12
– Kas čia?!
Valentina stovėjo vidury kambario sustingusiu pirštu rodydama į kartoninę dėžę ant grindų. Lidija ką tik grįžo namo ir palėpės kambario oras jai pasirodė troškesnis nei paprastai. Langai buvo uždaryti. Ir kvapas tvyrojo kitoks. Tik ji nesuprato, kodėl.
– Tau, – garsiai pareiškė Valentina, – turėtų būti gėda!
Lidija suglumusi nušlepsėjo kilimu, mintyse karštligiškai ieškodama atsakymo. Gėda? Dėl ko? Dėl Čango? Ne, ne dėl jo. Tad ji vėl prisiminė melą. Tik kurį galvoje turi motina?
– Mama, aš...
Ji atidžiai pažvelgė į motiną. Blyškiuose jos skruostuose degė po sodriai raudoną dėmę, akys atrodė labai tamsios, vyzdžiai didžiuliai, blakstienos sunkios, pusiau nuleistos.
– Buvo užsukęs Antuanas, – pagaliau prabilo Valentina, tarsi tai būtų buvusi Lidijos kaltė. – Ir pažiūrėk. – Motinos smilius vėl nukrypo į dėžę. – Pažiūrėk vidun.
Lidija atsainiai priėjo. Tai buvo dryžuota, skrybėlei laikyti skirta dėžė, perrišta skaisčiai raudonu kaspinu. Ji niekaip nesuprato, kodėl, po galais, motina taip pyksta ir kelia šį kvailą triukšmą tik dėl to, kad gavo dovanų skrybėlę. Juk ji jas mėgsta. Ir kuo didesnes.
– Ar skrybėlaitė maža? – lenkdamasi nuimti dangčio, paklausė Lidija.
– O taip!
– Su plunksna?
– Ne, be plunksnų.
Lidija nukėlė dėžės dangtį. Viduje tūnojo baltas triušis.
– Sun Jatsenas.
– Kas?
– Sun Jatsenas.
– Argi tai triušiui tinkamas vardas?! – šūktelėjo Polė.
– Jis buvo Respublikos tėvas. 1911-aisiais Kinijos žmonėms atvėrė duris į visai kitokį gyvenimą, – paaiškino Lidija.
– Kas tau taip sakė?
– Čangas Anlo.
– Kai siuvai jam pėdą?
– Vėliau.
– Kokia tu narsi, Lidija. Aš turbūt greičiau mirčiau, nei įbesčiau adatą žmogui į odą.
– Ne, nemirtum, Pole. Jei reikėtų, tai ir susiūtum. Kai nėra kitos išeities, galime padaryti daugybę dalykų.
– Bet kodėl nepavadinus triušio Dribsniuku, Meilučiu ar bent jau Luju – Luiso Kerolio garbei? Kokiu nors gražiu vardu...
– Ne. Jis – Sun Jatsenas.
– Bet kodėl?
– Nes veria man duris į visai kitokį gyvenimą.
– Nekvailiok, Lidija. Jis tik triušis. Sėdėsi ir glamonėsi jį, kaip aš glostau Tobį.
– Tai ir turiu galvoje, Pole.
Buvo pusė dviejų nakties. Lidija pakilo nuo kėdės, stovinčios prie lango. Jis taip ir neatėjo.
Bet galėjo ateiti. Ir vis dar galėtų pasirodyti. Gal kur nors slepiasi ir laukia, kol...
Ne. Jis neateis.
Lidijai paburko liežuvis, išdžiūvo burna. Ji kelias valandas sėdėjo draskoma prieštaringų minčių, apsiblaususiose jos akyse buvo matyti nuovargis. Kad ir kaip ji trokštų, jis neateis. Čangai Anlo, aš tavimi tikėjau. Kaip galėjau būti tokia kvaila?
Aklinoje kambario tamsoje ji apgraibomis nuėjo prie kriauklės ir šaltu vandeniu apsišlakstė burną. Nejučia Lidijai iš lūpų išsiveržė dusli dejonė, nes skausmas krūtinėje buvo tiesiog nepakeliamas. Čangas Anlo ją išdavė. Skausmas persmelkdavo vien apie tai pagalvojus. Lidija jau seniai buvo išmokusi, kad pasitikėti galima tik savimi, bet jai pasirodė, kad Čangas kitoks, kad tarp jųdviejų užsimezgė ryšys. Jiedu išgelbėjo vienas kitam gyvybę ir Lidija buvo visiškai tikra, kad juos... kai kas sieja. Ir vis dėlto tie lūkesčiai, rodės, buvo verti ne daugiau nei už beždžionės kaką.
