27

Rugsėjis, bet karšta. Vis dar karšta.

Palubėje sukosi žalvarinis ventiliatorius. Jo mentės viso labo kapojo švininį tvankų orą į gabalus. Lidijai jau nusibodo stovėti čia ištiestomis rankomis ir leistis, kad madam Kamelija badytų ją adatomis. Jai buvo bloga nuo santūrios ir patenkintos motinos veido išraiškos, su kuria ši stebėjo dukterį patogiai išsidrėbusi klientams skirtame krėsle. O labiausiai ją piktino, kad neatsiliepia Čangas. Ta tyla spengė jai ausyse ir vertė nekantriai laukti iš jo žinių.

Visą mėnesį nė žodelio. Visas mėnuo beviltiškoje nežinioje.

Matyt, Čangas paklausė jos perspėjimo. Išvyko iš Dziunčou. Greičiausiai dėl to apie jį nieko negirdėti. Turbūt. Vadinasi, Čangas pagaliau saugus. Lidija įsikibo šios minties, šildėsi prie jos rankas ir vakare gulėdama lovoje plačiai atmerktomis akimis šnibždėdavo: „Jis saugus, jis saugus, jis saugus.“ Jei nuolat tai kartos, gal taip ir bus. Juk bus?

Dabar jis slapstosi vienoje iš Raudonosios armijos karinių stovyklų; Lidija įsivaizdavo Čangą ten, besitreniruojantį iš nedidelio atstumo šaudyti į taikinius, žygiuojantį pirmyn atgal, blizginantį savo batus ir uniformos sagtis, įsitvėrusį virvės galo darantį šiurpą keliančius dalykus. Argi ne tuo užsiima vyrai karinėse stovyklose? Taigi jis saugus. Tikrai. Tegul tik jam nieko neatsitinka. Tegul tik jį saugo visi keisti jo dievai. Juk Čangas vienas iš jų, tiesa? Jie turi juo pasirūpinti. Bet Lidija kelis kartus giliai įkvėpė mėgindama nuraminti besidaužančią širdį, nes netikėjo nei jo dievais, nei savuoju.

– Mieloji, liaukis muistytis. Kaip madam gali dirbti, jei tu vis nenustygsti?

Lidija rūsčiai dėbtelėjo į motiną. Valentina atrodė nepaprastai šauniai ir elegantiškai, mat vilkėjo prabangų smėlinės spalvos drobinį kostiumėlį, siūtą madam Kamelijos – labiausiai vertinamos Dziunčou siuvėjos. Jos siuvykloje buvo mėgdžiojama pati naujausia Paryžiaus mada, o klienčių sąrašas be galo ilgas, tad patekti be eilės buvo didžiulė garbė ir už visa tai jos turėjo būti dėkingos Alfredui, turinčiam pažinčių ir pašnekėjusiam su tuo, su kuo reikėjo. Valentina iš visos širdies troško, kad per jos vestuves visi vilkėtų tik pačius geriausius drabužius.

– Argi su šia suknele ji ne žavinga, madam Kamelija?

Siuvimo ateljė savininkė kinė pakėlė akis ir tylėdama kelias sekundes žvelgė Lidijai į veidą. Lidija stovėjo kambario viduryje ant nedidelės apskritos veltiniu aptrauktos pakylos, o madam Kamelija čiupinėjo, timpčiojo ir sukinėjo švelnų žalią šilką, blyškų kaip paukštelio giesmininko pagurklis. Paukštelis tupėjo erdviame apvaliame narvelyje, o jam iš snapelio be pertraukos sklido trelės ir vingrios melodijos, ėste ėdančios Lidijai jau ir taip įtemptus nervus.

– Taip, ji atrodo nuostabiai, – maloniai šypsodamasi pritarė madam Kamelija. – Eau de nil18 spalva puikiai dera prie jos plaukų.

– Matai, Lidija, juk sakiau, kad tau patiks.

