18

Teo stovėjo ant kranto ir plūdosi. Upės vandens paviršius buvo lygus kaip stiklas, ir mėnesiena savo ilgais pirštais braukė per jį, žlugdydama visas jo viltis. Laivas neatplauks. Tik ne tokią naktį kaip ši.

Buvo šiek tiek po vidurnakčio, jis laukė nendryne jau daugiau nei valandą. Nušniokštęs lietus ir stori debesys teikė puikiausią priedangą, tokią tamsią bežadę naktį tik vienišas kokios nors praplaukiančios žvejų valtelės žibintas kartkartėmis pradegindavo toje tamsoje skylę. Bet laivas neatplaukė. Nei tada. Nei dabar. Teo akys pavargo žvelgti į tuštumą. Jis mėgino prasiblaškyti galvodamas apie tai, kas dabar vyksta vos už mylios link upės aukštupio, Dziunčou uoste. Visą naktį pirmyn atgal siuvo pakrantės apsaugos laivai ir kartą jis girdėjo pokštelint šūvį. Teo pajuto adrenalino plūstelėjimą gyslose.

Jis slėpėsi po nulinkusiomis gluosnio šakomis, kurių lapai mirko vandenyje kartu su nendrėmis, ir jaudinosi, kad galbūt pernelyg stropiai užsimaskavo. O jeigu jie jo neras? Prakeikimas, gyvenimą nuolat sunkina visokie „o jeigu“.

O jeigu jis būtų pasakęs „Ne“? Jei būtų atsakęs Meisonui? Ir Feng Tuhongui. O jei...

– Plauksime, šeimininke?

Nuo šio vos girdimo šnipštelėjimo jis pašoko, bet nedvejojo nė akimirkos. Suspaudė ranką, kurią jam padavė irklinėje valtyje stovintis žmogus raukšlėtu veidu, ir įlipo. Tai pavojinga, bet Teo jau pernelyg giliai įklimpęs, kad dabar pasitrauktų. Apgaubti tylos, trikdomos vien vos girdimo per vandenį slystančių irklų teškenimo, jiedu plaukė upe žemyn laikydamiesi prie kranto ir atidžiai stebėdami medžių šešėlius. Teo tiksliai nežinojo, nei kokį atstumą jie nuplaukė, nei kiek laiko sugaišo: mat kartkartėmis upės kurjeris staiga pasukdavo valtį giliai į nendryną ir likdavo ten, kol praeidavo jį išgąsdinęs pavojus.

Teo nekalbėjo. Tyliame nakties ore garsas virš vandens sklinda toli, o staiga gauti kulkos į kaktą jis visai nenorėjo, tad sėdėjo nejudėdamas, įsitvėręs abiejų išklibusios valtelės šonų, ir laukė. Jis neįsivaizdavo, kaipgi įvyks planuotas susitikimas, jei virš upės šviečia tokia ryški mėnesiena, bet tai buvo pirmas kartas ir Teo troško, kad jis būtų sėkmingas. Nekantrus laukimas degino jam skrandį tarsi išlenkus taurelę viskio; kad ir kaip mėgino pajusti šleikštulį, nepavyko. Per daug šiąnakt pastatyta ant kortos. Norėdamas sutramdyti nekantrumą, jis nuleido vieną plaštaką į vandenį.

Ir staiga laivas išdygo tiesiai jam prieš akis; pakreipus vairą atstojančią ilgą kartį laivo gale, džonka pusiau nuleistomis juodomis burėmis padarė staigų lankstą. Sustojo tamsiuose šešėliuose netikėto intako žiotyse, nematoma iki tos akimirkos, kol ištiesęs ranką jos nepalieti. Teo numetė upės kurjeriui monetą ir liuoktelėjo ant džonkos denio.

– Žiūrėk, angle... – džonkos kapitonas kalbėjo literatūrine kinų kalba, bet tokia šiurkščia tartimi, kad Teo vos suprato, ką jis sako. – Stebėk...

