7
Lidija sparčiai ėjo per klubą. Laikas spaudė, o pamatyti tikrai buvo ką.
– Lik čia. Ilgai neužtruksiu, ne daugiau kaip dešimt minučių, – tarė Valentina. – Niekur neik.
Jiedvi stovėjo vienoje plačių laiptų pusėje, prie ilgo senovinio ąžuolinio suolo su aukšta atrama; baldas nederėjo prie tviskančio sietyno ir didžiulių nublizgintų įvijų laiptų su gilės pavidalo kolona. Čia viskas buvo milžiniška: ir paveikslai, ir veidrodžiai, ir net ūsai. Viskas dydžiu ir puikumu pranoko tai, ką Lidija anksčiau buvo mačiusi. Net Polė niekada nebuvo įkėlusi kojos į klubą.
– Ir su niekuo nesišnekėk, – griežtai pridūrė Valentina, dairydamasi aplink, gaudydama susidomėjusius žvilgsnius ir matydama tarpusavyje besišnabždančius vyrus. – Su niekuo, girdi?
– Taip, mama.
– Turiu nueiti į kontorą ir sužinoti šio vakaro programą. – Ji nedraugiškai nudėbė besiartinantį jauną vyrą vakariniu kostiumu ir šilkiniu kaklaraiščiu. – Gal bus geriau, jei vesiuosi tave kartu.
– Ne, mama, man ir čia bus gerai. Man patinka žiūrėti į žmones.
– Bėda ta, Lidočka, kad jiems patinka spoksoti į tave. – Negalėdama apsispręsti, Valentina abejojo, bet Lidija kukliai atsisėdo ant suolo ir pasidėjo rankas ant kelių, tad, spustelėjusi dukteriai petį, ji nužingsniavo link koridoriaus dešinėje. Lidija išgirdo, kaip nueidama motina tyliai burbtelėjo: – Nereikėjo jai pirkti tos prakeiktos suknelės.
Suknelė... Pirštų galais Lidija palietė švelnų abrikosų spalvos žoržetą. Už tą suknelę būtų galėjusi gyvybę paaukoti. Dar niekada neturėjo tokio nuostabaus drabužio. O šviesūs, gelsvai rusvi atlasiniai bateliai... Ji kilstelėjo pėdą ir jais pasigrožėjo. Tai buvo nuostabiausia Lidijos gyvenimo akimirka: sėdėti čia, šiuose puikiuose rūmuose, vilkėti puošnius drabužius ir jausti, kaip kiti nuostabiai atrodantys žmonės ja žavisi. Nes jų žvilgsniai buvo kupini susižavėjimo. Lidija aiškiai tai matė.
Tai buvo gyvenimas. Ne egzistavimas. Rodės... iš tikrųjų gyveni, o ne egzistuoji. Lidija pamanė pagaliau pradedanti suprasti, kas degina širdį jos motinai. Baimė visa tai prarasti. Tikriausiai tas pat, kaip einant apgraibomis įsmukti į kanalizacijos griovį ir likti jame kartu su žiurkėmis. Namai... Akimirką Lidija pajuto rieše stipriai tvinkčiojantį pulsą. Namai – tas kambarys palėpėje. Bet ar dar ilgai? Ji suėmė abrikosų spalvos audinį ir stipriai sugniaužė delne. Kojas patraukė po suolu, kad nebūtų matyti batelių.
„Žiūrėk, ką tau nupirkau, mieloji. Šiam vakarui. Tavo gimtadieniui.“
Kai šiandien popiet Lidijai parskubėjus iš mokyklos namo Valentina džiaugsmingai ištarė šiuos žodžius, ji nusišypsojo ir tikėjosi gauti plaukų kaspiną arba net pirmąją porą šilkinių kojinių. Bet ne tai. Ne šią suknelę. Ir ne tuos batelius.
Ji tiesiog sustingo. Negalėjo pajudėti. Ir patikėti savo akimis.
– Mama, – neatitraukdama žvilgsnio nuo suknios paklausė: – Kuo tu už ją sumokėjai?
– Pinigais iš mėlyno dubenėlio ant lentynos.
– Išleidai mūsų nuompinigius ir maistui skirtas lėšas?
– Taip, bet...
– Visus?