Lidija nieko neatsakė. Spoksojo į nefrito segtukus siuvėjos plaukuose.

– Ponia Ivanova, šį rytą iš Tiandzino gavome kelis naujus tvido audinių pavyzdžius. Skirtus ateinančiai žiemai. Pamaniau, gal norėtumėte iš kurio nors siūdintis kostiumėlį medaus mėnesiui? Gal jums būtų įdomu juos apžiūrėti? – paklausė siuvimo salono savininkė, tarsi teikdama Valentinai ypatingą malonę.

– Taip, mielai peržiūrėčiau.

Madam Kamelija galvos mostu davė ženklą jaunai padėjėjai, ir ši išlydėjo Valentiną iš kambario. Sienos buvo blyškios, išklijuotos švelniai rožiniais sienų apmušalais, bet jas gyvino ryškiaspalvės į vazą pamerktos orchidėjos ir aukso spalvos paukštelio narvelis.

– Panele Lidija, – maloniai paklausė siuvėja, – gal pasakysite man, kodėl jums ši suknelė nepatinka?

Suknelė? Tarsi jai būtų rūpėjusi suknelė... Lidija nuvijo šalin ramybės neduodančias mintis, grįžo į tikrovę, į siuvyklos kambarį ir pažvelgė žemyn į švelnius kaip aksomas ant pakaušio susuktus siuvėjos plaukus. Juodose kaip anglis sruogose buvo įsmeigta iš ploniausio balto šilko pasiūta gležnutė kamelija. Siuvėja atrodė kaip linksmas ir guvus paukštukas juodu kuodeliu, nediduką smulkaus sudėjimo kūną įkalinusi siaurame žalsvai melsvame čeongsame su giliu šoniniu praskiepu, apnuoginančiu jos liekną koją, bet Valentina buvo prasitarusi, kad vakare madam pasipuošia madingais vakarietiškais drabužiais ir, įsikibusi į parankę eiliniam savo meilužiui amerikiečiui, traukia naktinėti po barus. Ji prasigyvenusi, turtinga moteris, viską galinti rinktis pati.

Madam nuovokiai pažvelgė į Lidiją.

– Pasakyk man, kokios suknelės tu norėtum?

– Tai pamergės suknelė. Viską sprendžia mama.

– Taip, žinau. Bet kokia tau patiktų?

– Norėčiau... Na... norėčiau...

Lidija prisiminė spindinčias Čango akis. Kas priverstų jas dar labiau spindėti?

– Kokios?

– Atviresnės.

Madam Kamelija nenusijuokė. Nepasakė: „O ar turi ką parodyti?“ Tik linktelėjo ir, pridėjusi ranką, vienur truputį patraukė medžiagos skiautę, kitur išardė kelias pasižymėtas siūles.

– Ar dabar geriau?

Lidija pažvelgė į priešais stovintį ilgą veidrodį. Kukli aukšta apykaklė, kurią jai buvo išrinkusi motina, dabar virto subtilios formos įdubimu, apnuoginančiu švelnią blyškią jos odą.

– Kur kas geriau. Ačiū.

Madam Kamelija ėmėsi suknelės rankovių: jas trumpino ir siaurino.

– Madam, jūs gyvenate kinų senamiestyje, tiesa?

– Mhm... – Jos burna buvo pilna smeigtukų.

– Ar kareiviai vis dar ten?

Įgudę siuvėjos pirštai mitriai smaigstė juos aplink prakirpą rankovei įstatyti.

– Kalbate apie tuos dvokiančius žaliapilvius?

– Apie geltonraiščius. Iš Pekino. Apie Kuomintango karius.

– Oi! Jie tikri velniai.

– Vadinasi, jie vis dar Dziunčou?

Madam Kamelija liovėsi žaviai šypsojusis, ir jos veidas staiga atskleidė tikrąjį jos amžių.

