44

– Ar žinote, kokia bausmė laukia už ieškomo bėglio slėpimą?

– Palaukite, ar turite priežasčių manyti, kad jis bėglys? Jis viso labo mano sužeistas bičiulis, kuriam reikia pagalbos.

– Ir kuris slepiasi pašiūrėje? – pašaipiai paklausė Aleksejus Serovas.

– Tiesą sakant, tikrai nemanau, kad tai jūsų reikalas, – atšovė ji.

Jiedu stovėjo viduryje svetainės, bet Lidija neketino šnekėtis. Norėjo, kad jis išeitų. Ji nepakvietė Aleksejaus sėstis, nepasiūlė nusivilkti nepriekaištingai pasiūto pilko palto ir nusivynioti šilkinio šaliko.

– Ir išvis kodėl šnipinėdamas slankiojate aplink mano pašiūrę?

Bet, dar nebaigusi sakinio, suprato, kad galėjo pasakyti subtiliau.

– Šnipinėdamas? Panele Ivanova, laikau tai įžeidimu. – Jis oriai ištiesino pečius. Trumpi jo plaukai pasišiaušė. – Paskambinau į jūsų namų duris ir jūsų tarnas man pasakė, kad esate pašiūrėje su savo triušiu. Tai jis pasiūlė man ten nueiti.

Virėjas Vai. Prakeiktas kvailys.

– Tuomet atsiprašau. Nenorėjau jūsų įžeisti. Tiesiog pasijutau taip, lyg jūs...

– Lyg būčiau įsibrovęs?

– Taip.

Aleksejus pervėrė ją šaltu, klausiamu žvilgsniu, o tada, pirštais nekantriai tapšnodamas į palto atlapą, žingtelėjo arčiau. Ir tyliai prabilo:

– Mano nuomone, labai rizikuojate. Vėl. Laikai neramūs, panele Lidija, turėtumėte būti labai atsargi. Sprogdinamos bombos, rezgamos intrigos, žlugdančios visas ankstesnes sutartis, o tai pavojinga žmogui, nežinančiam, į ką veliasi. Dabar vyksta dalykai, apie kuriuos jūs nieko neišmanote. Žmonės kasdien žudomi dėl menkesnės priežasties nei dėl to, ką jūs dabar darote.

Lidijos pasitikėjimas savimi truputį sumenko ir tai, matyt, atsispindėjo jos veide, nes Aleksejus maloniai pridūrė:

– Viskas gerai, galite nesikandžioti.

Ji šyptelėjo ir jo žodžius nuleido juokais.

– Ačiū už patarimą, bet man nėra ko nerimauti.

– Ką jūs sakote?!

Jis puikiai žinojo, ką Lidija sako.

– Aš čia niekuo dėta. Aišku, girdėjau, kas vyksta Dziunčou, bet...

– Bet nesate į tą reikalą įsivėlusi?

– Ne, nesu.

– O tas vaikinas pašiūrėje ne komunistas?

– Ne.

Aleksejus atlošęs galvą nusijuokė ir pašaipiai švilptelėjo.

– Jums nelabai sekasi meluoti, panele Ivanova.

Lidija įsižeidė. Mat visada buvo puiki melagė.

– Ir vis dėlto, – nelabai mandagiai tarė ji, – pirmiausia norėčiau sužinoti, ko apskritai pas mane atėjote. Kokiu reikalu?

– Ak, tiesa! – Jis mandagiai linktelėjo, įkišo ranką į palto kišenę ir, ištraukęs kortelę, padavė Lidijai. – Nuo mano mielos motinos, grafienės Serovos.

Lidija paėmė kortelę. Ji buvo dramblio kaulo spalvos, labai storo popieriaus, o jos viršuje buvo įspaustas reljefiškas herbas, vaizduojantis erelį išskleistais sparnais virš keturskilčio skydo. Nesunku atspėti, jog tai Serovų giminės herbas. Kortelėje buvo kvietimas į pasilinksminimų ir šokių vakarą, prasidėsiantį pirmadienį, aštuntą valandą Lamarko gatvėje esančioje Serovų viloje.

Pirmadienį? Pirmadienis dar labai toli. Taip toli, kad neverta apie jį galvoti. Pirmiausia jiedviem su Čangu Anlo reikia kaip nors išgyventi šį savaitgalį.