– Žinoma. Suknia brangiai kainavo. Nenukabink nosies... – Staiga Valentina nutilo ir jos akyse pasirodė rūpestis. Ji palietė dukters skruostą. – Nesirūpink, dočenka,8 – švelniai pasakė. – Šiandien vakare man gerai sumokės už koncertą, be to, galbūt gausiu ir daugiau užsakymų, juolab kai šalia manęs bus taip puikiai atrodanti duktė. Manyk, kad tai investicija į mūsų ateitį. Nusišypsok, mieloji. Argi tau nepatinka suknelė?
Lidija linktelėjo, bet, kad ir kaip norėjo, nusišypsoti neįstengė.
– Mums teks badauti, – sušnabždėjo.
– Kokia nesąmonė.
– Ponia Zarija mus išmes į gatvę ir supūsime nuotekų griovyje.
– Mieloji, tu perdedi. Geriau pasimatuok suknelę. Ir batelius. Už juos dar likau skolinga, bet jie tokie gražūs... Tiesa?
– Taip, – vos atgaudama kvapą tarė Lidija.
Bet kai tik lengvai ir grakščiai apsivilko suknelę ir ši nuslydo kūnu, Lidija iš karto pajuto ją dievinanti. Per įstatytų rankovių siūles ėjo karoliukais išsiuvinėtas ornamentas, iškirptė buvo gili, taisyklingo stačiakampio formos, klubus juosė tviskanti atlasinė juosta, o viename sijono šone buvo gana drąsus, truputį virš kelio siekiantis praskiepas. Lidija apsisuko, jausdama, kaip drabužis šiugžda liesdamasis prie kūno ir skleidžia subtiliausią abrikosų aromatą. O gal jai taip tik atrodė?
– Patinka, mieloji?
– Labai.
– Sveikinu gimtadienio proga.
– Ačiū.
– O dabar liaukis ant manęs pykusi.
– Mama, – nedrąsiai prisipažino Lidija. – Man baisu.
– Eik jau, nebūk kvailutė. Nuperku tau pirmą tokią dailią suknelę, kad pasijustum laiminga, o tu sakai, kad bijai. Turėti ką nors gražaus – ne nusikaltimas. – Ji palenkė juodaplaukę galvą prie Lidijos ir sušnabždėjo: – Mėgaukis, mano gražuole dukrele, pratinkis šiame gyvenime mėgautis viskuo, kuo tik gali.
Bet Lidija tik papurtė galvą. Ji tą suknią ir dievino, ir negalėjo jos pakęsti. Ir niekino save už tai, kad taip labai to drabužio trokšta.
– Tu mane erzini, Lidija Ivanova, baisiai erzini, – pagaliau griežtai pasakė motina. – Nesi verta tos suknios. Turėčiau ją grąžinti.
– Ne. – Tas žodis išlėkė kaip kulka ir Lidiją išdavė.
Ir tik vėliau, kai Valentina sušukavo dukteriai plaukus ir susegė juos į įmantriai susuktą, ant vieno šono krentančią pynę, ši pamatė, kad motina mūvi naujas vakarines pirštinaites.
Lidijai šonu atsargiai traukiantis nuo rūkomojo durų, prie kurių ji buvo prislinkusi vogčia žvilgtelėti vidun, prisigretino Karinių jūrų pajėgų karininkas. Rūkomajame nuo tuzino rūkstančių cigarų ir kelių pypkių tvyrojo tirštas dūmų kamuolys, melsvas smilkstančio tabako sukeltas smogas, įkyriai lendantis jai į gerklę ir verčiantis čiaudėti.
– Gal galėčiau kuo nors padėti, panele? Rodos, pasiklydote, o man nepatinka, kai tokia žavi jauna mergina patenka į bėdą. – Nepaprastai šauniai atrodantis karininkas stulbinama balta uniforma su aukso spalvos apsiuvais jai nusišypsojo.
– Na, aš...
– Ar leisite pavaišinti jus taure gėrimo?
Jo akys buvo tokios žydros, šypsena tokia maloni, o kvietimą išgerti iki šio vakaro Lidija buvo girdėjusi nebent sapne. „Ar leisite pavaišinti jus taure gėrimo?“ Ji suprato, kad visa tai – dėl suknelės. Dėl suknelės ir dailios šukuosenos. Jai kilo pagunda. Tačiau giliai širdyje Lidija žinojo, kad šis galantiškas karininkas baltais sveikais dantimis už šį kvietimą tikėsis šio to mainais. Ne taip, kaip vakar ją apgynęs jaunas kinas. Tas vaikinukas neprašė nieko ir tai Lidiją taip sujaudino, nors ji nė nesuprato, kodėl. Jai tai pasirodė taip... neįprasta. Kam kinų vanagui gelbėti fančui žvirbliuką? Šis klausimas tūnojo jai giliai širdyje.
