22

– Atrodai nuvargęs, drauguži, – tarė Alfredas Parkeris. Patylėjo, pirštu spaudydamas tamsaus tabako prikimštą pypkės galvutę, o paskui pridūrė: – Lyg nesveikuotum.

Teo pirštais persibraukė akis. Jos buvo sunkios, lyg smėlio pripiltos.

– Tikrai jaučiuosi truputį kaip nesavas. Pastaruoju metu prastai miegu.

– Juk nesinervini dėl bėdų su tuo Meisonu, ar ne? Sakei, kad tą reikalą sutvarkei.

– Sutvarkiau. Su Meisonu jokių bėdų. Bet dabar semestro pabaigos egzaminai, tad iki vėlumos taisau ir vertinu darbus.

Be to, tris pastarąsias naktis beveik nuo sutemų iki pat paryčių Teo praleido plonose kaip kiaušinio lukštas valtelėse, supdamasis ant upės bangų. Valandų valandas spoksodamas į tamsą. Visą praeitą naktį šniokštė lietus, bet iki šiol naktiniai reisai vyko sklandžiai, Teo net stebėjosi, kad po kiekvienos siuntos jam skirtas sidabro monetų kapšelis vis sunkesnis. Tai galėjo reikšti tik viena. Jie veikia vis įžūliau, gabena vis didesnius kontrabandinius krovinius, vis labiau rizikuoja. Pasitiki jo duotu žodžiu. O jis pasitiki Meisono pažadais.

Tad nenuostabu, kad atrodo taip, lyg nesveikuotų.

Jiedu su Parkeriu sėdėjo Teo mėgstamoje kavinėje Dziunčou. Alfredas norėjo kuo greičiau pasišnekėti, tad sutiko prisidėti prie Teo čia, numojęs ranka ir į higieną, ir į tinkamumą. Arbatos be pieno Alfredas apskritai nelaikė arbata, bet pareiškė nutaręs apsilankyti tradicinėje kiniškoje arbatinėje, kad įgytų patirties ir paplėstų supratimą apie kinų gyvenimo būdą. Teo nusijuokė. Galbūt Alfredas tikrai puikus žurnalistas ir nemažai išmano apie europietiškus reikalus Kinijoje, bet jam niekada nepavyks suprasti vietinių. Kai jauna liekna mergina, vilkinti tradicinį drabužį aukštu kaklu, atnešė paprastą molinį arbatinuką ir į mažyčius puodelius pripylė rausvos arbatos, Parkeris taip maloniai jai nusišypsojo, kad mergina papurtė galvą ir pirštu parodė į laiptus, vedančius į antrą arbatinės aukštą. Teo žinojo: bičiuliui nė nešovė į galvą, kad mergina suprato, jog jis trokšta sekso su ja, tad rodo jam, kad malonumui skirtos merginos įsikūrusios viršutiniuose kambariuose ir pasiruošusios išpildyti visus kliento norus. Suprantama, už pluoštą dolerių.

Aplink juodu nuo visų žemų bambukinių stalelių be paliovos sklido padrikos kinų pirklių, bankininkų, net kelių prabangiai apsirengusių ir gerai įmitusių japonų diplomatų pašnekesių nuotrupos, – vyrų, be vargo prieinančių prie maisto sandėlių. Arbatinės salė buvo šviesi, spalvinga ir teikė klientams apgaulingą prabangos atmosferą. Svečių susierzinimą vijo šalin tamsiai raudoni žibintai, aukso spalvos liūtai ir ryškiaspalviai paukščiai giesmininkai, tupintys dailiuose narveliuose, be to, mergina juodais kaip varno sparnas plaukais tradiciniu kinų liaudies instrumentu, vietinių vadinamu čin, skambino švelnią melodiją. Nė akimirką netilo madžongo plokštelių klaksėjimas. Paprastai šioje arbatinėje Teo pailsėdavo, o šiandien ne. Jautė nebemokąs atsipalaiduoti. Dabar ramybė jam buvo nepasiekiamas dalykas.

– Taigi, Alfredai, koks tas skubus reikalas? Ką tau reikia taip neatidėliotinai aptarti?

– Pameni, prašei pašniukštinėti Kristoferio Meisono praeitį? Žinau, sakei, kad visus nesusipratimus jau išsiaiškinote, bet vis tiek...

Teo pasilenkė arčiau.

– Radai ką nors kompromituojančio?

– Ne visai.

– Tai ką turi galvoje?

– Yra tam tikrų nesutapimų.

– Pavyzdžiui, kokių?

– Pirmiausia, jis ne tas, kas sakosi esąs. Kento grafystėje, Bekenhame jo tėvai turėjo nedidelę metalo dirbinių krautuvėlę, o ne importo ir eksporto bendrovę, kaip jis tvirtina.