– Jie prasiaučia kaip smėlio audra, kasdien vis kitoje gatvėje. Nuveja darbininkus nuo suolų, išgena raštininkus iš kontorų. Eina visur, kur tik kas nors baksteli pirštu. Saulei leidžiantis kertamos galvos ir vykdomos egzekucijos, kol mūsų gatvės paplūsta krauju. Jie tikina naikinantys komunizmą ir korupciją, bet man atrodo, kad tiesiog suvedinėja senas sąskaitas.

Lidijai net burna išdžiūvo.

– Ar jie nužudė jaunuolių?

Madam Kamelija atidžiau nužvelgė rusę merginą.

– Kelis. Studentus ir panašiai. Jaunimui komunistų idealai patrauklūs. – Ir tyliai paklausė: – Domitės kuriuo nors konkrečiai?

Nedaug trūko, kad Lidija būtų ištarusi jo vardą, – taip troško ką nors sužinoti apie Čangą.

– Ne, – paskubomis atsakė ji, – man apskritai dėl jų neramu.

– Aišku. – Siuvėja švelniai palietė jai ranką. – Daug jų pabėgo. Viltis miršta paskutinė.

Lidijai suspaudė gerklę, ji nesitvėrė noru iškabinti akis beširdžiams Čango dievams. Nusukusi žvilgsnį, išvydo savo atspindį veidrodyje.

– Kaip manote, madam, ar būtų gražu išsiuvinėti šią suknelę žaliais karoliukais?

Jos apie tai nesikalbėjo. Apie vestuves. Lidija žinojo, kad joms ruošiamasi. Nugirdo, kad jos vyks vieną sausio mėnesio dieną, bet nieko neklausinėjo ir niekas nieko tiksliai jai nepasakė. Kasdien paštu ateidavo stori vokai, tačiau Lidija tylėjo, ir net Valentinai išėjus iš namų tyčia nežiūrėjo į dailią iš palisandro pagamintą dėžutę, kurioje jie buvo slepiami. Ta dėžutė buvo Alfredo dovana, įteikta jos motinai sužadėtuvių proga. Dėžutė ir žiedas. Su stambaus deimanto akimi. Tas deimantas spindėjo net niūriame jų palėpės kambaryje, ir Lidija nesusilaikydavo nepagalvojusi, kad ponas Liu už tokį žiedą paklotų „nemažai dolerio“.

Orai ėmė vėsti. Iš Čango vis dar nebuvo jokių žinių. Bet tamsūs šešėliai gatvėse jos jau nepersekiojo, o akies krašteliu pastebėtas staigus judesys nepriversdavo smarkiai plakti širdies. Lidijai prireikė laiko tuo įsitikinti, be to, pati nežinojo, iš kur suprato, kad yra saugi. Bet nujautė. „Gyvatės“ nuo jos atstojo. Paršliaužė į savo dvokiančias olas. Ji nežinojo, kodėl taip nutiko, bet neabejojo, kad tai kažkaip susiję su Čangu. Jis saugo ją net būdamas toli.

Daugiau palėpės kambaryje niekas nepasikeitė. Vakarais Lidija iš paskutiniųjų stengdavosi susikaupti ir ruošti pamokas, – vis kramsnodama pieštuko galą, žvilgčiodama pro langą į gatvę, ar nepamatys joje skubriai ir lengvai žengiančio jaunuolio, o kartais užsižiūrėdavo į motiną, įsitaisiusią ant sofos. Ir į butelį bei taurę. Jie visuomet buvo šalia, nors tądien, kai nusikirpo plaukus, Valentina juokingai ir demonstratyviai mėgino parodyti galinti apsieiti be alkoholio. Skirdavosi tik gėrimo kiekis butelyje ir taurėje. Ji sėdėdavo pasidėjusi ant kelių partitūrą, tyliai sau niūniuodavo Bacho fugą, kol pasiekdavo kažkokį jos smegenims nepakeliamą tašką, o tada sviesdavo lapus per kambarį. Paskui kelias valandas tuščiu žvilgsniu spoksodavo priešais save, matydama nežinia ką, duktė galėjo tik spėlioti.