Ji prisiminė pykčio blyksnį tamsiose jo akyse ir klausė savęs, kas už jų slypi. Norėtų pati to jaunuolio paklausti. Bet pirmiausia reikia jį rasti, o juk net nežino, kuo jis vardu.
– Gėrimo? – vėl paklausė karininkas.
Lidija niekinamai nusuko galvą ir abejingai tarė:
– Aš čia su motina, rečitalio pianiste.
Karininkas nuėjo šalin. Lidija pajuto nugara nubėgantį pasitenkinimo virpulį ir neskubėdama patraukė toliau. Prie kitų durų nedidelėje nišoje šalia klubo vestibiulio. Ant tų durų prisuktoje lentelėje žalvarinėmis raidėmis buvo parašyta „Skaitykla“, be to, jos buvo praviros. Lidija įėjo. Kambaryje pamatė tik du žmones; jos širdis liovėsi daužytis kaip pašėlusi. Pagyvenęs vyriškis miegojo odiniame krėsle su atlošu galvai ir švelniai knarkė, o nuo to knarkimo jam ant veido užkritęs „The Times“ tai truputį pakildavo, tai vėl nusileisdavo. Kitas vyras, įsitaisęs prie lango, į kurio stiklą tamsoje barbeno lietaus lašai, buvo ponas Teo.
Jis sėdėjo užsimerkęs ir tiesus kaip styga. Jam iš burnos sklido nepertraukiamas, pratisas, į „ooom“ panašus garsas, – nepaliaujamai ir monotoniškai, kaip jos motinos skambinama gama. Teo giliai kvėpavo, rankas padėjęs ant ranktūrių delnais į viršų, o pastaruosius šiek tiek suskliautęs – jie atrodė tarsi tušti išmaldos dubenėliai. Lidija pakerėta žiūrėjo į Teo. Ji buvo mačiusi taip darant kinus, ypač galvas plikai nusiskutusius vienuolius šventykloje ant Tigro kalvos, bet europiečio – niekados. Ji apsižvalgė po skaityklą. Čia tvyrojo prieblanda, o vieną sieną dar temdė oda įrištų knygų prikrautos tamsaus medžio lentynos, sustatytos paliekant tarpus, kuriuos užpildė laikraščiais, žurnalais ir mėnraščiais nukloti juodmedžio stalai. Lidija perskaitė straipsnio antraštę: KAPITONAS DE HAVILANDAS SUGAVO LIGI ŠIOL DIDŽIAUSIĄ NELYGINĮ VERPIKĄ.
Ji pritykino prie stalo. Kartą visiškai atsitiktinai Viktorijos parke ji rado išmestą žurnalą ir skaitė jį kelis mėnesius, kol galų gale įrišimas iširo ir išbyrėjo lapai, bet šie žurnalai buvo nauji ir Lidija tiesiog negalėjo jiems atsispirti. Ji paėmė vieną intriguojančiu pavadinimu „Miesto ponia“, su viršelyje pavaizduota dama ilgomis rankomis ir kojomis ir šalia jos gulinčiu tokiu pat ilgakoju skaliku. Lidija prisikišo žurnalą prie veido, norėdama įkvėpti keistą šlamančių puslapių skleidžiamą cheminių medžiagų kvapą, o tada atsivertė pirmą puslapį. Ir iš karto pasijuto apkerėta. Ten buvo nuotrauka dviejų moterų, pozuojančių Londone, Trafalgaro aikštėje, ant Nacionalinės galerijos laiptų. Jos atrodė tokios šiuolaikiškos, su pačiomis madingiausiomis, apvaliomis, šalmo pavidalo skrybėlaitėmis ir sukniomis, tokiomis panašiomis į jos, kad Lidija visai nesunkiai įsivaizdavo pati persikėlusi į tą fotografiją. Rodės, girdi tų moterų juoką ir joms prie kojų burkuojančius balandžius.
– Lauk iš čia. Tuoj pat.
Ji vos neišmetė iš rankų žurnalo.
– Išeikite.
