30
Jis tylėjo. Levas Popkovas. Ji taip pat nepratarė nė žodžio. Bet ėjo jiedu visai greta, kartais net susiliesdami. Vienas šalia kito, susigūžę, žingsniavo prieš stiprų, žvarbų vėją, pučiantį nuo Peiho upės, ir Lidijai nuo spartaus ėjimo dilgsėjo plaučius.
– Čia, – burbtelėjo jis.
Levas kalbėjo apie siaurą gatvelę, vingiuojančią į kairę nuo prieplaukos rajono. Ji buvo niūri, grįsta akmenimis ir dvokė pūvančiais žuvų viduriais. Lidija linktelėjo. Jis tvirtai apkabino ją plačia lyg kastuvas ranka, priglaudė prie savęs, kad tarp jųdviejų neįsiterptų nė menkiausias žiemos šviesos spindulėlis, ir Lidijos kūnas tapo šio didžiulio nevalyvo lokio tąsa. Su šiuo žmogum ji jautėsi keistai. Galinga, įžūli ir bebaimė. Dabar nuo priešiškų aplinkinių žvilgsnių Lidijos jau nekrėtė šiurpas, o kai vienas iš dokuose gyvenančių kinų jiems einant pro šalį pamėgino Lidiją paliesti, Levas paprasčiausiai kilstelėjo ranką ir alkūne nėrė tam vyrui į veidą. Lūžęs kaulas, kraujas ir spigūs klyksmai. Lidija žvilgtelėjo į tą sumaištį ir pajuto šleikštulį. Netardami nė žodžio, jiedu traukė toliau. Levas buvo mažakalbis.
Iš pradžių, per kelis pirmuosius jųdviejų reidus po dokų rajoną, Lidija šnekino jį laužyta rusų kalba, mėgino užmegzti paprastą pokalbį, bet Levas atsakydavo vien mykimu. Arba apskritai neatsiliepdavo. Lidija palengva prie to priprato. Taip jai buvo lengviau susikaupti ir atidžiai žiūrėti į veidus žmonių, besigrūdančių tankiai gyvenamame uosto kvartale ir nepatikimuose siauruose skersgatviuose, lengviau išsilenkti naščių, kuriais kibiruose ir pintinėse buvo nešamos sunkios krūvos nežinia kokių daiktų; lengviau žiūrėti, kur stato koją.
Lengviau. Bet ne lengva. Anaiptol ne lengva.
– Lidija Ivanova.
Lidija kniostelėjusi pakėlė galvą nuo suolo. Nuplaukė paskutinės sapnų draiskanos, ir ji pažvelgė ponui Teo į akis. Jos dabar buvo nebe pilkos, o juodos, didžiuliais vyzdžiais, ir liežuvis aštresnis nei anksčiau.
– Ar esate čia, su mumis, panele Ivanova? O gal jums atnešti į klasę lovą?
– Ne, sere.
– Jūs mane stebinate, panele. Maniau, kad Ispanijos karaliaus Pilypo II ir Anglijos karalienės Marijos Tiudor meilės istorija jums pasirodys pakankamai aistringa ir neleis sumerkti akių. Argi ne tai rūpi jūsų amžiaus merginoms? Meilės nuotykiai. Net su kinų jaunuoliais.
– Ne, sere.
Jis truputį šyptelėjo. Lidija neatsakė mokytojui tuo pačiu.
– Palieku jus po pamokų. Galėsite parašyti man rašinį apie...
– Prašau, sere, nepalikite manęs po pamokų. Visą savaitę neišeisiu iš klasės per pietų pertrauką, tik nepalikite...
– Jei sakau, kad paliksiu jus po pamokų, tai taip ir bus, panele.
– Bet aš... – Lidija nutilo nebaigusi sakinio. Visi į ją spoksojo, visi klausėsi. Polė rodė jai kažkokius ženklus, bet Lidija nesuprato, ką jie reiškia.
– Lidija, – tarė ponas Teo, žengdamas prie jos suolo. Juoda mokyklos direktoriaus mantija plaikstėsi, ir Lidijai jis atrodė kaip ilgakojis varnas, ateinantis iškapoti jai akių. – Šiandien liksite po pamokų. Liksite po pamokų. Supratote?
Lidija norėjo jam trenkti. Kaip kad būtų pasielgęs Levas Popkovas. Bet tik nuleido galvą.
– Taip, sere.