Lidija bandė ją šnekinti, bet tokiomis akimirkomis vienintelė Valentinos paguoda būdavo degtinės butelis. Netrukus Lidija įgudo tiksliai įvertinti, kada jau laikas padėti motinai atsistoti nuo sofos ir įversti ją į lovą. Jei pamėgindavo tai padaryti per anksti, Valentina tapdavo agresyvi. Jei pasivėluodavo, motina jau nesilaikydavo ant kojų. Nors pastaruoju metu maisto netrūko, lieknas Valentinos kūnas, rodos, nė trupučio nepasunkėjo. Nei Valentina, nei Lidija daug nevalgė. Tik Sun Jatsenas nesiliovė tukęs ir atrodė vis labiau patenkintas.

– Gal nori savo triušiui tikro narvelio? – vieną šeštadienį atvažiavęs paimti Valentinos į žirgų lenktynes paklausė Alfredas. Valentinai visada patiko žirgai.

– Taip.

Nors iš tiesų Lidija ketino atsisakyti.

– Ką gi, brangioji, mielai tau jį nupirksiu. Tuoj pat eime ir išsirinkime, kol tavo mama, – jis atlaidžiai šyptelėjo Valentinai, – užsiėmusi... tik sau vienai suprantamais reikalais.

Turguje Lidija išsirinko patį didžiausią ir įspūdingiausią triušių narvą, kokį tik pavyko rasti. Su atskirais skyriais, specialia cinkuotos skardos girdykla, ėdžiomis ir keistomis įvijomis puošmenomis ant budistų pagodą primenančio narvo viršaus. Lidija žinojo, kad Alfredas stengiasi ją papirkti. Žinojo abu.

– Lidija, esu tikras, kad mums pavyks. Turiu omenyje mudu. Mudu galime būti vienos šeimos nariai. Labai norėčiau, kad pasistengtume.

Lidija prikando liežuvį. Šiandien ji leidosi paperkama ir dėl to jautėsi nešvari, tarsi išpurvinta oda. Ar taip kasdien jaučiasi ir mama? Papirkta ir susitepusi? Ar dėl to Alfredui nematant tiek geria, tarsi norėtų nusiplauti tą purvą? Lidija pažvelgė į jo spindinčius akinius ir blizgančius skruostus svarstydama, ar jis bent nutuokia, kaip savo elgesiu jas abi skaudina? Ne, nusprendė ji, per tuos šlykščius storus akinių stiklus Alfredo Parkerio akys nieko nemato, o jo protas tėra nyki, pilka, įsitikinimo savo teisumu prigrūsta dėžė. Ir kaip jam šovė į galvą, kad ji nori būti jo šeimos narė?

– Ačiū už narvelį, – santūriai padėkojo Lidija ir užlipo laiptais į viršų.

Šaltame, tyrame tekančiame upės vandenyje šmėstelėjo ruda žuvis ir grakščiai judindama aptakų kūną ėmė plaukti palei dugno žvirgždą. Nagi, tarė sau Lidija. Dabar. Ji sulaikė kvėpavimą. Įsitempė ir sustingo.

Jos smaigas perskrodė vandenį. Pro šalį. Žuvis paspruko. Nusikeikusi ji parbrido prie Driežo užtakyje plytinčio siauro smėlio ruožo ir atsitūpė po akinamai žydru rudens dangumi palaukti, kol nurims ką tik upėje kilusi sumaištis. Vien būdama čia jautėsi esanti arčiau Čango. Ji prisiminė, ką jautė laikydama sužeistą jo pėdą, prisiminė jos svorį savo delne ir tos pėdos odoje pulsuojančią įtampą, kai adata varstė nelygius žaizdos kraštus. Tokią asmenišką jo kraujo šilumą ant savo pirštų. Čangas ją paženklino. O ji paženklino jį.