Plačiai nusišypsojo plačia grobuoniška šypsena, rodydamas aštrius ir smailius dantis, tada pasmeigė ant durklo ašmenų smaigalio dvi keptas krevetes ir švystelėjo jas į orą taip, kad šios aukštai iškilusios apsuko lanką ir abi prasmego jo burnos urve.

Jis padavė Teo peilį.

– Dabar tu.

Vyras vilkėjo pašiltintą švarką, tarsi naktis būtų buvusi vėsi, ir dvokė tarsi naminis buivolas. Iš gerų riebių krevečių krūvos, suverstos į priešais stovintį medinį dubenį, Teo atskyrė dvi, pasmeigė jas peilio galu ir švystelėjo į orą. Viena gražiai įkrito jam į burną, o kita atsitrenkė į skruostą ir nuslydo ant grindų. Iš virvės ritinio akimirksniu iššoko kažkoks pilkas pavidalas, prarijo krevetę ir vėl nutykino į slėptuvę. Tai buvo katė. Teo spoksojo akis išpūtęs. Šiais laikais tai buvo retas reginys. Teo numanė, jog katė gyvena laive, nes jei būtų iškėlusi leteną į krantą, akimirksniu, net nespėjusi susitepti padų, būtų buvusi nudirta ir suvalgyta.

Laivo savininkas nemaloniai ir įžeidžiamai nusikvatojo, paskui trenkė kumščiu į tarp jųdviejų stovintį žemą stalelį ir iki dugno išgėrė tai, kas buvo iš rago išskaptuotoje jo taurėje. Teo pasekė jo pavyzdžiu. Gėrimas buvo šlykštaus skonio, bjaurus kaip gyvatės nuodai, bet Teo pajuto, kad jis apmarina nervus, tad maktelėjo antrą taurę ir plačiai nusišypsojo džonkos kapitonui.

– Jei neparodysi man deramos pagarbos, paprašysiu Feng Tuhongo, kad už šios nakties darbą man atsilygintų nieko nevertomis, lėkštėje patiektomis tavo ausimis, – pareiškė jis kinų kalba ir stebėjo, kaip pašnekovo akys blausiasi iš baimės.

Teo įbedė peilį į stalą ir paliko jį ten besisūpuojantį. Jiedviem virš galvų ant kablio kabanti žibalinė lempa su gaubtu apšvietė durklą ir Teo ant kelių krito kryžiaus pavidalo šešėlis. Jis priminė sau, kad pranašiškais ženklais netiki.

– Kiek dar reikės laukti, kada atplauks laivas? – paklausė jis.

– Netrukus.

– Kada prasidės atoslūgis?

– Greitai.

Teo gūžtelėjo pečiais.

– Mėnulis pačiame zenite. Upės paslaptys visiems kaip ant delno.

– Vadinasi, angle, šiąnakt įsitikinsime, ar tavo žodis tikrai vertas užsiprašytų sidabro taelų.

– O jei ne?

Vyras pasilenkė ir ištraukė peilį.

– Jei tavo žodis vertas ne daugiau nei viešnamio kekšės pažadai, tai šie ašmenys patys žinos, kur jiems keliauti. – Ir jis vėl nusikvatojo, alsuodamas šleikščia smarve Teo į veidą. – Nuo čia, – jis pakreipė peilio geležtę prie kairės Teo ausies, – iki čia. – Peilio ašmenų smaigalys sustojo ties dešine ausimi.

– Šiąnakt kontrolės nebus. Žinau iš patikimo šaltinio.

– Geriau tegul tavo liežuvis nemeluoja, angle. Nes kitaip nė vienas iš mūsų nepamatys blykštančio mėnulio.

Jis išlenkė dar vieną taurę to šlykštaus birzgalo, sunkiai pakilo nuo rąstgalio, ant kurio sėdėjo, ir tylėdamas išėjo ant denio.