Jis žinojo, kad tas vėrinys jai – vienintelė galimybė viską pradėti nuo pradžių, pradėti naują šviesų gyvenimą Londone arba net Amerikoje, kurioje, pasak kalbų, visi lygūs. Spindintį gyvenimą. Be tamsių užkaborių. Lidijai tai buvo proga grąžinti motinai bent dalį to, ką iš jos atėmė raudonieji. Fortepijoną su dramblio kaulo klavišais, kurių skambesys prilygsta angelų giesmėms, ir puikiausius audinių kailinius – ne iš pono Liu lombardo, ne dėvėtus, o žvilgančius, naujutėlaičius. Viską tik nauja. Viską iš naujo...
Lidija užsimerkė. Stovėdama tamsoje basa, su senu nudriskusiu apatiniu sijonu, kadaise priklausiusiu kažkokiai kitai moteriai, mėgino susitaikyti su mintimi, kad jis dingo. O kartu su juo – ir rubinų vėrinys. Ir spindintis, naujas gyvenimas. Su visais savo teikiamais malonumais. Dingo.
Ji pajuto, kad jai spaudžia gerklę. Ėmė dusti. Jai trūko oro. Apgraibomis Lidija patraukė prie durų. Užkliudė jas kojos pirštu ir nusibraukė odą, bet vis tiek atsidarė, ir tekina nusileido per du laiptų maršus. Į užpakalinę namo dalį. Prie kiemo durų. Įsikibusi tampė skląstį tol, kol šis žvangtelėjęs pagaliau pasidavė, ir išpuolė į vėsų nakties orą. Įkvėpė kartą. Ir dar kartą. Privertė plaučius dirbti, privertė juos judintis, plėstis ir bliūkšti. Bet sunkiai. Pamėgino atsikratyti pykčio ir nevilties, nusivylimo ir baimės, visų troškimų, poreikių ir ilgesio. O tai buvo dar sunkiau.
Pagaliau panika nuslūgo. Jos kūnas virpėjo, odą peršėjo nuo prakaito, bet ji vėl galėjo kvėpuoti. Ir blaiviai mąstyti. Išlaikyti sveiką protą buvo nepaprastai svarbu.
Kiemas skendėjo visiškoje tamsoje. Jis buvo nedidelis, vos kelių žingsnių pločio ir apjuostas aukštų sienų, bet užverstas visokiu šlamštu, todėl atsidavė pelėsiais ir senienomis. Ponia Zarija čia laikė nereikalingus baldus, ir jie palengva puvo ir iro, maišydamiesi į vieną krūvą su stirtomis aprūdijusių puodų bei senų batų. Ji iš tų moterų, kurios neprisiverčia išmesti. Lidija priėjo prie sulūžusio stalo, ant kurio gulėjo aplamdytas arbatinis vieliniu tinklu uždengta anga. Ji priglaudė veidą prie vielų.
– Sun Jatsenai, – sušnabždėjo. – Miegi?
Viduje kažkas subrazdėjo, suplapsėjo ir šviesiai rausva nosytė prisiglaudė prie jos nosies. Nuėmusi vielinį tinklą, Lidija ištraukė ir paėmė ant rankų besimuistantį gyvūnėlį, kuris, atsidūręs glėbyje, patenkintas prisiglaudė jai prie šonkaulių, įbedė nosį į sulenktą vidinę alkūnės pusę ir nurimo. Ji taip ir stovėjo ten, laikydama ant rankų mieguistą ilgaausį. Paskui nejučia ėmė niūniuoti jau beveik visiškai pamirštą, vaikystėje girdėtą rusišką lopšinę ir pakėlė akis aukštai į dangų, kuriame jai virš galvos spindėjo tuzinas žvaigždžių.
Čangas Anlo dingo. Ji patikėjo jo pažadu atnešti jos paslėptą brangenybę iš klubo. Bet pagunda jam, matyt, buvo per didelė. Ji padarė klaidą. Bet daugiau nesuklys.
Lidija ant pirštų galų vėl užlipo laiptais. Šį kartą nekeldama nė menkiausio triukšmo: tyliai pėdino per tamsos sklidiną namą nešdamasi sulenktoje rankoje prigludusį šiltą kamuoliuką, pirštų galais glostydama jo aksominį kailiuką ir liesą kaulėtą kūnelį, oda jausdama gyvūnėlio kvėpsnius tarsi plunksnos palytėjimus. Stumtelėjusi atsidarė palėpės kambario duris ir nustebo pamačiusi, kad motinos miegamajame už užuolaidos virpčioja blausi degančios žvakės šviesa. Lidija nuskubėjo į savo galą, ketindama paslėpti Sun Jatseną, bet praskleidusi paklodę sustojo kaip įbesta.
– Mama... – ištarė ji. Ir nieko daugiau.
Ten stovėjo motina. Persisukusiais naktiniais marškiniais. Išplėtusi akis spoksojo į tuščią Lidijos lovą. Jos plaukai buvo užkritę ant pečių ir susivėlę, o skruostais tyliai ritosi ašaros. Liesomis rankomis buvo apglėbusi sau liemenį, tarsi stengdamasi laikyti kūną, kad nesubyrėtų.