– Ak, Lidija, tu kvailute. Kada pagaliau išmoksi jam pasimeilinti? – Polė mokė ją kaip višta viščiuką. – Tau tereikėjo pasakyti: „Atleiskite, pone Teo, pažadu, daugiau tai nepasikartos“, ir jis būtų nuo tavęs atstojęs.
– Tikrai?
– Tu tokia naivi, Lidija. Žinoma, kad būtų davęs tau ramybę.
– Bet kodėl?
– Nes vyrai tokie jau yra. Tuomet jie pasijunta galingi.
Lidijai net akys nušvito. Taip. Žmonėms patinka jaustis galingiems. Kai ėjo prigludusi prie Levo Popkovo, Lidija matė galios poveikį tam svetimam dokų pasauliui ir pati patyrė tą gerą jausmą. Galingi vyrai. Jie žino, kad gaus, ko nori, panašiai kaip Polės tėvas žino, kaip gauti tai, ko trokšta. Arba žmonių, kurių geidžia. Lidijai kūnas nuėjo pagaugais. Jai kilo vienas klausimas, tik nežinojo, kaip jį užduoti Polei.
– Pole, tau daug geriau nei man sekasi bendrauti su žmonėmis. Kartais net savo mamos negaliu priprašyti, kad padarytų tai, ko noriu. – Lidija nutilo ir pasitrynė nago kraštą. – Beje, ar ji kartais apsilanko jūsų namuose?
– Dieve, ne! Koks keistas klausimas. Kodėl ji turėtų pas mus lankytis?
– Pagalvojau, kad galėtų ateiti pasišnekėti su tavo mama... Na, supranti, juk motinos, kurių dukterys draugauja, kartais pasikalba, – gūžtelėjo pečiais Lidija. – Šiaip sau pagalvojau, ir viskas.
– Žinai, kartais tu tokia keista...
– Jeigu taip būtų, tu man pasakytum. Tai yra, jei mano mama ateitų pas jus.
– Aišku, kad pasakyčiau.
– Pažadi?
– Pažadu.
– Gerai.
– Beje, kaip gyvuoja ponas Parkeris?
– Viskas gerai.
– O, kaip tau pasisekė! Kai jiedu su tavo mama susituoks, turėsi viską, ko troškai: namą, gražių drabužių, atostogas ir taip toliau. – Polė nusijuokė ir alkūne švelniai bakstelėjo draugei į šoną. – Taip pat ir naują gražią mokyklinę uniformą. Tau jos būtinai reikia.
– Ne, nereikia, – atšovė Lidija. – Tiesiog galingi žmonės verčia tave taip manyti.
– Ak, Lidija, tu beviltiška...
Levas Popkovas tebestovėjo gatvės gale ir jos laukė. Matyt, laukė labai ilgai, nes jo milinės antpečius buvo uždengęs storas sniego sluoksnis, o kailinė kepurė pasidariusi balta kaip šermuonėlis žiemą.
– Atsiprašau, – pasakė Lidija. – Prostite menia. Vėluoju, nes užtrukau mokykloje.
Jis kažką suniurnėjo. O tada krypuodamas ėmė žingsniuoti link uosto – taip sparčiai, jog Lidijai teko lėkti pusiau tekinomis, kad neatsiliktų. Uostas buvo niūrus ir baisus pasaulis, kuriame perkama ir parduodama viskas, nuo raganosių ragų iki dešimtmečių vergų, bet Lidijai vis tiek patiko, kad turi progą pamatyti tviskančius keleivinius garlaivius ir parūdijusius krovininius laivus, gabenančius dalelę išorinio pasaulio į Dziunčou širdį. Žvelgiant į tuos laivus Anglija buvo taip arti, – rodės, ištiestum ranką ir suspaustum ją delne. Ji žiūrėjo į kailiniuotas moteris ir rūsčius vyrus, lipančius iš garlaivio ir išdidžiai žengiančius trapą atstojančiomis storomis lentomis, ir į nešikus, maldaujančius, kad ponai leistų jiems panešti jų bagažą. Liovėsi snigti.
– Čia, – dusliai burbtelėjo Levas.
Jis nusivedė Lidiją dar viena niūria ir apšnerkšta gatvele, kurioje įsikūrę prekeiviai buvo pasiruošę parduoti viską, net ir savo paskutinius sudriskusius marškinius. Ant vieno prekystalio stovėjo arbatžolių dėžė, priberta vonios kaiščių, – matyt, nugvelbtų ir slapta atgabentų iš kažkurio aplink uostą esančio importo prekių sandėlio; kiek toliau surikiuotos į eilę tarsi negyvi kūdikėliai sėdėjo lėlės porcelianiniais veideliais. Lidija niekada gyvenime neturėjo lėlės ir niekaip nesuprato, kodėl mergaitės jų taip trokšta? Ir net tas bjaurybes myli? Kaip, pavyzdžiui, Polė. Juk tai taip...