Bet pačiame laive anaiptol nebuvo tylu. Gana greitai plaukdamas žemyn upe, laivas girgždėjo ir siūbavo, tyliai dejavo nuo kiekvieno bangos palytėjimo. Teo uodė sūrų Čihli įlankos vandenį ir juto, kaip švarus nuo jo dvelkiantis oras sklaido pūvančių žuvų ir žibalo dvoką, tvyrantį rotanginėje pašiūrėje, kurioje jis sėdėjo. Pašiūrės stogas buvo žemas ir lenktas, o audinys aplipęs vabzdžiais, – kartkartėmis vienas kitas ir jam įsipindavo į plaukus, be to, jų buvo prikritę ir į keptas krevetes. Teo pamatė jo marškiniais ropojantį šimtakojį, su pasibjaurėjimu jį nuėmė ir įmetė į taurę laivo kapitonui.

– Daugiau valgysite? – paklausė šeimininko moteris. Ji buvo nedidukė, drovi ir nedrįso pakelti į Teo akių.

– Ačiū, ne. Plaukiant upe mano skrandis virsta verkšlenančiu vaikėzu, nevertinančiu gero maisto. Gal vėliau, kai viskas baigsis.

Ji linktelėjo, bet nenuėjo. Teo nesuprato, kodėl. Apkūnoka, putli, nevalyva, dukslia palaidine vilkinti, plaukus į nestandžią kasą susipynusi moteris stovėjo ir tylėdama žvelgė į katę. Teo laukė, bet toji nepratarė nė žodžio. Tuomet jis pradėjo galvoti, ko ji galėtų norėti. Maisto? Vargu. Kitoje rotanginėje pašiūrėje stovinčiame katile ji gamino žuvį su ryžiais ir vien pažvelgus į ją aiškiai buvo matyti, kad maisto jai netrūksta. Ji niekada nebūtų sėdusi prie stalo drauge su vyrais, nes valgančią moterį kinai apskritai laikė bjauriu reginiu, tad valgydavo ji pasislėpusi nuo visų akių, panašiai, kaip ir čiurkšdavo į naktipuodį.

Ne, jai rūpėjo ne maistas.

– Kas yra? – švelniai paklausė Teo. Jis matė, kaip moteris stipriai sučiaupė lūpas, tarsi gerklėje jai būtų įstrigusi žuvies ašaka. – Bijai, kad šiąnakt atplauks ginkluoti patruliniai laivai? Matai, aš pažadėjau, kad jie nepuls, kol mes...

Bet moteris purtė galvą, trumpais ir putliais pirštais į standų mazgą sukdama ant kaklo kabančius gelsvus karolius.

– Ne. Tik dievai žino, kas šiąnakt atsitiks.

– Tai kas tau neduoda ramybės?

Denyje nuaidėjo šūksnis ir pro pašiūrę kažkas tekinas nudundėjo. Ji paskubomis atsisuko į anglą. Pirmą kartą pakėlė mažas tamsias akutes ir pažvelgė į Teo, o šį pribloškė tose akyse atsispindinti kančia.

– Tai dėl Jevai, – paaiškino ji. – Tarp šių vyrų jai nesaugu. Jie žiaurūs. Prašau, paimkite ją į Tarptautinę stovyklą, kur ji bus saugi. Prašau, maldauju jūsų, pone. – Moteris priėjo taip arti, kad Teo užuodė jos riebaluotų plaukų dvoką, ir atkišo jam suspaustą kumštelį. Kai atgniaužė delną, jame gulėjo keturi auksiniai soverenai. – Imkite. Pasirūpinkite ja. Prašau... Tai viskas, ką turiu.

Ji nervingai žvilgtelėjo į duris atstojančią pašiūrės angą baimindamasi, kad negrįžtų vyras, ir Teo pažvelgė, kur buvo nukreiptas moters žvilgsnis. Jis tikėjosi pamatyti ten stovinčią mergaitę ir atsisakydamas jau purtė galvą.

– Maldauju... – Kinė paėmė jo ranką, įspaudė į delną auksines monetas, o tada nusisuko ir pakėlė katę. Ji prikišo randuotą gyvūno snukutį sau prie veido, Teo ausis pasiekė šiurkštus to padaro leidžiamas garsas, matyt, murkimas, – o paskui įdėjo jį į bambukinę dėžę ir aprišo vytele, kad laikytųsi dangtis. O tada įbruko dėžę Teo į glėbį.