– Kad turėtumėte oficialų kvietimą, – draugiškai paaiškino jis. Bet ir vėl šypsodamasis pranašumą pabrėžiančia šypsena.

– Dėkoju. Pagalvosiu, bet negaliu tvirtai nuspręsti dėl savo planų kitai savaitei, nes rytoj grįžta mano motina.

Aleksejaus veide šmėstelėjo nuostaba, tarsi jis nebūtų pratęs, kad Serovų kvietimai gali būti atmetami, bet akimirksniu tą nuostabą nuslėpė.

– Žinoma. Suprantu.

Lidija jį išlydėjo. Aleksejui einant per kiemą, vėjas pagavo jo šaliką, bet, nekreipdamas į tai dėmesio, jis atsisuko į Lidiją. Žalios Aleksejaus akys sugavo jos žvilgsnį ir jis kelias sekundes tylėdamas įdėmiai į ją žiūrėjo.

– Nepamirškite mano patarimo, panele Ivanova, – pagaliau tepasakė.

Bet Lidijai ir to pasirodė per daug.

– Aleksejau Serovai, kodėl jums nesirūpinus savo gyvenimu, o manuoju nepalikus rūpintis man pačiai?

Ir užtrenkė duris. Apskritai imant, šis susitikimas nelabai vykęs.

– Staigmena, mieloji!

Lidija suakmenėjo. Ji buvo savo miegamajame. Ką tik skubėdama užlipo laiptais paimti dar vieno megztinio, o tada ketino eiti į pašiūrę ir papasakoti Čangui Anlo, kaip klostėsi susitikimas su Aleksejumi Serovu.

– Lidija, mes jau grįžome.

– Mama! – Lidija tekina nudūmė laiptais žemyn.

Jiedu stovėjo prieškambaryje, tarp lagaminų ir paketų. Vilkosi paltus, juokėsi, trepsėjo sušalusiomis kojomis, virpino orą ir pripildė namą, kuriame visą savaitę buvo taip tylu, triukšmo ir bruzdesio. Įsileido į namus dalelę pasaulio.

– Brangioji... – Motina plačiai išskėtė rankas ir Lidija tekina puolė jai į glėbį.

Tačiau staiga kai kas nutiko, ir Lidija tam visai nebuvo pasiruošusi. Valentina suspaudė Lidiją taip stipriai, kad, rodės, apskritai daugiau neketina jos paleisti, ir, kai bučiavo dukteriai skruostą, jos dailus kūnas smarkiai suvirpėjo. Netikėtai Lidijai taip suspaudė gerklę, tarsi joje būtų įstrigęs meškerės kabliukas.

– Ar ilgėjaisi manęs, mieloji?

– O tu buvai išvykusi? Nė nepastebėjau...

– Nedorėlė... – Valentina nusijuokė ir vėl stipriai suspaudė Lidiją glėbyje.

Priėjęs Alfredas negrabiai patapšnojo Lidijai per petį.

– Gera tave matyti taip puikiai atrodančią, brangioji. O kur Dengas?

– Pasiuntinukas? – Lidija tebestovėjo apkabinusi motiną. Godžiai uodė jos kvepalų aromatą. – Daviau jam laisvą savaitę.

– Dėl Dievo, kodėl?! Na tiek to, nesvarbu. Pats užnešiu į viršų lagaminus. Šiaip ar taip, pasimankštinti bus ne pro šalį.

Lidija išgirdo sunkiai laiptais lipančio Alfredo žingsnius, o paskui pajuto jai į ausį motinos skubiai iškvepiamo oro gūsį.

– Lidija... – tepasakė Valentina. – Lidija...

– Mama...

Prieškambaryje jos stovėjo vienos. Ir nenorėjo paleisti viena kitos iš glėbio.

– Tau būtų patikę, Lidija.

Alfredas jai džiugiai nusišypsojo ir patenkintas paptelėjo pypkę, išleisdamas debesėlį melsvų, besirangančių ir link lubų kylančių tabako dūmų.