– Mama... – vėl sušnabždėjo Lidija.
Valentina pasuko galvą. Jai net lūpa atvipo.
– Lidija! – šūktelėjo ji. – Dočenka. Maniau, kad jie tave išsivedė.
– Kas? Policija?
– Kareiviai. Jie atėjo ginkluoti.
Staiga Lidijai ėmė daužytis širdis.
– Čia? Šį vakarą?
– Jie ištraukė tave iš lovos, tu šaukei, klykei, vienam trenkei į veidą. Jis įrėmė ginklą tau į burną, išmušė dantis, paskui jie išvilko tave į lauką ant sniego ir...
– Mama, mama... – Lidija skubiai apkabino drebančius motinos pečius ir priglaudė prie savęs. – Ššš, mama, tai buvo tik sapnas. Tik košmaras.
Motinos kūnas buvo šaltas kaip ledas, Lidija jautė, kaip jis virpa ir trūkčioja, viduje tarsi kažkas sproginėja.
– Mama, – ji atsiduso ir prikišo lūpas prie drėgnų nuo prakaito motinos plaukų. – Pažvelk į mane, aš čia, man nieko nenutiko. Mes abi saugios. – Ir, plačiai prasižiojusi, pridūrė: – Matai, ir dantis tebeturiu.
Valentina įsistebeilijo dukteriai į burną, tarsi netikėdama savo akimis, tarsi mėgindama suvokti jos sąmonę užplūdusių vaizdų prasmę.
– Tai buvo košmaras, mama. Ne tikrovė. Tikrovė – štai čia.
Ir pakštelėjo jai į skruostą.
Valentina papurtė galvą – vis dar sutrikusi, bet jau mėgindama atitokti. Palietė Lidijos plaukus.
– Maniau, kad tu mirusi.
– Aš čia. Gyva. Mes vis dar kartu šioje žiurkių oloje, apačioje ponia Zarija skaičiuoja dolerius, o Jomenų butas trenkia kamparo aliejumi. Niekas nepasikeitė. – Ir pamėgino įsivaizduoti, kaip kinams atitekę rubinai eina iš rankų į rankas. – Visiškai niekas.
Valentina giliai atsiduso vieną, paskui antrą kartą.
Lidija nuvedė motiną į lovą, prie kurios stovinti žvakė nelygia spragsinčia liepsna degino nakties tamsą. Apkamšė motiną antklode ir švelniai pakštelėjo jai į kaktą. Sun Jatsenas tebesiglaudė prie Lidijos, o jo akys, raudonos kaip mielo peliuko, buvo didelės ir kupinos nerimo, todėl ji ir žvėreliui pabučiavo viršugalvį, bet Valentina jo nė nepastebėjo.
– Kol kas paliksiu žvakę degti, – sumurmėjo Lidija. Tai išlaidavimas. Prabanga, kurios jos beveik negalėjo sau leisti. Bet motinai reikėjo tos švieselės.
– Pasilik.
– Pasilikti?
– Taip. Pasilik pas mane. – Valentina kilstelėjo antklodę.
Netardama nė žodžio, Lidija šmurkštelėjo į lovą ir atsigulė ant nugaros; jai iš vienos pusės, pasivertusi ant šono, gulėjo Valentina, iš kitos – triušis. Lidija gulėjo kuo ramiausiai, kad Valentina kartais neapsigalvotų, bet žiūrėjo į aprūkusius šešėlius, šokčiojančius ant lubų.
– Tavo pėdos kaip ledinės, – tarė Valentina. Dabar ji atrodė ramesnė ir priglaudė galvą prie dukters galvos. – Žinai, nė nepamenu, kada paskutinį kartą kartu gulėjome lovoje.
– Kai sirgai. Kai į ausį įsimetė infekcija ir karščiavai.
– Tikrai? Turbūt prieš trejus ar ketverius metus. Konstanca Jomen sakė, kad galiu mirti.
– Taip.
– Sena kvaila ragana. Manęs negali pribaigti nei karščiavimas, nei netgi visa bolševikų kariuomenė. – Po antklode Valentina suspaudė ranką dukteriai, o ši į ją įsikibo.
– Papasakok man apie Sankt Peterburgą, mama. Kaip caras apsilankė jūsų mokykloje.
– Ne, daugiau nepasakosiu.
– Bet tą istoriją paskutinį kartą girdėjau būdama vienuolikos.
– Keistas datas prisimeni, Lidočka.
Lidija nutylėjo. Akimirka buvo trapi. Mamos širdyje bet kada galėjo vėl nubusti budrumas ir tada jos nieko neišprašysi. Valentina atsiduso ir ėmė niūniuoti Šopeno noktiurno E-bemol fragmentą. Lengviau atsikvėpusi, Lidija pajuto, kad Sun Jatsenas išsidriekė ir padėjo savo snukutį jai ant krūties. Jo ūsai kuteno.