– Dėkoju, pone, – sušnabždėjo moteris, o jos skruostais riedėjo ašaros.

– Ne, – papurtė galvą Teo norėdamas atsikratyti dėžės, bet ji jau buvo nuėjusi. Pašiūrėje jis liko vienas su irzlia kate, vardu Jevai. – O Viešpatie! Tik ne dabar. Tik to man betrūko. – Teo padėjo bambukinę dėžę ant lentomis išklotų grindų šalia virvės ritinio ir paspyrė. Ir iš karto išgirdo miauktelėjimą – aršų kaip aukštakrosnės kvėpsnis, o katės nagai susmigo jam į batą.

Pakilo vėjas, denis po Teo kojomis ėmė taip grėsmingai suptis, kad jis pajuto turįs įsikibti į medinį bortą, bet iš tiesų tokios prabangos negalėjo sau leisti. Mat šalia stovėjo džonkos kapitonas: tvirtas ir nepajudinamas kaip viena iš tų uolų, kurios, surizikavus priplaukti pernelyg arti, gali pramušti laive skylę. Jiedu žvelgė į upės žiotis, ir mėnesienos pasidabruotas bangas staiga ėmė skrosti dvistiebė škuna ilgu tamsiu pirmagaliu. Grakščiai pakeitusi kursą, ji paliko įlanką ir plaukė link jų pakėlusi bures – plačias tarsi nakties danguje sklendžiančios juodakaklės gervės sparnai.

– Dabar, – tyliai burbtelėjo Teo, – pamatysi, kiek vertas mano žodis.

– Nuo tavo žodžio priklauso mano gyvybė, angle, – piktai suniurnėjo laivavedys kinas.

– O manoji – nuo tavo gebėjimo valdyti laivą.

Teo atsakymą nupūtė vėjas. Staiga įgula sukruto ketindama nuleisti upėn valtelę, ir Teo pamatė, kad už beveik penkiasdešimt metrų inkarą nuleidusios škunos jūreiviai daro tą patį. Tamsos gaubiami vyrai paskubomis kažką vieni kitiems šnipštelėjo, o tada dvi šalandos ėmė spėriai irtis viena prie kitos, susilietė kairiaisiais bortais tarsi besisveikinantys šunys, ir iš vienos į kitą buvo perkelta pakavimo dėžė. Nepraėjus nė dešimčiai minučių abi šalandos grįžo į savo laivus ir dėžė, paimta iš nusikaltėlių rankų, buvo nuvilkta į rotango pašiūrę.

Teo niekaip neprisivertė į ją pažvelgti, tad liko ant denio, bet girdėjo džonkos kapitoną delnais garsiai pliaukšint sau per šlaunis ir stūgaujant iš džiaugsmo kaip hieną. Džonkai pajudėjus prieš srovę, jos priekyje stovintis Teo norėjo prisidegti cigaretę, bet apsigalvojo. Dabar, gabenant kontrabandą, jiems tikrai gresia pavojus ir jį gali užtraukti net rusenantis cigaretės galiukas. Jis pastebėjo, kad buvo užgesinta net pašiūrėje deganti žibalinė lempa, jie slydo vandens paviršiumi nelyginant tamsus šešėlis ir išduoti juos galėjo nebent šaltas mėnesienos spindesys. Teo įsikando turkišką manilinį cigarą ir paliko jį nepridegtą.

Jis pasitikėjo Meisonu. Nors giliai širdyje suprato, jog tai klaida. Jei tas niekšas neatliko savo darbo, tuomet džonkos kapitonas teisus. Nė vienas iš jų nesulauks aušros. Tegul jį velniai... Neramiai niurnėdamas jis čiulpė manilinį cigarą, pasimėgavo kartoku tabako drožlių skoniu burnoje, o tada švystelėjo jį į upę. Meisonui svarbiausia gauti sau naudos. Į šį principą Teo dabar turėjo dėti visas viltis.