Jai baigus siūti, jis atsiduso. Kažin ar dėl to, kad jam palengvėjo, ar – kokia paika mintis – todėl, kad tuoj pat pasiilgo jos rankų prisilietimo. Dabar Lidija perbraukė pirštais per tuščią smėlį ieškodama bent menkiausių Čango kraujo pėdsakų. Jai ausyse aiškiai kaip šią akimirką girdimas upės šniokštimas skambėjo keistas ir trumpas Čango juokas, kai ji paprašė kaip nors įsigauti į „Uliso“ klubą ir paimti rubinų vėrinį. Prisiminus ją net šiurpas nukrėtė. Kaip ji galėjo stumti Čangą į tokį pavojų?

– Per tave tapsiu vagišiumi, – rūsčiai pasakė jis.

– Galėsime pasidalyti gautus pinigus.

– Ar dalysimės ir teismo paskirtą kalėjimo laiką?

– Neįkliūk ir niekam nereikės sėsti į kalėjimą, – atšovė ji.

Bet net ir tuomet jai užkaito skruostai. Ji atsisuko prieš vėjelį, pučiantį nuo upės ir švelniai šiaušiantį sidabrišką vandens paviršių, ir norėjo pasakyti, kad vis dėlto nerizikuotų. Kad pamirštų tą vėrinį. Bet jos liežuvis nerado tinkamų žodžių. Kai atsisuko, pamatė jį besišypsantį ir, nežinia kaip, bet ta šypsena numaldė jos sielos nerimą. Jai tai buvo keistas, dar nepažįstamas jausmas. Būti su žmogumi ir nieko nuo jo neslėpti. Čangas kiaurai ją matė ir viską suprato.

Ne taip, kaip Alfredas Parkeris. Šis norėjo, kad ji būtų tuo, kuo niekada nebus ir nenorės būti, – tobula išsičiustijusia anglų panelyte. Tas nuoboda, dvasios menkysta trokšta atimti iš jos motiną ir mainais įbrukti triušio narvą. Argi tai sąžiningas sandoris?

O, Čangai Anlo, kaip man tavęs reikia. Kaip man reikia tavo aiškaus žvilgsnio ir ramios išminties...

Lidija atsistojo stengdamasi nedaryti staigių judesių ir atidžiai pažvelgė į vandenį. Jai būtinai reikėjo sugauti žuvį, kad turėtų ką padovanoti poniai Zarijai, tad išsitraukė iš kišenės mokykloje nusikniauktą lenktinį peiliuką ir dar pasmailino žeberklą atstojančios šakelės galą, kaip kad anksčiau buvo mačiusi darant Čangą. Lapus numetusio gluosnio šakelės aštrinti visai nereikėjo, bet Lidija pasijuto geriau. Jai reikėjo ką nors pjaustyti.

– Viešpatie aukščiausias, moi vorobušek, iš kur gavai šį didžiulį daiktą? – Ponia Zarija apstulbusi ir nudžiugusi sumosavo rankomis, bet staiga pervėrė Lidiją įtariu žvilgsniu. – Juk neatėjai brukti man šio daikto vietoj nuomos, ką? Už šį mėnesį jau laikas mokėti.

Lidija papurtė galvą.

– Ne. Tai dovana. Sugavau ją jums.

Ponia Zarija plačiai nusišypsojo.

– Gudrus žvirbliukas. Užeik.