– Snigo, – pradėjo pasakoti Valentina. – Madam Irina liepė mums išvaškuoti grindis, kad žibėtų kaip langų stiklas ir atspindėtų mūsų veidus. Užtat mums nebuvo prancūzų kalbos pamokos. Labai jaudinomės. Man taip drebėjo pirštai, kad baiminausi negalėsianti skambinti. Suole sėdinčiai Tatjanai Šarapovai pasidarė bloga, tad likusią dienos dalį jai buvo liepta gulėti lovoje.
– Vargšė Tatjana.
– Taip, praleido tokį įvykį...
– Bet tai tau turėjo būti bloga, – Lidija paragino motiną pasakoti toliau.
– Teisybė. Buvo nuspręsta, kad jam skambinsiu. Rusijos tėvui, carui Nikolajui II. Tai buvo didžiulė garbė, apie didesnę tais laikais jokia penkiolikmetė negalėjo nė svajoti. Jis nutarė mus aplankyti, nes buvome Jekaterinos mokykla, geriausia visoje Rusijoje, geresnė net už veikiančias Charkove ir Maskvoje. Buvome geriausios ir tai žinojome. Didžiavomės tuo kaip princesės ir vaikščiojome aukštai, vos ne iki debesų, iškėlusios galvas.
– Ar jis su tavimi kalbėjosi?
– Žinoma. Įsitaisęs dideliame drožinėtame krėsle salės vidury, jis liepė man pradėti. Buvau girdėjusi, kad mėgstamiausias caro Nikolajaus II kompozitorius yra Šopenas, tad skambinau noktiurną ir tądien į tą muziką sudėjau visą širdį. Kai baigiau, jis nė nesistengė slėpti skruostais riedančių ašarų.
Ašara nuriedėjo ir Lidijos skruostu, tik ši nebuvo tikra, kieno ji.
– Mes visos stovėjome vilkėdamos baltas mokyklines pelerinas ir prijuostes, – toliau kalbėjo Valentina, – o jis priėjo prie manęs ir pakštelėjo į kaktą. Pamenu, ant veido pajutau jo barzdos šerių šiurkštumą ir plaukų pomados kvapą, o medaliai jam ant krūtinės spindėjo taip skaisčiai, kad pamaniau, ar tik jų nebus palietęs Dievo pirštas.
– Papasakok, ką jis sakė.
– Jis tarė: „Valentina Ivanova, esi didi pianistė. Vieną dieną skambinsi fortepijonu imperatoriškajame Žiemos rūmų dvare man ir carienei, ir būsi Sankt Peterburgo pažiba.“
Kambaryje įsivyravo palaiminga tyla. Lidija išsigando, kad motina gali čia ir sustoti.
– Juk caras atvyko ne vienas, tiesa? – paklausė ji, tarsi nežinotų.
– Taip, su juo atvažiavo patys ištikimiausi dvariškiai. Jie stovėjo prie durų, ir, kai baigiau skambinti, garsiai plojo.
– Ar tarp jų buvo vienas ypatingas žmogus?
Valentina sunkiai atsiduso.
– Taip, buvo toks jaunuolis.
– Kaip jis atrodė?
– Kaip vikingų karys. Skaisčiau už saulę degančiais plaukais, apšviečiančiais visą salę, ir toks plačiapetis, kad būtų galėjęs nešiotis didįjį Toro kirvį.
Valentina nusijuokė lengvai, svajingai, ir girdėdama tą juoką Lidija pagalvojo apie jūrą ir vikingų barkasus.
– Ir tu įsimylėjai?
– Taip, – tyliai ir švelniai tarė Valentina. – Vos tik pamačiusi Jensą Frysą, iš karto jį įsimylėjau.
Lidija net suvirpėjo iš malonumo. Tai šiek tiek nuslopino skausmą krūtinėje. Užsimerkusi pamėgino įsivaizduoti akinamą tėvo šypseną ir ant plačios krūtinės sukryžiuotas stiprias rankas. Ne tik įsivaizduoti – stengėsi prisiminti. Bet veltui.
– Ten buvo ir dar kai kas, – pridūrė Valentina.
Lidija staiga atsimerkė. Ši istorijos dalis buvo dar negirdėta. Ligi šiol pasakojimas visuomet baigdavosi motinos įsimylėjimu iš pirmo žvilgsnio.
– Moteris, su kuria susipažinai ir tu, – pasakė Valentina, šį kartą pasiryžusi atskleisti daugiau.
– Kas tokia?