Bet pakeliui sulig kiekvienu kvėpsniu jis meldėsi, kad dangų užtrauktų debesys.

Patrulių laivas išdygo tarsi iš niekur. Išniro iš tamsos. Garsiai suūžė variklis, ir laivas, tūnojęs siauroje įlankėlėje, staiga ėmė artėti prie jų apšviesdamas džonką galingu prožektoriumi, sukdamas aplink ją ratą, keldamas bangas. Džonka ėmė pavojingai suptis. Du vyrai iššoko per bortą. Teo jų nematė, bet girdėjo tykštant vandenį. Akimirką jam tarsi protas aptemo, dingtelėjo, kad turėtų sekti tų vyrų pavyzdžiu, bet jau buvo per vėlu. Patruliuojančiame laive nuaidėjo įspėjamasis šūvis, ir tamsias uniformas vilkintys muitininkai atrodė pasiruošę paleisti jų daugiau.

Teo nėrė į pašiūrę ir akims dar nespėjus apsiprasti su viduje tvyrančia tirštesne tamsa, pajuto į nugarą įremtą peilį. Niekas neištarė nė žodžio. Žodžiai čia nereikalingi. Po velnių ir Meisoną, ir jo duotą priesaiką.

– Šiąnakt patrulių nebus, seni. Tu saugus, prisiekiu. Jie nori, kad būtum laive.

– Jei teisingai suprantu – kaip saugumą jiems garantuojantis įkaitas.

Meisonas nusikvatojo, lyg Teo būtų pasakęs ką nors juokinga.

– Argi gali juos kaltinti?

Ne, kaltinti jų Teo negalėjo.

Čirkštelėjo degtukas, ir įsižiebė žibalinė lempa, paskleisdama smarvę. Teo nustebo prie lempos pamatęs džonkos kapitoną. Peilį įrėmusi laikė moteris. Jos vyras kažką niurnėjo, bet taip piktai ir šiurkščiai, kad Teo nieko nesuprato, bet jam ir nereikėjo. Peilis lenktais ašmenimis, kurį kapitonas laikė dešinėje rankoje, buvo skirtas ne dėžei prie jo kojų atidaryti.

– Žudyk! – riktelėjo jis moteriai.

– Katę, – grįžtelėjęs per petį paskubomis tarė Teo. – Jevai aš pasiimsiu.

Moteris sudvejojo vos menką sekundės dalį, bet to pakako. Teo iš kišenės spėjo išsitraukti revolverį ir nukreipti jo vamzdį tiesiai džonkos kapitonui į širdį.

– Padėkite peilius. Abu.

Džonkos kapitonas akimirką sustingo, ir Teo matė, kad tamsios jo akys mėgina įvertinti atstumą nuo pašiūrės galo iki anglo gerklės. Ir tuomet jis suprato, kad turės šauti. Vienas iš jų netrukus turės mirti, bet Teo atsisveikinti su šiuo pasauliu neketino.

– Šeimininke, greitai ateikite, – staiga kapitoną pakvietė juodus darbus ant denio dirbąs jūreivis. – Šeimininke, pažiūrėkite. Upės dvasios nuginė muitininkų laivą.

Ir tikrai. Variklio garsas tolydžio silpnėjo, skvarbios prožektoriaus šviesos nebebuvo. Pašiūrę vėl apgaubė tamsa. Teo nuleido ginklą, o džonkos kapitonas puolė į denį.

– Jie tik pagąsdino, – sumurmėjo Teo. – Patruliuojančio laivo pareigūnai tik norėjo, kad suprastume, jog jie viską žino.

– Ką žino? – sušnabždėjo moteris.

– Žino, kuo mes čia užsiimame.

– Ar tai gerai?

– Gerai ar blogai, dabar tai nesvarbu. Šiąnakt laimėjome mes.

Moteris nusišypsojo. Ji neturėjo priekinių dantų, bet pirmą kartą atrodė laiminga.

