63

– Lidija!

Lidija buvo savo miegamajame. Spoksojo pro langą į tamsą ir lietų. Taip ilgai būdama viena, apie dabartį visai negalvojo. Prisiminė tą dieną, kai palėpės kambarėlyje motina šoko, vienoje rankoje laikydama keturkampį kepaliuką, kurį vadino salykline duona, o kitoje – didelį gabalą gelsvo sviesto. Keistas, nepažįstamas duonos kvapas ir minkštas purus kepalėlis, visai neatrodantis kaip duona, Lidiją taip sujaudino, kad ji užsiropštė ant kėdės žiūrėti, kaip Valentina storai tepa sviestą ant tos duonos riekių. Paskui vieną po kito tuos maistingus duonos gabalėlius motina ėmė dėti išsižiojusiai Lidijai į burną. Lyg paukštukui. Jiedvi taip juokėsi, kad net ašaros ištryško. Ir dabar, prisiminus, kiek mažai tą dieną mama valgė, tik nulaižė ant peilio geležtės prilipusius sviesto likučius ir, apimta ekstazės, užvertė akis į lubas, Lidijai krūtinę suspaudė graudulys.

– Lidija! Greičiau ateik!

Lidija akimirksniu instinktyviai pajusdavo pavojų. Čiupusi ginklą – plaukų šepetį – ji išbėgo į laiptų aikštelę ir puolė į Alfredo miegamąjį. Ir sustojo kaip įbesta. Skausmingai trumpai krūtinėje vėl atgijo viltis. Kambarys buvo pilnas žmonių ir visi jie buvo jos motina. Ant dvigulės lovos krašto tiesus kaip styga sėdėjo Alfredas, vienoje rankoje laikydamas du vokus, o kita apsivyniojęs patalus, lyg mėgindamas neatitrūkti nuo tikrovės.

– Lidija, pažiūrėk, – vos atgaudamas kvapą tarė jis. – Laiškai.

Bet Lidija niekaip negalėjo atitraukti akių nuo grindų. Ant jų buvo pilna mamos drabužių, surūšiuotų pagal spalvas ir tvarkingai sudėtų į krūveles.

Tamsiai mėlyna suknelė prie tamsiai mėlynų batelių. Šviesiai rusvas šilkinis kostiumėlis – prie rusvos palaidinės ir smėlio spalvos aukštakulnių. Kojinės, skrybėlės, pirštinės, net papuošalai sudėti taip, tarsi ji tuos daiktus būtų apsirengusi. Drabužiai be kūno. Motina buvo čia. Ir kartu nebuvo. Ten, kur turėjo būti jos veidas, padėta po skarelę.

To jau buvo per daug. Jai užgniaužė kvapą.

– Lidija, – nekantraudamas prabilo Alfredas. – Laiškai.

Jis buvo nusiėmęs akinius, jo veidas atrodė plikas ir pažeidžiamas. Nors ant naktinės spintelės stovintis laikrodis rodė dvidešimt minučių penktos ryto, Alfredas tebevilkėjo tą patį suglamžytą vakarykštį kostiumą, o juosvi jo skruostai prašėsi skustuvo.

– Kokie laiškai?

– Radau. Stalčiuje, po apatiniais. Vienas skirtas tau, kitas man.

Jis paleido patalus ir, abiem rankomis paėmęs laiškus, priglaudė juos prie skruostų.

Lidija atsiklaupė ant kilimo priešais Alfredą, pirštais švelniai palietė jam kelius ir pajuto, kad jo kūnas virpa. Tada pakėlė akis ir pažvelgė Alfredui į veidą.

– Alfredai, Alfredai, – švelniai sumurmėjo ji. Patėvio skruostais ritosi ašaros, bet jis nejuto. – Mes jos nesugrąžinsime...

– Žinau, – pravirko jis. – Bet jei Dievas susigrąžino Savo Sūnų, kodėl aš negaliu atgauti žmonos?

Mieloji mano dočenka,

jei skaitai šį laišką, žinok, kad padariau patį blogiausią dalyką, kokį tik motina gali padaryti savo vaikui. Išėjau. Palikau tave. Bet, kita vertus, man niekada nesisekė būti gera motina, ar ne, širdele? Šiandien mano vestuvės. Rašau tau, nes mane siaubingai kankina bloga nuojauta. Ji apgaubė mane tarsi marška. Širdį kausto šaltis. Žinau, tu tik nusijuoktum, krestelėtum savo rudaplaukę galvą ir pasakytum, kad dėl visko kalta degtinė. Gal ir taip. O gal ir ne.

