu buvo kažkur gūdžiame miške, kuriame švilpė nuožmūs vėjai ir kaukė vilkai, dangus buvo raudonas lyg kraujas ir liejosi ant balto sniego ryškiai raudonu lietumi. Raitas ant puikaus žirgo atjojo vyras. Žalia miline. Su šautuvu. Ore ėmė švilpti kulkos, smigo į pušų kamienus ir jos motinai į kojas. Ji klykė. O viena kulka pervėrė nuogą Čango krūtinę. Dar viena kliudė ją pačią ir įstrigo tarp šonkaulių. Skausmo Lidija nejuto, bet negalėjo kvėpuoti; žiopčiodama traukė į plaučius šaltą kaip ledas orą. Mėgino rėkti, bet negalėjo išleisti nė garso, jai užgniaužė kvapą...

Lidija sudrebėjo ir nubudo.

Kambarį buvo nutvieskusi dienos šviesa, maloni ir įprasta šviesa, tad palengva jos širdis liovėsi daužiusis. Tada Lidija pasuko galvą ir garsiai aiktelėjo.

Visai arti, nutolusios ne daugiau kaip per delno plotį, tiesiai į ją žvelgė juodos Čango akys.

– Sveika, – vos girdimai sušnabždėjo jis.

– Sveikas, – pasisveikino Lidija ir džiaugsmingai jam nusišypsojo. – Grįžai.

Jis kelias akimirkas atidžiai žiūrėjo Lidijai į veidą, paskui vos pastebimai krustelėjo ir kažką sumurmėjo, bet taip tyliai, kad ji nieko nesuprato. Staiga Lidija susivokė, kad guli užmetusi koją ant Čango kojos, ranka jaučia jo kūno šilumą, jos klubas prispaustas prie jo klubo, ir pasijuto nesmagiai. Nuraudusi kaip žarija išlipo iš lovos. Paskui, stovėdama ant grindų, atsisuko į Čangą, santūriai nusilenkė ir suglaudusi delnus linktelėjo galvą.

– Malonu matyti tave, atgavusį sąmonę, Čangai Anlo.

Palengva į Čango kūną grįžo gyvybė, jis krustelėjo klubus, bet neištarė nė žodžio.

– Norėčiau tau duoti vaistų ir maisto, – nedrąsiai tarė Lidija. – Tu turi valgyti.

Jis dar kartą krustelėjo ir užsimerkė. Bet Lidija suprato, kad nemiega. Ją apėmė panika. Tik visiškai kitokia nei anksčiau. Ji tarė sau, jog tai – nedidelė panika, mat išsigando, kad galbūt įžeidė Čangą Anlo savo drąsiais veiksmais, elgdamasi kaip laukinė sukėlė jam pasibjaurėjimą ir jis nenorės būti slaugomas, maitinamas ir net liečiamas, nors dabar Čango kūnas jai puikiai pažįstamas. Tačiau šis jausmas nė iš tolo neprilygo ankstesnei širdį stingdančiai panikai, kad jis gali mirti, išeiti iš šio pasaulio palikęs jai vien skeletą primenantį savo kūną ir ji daugiau niekada nepamatys jo juodų akių...

Gana. Gana.

Jis atgavo sąmonę. Tai svarbiausia. Jis atgavo sąmonę.

– Atnešiu karšto vandens, – pasakė Lidija ir tekina nuskubėjo laiptais žemyn.

Jos prisilietimas Čangui buvo tarsi saulės spindulys. Šildė odą. Viduje jis jautė šaltį ir tuštumą, nelyginant roplys po šalčio kaustytos nakties, ir tik Lidijos pirštų prisilietimas grąžino jo rankoms ir kojoms gyvybę. Jis vėl ėmė jausti.

O drauge su jutimais grįžo ir skausmas.

Čangas iš paskutiniųjų mėgino susikaupti. Pasinaudoti skausmu kaip energijos šaltiniu. Jis sutelkė dėmesį į Lidijos pirštus, nuvyniojančius jam tvarsčius. Jie neatrodė gražūs. Nagai buvo kampuoti, o ne ovalūs, kaip kad derėjo, nykščiai – keistai ilgi, bet jos rankos judėjo mitriai, užtikrintai ir tai buvo gražu. Čangas žiūrėjo. Tos rankos jį pagydys.