Tai buvo ponas Teo. Palinkęs į priekį, įbedęs akis tiesiai į ją. Tačiau kitoks negu paprastai. Lidija vos nepakluso liepimui, – taip buvo įpratusi nedelsdama vykdyti mokykloje gautus įsakymus, – bet kažkokia keista gaidelė mokytojo balse ją sulaikė ir padrąsino atremti jo žvilgsnį. Tose akyse atsispindinti neviltis Lidiją sukrėtė.
Ji nedrąsiai žingtelėjo prie Teo.
– Pone direktoriau...
Staiga Teo krūptelėjo, tarsi mergina būtų pirštu bakstelėjusi jam į atvirą žaizdą, ir delnu persibraukė išbalusį veidą. Tada, susitvardęs, vėl pažvelgė.
– Kas yra, Lidija?
Ji nesumojo, ką atsakyti. Kaip jam padėti. Jautėsi sutrikusi, bet atlasiniais bateliais apautos pėdos tarsi sustingo ir neleido išeiti.
– Sere, – pagaliau pravėrė burną Lidija nežinodama, ką sakys toliau, – ar jūs... budistas?
– Koks keistas klausimas. Ir, sakyčiau, labai asmeniškas. – Teo atrėmė pakaušį į kaštoninės spalvos krėslo atlošą ir jį, rodės, staiga apleido jėgos. – Ne, ne budistas, nors dauguma Budos mokymo teiginių vilioja mane išmėginti tą kelią į ramybę ir nušvitimą. Dievaži, šiame susitepusių sielų mieste tai labai retos vertybės.
– Turite omenyje Kiniją?
– Ne, kalbu apie mūsų Tarptautinę stovyklą. – Jis niūriai nusijuokė. – Kurioje niekas ilgai neužsibūna, išskyrus godulį ir ištvirkimą.
Jo žodžių kartėlis tarsi alavijo sultys pasiekė Lidijos burną ir ji pajuto jų skonį. Papurčiusi galvą, pamėgino to skonio atsikratyti ir padėjo žurnalą ant stalelio.
– Bet, sere, man rodos, tokiam žmogui kaip jūs... na... noriu pasakyti, kad jūs... turite viską... Tad kodėl...
– Viską? Turite omenyje mokyklą?
– Taip. Ir namą, ir automobilį, ir pasą, ir deramą visuomeninę padėtį, ir... – Ji norėjo pridurti „meilužę, egzotišką gražuolę meilužę“, bet laiku prikando liežuvį. Apie pinigus irgi neužsiminė. Pinigų jis turi. Užuot leptelėjusi ką nors panašaus, pridūrė: – ...viską, ko žmogus galėtų norėti.
– Visa tai, – staiga stodamasis nuo krėslo pareiškė jis, – yra purvas. Kaip aiškiai sako Buda, tas jūsų „viskas“ teršia žmogaus sielą.
– Ne, sere. Netikiu.
Teo įsistebeilijo į ją bauginamai prisimerkęs, bet Lidija akių nenuleido. Netikėtai šypsena nušvietė jo veidą, tik akių nepalietė.
– Mažoji Lidija Ivanova, apsirengusi puošniais drabužiais, atrodanti tarsi gležnas, skleistis pasiruošęs magnolijos žiedas. Jūs tokia naivi, nė nenutuokiate, kas vyksta. Jūs tokia nesugadinta. Šis pasaulis sugedęs, brangioji. O jūs apie tai nieko nesuprantate.
– Suprantu daugiau, nei jūs manote.
Tai išgirdęs, Teo atvirai nusijuokė.
– O taip, neabejoju, kad tai tiesa. Nelaikau jūsų romia pelyte, kaip kai kurias jūsų klasės drauges. Bet esate dar labai jauna ir nepraradusi gebėjimo tikėti. – Jis vėl klestelėjo į krėslą ir pasirėmė galvą rankomis. – Jūs vis dar tikite.
Žvelgdama į ilgus, kančios paženklintus Teo pirštus, suleistus į gražius šviesiai rudus plaukus, Lidija pajuto ant liežuvio besikaupiantį pykčio gumulėlį. Iš kito skaityklos galo sklindant tyliam miegančio senio parpimui, ji priėjo prie krėslo ir pasilenkė, kad tai, ką pasakys, išgirstų tik Teo ausis.
– Sere, kad ir kokios ateities sau trokštu, tik aš pati galiu ją susikurti. Jei tai yra tikėjimas, tada taip, aš tikiu, – pašnibždomis niršiai sušnypštė Lidija.