Taigi. Turiu tau kai ką pasakyti. Kelis svarbius dalykus. Čiort! Juk pažįsti mane, mieloji. Aš liežuvio nelaidau. Paslaptis saugau. Slepiu jas priglaudusi prie krūtinės kaip brangakmenius. Todėl pasistengsiu kalbėti trumpai.

Pirmiausia, myliu tave, auksine mano dukrele. Labiau už gyvenimą. Tad jeigu jau guliu po žeme, nesisielok. Aš būsiu laiminga. Nes tu likai gyva, o tai svarbiausia. Aš, šiaip ar taip, nemokėjau gyventi. Viliuosi, kad mudu su Nelabuoju neblogai sutarsime. Ir, po perkūnais, neverk! Ašaros pakenks gražiosioms tavo akims.

O dabar – tai, kas svarbiausia. Nežinau, nuo ko pradėti, tad pasakysiu šviesiai tiesiai.

Tavo tėvas, Jensas Frysas, gyvas. Tenai. Bent jau sklando toks gandas.

Jis vienoje iš Stalino įkurtų darbo stovyklų, kažkokiame Dievo pamirštame Rusijos užkampyje. Praleido ten jau dešimt metų. Gali įsivaizduoti? Iš kur žinau? Levas Popkovas. Jis atėjo ir pasakė man tą dieną, kai grįžusi namo užtikai mudu tame varganame palėpės kambarėlyje. Tą pačią dieną sutikau tekėti už Alfredo. Likimo ironija? Ak! Norėjau mirti, Lidija, tiesiog mirti iš sielvarto. Bet kokia nauda tau būtų buvusi iš tėvo, įkalinto kažkur šalčio sukaustytoje Sibiro tundroje ir tikriausiai netrukus mirsiančio? Tose barbariškose mirties stovyklose niekas ilgai negyvena.

Tad parūpinau tau kitą tėvą. Ar tai taip blogai? Pasirinkau tokį, kuris tavimi deramai rūpinsis. Manimi – taip pat. Nepamiršk manęs. Taip pavargau jausti... tuštumą. Savo menkumą ir vidinę tuštumą. Noriu, kad tu iš gyvenimo gautum daug daugiau.

Taigi. Sklando toks gandas. Nepyk, kad nepasakiau anksčiau.

Ir dar kai kas. Paslaptis, kurios neketinau atskleisti. Žodžiai stringa man gerklėje. Šią paslaptį ir dabar galiu nusinešti į kapus. Gal taip ir padaryti?

Gerai jau, gerai, mieloji. Girdžiu tave šaukiant, nors man ausyse knibžda kirminai. Nori tiesos. Puiku. Pasakysiu tiesą, gatvės kačiuk, bet tau nuo jos nebus lengviau.

Jau anksčiau tau pasakojau, kad kai pirmą kartą pamačiau tavo tėvą, jis atrodė kaip šlovingas vikingas, o jo širdis taip smarkiai plakė, kad tą plakimą girdėjau kitame salės gale, skambindama fortepijonu carui Nikolajui. Jis buvo dešimtmečiu vyresnis už mane, bet tą akimirką prisiekiau sau, kad ištekėsiu už to senovės skandinavų dievo. Man prireikė trejų metų ir aš savo tikslą pasiekiau. Tačiau gyvenime ne viskas taip paprasta, ir, kadangi buvau per jauna ir per paika atkreipti jo dėmesį, jis gyveno Aleksandro dvare Carskoje Selo, užsiėmęs savo reikalais. O dabar – skaudžiausia. Jis tuomet turėjo romaną. O taip, mano vikingas, mano dievaitis vis dėlto buvo tik žmogus. Jis turėjo romaną su ruse kale, su grafiene Natalija Serova, ir ji nešiojo Jenso kūdikį.

Taip. Aleksejus Serovas yra tavo netikras brolis.

Dabar tu patenkinta?