Bet kai pamatė suluošintas savo rankas, suvaldytas skausmas vėl prasiveržė ir sprogo galvoje. Nubloškė jį. Gabalais suplėšytas Čango kūnas vėl krito į dumblą.

Jis atsimerkė.

– Lidija...

Ji nepakėlė akių, sėdėjo palinkusi prie metalinio dubens ir maišė kažką, skleidžiantį stiprų kvapą. Menkas žiemos saulės spindulys pro langą krito Lidijai ant plaukų ir vienos veido pusės, tad atrodė, tarsi ji šviestų.

– Lidija...

Ji vis tiek nekreipė į jį dėmesio.

Čangas užsimerkė ir viską permąstė. Prireikė laiko, kol jam dingtelėjo, jog kalbėjo nekrutindamas lūpų. Pamėgino vėl, šį kartą sutelkęs dėmesį į burnos raumenis ir versdamas juos dirbti. Jie buvo sustirę, matyt, ilgai nejudinti.

– Lidija...

Ji staiga pakėlė galvą.

– Dar kartą sveikas. Kaip jautiesi?

– Lyg gyvas.

Ji nusišypsojo.

– Puiku. Pasistenk toks ir likti.

– Gerai.

Ji stovėjo prie lovos ir žvelgė į jį, aukštai sustingusioje rankoje virš dubens laikydama šaukštelį, per kurio kraštą lašėjo rauzganas skystis. Čangas girdėjo kiekvieną į dubenį krintančio lašo kaptelėjimą. O ji tiesiog stovėjo ir žiūrėjo į jį. Čangui atrodė, kad praėjo kelios valandos. Jos veidas įsismelkė jam į akis ir nupleveno galvoje atsivėrusia tuštuma. Didelės ir apskritos jos akys. Ilga nosis. Tai buvo fančui veidas.

– Ar tau reikia vaistų nuo skausmo?

Čangas mirktelėjo. Lidija tebebuvo ten, tebelaikė šaukštelį, iš kurio lašėjo skystis, tebespoksojo jam į veidą. Jis papurtė galvą.

– Papasakok apie Tan Va, – paprašė.

Lidija jam papasakojo. Jos žodžiai prislėgė Čangui širdį, bet ašaros pasirodė jos, o ne jo akyse.

Šį kartą Čangas neatsimerkė.

Jei būtų atsimerkęs, ji būtų liovusis. Lidija švelniai masažavo jam kojas. Jos buvo tarsi išdžiūvusio bambuko lazdos, tinkamos tik ugniai pakurti, bet Čangas jautė, kad palengva ima šilti, o į nusilpusius raumenis vėl atiteka kraujas. Jo kūnas budo.

Lidija niūniavo. Tas garsas buvo malonus jo ausiai, nors melodija atrodė svetima ir jai trūko malonaus kiniškos muzikos ritmo. Ji liejosi lengvai tarsi paukštelio giesmė ir, nežinia kodėl, bet vėsino jam karščiuojančią galvą.

Ačiū, Kuanin, brangi gailestingumo deive. Ačiū, kad atsiuntei man merginą-lapę.

– Kur tavo motina?

Vos prabudus Čangui dingtelėjo ši mintis. Tik dabar jis pirmą kartą apie tai pagalvojo. Iki šiol vangus ir karščiuojantis jo protas nesiekė toliau šio kambario sienų. Jis negalvojo apie nieką kita, tik apie šią merginą. Bet po dar vienos nakties neramaus, vis nutrūkstančio miego, virtusio chaotišku košmaru, persmelkto niūrios kūniškos kančios ir tamsaus dvasios sielvarto dėl Tan Va, Čangas suprato atgaunantis budrumą.

Jis ėmė įžvelgti pavojus.

Mergina jam nusišypsojo. Ta šypsena turėjo jį nuraminti. Bet Čangas matė, kad giliai širdyje Lidija ir pati nerimauja.

– Mama ką tik ištekėjo ir su vyru išvažiavo į Datongą. Grįš tik šeštadienį. – Ir skubiai pridūrė: – Šiandien antradienis.