Lidija lengviau atsikvėpė pamačiusi, kad, užuot krypavusi į svetainę su gremėzdiškais baldais ir iš nuotraukos smerkiamai žvelgiančiu generolu Zarija, namo šeimininkė, koridoriumi vedasi ją į siaurą virtuvę. Ten Lidija dar niekada nebuvo įkėlusi kojos. Virtuvė buvo maža ir ruda. Dvi kėdės, stalas, viryklė ir virtuvinė spintelė. Viskas ruda. Bet virtuvėje kvepėjo švara ir muilu. Kampe stovėjo rūpestingai nublizgintas samovaras, o ant jo viršaus, kad neatšaltų arbata, buvo padėtas nedidelis arbatinukas.

– O dabar, – tarė ponia Zarija, – apžiūrėkime tą tavo atneštą upės pabaisą.

Lidija padėjo dovaną ant stalo. Tai buvo didelė, išsikėtojusi plekšnė, tokia pat ruda kaip ir virtuvinis stalas, ant kurio gulėjo, tik nugara nusėta mažytėmis geltonomis dėmelėmis.

– Tu ją sugavai?

– Taip.

Ponia Zarija pagarbiai linktelėjo ir pirštu bakstelėjo į žuvį.

– Gera žuvis. Dabar aš ją iškepsiu. Valgysi kartu su manimi?

Lidija džiugiai nusišypsojo.

– Spasibо. Jūs tokia maloni, dobraja. Ja plochaja povaricha. Aš ne kažin kokia virėja.

– O, pagaliau kalbi rusiškai. Оtličnо! Gerai.

– Ne, tik mokausi iš knygos, bet sunku.

– Pasakyk tai savo niekam tikusiai motinai, kad pastumtų butelį šalin ir išmokytų dukterį kalbėti na russkom jazykie.

– Ji nemokys.

– Ak...

Lidijai nespėjus nė susivokti, ponia Zarija plačiai išskėtė rankas ir suspaudė ją šiltame, dusinančiame glėbyje prie savo didelės krūtinės. Krūtinę dengiantis juodas drabužis trenkė naftalinu ir talko milteliais, be to, Lidija jautė, kad jai į skruostą remiasi korsete įsiūta banginio ūsų plokštelė.

– Padėkite, – sumurmėjo ji.

Susirūpinusi rusė paleido ją iš glėbio.

– Man reikia pagalbos, – tarė Lidija. – Tai yra, kad kas nors pamokytų mane rusiškai.

Ponia Zarija sunkia ranka dunkstelėjo sau į krūtinę. Ji neramiai virptelėjo.

– Aš, Olga Petrovna Zarija, – iškilmingai pareiškė ji, – išmokysiu tave gimtosios kalbos. Gerai?

– Dа. Taip.

– Bet pirma iškepsiu žuvį.

Lidija tikrino vietas, kuriose galėjo pasirodyti Čangas. Kasdien po pamokų pirmiausia nusileisdavo prie Driežo užtakio vis tikėdamasi, kad šį kartą, prasibrovusi pro tankius krūmus, pagaliau pamatys jį, nuleidusį tamsią galvą, kraunantį laužą arba peiliu mitriai darinėjantį žuvį ar skutantį gluosnio šakos žievę. Čangas viską darė įgudusia ranka. Švariai. Ne taip aplaidžiai, kaip ji. Vakare gulėdama lovoje Lidija įsivaizduodavo jį, atitraukiantį žvilgsnį nuo savo darbo ir žiūrintį į ją skvarbiomis akimis. Besišypsantį, švytinčiu veidu, liudijančiu, jog yra patenkintas, kad jinai jį rado.

Mat nebuvo tikra, ką Čangas jai jaučia. Gal jis pasitraukė, nes jam nusibodo ir fančui, ir paikas jos priešgyniavimas? Lidija mėgino prisiminti. Ar ji Čangą įžeidė dalyvaudama laidotuvėse? Gal dėl to jis dingo?

Gal pilkapilviai čia niekuo dėti? Ak, kad tik jis nebūtų žuvęs nuo jų rankos!