Jos mintis išblaškė apskritaveidis vyras. Jis kalbėjo kiniškai, greitakalbe, ir rodė į gatvelės galą. Lidija papurtė galvą rodydama, kad nesupranta, bet staiga susivokė, kad kinas visa tai sako Levui, o ne jai. Energingai mosuodamas rankomis, vyras tauškė vis garsiau ir garsiau, o Levas tik purtė savo didelę galvą. Niet. Niet. Niet.
Tada kinas išsitraukė peilį.
Lidija mėgino trauktis, bet jai už nugaros jau stovėjo du vyrai. Lidijai užgniaužė kvapą, o paskui staiga ji vėl ėmė alsuoti, tik per dažnai ir per giliai. Viena ranka Levas Popkovas sugniaužė jai riešą; kita iš užančio išsitraukė ilgą lenktą dviašmenį peilį, beveik prilygstantį kardui. Sunkią metalinę jo rankeną rusas laikė tvirtai suspaudęs stambiame delne. Jis dulsiai suniurnėjo ir, tempdamasis kartu Lidiją, puolė į priekį. Ji slystelėjo ant kažkokios sušalusios ir sutežusios daržovės likučių, bet Levas, nė nežvilgtelėjęs atgal, stipriai trūktelėjo Lidiją paskui save ir tuo pat metu kirto apskritaveidžiam kinui į veidą.
Kova baigėsi vos prasidėjusi. Vyrai dingo. Ant grindinio akmenų ėmė stengti ištryškęs kraujas. Levas vėl užsikišo peilį už diržo ir, tebelaikydamas jos riešą, lyg niekur nieko toliau nukėblino žmonių pilna gatve.
– Kas čia atsitiko? – angliškai paklausė Lidija. – Ar jums tikrai reikėjo švaistytis peiliu?
Jis stabtelėjo, dėbtelėjo į ją sveika akimi, gūžtelėjo pečiais ir patraukė toliau.
Lidija pamėgino paklausti vėl. Šį kartą rusiškai.
– A čiom vy rugalisj?
– Jis norėjo tave nupirkti.
– Nupirkti?
– Dа.
Daugiau ji nieko nesakė. Jautė, kad visa tirta. Tegul jį velniai, tą sumautą lokį! Lidijai nepatiko, kad jis supranta, jog ji bijo. Pamėgino ištraukti iš jo gniaužtų riešą, bet taip pat nesėkmingai, lyg būtų mėginusi pirštais išlupti kniedę iš metalinio laivo karkaso.
– Nežinojau, kad mokate kinų kalbą, – tarė ji.
– Jis siūlė gerus pinigus, – pasakė Levas, išleido keistą duslų garsą, ir Lidija tik po kelių akimirkų suvokė, kad tai juokas.
– Eik po velnių, – angliškai nusikeikė ji.
Bet juokas nenutilo.
– Eime čia, – pasiūlė Lidija, kad jis pagaliau užsičiauptų.
Tai buvo kabak. Baras.
Vos įkėlusi koją Lidija suprato padariusi klaidą. Į juodu susmigo dvidešimt porų akių. Spoksojo taip, tarsi pro duris būtų ką tik įšliaužusi gyvatė. Salės lubos buvo žemos, oras drėgnas, troškus ir prisismelkęs Lidijai nepažįstamų kvapų. Nuo kampe stovinčios krosnelės sklido karštis ir dūmai.
Lidija taip pat atidžiai nudėbė vyrus. Jos žvilgsnis slydo jų veidais, pilkais kaip pelenai drabužiais ir sutrūkinėjusiais emaliuotais stalviršiais, prie kurių jie sėdėjo užsikvempę, palinkę prie bespalvių, pigių, sveikatą ėdančių alkoholinių gėrimų. Viename apskretusio baro gale pririšta grandine tupėjo beždžionėlė, o klientus prie baro aptarnavo vyras be ausų. Galvą buvo apsivyniojęs nešvariu skuduru, o antrą tokį patį laikė rankoje. Juo šluostė stiklinę. Nė akimirką neišleisdamas iš akių Levo Popkovo, jis pasilenkė ir iš po prekystalio išsitraukė šautuvą. Įgudusiu nykščio judesiu atlaužė gaiduką ir nukreipė vamzdį tiesiai Lidijai į krūtinę. Ji akimirksniu neteko žado. Šautuvas atrodė senas, tikriausiai užsilikęs dar nuo Boksininkų sukilimo laikų. Bet tai nereiškė, kad juo negalima taikliai šaudyti.