Aromatingas tabako kvapas Lidijai patiko labiau nei aštrus motinos cigarečių dvokas. Karališkai pavalgę – virėjas patiekė kiaulienos nugarinės ir pieniško punšo su ananasais, – jie visi trys įsitaisė svetainėje. Grįžus šeimininkui, Vai siūlomas valgiaraštis iš karto išsiplėtė. Švilpaudamas Alfredas svetainėje užkūrė židinį, mat patarnaujančio berniuko namuose nebuvo, ir Lidija atkreipė dėmesį, kad patėvis gerokai pasikeitęs. Rodės, jis taip nesinervina ir nebrauko pėdomis grindų nežinodamas, ką pasakyti. Priešingai, jam iš burnos sklido gausybė garsų. Jis tai niūniavo, tai švilpavo, tai kalbėjo. Tarsi jo širdyje slypinti laimė būtų veržusis laukan ir reiškusis garsais.

– Vieną dieną, Lidija, – tarė Alfredas, mesdamas degtuką ant židinyje žioruojančių žarijų, – aš ir tave nusivešiu apžiūrėti Jungango urvuose įkurtų šventyklų. Turi savo akimis pamatyti, kokios jos nuostabios ir kokie puikūs statybininkai prieš beveik du tūkstančius metų buvo kinai. Dieve šventas, Anglijoje mes neturime to laikotarpio pastatų, su kuriais galėtume tas šventyklas lyginti. Tikrai nepaprasta.

– Labai norėčiau pamatyti.

– Ak, dočenka, būtinai turėtum pamatyti ir sėdintį Budą. Jis neapsakomai įspūdingas. Daugiau kaip šimto aštuoniasdešimties metrų aukščio ir iškaltas geltonoje uoloje. Dar niekada nebuvau regėjusi tokio milžiniško vyro. – Valentina nusijuokė ir erzindama žvilgtelėjo į Alfredą, sėdintį ant sofos aukštais ranktūriais.

Svetainėje radijas tyliai transliavo kažkokį negirdėtą sinkopuotą džiazą ir Alfredas vėl niūniavo sau po nosimi. Lidija iš stiklinės gurkšnojo žalsvas žaliųjų citrinų sultis su keliais ledo gabalėliais ir kiek galėdama stengėsi dalyvauti pokalbyje, bet jos mintys skriejo į šalčio sukaustytą kiemą.

Vandenį butelyje vėl reikėjo užkaitinti. Reikėjo pakeisti šuteklius ant nudegusios krūtinės. Be to, ji vėlavo išvirti kitą arbatžolių arbatos porciją ir...

– Mieloji, ar tu klausaisi? Atrodai, lyg galvotum apie kažką kita. Kaip tik tau pasakoju apie kinų sukurtą šventyklų, kapų ir panašių dalykų sistemą. Tai vadinama fengšui. Kinai ja naudojasi jau daugiau nei du tūkstančius metų. Sakoma, ji reikalinga tam, kad visos tos vietos būtų... Kaip jie ten sakė, mielasis?

– Palankios, – pamėgino pasufleruoti Alfredas.

– Taip, kad jos būtų palankiai išsidėsčiusios.

Valentina trykšte tryško gyvybe. Rodės, tarsi būtų nusimetusi apsimestinio abejingumo skraistę, kuria anksčiau nuolat būdavo apsigaubusi, ir dabar į viską žiūrėjo entuziastingai. Lidijai tai atrodė gana keista. Ji negalėjo nuspręsti, ar motiną taip pakeitė vidinis nusiteikimas, ar kažkokia išorinė jėga. Bet Alfredas aiškiai buvo pakerėtas.

– Girdėjau apie fengšui, mama. Tik bėda, kad europiečiai į šią filosofiją nekreipia nė menkiausio dėmesio. Per kinams dvasiškai svarbias vietas jie tiesia geležinkelius, misionieriai stato bažnyčias, gožiančias senovines kinų kapines, kuriose ilsisi jų protėviai, ir drumsčia mirusiųjų ramybę. Nesijuok, mama. Kinams tai labai svarbu. Be to, jie tiki, kad mūsų bažnyčių bokštų smailės savo aštriais galais praduria dangų ir neleidžia dievų dvasioms grįžti į žemę. Fengšui reiškia „vėjas ir vanduo“.

– Tikrai? Kokia tu protinga, vaikeli. Argi mano duktė ne gudruolė, Alfredai?

– Taip, ji labai protinga. – Ir jis vėl meiliai nusišypsojo Lidijai.

Bet ji suprato, kad jei Valentina būtų paklaususi Alfredo, ar jos duktė ryškiai žalia su rožiniais taškeliais, jis mielai būtų tai patvirtinęs. Lidija nutaikė tinkamą akimirką. Tingiai pasirąžiusi, atsistojo.