Vos tik pagalvodavo apie jų kardus ir šautuvų vamzdžius, nukreiptus Čangui į galvą, Lidiją nupurtydavo šaltis. Ji įsivaizdavo tuos kareivius. Su raiščiais ant rankų ir saulę vaizduojančiomis emblemomis ant kariškų kepurių, tarsi jiems priklausytų visas pasaulis. Išdidžiai vaikštinėjančius po senamiestį. Tai buvo beprotybė, bet neištvėrusi ji ten nuėjo. Nuošalių skersgatvių vengė iš tolo, bet nesiliovė atidžiai dairytis po žmonių minią pagrindinėse gatvėse ir nepamatė nieko, išskyrus priešiškus žvilgsnius, besigrūdančias kartis ir burnas, piktai šaukiančias jai nesuprantamus žodžius. Kartą jos žvilgsnis užkliuvo už vyro kaklo su ištatuiruota juodąja gyvate. Bet jis nekreipė į Lidiją dėmesio. O ji nuo jo nebėgo. Tiesiog išsilenkė kaip elgetų, tiesiančių į ją rankas liesais lyg giltinės pirštais, kaip prabangiai apsirengusio kinų verslininko, privažiavusio prie jos dideliu juodu kadilaku ir pasisiūliusiu pavėžinti. Tikimybė šioje žmonių jūroje rasti Čangą buvo tokia maža, kad...

Lidija tiesiog nerado žodžio.

– Ai, panelyte, jus pamačiusios mano akys nušvito iš malonumo. Seniai nesimatėme. – Ponas Liu pakvietė Lidiją sėstis ir plačiu mostu aprodė lombardą. – Tikiuosi, mano valdos jums neatrodo labai atgrasios.

Lidija nusišypsojo.

– Dabar čia viskas kitaip. Labai naujoviškai. Jūsų klientai tikriausiai ateina čia vien pasigrožėti tokia puikia parduotuve, pone Liu.

Liesas kaip sudžiūvusi šakelė ponas Liu iš pasididžiavimo išpūtė krūtinę ir nuskubėjo prie viryklės, ant kurios stovėjo arbatinukas. Naujas. Iš paprasto smėlio spalvos porceliano. Tiesą sakant, viskas buvo nauja. Ir lentynos, ir vitrinos, ir durys, ir langas, ir net kėdė, ant kurios sėdėjo Lidija. Bambukinių krėslų ir juodmedžio stalo nebebuvo matyti. Jie buvo pakeisti šiuolaikiškais – iš plastiko ir chromuoto metalo. Lentynos ir prekystalis – taip pat naujoviški, švarūs ir... bjaurūs. Liko tik sena aprūkusi viryklė. Ir jazminų arbata. Tai nepasikeitė.

– Įspūdinga, pone Liu. Matyt, verslas klesti.

– Laikai sunkūs, panelyte, bet žmonėms visada ko nors reikia. Svarbiausia – jiems tai duoti. – Kino veidas atrodė dar labiau susenęs, raukšlėta kaip graikinio riešuto kevalas oda – plonesnė ir už popierinę servetėlę, plaukai nukirpti trumpai ir visai žili, bet sruogos pavidalo barzdelė palengva atžėlė. Senis nuolat čiupinėjo ją kaip seną draugę.

Lidija svarstė, ką jis įsigudrino pardavinėti. Ginklus? Kvaišalus? Informaciją?

– Pone Liu, jei norėčiau senajame Dziunčou rasti kokį nors žmogų, nuo ko turėčiau pradėti?

Senis prisimerkė. Įbedė į Lidiją skvarbų žvilgsnį.

– Turite to žmogaus adresą?

– Ne.

– Gal žinote, kur dirba?

– Ne.

– Gal žinote ką nors apie jo šeimą?

– Ne, apie to vaikino šeimą nieko nežinau. – Lidija nė nepastebėjo netyčia prasitarusi, kad ieško vaikino.

– O apie draugus?

Ji trumpai susimąstė.