– Kieno šis namas?

– Tai mūsų naujieji namai. Juose nieko nėra, tik mudu.

– Tarnai ne „niekas“.

Lidijos skruostai smarkiai išraudo.

– Virėjas gyvena priestate, bet aš jo beveik nematau, o patarnaujančiam berniukui ir sodininkui pasakiau, kad šią savaitę į darbą gali neiti. Nesu kvaila, Čangai Anlo. Suprantu, jog tas, kuris tave sužalojo, nelinki tau gero.

– Atleisk, Lidija Ivanova, dėl to karščiavimo ėmiau paikai šnekėti.

– Atleidžiu, – tarė ji ir nusijuokė.

Čangas nesuprato, kodėl ji nusijuokė, bet nuo to juoko į šalčio kaustytą plotelį krūtinėje plūstelėjo šiluma, ir jis vėl užsnūdo.

– Pabusk, Čangai, pabusk. – Kažkas purtė jam petį. – Viskas gerai, tyliau, nešauk, tau niekas negresia. Pabusk...

Jis pabudo.

Visas permirkęs prakaitu. Krūtinėje smarkiai tuksinčia širdimi. Akiduobes kaitino pašėlusi raudona liepsna, o burna buvo sausa kaip vakarų vėjas.

– Susapnavai košmarą.

Lidija stovėjo palinkusi prie Čango ir, delnu užspaudusi burną, jį tildė. Jis jautė jos odos skonį. Palengva šiaip taip atitoko, susivokė. Nuvijo šalin pojūtį, kad kažkas peiliu pjauna jam genitalijas, ir atsikratė šnerves erzinančio svylančios mėsos kvapo.

– Kvėpuok, – sušnabždėjo ji.

Jis įkvėpė pilna krūtine, paskui dar ir dar kartą. Jam svaigo galva, bet akių neužmerkė. Buvo tamsu, tik pro užuolaidų apačią nedrąsiai brovėsi plonytis gatvės žibinto šviesos pluoštelis, bet Čangui jo pakako, kad įžiūrėtų kambaryje daiktų kontūrus: drabužių spintą, tualetinį stalelį ir vaistų buteliukus. Ir ją. Jis matė liekną jos siluetą, susitaršiusius ir susivėlusius plaukus. Jos ranka paleido jam burną ir dabar buvo sustojusi ore virš prakaito išpiltos kaktos, tarsi Lidija būtų bijojusi ją liesti. Čangas dar kartą įkvėpė ir ėmė alsuoti ritmingai.

– Tu visas drebi, – pasakė Lidija.

– Man reikia butelio.

Ji akimirką patylėjo.

– Atnešiu.

Lidija uždegė šviesą. Ne šviestuvą palubėje su šviesiai rusvu gaubtu, kurio kraštas papuoštas šilkiniais kutais, o žalią lempelę, stovinčią ant stalelio su vaistais. Jis tikrai būtų pageidavęs atlikti šią užduotį prietemoje. Lidija grįžo nešina buteliu su plačiu kakleliu ir pakėlė dygsniuotą pūkinę antklodę bei paklodes, kuriomis buvo apklotas jo kūnas. Čangas pasivertė ant šono, pajuto, kaip net nuo šio menko krustelėjimo ėmė suktis galva. Lidija užmovė butelio galą jam ant penio, jis nepratarė nė žodžio. Šlapimo srovė tekėjo sunkiai, su pertrūkiais; šlapinimasis užtruko, užtruko per ilgai. Jis suprato, kad Lidija jaučiasi nepatogiai, suprato, kad jo paslėpsniai, kaip ir papilvė, nuo kurios jam būnant be sąmonės ji nukirpo plaukus, yra nuogi. Čangui nepatiko, kad ji tai daro, bet jo paties plaštakos buvo sutvarstytos ir virtusios niekam tikusiomis sutinusiomis bigėmis. Nei jis, nei ji nebuvo prie to pratę, ir į stiklinį butelį šniokščiant skysčiui, Čangui iš gėdos kaito ausys.

Kai viskas buvo baigta, pakėlusi butelį prieš šviesą, ji tarė:

– Neblogos kokybės.

Čangas nesuprato, ką ji nori pasakyti.