– Gera, kad grįžote, bet dabar, jei neprieštaraujate, eisiu gulti.

– Taip anksti?

– Hm... Kažkodėl ima miegas. – Lidija nusišypsojo patėviui. – Turbūt nuo to puikaus židinio skleidžiamos šilumos. Tik trumpai išbėgsiu į kiemą ir pažiūrėsiu, ar viskas gerai Sun Jatsenui. Naujuose namuose jis dar ne visiškai apsiprato, todėl tebėra nervingas...

– Nemanau, Lidija, – griežtai pareiškė Alfredas. – Nenoriu, kad sutemus vaikštinėtum kieme.

– Bet juk mėnesiena. Ne taip jau ir tamsu.

– Ne, dabar eisi į lovą, mieloji. O pas triušį nubėgsi rytoj rytą. – Alfredas jai nusišypsojo, bet jo akys liko rimtos, ir staiga Lidija prisiminė sandorį, kurį sudarė su juo už du šimtus dolerių.

Ji nusiminė. Pažvelgė į mamą tikėdamasi pagalbos, bet Valentina jau stovėjo prie baro ir, įsipylusi stiklą degtinės sau, dabar pylė į taurę šlakelį brendžio savo vyrui.

– Labai prašau, Alfredai... – dar pamėgino prisimeilinti Lidija.

– Tik ne šį vakarą, brangioji. Dabar eik į lovą ir iki rytojaus palik tą velnio triušį ramybėje. Būk gera mergaitė. Saldžių sapnų.

Lidija linktelėjo.

– Labanakt, mama, – pasakė ir atsisveikindama švelniai ją pabučiavo. Paskui, vengdama liestis prie akinių, pakštelėjo į skruostą ir Alfredui.

Užlipusi į viršų, Lidija ant popieriaus lapo užrašė didelę A raidę ir ėmė badyti ją smeigtukais.

Jiedu gulėjo po antklodėmis, ant dulkinų grindų. Švelniai, guodžiamai jis nykščiu glamonėjo jos krūties spenelį. Kartu jiedu žiūrėjo, kaip virš galvų stoglangio stačiakampiu lėtai keliauja mėnulis. Lidija ilgėjosi pilnaties, to pilno magiško apskritimo, kad abu galėtų sugalvoti po norą, bet reikėjo laukti dar mažiausiai savaitę, o dabar mėnulio formos tobulumą darkė tikrovė. Ji gulėjo padėjusi galvą Čangui ant peties, o jųdviejų rankos ir kojos buvo taip susipynusios, kad Lidija nežinojo, kur baigiasi Čango ir prasideda jos. Jo oda buvo tapusi jos dalimi. Jos kvėpavimas – Čango dalimi.

– Lidija...

– Ką?

Jaukiai apsikabinę, jiedu jau ilgai tylėjo. Per tą ryškių kontūrų stoglangio stačiakampį plūstančioje skaidrioje mėnesienos šviesoje nuoga abiejų oda atrodė lyg pasidabruota, o jų lūpoms liečiantis šešėliai šokčiojo tai ant Čango, tai ant jos veido. Šiek tiek anksčiau jie pasimylėjo, tik šį kartą viskas buvo kitaip. Drąsiau. Godžiau. Tarsi jų kūnai būtų žinoję, kad laikas senka. Lidija nekantraudama palaukė savo kambaryje, kol motina ir Alfredas užmigs, o tada nutykino laiptais žemyn ir per žolę nukūrė prie pašiūrės. Sušalusi žolė traškėjo jai po kojomis. Medžiai lingavo, sviro prie jos mesdami ryškius ištįsusius šešėlius, o jai rakinant pašiūrės spyną žemai virš galvos šmėstelėjo šikšnosparnis.

– Ar tau viskas gerai? – iš karto paklausė Čangas. Jis stovėjo prigludęs prie sienos šalia durų, ant pečių užsimetęs antklodę.

– Ne. Negerai. Labai negerai.

Čangas ją pabučiavo.

– Motina grįžo anksčiau, kaip tu ir baiminaisi, ir aš įstrigau namuose. Baisiai nerimavau dėl tavęs, kad nepagalvotum, jog Aleksejus Serovas man ką nors padarė. Tegul jį velniai! Ko jam reikėjo čia eiti? Bet, tiesą sakant, nemanau, kad tas žmogus mus išduos. Jis kartą man jau padėjo. Žinau, jis gali būti nepakenčiamas, pasipūtęs šunsnukis, bet giliai širdyje nėra toks blogas žmogus. Kita vertus, neramu, kad galbūt jaučiasi stipriai įsipareigojęs Kuomintangui ir...