Prisiminusi tai, net dabar verkiu ir ašaros temdo jo vardą. O grafienei pakako nuovokos išsinešdinti iš Rusijos prieš mus užklumpant Raudonajam tvanui, tad ji spėjo pasiimti ir vaiką, ir pinigus, ir brangenybes. Ir palikti savo vargšą apgautą vyrą, grafą Serovą, mirti nuo bolševikų kardo ašmenų.

Dabar žinai viską. Štai kodėl nenorėdavau savo namuose matyti to žaliaakio pavainikio. Jis paveldėjo tėvo akis.

Štai, dočenka. Viską išklojau. Su mano paslaptimis gali daryti, ką nori. Bet maldauju, pamiršk jas. Pamiršk Rusiją ir rusus. Ir tapk, mano miela, Alfredo įdukra, tikra angle panele. Tau tai vienintelis kelias į ateitį. Tad sudie, brangi dukrele. Prisimink, ko tau linkėjau: angliško išsilavinimo, savarankiškos karjeros ir niekada nepriklausyti nuo jokio vyro.

Nepamiršk manęs.

Ak, velniop tą beprotybę! Dar nesiruošiu mirti, todėl šis laiškas pasens ir pagels, pakištas po mano geriausiais šilkiniais prancūziškais apatiniais. Ir tu niekada jo neperskaitysi.

Norėčiau tave pabučiuoti, mieloji.

Labai tave mylinti

mama

Mama, mama, mama.

Lidiją užplūdo jausmai. Ji pasislėpė savo kambaryje drebėdama taip, kad rankoje laikomas laiškas virpėjo, bet ir nesitverdama džiaugsmu.

Tėtis gyvas! Tėtis. Gyvas. Ir brolis. Čia, Dziunčou. Aleksejus. Ak, mama. Tu mane piktini. Kodėl nepasakei? Kodėl negalėjome pasidalyti šiomis naujienomis drauge?

Bet ji suprato, kodėl. Todėl, kad motina paikai įsikalė į galvą turinti ginti dukterį. Tai buvo instinktas, turėjęs padėti išlikti.

Mama, žinau, kad, tavo nuomone, esu savavalė ir kietakaktė, bet būčiau tavęs išklausiusi. Tikrai. Būčiau išklausiusi. Tau derėjo manimi pasitikėti. Drauge būtume...

Staiga Lidijai prieš akis iškilo tėvo paveikslas. Iškilo ir užgožė visą sąmonę. Dabar jis buvo ne augalotas, o susikūprinęs, sulysęs ir pražilęs. Sukaustytomis kojomis, su atviromis, pūliuojančiomis žaizdomis ant kulkšnių. Tviskantis vikingo apsiaustas, kurį ji visada įsivaizdavo tėvą nešiojant ant plačių pečių, buvo dingęs. Tėvas buvo visas purvinas. Ir sušalęs. Jis drebėjo. Priblokšta Lidija sumirksėjo. Tėvo paveikslas staiga išnyko. Bet prieš išnykdamas, Jensas Frysas pažvelgė jai į akis ir nusišypsojo. Sena šypsena, tokia, kokią Lidija prisiminė, – šią tėvo šypseną ji daug metų nešiojosi giliai širdyje.

– Tėti! – sušuko ji.

Septintą valandą ryto ji jau buvo pastačiusi altorių. Didelį. Svetainėje. Alfredas sėdėjo ir tylėdamas žiūrėjo, kaip Lidija vienu mostu nušlavė viską nuo ilgos riešutmedžio indaujos ir papuošė ją rudomis ir gelsvomis motinos skarelėmis. Tada atsinešusi iš miegamojo abiejuose galuose padėjo po žvakę. Viduryje, pačioje garbingiausioje vietoje, pastatė Valentinos nuotrauką. Besijuokiančios, pakreipusios galvą, rankoje laikančios alyva išteptą popierinį skėtį nuo saulės. Momentinę medaus mėnesio nuotrauką. Ji atrodė tokia graži, spinduliuojanti, galinti sužavėti net dievus.

Tada atėjo eilė daiktams. Lidija pasuko galvą, ko Valentinai galėtų reikėti, ir aplink ją išdėliojo daiktus. Plaukų šepetį ir veidrodį, lūpų dažus, pudrinę ir nagų laką, gyvatės odos rankinę, prikimštą pinigų iš Alfredo piniginės. Ir, žinoma, papuošalų dėžutę. O priekyje, ten, kur Valentina galėtų lengvai pasiekti, – krištolinę stiklinę, sklidiną rusiškos degtinės.