– Grafienė Natalija Serova. Moteris, vakar drįsusi tau į akis išrėžti, kad turėtum kalbėti rusiškai. Tik norėčiau žinoti, ką šnekėdama rusiškai laimėjo ji? Ogi nieko. Kai raudonieji šunys ėmė kandžiotis, ji pačiu pirmu traukiniu Transsibiro geležinkeliu spruko iš Rusijos, pasiėmusi visus savo briliantus, ir net nelaukdama, kol sužinos, ar jos maskvietis vyras gyvas, ar miręs, Dziunčou ištekėjo už prancūzo kasybos inžinieriaus. Tiesa, dabar jis išvykęs kažkur į šalies šiaurę.
– Vadinasi, pasą ji turi?
– O taip! Prancūzišką pasą, gautą per vedybas. Netrukus ji jau bus Paryžiuje, Eliziejaus laukuose, gurkšnos šampaną ir išdidžiai vaikštinės visiems rodydama savo augintinius pudelius, o aš supūsiu ir mirsiu šioje pragaro irštvoje.
Pasakojimas buvo sugadintas. Lidija jautė, kad laimės akimirka nublanko. Dar minutėlę ji gulėjo tylėdama, žiūrėdama į šokančius šešėlius, o tada pasakė:
– Jei tau viskas gerai, gal jau grįšiu į savo lovą.
Valentina tylėjo.
– Ar gerai jautiesi, mama?
– Gerai. Kaip visada.
Lidija pakštelėjo jai į skruostą, atsargiai paėmė į glėbį miegantį triušiuką ir išlipo iš lovos.
– Ačiū, mieloji. – Valentina gulėjo užsimerkusi, jos veidu slinko šešėliai. – Ačiū. Išeidama užgesink žvakę.
Giliai įkvėpusi, Lidija ją užpūtė.
– Lidija... – Ištartas jos vardas tarsi pakibo tamsoje.
– Ką?
– Ir daugiau nesitempk į mano lovą to graužiko.
Tolesnės penkios dienos buvo sunkios. Kad ir kur Lidija ėjo, niekaip nesiliovė žvalgiusis Čango Anlo. Kinų veidų jūroje vis ieškojo vieno žmogaus – budraus, pakelta galva, su tamsiai pilkšva mėlyne. Pajutusi bet kokį judesį sau prie peties, kupina lūkesčių pasukdavo galvą. Pakakdavo net šūksnio kitoje gatvės pusėje arba šešėlio tarpduryje. Bet po penkių dienų spoksojimo pro klasės langą, ar nepamatys prie mokyklos vartų besislepiančio jauno kino silueto, viltis užgeso.
Lidija sugalvojo Čangui Anlo daugybę pateisinimų, – kad jis susirgo, kad infekcija iš pėdos persimetė į kraują arba kad kur nors slapstosi ir laukia, kol viskas aprims. Arba kad jam galbūt apskritai nepavyko paimti vėrinio ir dabar jis nenori to pripažinti, susigadinti gero vardo. Ir vis dėlto ji neabejojo, kad Čangas Anlo kaip nors būtų perdavęs jai žinią. Tikrai nebūtų palikęs jos nežinioje. Čangas žino, koks svarbus jai tas vėrinys. Lidija suprato, kokias pasekmes to daikto nešiojimasis galėjo sukelti jam. Naktį sapnavo Čangą Anlo nuplaktą, sukaustytą grandinėmis ir įmestą į kalėjimą.
Galėjo būti ir dar blogiau. Kur kas blogiau. Kaip kadaise ją užstodamas Rusijos sniegynuose žuvo tėvas, taip dabar ir Čangas galėjo mirti ją gindamas. Ji išvydo suglebusį kūną, metamą į tamsius šėlstančios upės vandenis, ir pabudo dejuodama. Bet išaušus rytui suvokė tiesą. Tarptautinė stovykla yra apkalbų ir gandų židinys, tad, jei brangakmenių vagis būtų buvęs sučiuptas ir rubinų vėrinys būtų atsiradęs, ji būtų apie tai girdėjusi.
Čangas vagis, kad jį kur velniai. Paprasčiausias vagišius. Pasičiupo brangenybes ir pasipustė padus. Štai tau ir vagių garbės kodeksas. Štai tau ir išgelbėta gyvybė. Lidija siuto ant jo, norėjo iškabinti jam akis, stipriai užminti pėdą, kurią taip rūpestingai buvo susiuvusi, – ir tik tam, kad pamatytų jį kenčiantį taip, kaip kankinasi ji. Ausyse Lidija girdėjo šaižų, nemalonų zirzimą, lyg pjūklo dantys brauktų per metalą, tik nebuvo tikra, ar visa tai – iš pykčio, ar iš bado. Ponas Teo jau antrą kartą jai papriekaištavo, kad nesiklauso per pamokas.
– Lidija, parašysi šimtą eilučių „Neturėčiau svajoti“. Per pertrauką pasiliksi klasėje ir parašysi.