Lūšnelėje ant upės kranto dvokė ir buvo tvanku, bet Teo to beveik nejuto. Artinosi rytas. Jis paliko upę ir tuoj gulės savo vonioje, o mieli Li Mei pirštai plaus jam nuo nugaros prakaitą. Staiga Teo sąmonę užplūdo palengvėjimas, ir jis pajuto norą nurauti Feng Tuhongui kiaušius. Bet, užuot taip ir padaręs, nusilenkė.

– Viskas vyko sklandžiai? – paklausė Fengas.

– Kaip sviestu tepta.

– Taigi mėnesiena šiąnakt tavo kraujo nepraliejo.

– Kaip matai, esu čia. Ateinančią naktį tavo laivas ir įgula gali ramiai gabenti kitą siuntą. – Jis užkėlė koją ant dėžės, stovinčios ant grindų tarp jųdviejų, tarsi spręsdamas, atiduoti šį krovinį ar ne. Tačiau tai buvo iliuzija. Jie abu tai žinojo. Lauke Teo laukė vežimas.

– Tavo mandarinas vyriausybėje – tikrai didis vyras, – mandagiai nusilenkė Fengas.

– Toks didis, jog kalbasi su pačiais dievais, – atsakė Teo ir atkišo ranką.

Fengas pravėrė lūpas mėgindamas nusišypsoti ir iš prie šlaunies kabančio odinio krepšio išėmė du kapšelius. Padavė juos Teo. Abiejuose dzingsėjo monetos, tik vienas buvo sunkesnis, o kitas lengvesnis.

– Nepamiršk, kuris tavo, – švelniai tarė Fengas.

Teo patenkintas linktelėjo.

– Ne, Feng Tuhongai, nepamiršiu, kiek esu skolingas tam mandarinui, tuo gali būti tikras.

– Nepyk...

– Aš nepykstu.

Bet ji stovėjo prie lango įsitempusi ir tyli. Teo šito nesitikėjo.

– Prašau tavęs, Mei...

– Ji tinka tik į troškintuvą.

– Nebūk tokia žiauri.

– Tik pažiūrėk, Tijo, kokia ji šlykšti.

– Ji gaudys peles.

– Peles gaudo ir spąstai, bet jie nedvokia kaip kupranugario užpakalis.

– Aš ją maudysiu.

– Bet kodėl?

– Pažadėjau tai moteriai...

– Pažadėjai, kad ją paimsi. Bet tai nereiškia, kad negali jos suvalgyti.

– Dėl Dievo meilės, Mei, juk tai barbariška.

– O kokia iš tos katės nauda? Ji nieko dora neveiks, tik ės, miegos ir galąs į tave nagus. Ji šlykšti ir bjauri.

Teo pažvelgė į po kėde tupinčią susigūžusią pilką katę, jos geltonas, traiškanotas, neapykantos kupinas akis. Ji tikrai buvo šlykšti: pusė ausies nudrėksta, snukutis iškentęs daug smūgių ir randuotas. Kailis dėmėtas – rodės, kad jau kelis mėnesius gyvūno niekas nemaudė.

Įveiktas nuovargio, Teo atsiduso.

– Galbūt tai mano viltis, jog kai būsiu senas, šlykštus ir bjauraus būdo, kas nors pasirūpins manimi...

Ir pamatė, kad Mei žiūrėdama į jį šypsosi.

– Ak, Tijo, tu toks... anglas.

Jis gulėjo lovoje, bet nemiegojo. Li Mei alsuodama švelniai pūtė šiltą orą jam į kaklą ir jis svarstė, ką ji sapnuoja, kad taip greitai virpčioja jos blakstienos, bet jo paties pyktis dėl to, ką šiąnakt padarė, tarsi ledo luitas sunkiai slėgė krūtinę ir neleido užmigti. Kvaišalų konrabanda.

Teo prisiminė, kodėl rizikavo gyvybe plaukdamas upe tame netvirtame šiaudiniame laivelyje. Dėl savo mokyklos. Jis neatsisakys Viloubio akademijos. Niekada neatsisakytų. Negalėtų. Tad koks skirtumas?

Tie naktiniai pasiplaukiojimai greitai baigsis. Teo sau tai prižadėjo.