Bet to buvo negana. Jai reikėjo kai ko daugiau.

Dešinėje Lidija padėjo visą krūvą partitūrų, kairėje – knygą, kad motina galėtų pasiskaityti apie Šopeno ir Žorž Sand meilės romaną, ir dar kortų malką, jei kartais ji imtų nuobodžiauti. Dubenį vaisių. Lėkštę marcipaninių saldėsių.

Ko dar?

Lidija atnešė gilią varinę lėkštę ir padėjo ją ant indaujos. Paskui primetė ją popieriaus skiaučių, paskubomis nupiešusi ant jų namą, fortepijoną, pasą, automobilį, drabužių ir gėlių, uždegė degtuką ir įmetė. Ūžtelėjusi liepsna visus tuos daiktus nunešė motinai, o Lidija tą ugnį dar pakurstė vieną po kitos mesdama į ją cigaretes. Kvapas buvo siaubingas. Kai visa sudegė ir dūmai išsisklaidė, Lidija visą altorių apipurškė motinos kvepalais, vis spaudydama guminę kriaušytę, kol buteliukas ištuštėjo.

Tuomet tylomis stebėjęs ceremoniją Alfredas pakilo iš krėslo ir labai atsargiai, tarsi nenorėdamas drumsti žmonai ramybės, prie nuotraukos su besijuokiančia Valentina padėjo vestuvinį žiedą.

– Nagi, nagi, ar čia tik ne Lidija, rusė devčonka21, nemokanti savo gimtosios kalbos?

– Grafiene Serova, možno mnie pogovoritj s Aleksejem? Norėčiau pasikalbėti su Aleksejum.

– Ak, vis dėlto pagaliau mokotės. Gerai. Bet ne, užeiti negalite, vizitams dar per ankstus metas.

– Reikalas svarbus.

– Ateikite vėliau.

– Turiu pasimatyti su juo dabar.

– Mergaite, nebūkite įžūli. Mes dar net nepusryčiavome.

– Paklausykite... Mano tėvas gyvas.

– Eikite. Idite. Tuoj pat eikite šalin, mergiūkšte.

– Niet.

– Ne. Aš to nedarysiu. Kiek kartų turėsiu kartoti?

– Aleksejau, dar kartą jūsų prašau. Kaip sesuo.

– Tai neteisinga, Lidija.

– O kada gyvenimas buvo teisingas?

Jiedu ėjo per Viktorijos parką nuleidę galvas, prieš vėją, per naktį atpūtusį iš Sibiro platybių ir dabar baugiai kaukiantį, taršantį medžius. Kol kas nesnigo, bet Lidija jautė besiartinantį šaltį. Daugiau žmonių parke nebuvo.

– To jau per daug.

– Ne, Aleksejau, visai ne. Jūs sukrėstas. Bet turėtumėte gerbti savo motiną grafienę už tai, kad pripažino tiesą, nors jai ir buvo skaudu.

– Skaudu?

– Na gerai, gal ne „skaudu“. Ji jautėsi taip, lyg valgytų spygliuotą vielą. Bet vis tiek tai padarė. Ji drąsi moteris.

– Dano pavainikis, štai kas aš. Nezakonnyj syn.

Jis ėmė žingsniuoti sparčiau, išsuko iš tako ir, nekreipdamas dėmesio į užrašus „Nemindžioti žolės“, patraukė prie fontano.

Lidija Aleksejaus nespaudė. Jis patyrė didžiulį pažeminimą, o Lidija, bendravusi su Čangu, jau žinojo, kokia svarbi vyrui savigarba. Ji neskubėdama toliau ėjo žvirgždu išpiltu taku ir įveikė vingresnį kelią, vedantį prie dekoratyvinio tvenkinio su kiniškais karpiais ir fontano su drakono skulptūra viduryje. Šiandien vanduo telkšojo tylus, tvenkinio pakraščiuose nuo šalčio palengva traukdamasis į supleišėjusius ledo pirštus. Aleksejus stovėjo prie žemų turėklų ir žvelgė į sidabriškas ir aukso spalvos po vandeniu kaip vaiduokliai šmėsčiojančias žuvis. Sustingęs, ilgu juodu paltu, jis ir pats atrodė kaip statula.