„Neturėčiau svajoti.
Neturėčiau svajoti.
...turėčiau svajoti.
...svajoti.
...turėčiau ... .“
Tie žodžiai visai sujaukė Lidijai mintis ir, parašyti liniuotame popieriuje, nusidažė savomis spalvomis: „svajoti“ kartais atrodė skaisčiai raudonas, kartais tamsiai raudonas ir sukosi popieriaus lape verpetu. Bet „Ne“ liko juodas kaip šachtos vamzdis ir rašydama paskirtas eilutes Lidija jį praleisdavo, palikdama didoką tarpą. Taip ji darbavosi iki pat galo, kol ponas Teo ištiesė ranką norėdamas paimti lapą. Tada ji paskubomis brūkštelėjo visus trūkstamus „Ne“. Pralinksmėjusio ir šypseną tramdančio mokytojo lūpos vyptelėjo, o Lidijai galvoje ūžė dar garsiau, todėl ji stengėsi į Teo nežiūrėti ir įbedė žvilgsnį į rašalo dėmę, parkerio plunksnos paliktą jai ant kairiojo smiliaus. Į dėmę, juodą kaip Čango širdis.
Po pamokų Lidija nusivilko uniformą, švystelėjo šalin skrybėlę, įlindo į seną suknelę (ne tą su kraujo dėmėmis, nes prie jos negalėjo nė prisiliesti) ir išėjo ieškoti pašaro Sun Jatsenui. Į parką. Mat gatvėje vos prasikalusias žoles išraudavo alkani maisto atliekų ieškotojai, bet Viktorijos parke Lidija rado apleistą šlaitą, prižėlusį kiaulpienių ir nenurautą, – kinams buvo draudžiama kelti koją anapus užtvarų. Sun Jatsenas labai mėgo kiaulpienių lapus rantytais kraštais ir kaip baltas pūkų žaibas liuoktelėdavo jai ant kelių, o ji lapas po lapo gyvūnėlį šerdavo. Pasotinti triušį Lidijai rūpėjo labiau nei pavalgyti pačiai.
Prikimšusi suglamžytą rudo popieriaus maišelį lapų ir žolės, ji patraukė į Strando daržovių turgų, tikėdamasi pačiupti vieną kitą nuo prekystalio nukritusį daržovės gabalėlį. Diena buvo karšta ir tvanki, per plonus sandalų padus nuo įkaitusio šaligatvio degė pėdos, tad Lidija kaip įmanydama stengėsi laikytis pavėsyje ir matė, kaip vienos merginos sukinėja dailius saulės skėčius, o kitos žengia į „La Fontaine“ atsigaivinti ledais arba į „Bakingamo“ arbatinę išgerti vėsaus šerbeto ir užkąsti minkštų sumuštinių su agurkais.
Lidija nusisuko. Nukreipė kitur ir žvilgsnį, ir mintis. Dabar namuose reikalai ne patys geriausi. Tiesą sakant, visai prasti. Po atšaukto koncerto Valentina visą savaitę iš palėpės kambario nebuvo iškėlusi kojos ir, rodės, buvo gyva vien degtine ir cigaretėmis. Kambaryje tvyrojo muskusinis Antuano plaukų pomados aromatas, bet grįžusi namo Lidija niekada jo nerasdavo, – tik ant grindų išmėtytas pagalvėles ir motiną, apimtą tai didesnės, tai mažesnės nevilties.
– Mieloji, – prieš dvi dienas sumurmėjo ji, – rodos, laikas man įsidarbinti frau Helgos užeigoje, jei tik ji mane priims.
– Nekalbėk taip, mama. Frau Helgos užeiga – tai viešnamis.
– Na ir kas?
– Ten pilna prostitučių.
– Štai ką tau pasakysiu, mažute: jei daugiau niekas nenori mokėti už tai, kad mano pirštai slystų fortepijono klavišais, tai tegul tie pirštai uždirba pinigus slysdami kai kur kitur. Šiaip ar taip, dabar jie niekam daugiau netinkami. – Valentina pakėlė plaštakas sulenkusi pirštus nelyginant sulaužytas vėduokles, kad duktė juos apžiūrėtų.
– Mama, jei panaudotum juos grindims šveisti ir savo drabužiams pasikabinti, mūsų namai bent jau neatrodytų kaip kiaulidė.
– Pamanyk! – šūktelėjo Valentina, rankomis persibraukė plaukus ir vėl krito į lovą, palikusi prie lango įsitaisiusią Lidiją toliau skaityti knygos.