– Vadinasi, Meisono tėvas buvo paprastas krautuvininkas su tepaluota prijuoste. Įdomu...

– Ir tai dar ne viskas.

Teo nusišypsojo.

– Alfredai, tu – tikras lobis.

Parkeris sugaišo kelias akimirkas, kol iš naujo prisidegė užgesusią pypkę.

– Pirmiausia Meisonas pradėjo dirbti Londone, Muitinės ir akcizų departamente. Kalbama, nevengdavo prekiauti kai kuriais mėgintais nelegaliai įvežti ir konfiskuotais daiktais, pavyzdžiui, prancūzišku konjaku, kvepalais ir panašiomis gėrybėmis.

– Kažin, kodėl manęs tai nė kiek nestebina?

– Paskui perėjo dirbti į Žemėtvarkos ir statybų departamentą – bet tik pakvipus skandalui, susijusiam su juo ir jo viršininko žmona. Rodos, jai patikdavo šiurkščiau... ir Meisonas jai tų pojūčių suteikdavo. – Parkeris sutrikęs susiraukė. – Žodžiu, jis elgėsi ne taip, kaip dera padoriam vyrui.

Alfredo naivumas Teo sujaudino. Draugas atrodė toks pažeidžiamas. Jo paties naivumas išgaravo prieš dešimt metų, po vieno šūvio Kensingtone įsikūrusioje kontoroje. Nuo tos dienos Teo visuomet pasiruošęs susidurti su žmonių širdyje slypinčiu blogiu. Rodės, būtent taip ir nutinka. Visuomet. Todėl jam ir patinka mokyti. Vaikai – tarsi neprirašytas lapas; jie dar turi galimybę užaugti kitokie. Žinoma, ir dar Li Mei. Ji teikia vilties. Bet Parkeris atrodo tikras keistuolis, mat tebeturi išsaugojęs spindinčio idealizmo kiautą, kurį tikrovė nei sumenkino, nei panaikino. Šiais laikais tai retenybė. Savitai žavi. Be to, šiandien jis pats atrodė pasikeitęs, džiugus ir energingas.

– Beje, – tyliai pridūrė Parkeris, – Žemėtvarkos departamente Meisonas pradirbo vos pusantrų metų.

– Nesuprantu, kodėl. Gal paaiškintum?

– Ir vėl gandai. Nieko konkretaus...

– Nagi, bičiuli, klok.

– Dėl kyšių.

– A!

– Ten slapta sukosi dideli pinigai. Pastatai kilo ten, kur nebuvo galima leisti jų statyti. Štai kas ten vyko. Bet Meisonas pačiu laiku atsistatydino, sėdo į laivą ir atplaukė į Dziunčou. Vienas Dievas žino, kokiais keliais jis gavo vadovo kėdę Švietimo departamente, bet akivaizdu, kad kol kas dirba nepriekaištingai, nors pavaldiniai jo ir nemėgsta. Jie apskritai laiko liežuvius už dantų. Matyt, bijo išlėkti iš darbo.

– O tu ar nebijotum?

Parkeris, rodos, sutriko.

– Žinoma, ne. Juolab susidūręs su korupcija.

Kaip tik tuo metu vėl priėjo padavėja, nešina garuojančia arbata, ir pripylė jiems puodelius.

– Sie, sie, – tarė Parkeris. „Ačiū.“

Teo vos neužspringo karštu gėrimu.

– Puikiai pasakei, Alfredai.

– Na, pamaniau, kol esu čia, truputį pramoksiu kinų kalbos. Man ji gali praversti darbe, be to, matai, drauguži, kai kam noriu padaryti įspūdį.

Teo atkreipė dėmesį, kad jo bičiulis švelniai nuraudo.

– Alfredai, tu slapuke! Kas ta laimingoji? Aš ją pažįstu?

– Tiesą sakant, taip. Ji – vienos iš tavo mokinių motina.

– Tikiuosi, ne Antėja Meison?

Parkeris, rodos, net įsižeidė.

– Žinoma, ne. Ta ponia – Lidija Ivanova. – Vos ištaręs jos vardą ir pavardę, Alfredas droviai šyptelėjo.

– Dėl Dievo meilės, Alfredai, – griežtai subarė Teo, – turbūt išprotėjai. Šaukiesi bėdos.

Parkeris sumirksėjo už akinių stiklų, aiškiai priblokštas tokios netikėtai emocionalios draugo reakcijos.

– Ką nori pasakyti, Teo? Ji nuostabi moteris.

– Taip, ji graži, pritariu tau. Bet ji rusė.

– Na ir kas čia bloga?

Teo atsiduso.