– Jenso Fryso sūnus, – tyliai pasakė Lidija. – Ne dano pavainikis.

– O kas, tiesą sakant, buvo tas mūsų tėvas? – Jis tebespoksojo į žuvis.

– Inžinierius. Puikus inžinierius. Dievo dovaną turintis naujoviškų planų kūrėjas. Caras Nikolajus ir carienė jį dievino ir pagal jo projektus modernizavo Peterburgo kanalų sistemą. – Ji trumpai nutilo. – Be to, jis griežė smuiku. Nors ir nevykusiai.

Aleksejus atsisuko ir pažvelgė į Lidiją.

– Jūs jį prisimenate?

– Miglotai. Pamenu jo juoko skambesį, kai švystelėdavo mane aukštyn, ir stambių rankų prisilietimą, kai mane pagaudavo. Žinojau, kad tos rankos niekada neleis man nukristi. – Lidija užsimerkė, kad prisiminimai greičiau grįžtų. – Ir šypseną. Man ji labai daug reiškė.

– Užjaučiu. Girdėjau apie jūsų motiną.

Šie užuojautos žodžiai užklupo Lidiją nepasiruošusią ir jai dingtelėjo, ar tik vėl neims lupti ožių Aleksejui matant. Ji staiga plačiai atmerkė akis ir susiraukusi dėbtelėjo į jį.

– Geriau kalbėkime apie tėvą.

Aleksejus linktelėjo ir jo akyse tvykstelėjo kažkas, kas pažadino ilgai snūduriavusį prisiminimą: Lidija prisiminė kitas žalias, labai rimtas į ją žvelgiančias akis ir švelnų, žemą jai į ausį dudenantį balsą, sakantį, kad būtų tyli kaip pelė po šluota ir tvirtai laikytųsi jo rankos. Žingsniuodama palei turėklus, ji apėjo aplink visą tvenkinį, delnu braukdama per lenktą apsauginį skersinį, ir vėl grįžo ten, kur stovėjo Aleksejus, vis dar sustingęs, vis dar susikišęs rankas į kišenes. Lidija davė jam pakankamai laiko. Net daugiau nei pakankamai. Praėjo beveik dešimt minučių.

– Aleksejau...

Jis atsisuko. Lidija pažvelgė į ramias jo akis ir pamėgino perprasti, koks žmogus yra tas jos brolis.

– Padėkite man.

– Lidija, pati nesuprantate, ko prašote.

– Suprantu.

– Jei jums padėsiu, neteksiu darbo, ar tai suvokiate? O su išdavikais Kuomintangas nesiterlioja.

– Kodėl tai darote? Kodėl jiems dirbate?

– Nes nekenčiu komunistų ir visko, už ką jie kovoja. Kiekvieną žmogų jie nubloškia į patį dugną, sunaikina žmonijos grožio ir kūrybiškumo pradą ir suluošina individo sąmonę. Tik pažvelkite, kokia nuniokota dabar Rusija. Tad ne, visai nenoriu gelbėti gyvybės kažkokiam komunistui, nesvarbu, kad jis jūsų draugas. Kaip įmanydamas stengiuosi padėti Čiang Kaišekui išgelbėti šią nuostabią šalį nuo komunistų prakeiksmo ir sukurti gerą, stiprią valdžią. Ketinu ir toliau taip elgtis.

– Jūs labai klystate, Aleksejau.

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Manau, abu turime susitaikyti su tuo, kad šiuo klausimu mudviejų nuomonės skiriasi.

Aleksejus ir vėl kalbėjo ryžtingai ir dalykiškai. Jis greitai įveikė patirtą sukrėtimą. Lidija suprato nieko nepasieksianti. Pajuto krūtinėje šaltį ir stingulį. Jai buvo sunku kvėpuoti. Prisiminė Čangą Anlo, bet pajuto tik trapų, silpną širdies plakimą. Visa kita buvo juoda kaip Levo Popkovo barzda. Staiga neištvėrusi ji ištiesė ranką, suspaudė Aleksejui petį ir privertė jį atsigręžti. Suėmė jo rankas. Stipriai jas suspaudė.

– Aleksejau Serovai Frysai, – ryžtingai tarė. – Aš jūsų sesuo, Lidija Ivanova Frys. Negalite atsisakyti man padėti.