Teo pakėlė galvą, nepritariamai pažvelgė į ją, bet tas nepritarimas tik slėpė jo susižavėjimą.
– Aistringi žodžiai, Lidija. Bet tušti. Nes nežinote, kur esate atsidūrusi. Ir nesuprantate, kas yra šio niekingo miesto gyvenimo variklis. Ogi nepadorumas, ištvirkimas, nuotekų smarvė...
– Ne, sere, – ryžtingai papurtė galvą Lidija. – Tik ne čia.
Ji mostelėjo į odiniais viršeliais įrištas knygas, į tyliai visų jų gyvenimo minutes skaičiuojantį prancūzišką laikrodį su paauksuotomis bronzos puošmenomis ir į duris, vedančias į gražų sero Edvardo Karlailio puoselėjamą pasaulį, kuriame viskas ramu ir nekintama.
– Lidija, jūs akla. Šis miestas gimė iš godumo. Jis buvo pagrobtas iš Kinijos ir užplūstas godžių žmonių. Įspėju jus Dievo arba Budos vardu, godumas jį ir pražudys.
– Ne.
– Pražudys. Nes jo širdis supuvusi. Kas jau kas, o jūs turėtumėte tai žinoti.
– Aš? Kodėl aš? – nusigandusi paklausė Lidija.
– Todėl, kad lankote mano mokyklą. Juk tai akivaizdu.
Sutrikusi Lidija kelis kartus sumirksėjo.
– Nesuprantu...
Staiga, nei iš šio, nei iš to Teo užsisklendė.
– Eikite sau, Lidija. Neškitės savo žvilgančius plaukus, spindintį tikėjimą ir akinkite jais kitus klubo svečius. O aš susitiksiu su jumis pirmadienio rytą. Tada būsite apsirengusi Viloubio akademijos moksleivės uniformą kaip visad nuspurusiais rankogaliais, o aš vilkėsiu mokyklos direktoriaus mantiją. Ir pamiršime, kad apskritai apie tai kalbėjomės.
Jis mostelėjo ranka leisdamas suprasti, kad ji eitų šalin, pasiėmęs prisidegė cigaretę, o jo veide vis dar atsispindėjo tyli, niūri išraiška.
Lidija išėjusi uždarė duris, bet pamiršti šio pokalbio neketino. Tik ne ji.
– Lidija, mieloji, kaip žavingai atrodai.
Mergina atsisuko ir pamatė ateinančią ponią Meison, Polės motiną. Kartu su ja buvo ir penktą dešimtį pradėjusi aukšta ir daili moteris; šalia jos Antėja Meison atrodė žema ir apkūni.
– Grafiene, leiskite jums pristatyti Lidiją Ivanovą. Šio vakaro rečitalį rengiančios pianistės dukterį. – O tada kreipėsi į Lidiją: – Grafienė Natalija Serova taip pat rusė iš Peterburgo, nors dabar tikriausiai jau turėčiau vadinti ją madam Šaron.
Grafienė. Lidijai net kvapą užgniaužė. Moteris vilkėjo vakarinę iš muaro pasiūtą tamsiai raudoną suknią viršuje pūstomis rankovėmis, bet, palyginti su Lidijos suknele, apdaras atrodė senamadiškas. Kaip ir dera tikrai aristokratei, grafienė stovėjo pasitempusi, aukštai pakėlusi galvą, ant kaklo segėjo perlų vėrinį ir blyškiai melsvomis akimis santūriai tyrinėjo Lidiją. O ši nė nenumanė, kokio elgesio iš jos tikimasi, tad padarė lengvą tūpsnį.
– Jūs nepriekaištingai išauklėta, vaike. Dievuški očenj redko takije vežlivyje.9
Nenorėdama išsiduoti, kad nesuprato, Lidija nudūrė akis žemyn.
– Ak, bet Lidija nekalba rusiškai, – paslaugiai įsiterpė Antėja Meison.
Nustebusi grafienė kilstelėjo dailiai riestą antakį.
– Nekalba rusiškai? Kodėl?
Tą akimirką Lidija nieko taip netroško, kaip prasmegti skradžiai.
– Mama augino mane kalbėdama tik angliškai. Ir truputį prancūziškai, – skubriai pridūrė ji.
– Kokia gėda!
– Ak, grafiene, nebūkite mergaitei tokia griežta.
– Kakoi košmar! Motinos kalbą reikia mokėti.