Sun Jatsenas, išdrikęs, tarsi neturėtų kaulų, miegojo ant peties ir prikišęs nosį šnabždėjo jai į ausį savo sapnus. Lidija buvo paėmusi iš bibliotekos Tomo Hardžio „Džudą Nepastebimąjį“ ir skaitė jau trečią kartą, mat romane aprašomas nuolankus taikstymasis su skurdu teikė jai paguodos. Kambaryje buvo baisi netvarka, bet Lidija numojo į ją ranka. Vakar grįžusi iš mokyklos rado Valentinos drabužius išdriektus ant grindų. Jie liudijo dar vieną tarp jos ir Antuano įsiplieskusį kivirčą. Tik šį kartą Lidija nė nemanė jų surinkti ir atsargiai juos apėjo. Jautėsi, tarsi žengtų tarp lavonų. Be to, namuose nebuvo nieko valgoma. Tie keli maisto kąsniai, kuriuos ji nupirko gavusi pinigus už laikrodį, seniai praryti.
Lidija suprato turinti paimti savo naują gražiąją koncertinę suknią žemu liemeniu su aksomine abrikosų spalvos juosta ir nunešti ponui Liu į lombardą. Bet nenešė. Kasdien vis sakydavo sau, jog padarys tai rytoj, rytoj tai jau tikrai, bet suknelė tebekabojo ant sienos kabliuko, o Lidija kasdien vis labiau lyso.
Kai Lidija atėjo į Strandą, žmonės jau skirstėsi. Iš šios gatvės juos išvijo alinanti kaitra, bet daržovių turgus, įsikūręs didelės triukšmingos halės gale, šurmuliavo garsiau nei tokiu dienos metu galima tikėtis. Strandas buvo pagrindinė Tarptautinės stovyklos komercinė gatvė, iš tolo atpažįstama iš gotikinio fasado, puošiančio prekybos centrą „Churston“, kuriame damos pirkdavosi apatinius drabužius, ponai – specialias dėžutes, neleidžiančias tabakui išdžiūti, o Lidija tiesiog pavaikštinėdavo slėpdamasi nuo prapliupusio lietaus.
Šiandien ji pro prekybos centrą nuskubėjo tiesiai į turgų, tikėdamasi po kuriuo nors prekybą baigiančiu prekystaliu rasti numestų kopūstų lapų ar sudaužytų magnolijūnų, sušlavus šiukšles sumestų į kiaulėms skirto pašaro dėžes. Bet vos tik išvysdavo, ko jai reikia, būrys benamių gatvės vaikėzų prisistatydavo ten pirmi, riedavosi ir stumdydavosi dėl tų atliekų tarsi į maišą sugrūstos katės. Pusvalandį kantriai paieškojusi, Lidija pačiupo kažkieno neatsargiai alkūne nuo stalo nubrauktą ir ant žemės atsidūrusį kukurūzų burbuolės kotą ir negaišuodama patraukė prie išėjimo. Laimikį įgrūdo į žolės ir pienių lapų pilną popierinį maišelį ir, praleidusi pro šalį siūbuojantį asilo traukiamą vežimą, jau ketino žengti nuo šaligatvio krašto ir pereiti gatvę, tik staiga iš kažkur atsiradusi pasalūnė ranka trūktelėjusi ištraukė jai maišelį.
– Atiduok! – riktelėjo Lidija ir bandė pastverti vagišių už pakarpos.
Bet kinas berniukas staiga pasilenkęs išvengė Lidijos rankos ir spruko. Vaikas juodais kaip smala, kaip šiurkštus šepetys styrančiais plaukais skynėsi kelią per judrią gatvę, ir nors tebuvo septynerių ar aštuonerių, šovė vikriai kaip žebenkštis. Nardė, vinguriavo staiga keisdamas kryptį. Nepaleisdama iš akių šeriuotos vaikėzo galvos, Lidija vijosi, bet nerangiai įveikusi posūkį atsitrenkė į žonglierių ir išbarstė jam visus lankus. Ji duso, pūtavo, bet stengėsi bėgti dar greičiau, skuodė dvigubai ilgesniais žingsniais nei tas žebenkščiukas. Ji nepaliks šįvakar Sun Jatseno alkano.
Tik staiga berniukas sustojo. Nors buvo atsiplėšęs maždaug šešiasdešimt metrų, atsisuko ir pažvelgė į Lidiją. Mažas, murzinas, plonomis kaip šakaliukai kojytėmis, su pūliniu po akimi, bet kupinas pasitikėjimo savimi. Jis dar akimirką laikė maišelį žvelgdamas į ją tamsiomis akimis, nemirksėdamas, o paskui praskėtė pirštus, paleido jį ant žemės ir pasitraukė dar maždaug per dešimt žingsnių.
Tik tada ji stabtelėjo ir apsižvalgė. Gatvelė buvo tyli, bet ne tuščia. Netoliese stovėjo paliktas mažas kaštoninės spalvos automobilis įlenktu priekiniu sparnu, ant šaligatvio kitapus gatvelės du anglai krapštėsi prie motociklo variklio. Vienas garsiai pasakojo anekdotą apie uošvienę ir papūgą. Čia buvo anglų gatvė. Ant namų langų kabėjo plonos dieninės užuolaidos. Vieta niekuo nepriminė nuošalaus senojo Dziunčou skersgatvio. Čia buvo saugu. Tad kodėl krūtinę vis smarkiau draskė kažin koks nejaukumas? Lidija ėmė lėtai artintis prie vaikėzo.