– Ššš, nieko nesakyk, mano meile.

Pakėlęs tamsias akis, Čangas pažvelgė į Lidiją ir nuo to žvilgsnio ji pamiršo visus žodžius. Jis apkabino ją, apgobė savo antklode ir pirmą kartą per kelias pastarąsias valandas Lidija vėl pasijuto saugi. Čia, senoje suklypusioje pašiūrėje, tirtėdama iš šalčio ir žinodama, jog kiekvieną akimirką gali nutikti kas nors bloga. Ir vis dėlto saugi. Ir laiminga. Vos pažvelgusi į Čangą pasijusdavo laiminga. O kai nebūdavo su juo, vis tiek apie nieką kitą negalvodavo ir jausdavo tokią aistrą, kad jai tirpdavo rankos ir kojos.

– Rytoj turiu išeiti, – pasakė Čangas.

– Ne.

Jis pabučiavo Lidijai plaukus ir ji išgirdo Čangą giliai atsidūstantį, kaupiantį ryžtą. Suprato, kad turi palengvinti jam šį išsiskyrimą. Jautė, kad jis vėl ima truputį karščiuoti. Čangui, dar nesustiprėjusiam, įtampos kupinų šiandienos įvykių buvo per daug, bet šiąnakt jis nesileido Lidijos slaugomas, tik išgėrė vaistažolių arbatos nuo karščiavimo. Ji neturi apsunkinti išsiskyrimo. Neturi.

– Išsiskyrimas su tavimi, Lidija, sudraskys man širdį į daugybę gabalėlių. Bet ilgiau likti negaliu. Tau tai būtų pavojinga. Pernelyg tave myliu, kad rizikuočiau.

Lidija stipriai jį apkabino. Nieko nepasakė. Bijojo ištarti netinkamus žodžius.

Jis pirštų galiukais glostė jai ausį.

– Turiu palikti Dziunčou...

Skausmas nusmelkė jai visą kūną.

– ...bet bus nelengva. Kuomintango kareiviai budi prie kiekvieno į miestą ir iš jo vedančio kelio. Vadinasi, turiu rasti kitą slėptuvę...

Ji atsiduso.

– ...kol sustiprėsiu ir galėsiu perplaukti upę.

Lidija užsimerkė.

– Pabučiuok mane, – sušnabždėjo ji.

Jo lūpos akimirksniu palietė jos lūpas, o liežuvis rado minkštą ir jausmingą liežuvį. Čango ranka, švelniai glostydama vidinę šlaunies pusę, nuslydo jai į tarpkojį. Jiedu neskubėdami mėgavosi jiems dar likusiomis akimirkomis. Mėnesienoje.

Jie sutarė, kad Čangas išeis prieš auštant. Lidija atidavė visus pinigus, likusius iš tų dviejų šimtų dolerių; dalį jų paslėpė jo odinėje kuprinėje, dalį prispaudė po tvarsčiu, kuriuo tvirtai apvyniojo jam šlaunį, o likusius įkišo į batą.

– Ir kad man jokio rikšos, – įspėjo jis.

– Kodėl?

– Vežikai labai plepūs. Triados jiems moka. „Juodosios gyvatės“ mane suseks. Ir tave. Geriau eisiu pėsčias.

– Pakviesiu Levą, – skubiai pasiūlė ji.

– Ne, mylimoji. Nenoriu, kad man padėtų žmogus, per kurį jie galėtų susekti tave. Juk pati supranti, tiesa? Aš pasprukau nuo Poču. Šis pažeminimas jam buvo skaudesnis nei dūris peiliu į pilvą ir dabar jis stengsis sunaikinti kiekvieną, kuris...

Lidija prispaudė pirštą jam prie lūpų ir prigludusi prie Čango jaukiai įsitaisė po antklodėmis.

– Miegok, – sumurmėjo. – Dar gili naktis. Miegok. Kaupk jėgas.

Apsikabinę jiedu ir užmigo.

Bet apyaušriu dangaus krašteliui ėmus pilkėti, Lidija suprato, kad šiandien Čangas Anlo niekur neis. Jis vėl karščiavo.