– Mano mamos kalba yra anglų kalba, – pakartotinai pareiškė Lidija, nors jai kaito skruostai. – Didžiuojuosi galėdama kalbėti angliškai.
– Ir gerai, – tarė Antėja Meison. – Didžiuokis savo tėvyne, mieloji.
Grafienė ištiesė ranką ir pirštu kilstelėjo Lidijai pasmakrę.
– Štai taip laikytumėte galvą, – patenkinta ir šypsodamasi tarė ji, – jei būtumėte caro dvaro rūmuose. – Jos rusiška tartis buvo ryškesnė nei Valentinos; tokia ryški, kad prieš nuskambėdami žodžiai, rodės, ilgokai ridinėjosi jai burnoje. Nežymiai gūžtelėjo pečiais, bet žvelgė taip įdėmiai, kad Lidija pasijuto tarsi sluoksnis po sluoksnio apnuoginama. – Taip, jūs žavi mergaitė, bet... – grafienė Serova nuleido ranką ir žingtelėjusi atgal pridūrė: – ...pernelyg liesa, kad galėtumėte vilkėti tokią suknią. Gero vakaro.
Ir, rodės, nuplaukė per salę kartu su draugiją jai palaikančia ponia Meison.
– Šiandien girdėjau, kad Vimbldono turnyrą laimėjo Helena Vils, – jau visai apie ką kita čiauškėjo Antėja. – Argi ne žavu?
Atsiprašydama ji mostelėjo Lidijos pusėn.
Dar visą minutę Lidija stovėjo kaip įbesta. Į salę plūdo žmonės, vakaras palengva įsibėgėjo, bet motinos niekur nebuvo matyti. Lidijai po krūtinkauliu įsimetė aštrus skausmas, o pažeminimas sutepė naująją suknelę nelyginant bjauri dėmė. Dabar ji gėdingai pajuto, kad jos kūnas – vien oda ir kaulai, krūtys per mažos, o plaukai netinkamos spalvos. Jautėsi keista tiek mintimis, tiek išvaizda. Vilkėdama šią suknelę dėjosi moterimi, kaip ir dėjosi esanti anglė. O taip, jos anglų kalba puiki, švari, bet argi ji ką nors mulkina?
Po minutėlės ji pakėlė smakrą ir patraukė ieškoti Valentinos, nes aštuntą trisdešimt turėjo prasidėti rečitalis.
Du žmonės stovėjo labai arti vienas kito. Lidijai pasirodė, jog pernelyg arti. Viena – nedidukė ir liekna, mėlyna suknele, nugara atsirėmusi į koridoriaus sieną, kitas – stambesnis ir apsirengęs kukliau, pasilenkęs prie jos, beveik liečiantis jos veidą savuoju, tarsi ketinantis ją praryti.
Lidija sustingo. Ji buvo įveikusi pusę gerai apšviesto koridoriaus, bet į dešinę driekėsi siauresnis koridoriukas, vedantis į tarnams skirtas patalpas, skalbyklą ar panašiai. Toliau nuo svečių akių. Tame ankštame koridoriuje tvyrojo prieblanda ir tvankuma, o jo pradžioje stovėjo vazonas su palme, kurios ilgų siaurų lapų metami šešėliai tarsi pirštai tįso plytelių grindimis. Motiną ji pažino iš karto. Bet susigaudyti, kas tas vyras, Lidijai prireikė šiek tiek laiko. Paskui apstulbusi suvokė, kad tai ponas Meisonas, Polės tėvas. Jo rankos slydo visu Valentinos kūnu, per mėlyną šilką. Lietė jos klubus, šlaunis, kaklą, krūtis. Tarsi visa tai jam priklausytų. O toji net nemėgino jo atstumti.
Lidija pajuto šleikštulį. Norėjo apsisukti, atsispirti tai traukai, bet neįstengė, tik stovėjo ir žiūrėjo į juodu negalėdama atplėšti akių. Motina stovėjo lyg suakmenėjusi, nugara, pakaušiu ir delnais prisispaudusi prie sienos, tarsi būtų ketinusi joje ištirpti. Kai Meisonas įsisiurbė jai į lūpas, Valentina leidosi, bet abejingai – kaip lėlė, kuriai prausia veidą. Neatsakydama į bučinį, plačiai atmerkusi akis, žvelgdama stikliniu žvilgsniu. Abiem rankomis tvirtai spausdamas jos kūną prie savojo, Meisonas bučiniais apipylė jai kaklą, leisdamasis vis žemiau, link tarpo tarp krūtų, ir Lidija išgirdo, kaip jis patenkintas suurzgė.