– Tu nevalyvas vagišiau, velniūkšti tu! – šūktelėjo jam Lidija.
Atsako nesulaukė.
Nenuleisdama nuo jo akių, ji skubiai pasilenkė, pasiėmė nuo žemės popierinį maišelį ir tvirtai prispaudė jį prie krūtinės, pirštu čiuopdama gumbuotą daržovę. Bet Lidijai dar nespėjus susivokti, kažkas priėjo jai iš už nugaros, ištiesė ranką, delnu užspaudė burną ir nuvilkęs įgrūdo ant užpakalinės mažo automobilio įlenktu sparnu sėdynės. Viskas įvyko akimirksniu. Ji nespėjo nė mirktelėti. Iš viršaus, prie dešinės akies obuolio kažkas jai priglaudė peilio ašmenų smaigalį ir šiurkštus balsas nemaloniai burbtelėjo kinų kalba.
Užspausta burna Lidija negalėjo pratarti nė žodžio. Jai tvinkčiojo ausyse, širdis, rodės, daužosi į šonkaulius, bet ji vis tiek spyrė ir kažkam pataikė į blauzdą.
– Sėdėk ramiai.
Šis balsas atrodė švelnesnis. Vyras kalbėjo angliškai. Malonesnis atrodė ir veidas. Čia buvo du kinai banditai: vienas plačiaveidis ir dvokiantis česnakais, kitas nuožmiu žvilgsniu, bet dailiais ir taisyklingais veido bruožais. Tai jis laikė peilį, nutaikęs ašmenų smaigalį jai į akį.
– Neteksi akies. Netriukšmauk. – Jis kalbėjo tyliai ir Lidija girdėjo, kaip abu kitoje gatvės pusėje besidarbuojantys anglai nusijuokė iš kvailo anekdoto. – Supratai?
Ji mirktelėjo kaire akimi.
Kitas vyras patraukė savo dvokiantį delną jai nuo burnos.
– Ko norite? – tyliai paklausė Lidija. – Pinigų neturiu.
– Ne pinigų, – papurtė galvą tas švelnesnis. – Kur Čangas Anlo?
Lidija pajuto nugara srūvantį prakaitą.
– Nepažįstu jokio Čango Anlo.
Peilis švelniai brūkštelėjo per odą. Ji pajuto dilgčiojant akies voką.
– Kur jis?
– Nežinau. Bet peiliu daugiau manęs nebadykite. Tikrai nežinau. Jis dingo. Nežinau, kur.
– Meluoji.
– Ne. Tiesą sakau. – Lidija ištiesusi kilstelėjo pirštą. – Galite jį nupjauti, bet kitokio atsakymo neišgirsite. Tikrai nežinau, kur jis.
Vyrai dvejodami susižvalgė. Ir tada Lidija pamatė, kad abu ant kaklo šono turi po tatuiruotę – juodą susirangiusią gyvatę. Paskutinį kartą tokią gyvatę buvo mačiusi atokiame senamiesčio skersgatvyje – taip pat juodą.
– Bet galiu numanyti, kur jis, – pridūrė Lidija ir spjovė vyrui į veidą.
Šiurkštuolis atsilygino tuo pačiu, o švelnusis pasilenkė arčiau prie jos.
– Kur?
– Kalėjime.
Vyrai supykę susiraukė.
– Kodėl kalėjime?
– Jis kai ką pavogė. Iš „Uliso“ klubo. Policija jį sugavo ir įgrūdo į cypę. Tikriausiai išsiuntė į Tiandzino kalėjimą – anglai nusikaltėlius dažniausiai siunčia tenai. Dabar ilgai jo nepamatysite.
Abu vyrai susijaudinę ėmė garsiai šnekėtis, paskui, kažką supratęs, šiurkštusis išpūtė akis, o tada riktelėjo Lidijai, pačiupo ją už rankos ir iš automobilio išmetė ant šaligatvio. Ji pakaušiu trenkėsi į akmenį, bet smūgio beveik nepajuto. Mašina nuvažiavo, o berniuko taip pat niekur nebuvo matyti. Lidiją užplūdęs palengvėjimas buvo toks malonus, kad jo skonį, rodės, jautė net burnoje. Šiaip taip atsistojo ir tik tuomet vienas iš anglų, atkreipęs į ją dėmesį, paklausė:
– Gal reikia pagalbos, panele?
Ji papurtė galvą ir, tebelaikydama rankose rudą popierinį maišelį, nuskubėjo gatve.