– Geros kokybės, – nusišypsojo jam Lidija. – Kaip vynas.

– Bet gerokai per tamsus.

– Užtat kraujo mažiau nei praeitą kartą.

– Vaistai veikia.

– Visi iki vieno, – nusijuokė ji, mostelėjusi į eilę spalvingų buteliukų, indelių ir paketėlių.

Sudėti ant stalelio, jie atrodė tarsi keistas kinų ir vakariečių kultūrų mišinys, tačiau tai Lidijos, rodės, nė kiek netrikdė ir ji vienodai žavėjosi visais vaistais. Buvo atvira naujovėms ir pasiruošusi visomis jomis pasinaudoti savo reikmėms. Visai kaip lapė.

Čangas vėl atsigulė ant pagalvės. Jo kakta sruvo prakaitas.

– Ačiū.

Ši užduotis atėmė daug jėgų, bet jis vis tiek nepamiršo Lidijai nusišypsoti. Vakariečiai barstė šypsenas kaip viščiukai plunksnas; tai buvo didžiulis kinų ir vakariečių papročių skirtumas, bet Čangas matė, kiek daug šypsena reiškė Lidijai. Ir dabar vieną jai padovanojo.

– Jaučiuosi pažemintas, – tarė jis.

– Be reikalo.

– Tik pažvelk į mane. Aš tuščias. Vanagas be sparnų. Tokį silpnumą turėtum niekinti.

– Ne, Čangai Anlo, nesakyk taip. Papasakosiu tau, ką matau. Matau narsų kovotoją. Kovotoją, kuris jau turėjo būti miręs, bet gyvena, nes niekada nepasiduos.

– Akini savo protą žodžiais.

– Ne. Tai tu akini savo protą liga. Palauk, kol tave pagydysiu, Čangai Anlo. – Ji ištiesė ranką ir priglaudė vėsų delną jam prie karščiuojančios kaktos. – Laikas išgerti chinino.

Lidija iki pat ryto girdė jį vaistais, nešiojo jam butelį ir kovojo su karščiavimu. Kartais Čangas girdėdavo jį kalbinančią Lidiją, kartais – kažką jai sakantį save, bet neprisiminė, nei ką sakė, nei kodėl.

– Nitrito spiritas ir amonio acetatas su kamparo tirpalu.

Jis prisiminė Lidijos balsą, ringuojantį šiuos sunkius žodžius, kai ji šaukšteliu pylė į burną tuos vaistus, bet jam tai tebuvo bereikšmiai garsai.

– Ponas Teo sakė, kad žolininkas patikino, esą, gydant galvos karščiavimą šis kiniškų žolelių nuoviras daro stebuklus, taigi... Ne, ne, tik nespjauk... Pamėginkime iš naujo, išsižiok, taip, šaunuolis. Gerai...

Dar daugiau garsų. Ponasteo. Kas tas ponasteo?

Visą laiką vėsinantis tvarstis ant odos. Acto ir žolelių kvapas. Vanduo su citrina ant jo sukepusių lūpų. Jam į sąmonę besibraunantys baisūs sapnai. Bet paryčiui Čangas pajuto, kad liepsna jo kraujyje palengva ėmė slopti. Ir kaip tik tuomet jis pradėjo taip drebėti ir tirtėti, kad įsikando į liežuvį ir pajuto kraujo skonį. Bet suvokė, kad Lidija sėdi šalia ant lovos, pajuto, kad slegiama jos kūno svorio, susiplojo pagalvė, kai atsiremdama į lovos galvūgalį ji apkabino jį per pečius. Stipriai apkabino.

Dzingtelėjo durų skambutis. Čangui net plaukai pasišiaušė ir jis pamatė, kad Lidija pakėlė galvą tarsi uosdama orą. Jųdviejų žvilgsniai susitiko. Abu suprato, kad Čangas įkliuvo.

– Tikriausiai Polė, – ramiai tarė Lidija. Ir pasuko prie durų. – Nesijaudink, aš jos atsikratysiu.

Čangas linktelėjo, o ji, išėjusi iš miegamojo, uždarė duris. Kad ir kas ta Polė, jis tūkstantį kartų ją prakeikė.