Lidijai išsprūdo aiktelėjimas – neįstengė susilaikyti. Nors buvo negarsus, jo pakako, kad motina pasuktų galvą. Pamačiusi dukterį, ji išpūtė ir taip jau dideles tamsias akis, iš nuostabos prasižiojo, bet neišleido nė garso. Lidijos kojos pagaliau atgijo ir ji dingo iš akių: kiek įkabindama spruko koridoriumi, pasuko už kampo, o paskui – dar kartą už kampo. Kažkur už nugaros girdėjo motinos balsą: „Lidija, Lidija!“
Ir tuomet ji išvydo žmogų, kurį pažinojo, vyriškį, kurį neabejojo kažkur jau mačiusi. Jis ėjo link paradinių durų, tačiau buvo atsisukęs į Lidijos pusę. Tas, iš kurio vakar turgaus aikštėje ji nugvelbė laikrodį. Daug negalvojusi, ji nėrė pro pirmas duris kairėje ir, įsmukusi į vidų, užsidarė. Patalpa buvo nedidelė ir tyli, – Lidija atsidūrė drabužinėje, kurioje eilėmis kabojo paltai ir kailinės šerpės, apsiaustai su gobtuvais ir neperšlampami, iš specialios „Burberry“ medžiagos pasiūti lietpalčiai, cilindrai ir vaikščioti skirtos lazdos. Viename šone buvo kuklus skliautuotas įėjimas, vedantis į atskirą patalpėlę, kurioje prie stalo laukė patarnautojas, pasiruošęs paimti arba paduoti svečiams viršutinius drabužius. Tą akimirką patarnautojo nebuvo matyti, bet Lidija girdėjo jį su kažkuo šnekantis kinų kalba.
Ji visa tirtėjo, kaleno dantimis, jai linko keliai. Giliai įkvėpė ir tarsi nenoromis priėjo prie čia pat kabančios puikios, iš rudo lapės kailio pasiūtos pelerinos. Švelniai prisiglaudė skruostu ir, jausdama neprilygstamą tviskančio kailio šilumą, pamėgino nuraminti traukulių tampomą skrandį. Bet nepavyko. Tada susmuko ant grindų, rankomis apglėbė blauzdas, kakta įsirėmė į kelius ir susimąstė apie šio vakaro įvykius.
Viskas blogai. Viskas. Nežinia kodėl, bet Lidijos galvoje staiga kažkas pasikeitė. Apsivertė aukštyn kojom. Jos motina. Jos mokykla. Jos planai. Jos išvaizda. Net jos kalbos maniera. Viskas nebe taip, kaip anksčiau. Ir Meisonas su jos motina... Ką tai turėtų reikšti? Kas čia vyksta?
Pajuto ant skruostų deginančias ašaras ir įniršusi jas nusibraukė. Ji neverkia. Niekada. Ašaros – tokioms kaip Polė, tokioms, kurios gali sau jas leisti. Lidija papurtė galvą, delnu persibraukė burną, pašoko ir pamėgino susikaupti. Jei viskas pakrypo į bloga, vadinasi, ji turi viską pataisyti. Tik kaip?
Vis dar virpančiomis rankomis ji persibraukė per suknelę, išlygino jos raukšles ir, veikiau iš įpročio, nei turėdama aiškų tikslą, ėmė naršyti po čia kabančių drabužių kišenes. Netrukus rado vyriškų odinių pirštinių porą ir „Dunhill“ markės žiebtuvėlį, bet, nors ir skaudama širdimi, padėjo tuos daiktus atgal. Mat nebuvo kur jų įsimesti, ji neturėjo nei vakarinės rankinės, nei kišenės, bet moterišką nėriniuotą nosinaitę įsigrūdo po apatiniais: turguje nebus sunku ją parduoti. Paskui jos dėmesį patraukė sunkus, juodas, išdžiūti dar nespėjęs lietpaltis, kurio vidinėje kišenėje kažkas pūpsojo. Jos pirštai užčiuopė ten įkištą daiktą. Minkštą verstos odos kapšelį.
Mitriai, kol niekas neatėjo, atrišo kapšelį ir apvertusi iškratė jo turinį. Iškritęs spindintis rubinų vėrinys gulėjo delne tarsi karšto kraujo balutė.