– Pažįstu vieną jo draugę. Bet tik iš matymo.

– Taigi... – Senis susikišo plaštakas į drabužio rankoves ir taip ilgai ir atidžiai žvelgė į Lidiją, kad jai darėsi nejauku. – Taigi... – pakartojo jis. – O tas kas nors... Ar gali būti, kad jam gresia pavojus?

– Gali.

– Ar jis slapstosi?

– Gali būti ir taip.

– Aišku.

Lidija laukė turbūt visą amžinybę, kol kinas vėl į ją pažvelgė.

– Reikia ieškoti dokuose, panelyte. Prieplaukoje. Ten – atskiras pasaulis be įstatymų ir be vardų. Ten gyvenantys žmonės kalba vien dolerio kalba. Dolerio ir peilio.

– Ačiū už jūsų žodžių dosnumą, pone Liu.

– Bet būkite atsargi, panelyte. Tai pavojinga vieta. Gyvybė ten neverta nė tiek, kiek plaukas, nukritęs nuo jūsų varinės galvos.

– Dėkoju už įspėjimą, prisiminsiu jį. – Gurkšnodama arbatą, Lidija apsižvalgė po prekių pilną lombardą. Dabar metalinio kojos protezo prie durų jau nebuvo, jo vietoje stovėjo milžiniškas vėžlio kiautas. – Turiu smulkų daikčiuką, kuris jus galbūt sudomins.

Senis abejingai gėrė arbatą.

Lidija išsitraukė į audeklo skiautę suvyniotą daiktą. Rankinę. Ją nupirkęs ir Valentinai padovanojęs Alfredas užsidirbo bučinį, bet kai išėjo, Valentina, drebėdama iš pasibjaurėjimo, švystelėjo ją po lova.

– Raudona! – šūktelėjo motina. – Tarsi aš kada nors gyvenime galėčiau pasirodyti žmonėms su raudona rankine!

Bet ji atrodė brangi. Atlasinė, viršuje nusagstyta mažyčiais baltais perliukais. Lidija padėjo rankinę ant naujojo stalo. Ponas Liu žvilgtelėjo į prekę, bet jos nepaėmė. Sučiaupė lūpas.

– Trisdešimt dolerių, – pasiūlė.

Lidija pažvelgė į kiną išpūtusi akis. Ponas Liu pasiūlė daugiau, nei ji tikėjosi. Ir tikrai neketino derėtis. Linktelėjo galva. Iš vidinės drabužio kišenės senis išsitraukė ryšulėlį banknotų, atskaičiavo šešis ir įdėjo jai į delną. Jo pirštų nagai buvo ilgi ir švarūs.

– Ačiū, pone Liu. Jūs tikrai dosnus.

Lidija pakilo ketindama eiti.

– Saugokitės, panelyte. Gyvenimą turime tik vieną. Neparaskite savojo.

Lidija juos užkasė. Tuos trisdešimt dolerių.

Įgrūdo į stiklainį ir užkasė prie didžiulio plokščio akmens. Kaskart, nuėjusi į Driežo užtakį, ji nugludintu upės akmenuku to didžiulio akmens šone įrėždavo brūkšnį, kad jis suprastų, jog ji čia buvo. O dabar ten, kur užkasė stiklainį, iš pakrantės žvyro supylė krūvelę ir taip tą vietą pažymėjo.

– Tu suprasi, Čangai Anlo. Neabejoju, kad suprasi. Trisdešimt dolerių – nedaug, bet vis šis tas. Pažadu, parūpinsiu ir daugiau. Jei tau ko pritrūks, galėsi jais pasinaudoti.

Lidija palietė viršutinį krūvos akmenuką ir sugniaužė jį, tarsi būtų pirštais apkabinusi patį Čangą.

– Tegu jam nieko netrūksta, – Lidija pašnibždomis kreipėsi į jo dievus, – tegu jam trūksta tik manęs.