Niekas nepratarė nė žodžio.
Levas linktelėjo galva. Patraukęs Lidiją sau už nugaros, jis atatupstas lėtai ėmė trauktis prie baro durų.
– Jo čia nėra, – jiems atsidūrus lauke tarė jis.
Pamačiusi sau iš burnos ritmingai virstančius garų kamuolius ir pajutusi, kad vėl atgauna žadą, Lidija lengviau atsikvėpė.
Levas vėl linktelėjo galva.
– Barų yra daug.
Tą vakarą jiedu užsuko į dešimtį. Išsibarsčiusius po visą uosto teritoriją. Daugiau į juos nutaikyto šautuvo vamzdžio nepamatė, bet neišvydo ir šypsenų. Į juodu žvelgiančiose akyse atsispindėjo pasibjaurėjimas, lūpos krutėjo pašnibždomis berdamos keiksmus, barų lankytojai spjaudė ant grindų taip parodydami neapykantą.
Be to, ėmė sklisti gandas. Apie milžinišką lokį, į košę trinantį veidus, ir merginą liepsnojančiais plaukais. Jiedviem įžengus į barą ir sustojus tarpduryje, svečiai pakeldavo galvas tik po kelių minučių, nes jau buvo girdėję apie keistą, visą dokų rajoną šiurpinančią porą. Baimę barų lankytojų veiduose Lidija matė taip pat aiškiai, kaip ir troškimą perrėžti šiems dviem fančui gerkles. Kas kartą žvilgsniu skrosdama ankštos dvokiančios baro salės prieblandą ir girdėdama, kaip prie stalų įsitaisę lėbautojai staiga nuščiūva ir įsistebeilija į ją, Lidija nesitikėjo pamatyti ieškomo veido – to, mąsliomis ir skvarbiomis akimis, taip atidžiai ją stebinčiomis, nosimi, kurios šnervės tam vaikinui pralinksmėjus išsipūsdavo, ir lūpomis, nelinkusiomis dažnai šypsotis. Ji nesitikėjo išvysti to veido. Ir vis dėlto giliai širdyje vylėsi...
Viename bare prie jųdviejų priėjo storas kaip statinė vyras aliejumi suteptais plaukais ir nervingai sustojo priešais. Tada kažką pasakė kiniškai.
Levas Popkovas įbedė akį į klausinėtoją ir Lidijai rusiškai burbtelėjo:
– Jis klausia, ko ieškai.
– Pasakykite, kad tas vardas – ne jo ausims. Tegul perduoda visiems savo... – ji trumpai nutilo ieškodama rusiško žodžio, – ...girtuokliams, kad į jo barą buvo užėjusi mergina ugniniais plaukais. Kad ji kai ko ieško.
Levas, suraukęs antakius, rūsčiai į ją dėbtelėjo.
– Pasakykite jam, – paragino Lidija.
Jis pasakė.
Kai jiedu vėl atsidūrė gatvėje, rusas milžinas sustojo nekreipdamas dėmesio į krentančias ir jam į barzdą besipinančias snaiges, ir uždėjo ranką jai ant peties. Lidija pasijuto lyg vežimo prislėgta.
– Kodėl neatskleidi jo vardo?
– Nes jam tai būtų pernelyg pavojinga, sliškom opasnо.
– Jis komunistas?
– Jis žmogus.
– Kaip tu jį rasi, jei nesakai vardo?
– Aš čia. Žmonės šnekės. Jis išgirs.
– Ir supras, kad tai tu?
– Taip. Jis supras.
Lidija gulėjo lovoje su drabužiais ir drebėjo. Niekaip negalėjo atsikratyti dokų rajone į kaulus įsismelkusio šalčio. Jai laužė kaulus, ir net jei sukišdavo pirštus į pažastis ir suspausdavo, šalčio adatos prasiskverbdavo ir tenai. Ji gulėjo tvirtai susisupusi į savo seną pūkinę antklodę, ant jos viršaus susikrovusi visus turimus drabužius, bet vis tiek šalo. Sena aprūkusi krosnelė jaukiai spragsėjo. Žibalo jai tikrai netrūko. Ypač dabar, kai jos su motina turi Alfredą. Bet saikinga jos skleidžiama šiluma menkai tesaugojo nuo Kinijos žiemos dvelksmo, kas naktį pro langą besiskverbiančio į vidų.