– Oi, Alfredai, juk visi žino, kad tos moterys bet kokia kaina nori ištekėti už europiečio. Bet kokio europiečio. Vargšelės, jos čia įstrigusios be asmens dokumentų, be pinigų ir be darbo. Jų gyvenimas – tikras pragaras. Todėl ir pusė Dziunčou viešnamiuose dirbančių prostitučių – būtent rusės. Baltagvardietės. Nežiūrėk tokiu šiurpiu žvilgsniu, nes tai tikra tiesa. – Ir jau švelniau Teo pridūrė: – Apgailestauju, kad griaunu tavo iliuziją, mielas drauge, bet ta moteris tavimi tik naudojasi.

Parkeris papurtė galvą, bet Teo aiškiai matė, kad jo pasitikėjimas savimi sparčiai senka. Žurnalistas nusiėmė akinius ir ėmė juos kruopščiai valyti balta kaip sniegas nosinaite.

– Maniau, tu suprasi, – nepakeldamas akių niūriai tarė jis. – Kas jau kas, o tu tikrai suprasi... kas yra meilė. Kad ji priverčia vyrą pasijusti, tarsi... – Alfredas nutilo taip ir nebaigęs minties.

– ...tarsi būtų susirgęs?

Parkeris pamėgino šyptelėti.

– Taip, jaučiuosi lyg sirgčiau. – Jis vėl užsidėjo akinius ir įbedė sustingusį žvilgsnį sau į rankas ir į kruopščiai lankstomą nosinę. – Visur matau jos veidą, – svajingai pridūrė. – Kai skutuosi – veidrodyje, kai spausdinu straipsnius – tuščiame popieriaus lape, net per pasitarimus – ant savo redaktoriaus, senojo Galifrėjaus, rašomojo stalo padėto rašalo spaustuko.

– Tau nepasisekė, drauguži. Ji tave tikrai apkerėjo.

– Maniau, tu suprasi, – pakartojo Parkeris.

– Todėl, kad draugauju su Li Mei? Tai turėjai omenyje? Ne, Li Mei su manimi ne dėl pinigų, tuo gali būti visiškai tikras. Iš pradžių, kad ir kaip būtų gaila, pinigų aš neturėjau, be to, ji kilusi iš turtingos kinų šeimos ir todėl, kad užmezgė santykius su manimi, nuo jos nusigręžė visi namiškiai. Taigi mano atvejis visiškai kitoks. Įspėju tave, laikykis kuo toliau nuo Valentinos Ivanovos. Kai tik parsiveši ją į Angliją, ji iš karto tave paliks.

Parkeris sučiaupė lūpas. Nė negurkštelėjęs arbatos, pastūmė puodelį šalin.

– Aš ir stebėjausi, kuo tokią gražią ir tokių rafinuotų manierų moterį galėjo sužavėti toks vyrukas kaip aš?

– Ak, Alfredai, tvardykis. Kaip jau sakiau, tu tikras lobis.

Parkeris įsitempęs gūžtelėjo pečiais.

– Klausyk, kodėl tau tiesiog nepasimėgavus jos draugija? Įsiviliok ją į lovą, kelis mėnesius, kol išsivadės tau į kraują įsigėrę jos kvepalai, pažaisk, o paskui tu juk neprivalai...

– Teo, gal tavo pagoniška siela ir gali būti tokia žiauri, – be jokio apmaudo tarė Parkeris, – bet maniškė tikrai ne. Matai, esu krikščionis ir stengiuosi laikytis Dievo Įsakymų. Todėl, ne, neviliosiu jos į lovą ir paskui nepamesiu.

– Tuomet tu kvailys, drauguži.

Abu sėdėjo tylėdami. Nešina padėklu priėjo mergina ir pasiūlė cukruotų kepinukų, bet vyrai jų atsisakė. Jiedviem už nugarų pergalingai šūktelėjo madžongo partiją laimėjęs vyras. Teo prisidegė cigaretę. Jam peršėjo gerklę; pastaruoju metu per daug rūkė.

– Tai palik ją dabar, – tyliai pasiūlė Teo, – kol dar giliai neįklimpai. Sakau tai tavo paties labui. Be to, nepamiršk, kad dar yra duktė. Taip pat toli gražu ne šilkinė...

Parkeris susijaudinęs persibraukė delnu per aukštą kaktą, tarsi mėgindamas sulaikyti galvoje mintis.

– Nežinau, Teo, gal tu ir teisus. Man atrodo, kad meilė apskritai yra stipri griaunamoji jėga. Ir meilė kokiam nors žmogui, ir meilė idealui, ir meilė šaliai. Ji viską sujaukia ir šluote nušluoja. O apie dukterį geriau man nė neužsimink. Jai jau niekas negali padėti.