Staiga plačiai atsivėrė palėpės kambario durys.
– Blin! Atleisk, mieloji, nenorėjau tavęs pažadinti.
Lidija išgirdo bažnyčios bokšto laikrodį mušant antrą valandą nakties.
– Nemiegojau.
– Aš tik uždegsiu žvakę. Miegok.
Valentina su Alfredu buvo vakarėlyje. Gėrė. Tai Lidija suprato iš motinos žingsnių. Spragtelėjo žiebtuvėlis, tamsą aptirpdė blanki šviesa, subildėjo grindimis traukiama kėdė, o tada viskas nutilo. Lidija žinojo, ką veikia motina. Sėdi priešais krosnelę. Rūko. Ji užuodė tabako dūmų kvapą. Ir geria. Lidija žinojo. Valentina gebėjo atsikimšti butelį ir prisipilti stiklą degtinės nesukeldama nė menkiausio garso. Bet Lidija vis tiek žinojo.
– Mama, šiandien mačiau kai ką šiurpaus.
– Ką?
– Negyvą kūdikį. Pliką. Jis tysojo nuotekų griovyje, o žiurkė graužė jam lūpas.
– Oi! Nereikia, mieloji. Tokius dalykus mesk iš galvos. Šioje Dievo pamirštoje šalyje bjaurasties pilna kiekviename žingsnyje.
– Niekaip negaliu pamiršti...
– Eikš pas mane, mažute.
Lidija išlipo iš lovos vis dar susisupusi į pūkinę antklodę ir atitraukė sieną atstojančią užuolaidą. Motina susikūprinusi sėdėjo priešais krosnelę su cigarete vienoje rankoje ir stiklu degtinės kitoje. Ji vilkėjo naujus gelsvai rudus kailinius, o jos skruostai buvo įraudę.
– Imk, bus lengviau pamiršti.
Ji padavė Lidijai stiklą degtinės.
Lidija jį paėmė. Niekada anksčiau nebuvo to dariusi. Bet dabar... dabar jai reikėjo... ko nors reikėjo. Kad nesiliautų tikėti, jog ten kažkur yra Čangas ir jis saugus. Jai sukosi galva. Joje vėrėsi didžiuliai kvapą gniaužiantys tamsos duburiai. Ryškėjo veidai. Jie kilo į klampų paviršių – vienas po kito, daugybė veidų, Čangas išplėstomis ir budriomis akimis, taip trokštantis, kad ji viską suprastų, paskui dar negyvas kūdikis be lūpų, sutrintas kino žandikaulis, didžiuliai pono Teo vyzdžiai ir visi kiti gatvėje matyti veidai, kupini neapykantos, pykčio ir pagiežos.
Ji išgėrė degtinę.
Lidijai nudiegė skrandį. Paskui ji pajuto šilumą. Šiluma suspaudė krūtinę ir privertė užsikosėti. Išgėrė dar. Šį kartą lėčiau. Juodi duburiai ėmė pilkėti. Dar gurkštelėjo. Skonis buvo šlykštus. Argi kas nors gali mėgti tą bjaurastį?
Motina žiūrėjo į ją, bet nieko nesakė.
Lidija atsisėdo ant grindų priešais krosnelę ir Valentina paglostė dukteriai galvą.
– Geriau?
– Aha...
Valentina paėmė tuščią stiklą ir prisipylė sau.
– Patinka mano kailiniai?
– Ne.
Valentina nusijuokė ir pirštais pataršė minkštą gražų kailį.
– O man patinka.
Lidija atlošė galvą, atrėmė ją į motinos kelį ir užsimerkė.
– Mama, netekėk už jo.
Lėtai ir švelniai Valentina toliau glostė dukteriai galvą.
– Mums jo reikia, dočenka, – sumurmėjo. – Šiame pasaulyje, jei tau ko nors reikia, visko turi prašyti vyro. Taip jau yra.
– Ne. Pažiūrėk į mudvi. Tiek metų apsiėjome be vyro. Pačios susitvarkėme. Moteris gali...
– Tai, kaip sako Alfredas, tauškalai, – vėl nusijuokė Valentina, tik šį kartą liūdnai. – Užsakymus koncertuoti visuomet gaudavau būtent per vyrus, nė vieno neparūpino moterys. Jos manęs nemėgsta. Moterys manyje įžvelgia grėsmę. C’est la vie.
Bet Lidija tuose žodžiuose išgirdo vienatvės gaidelę.
– Tai ne tauškalai, mama. Tai tiesa. Mudvi galime susitvarkyti pačios.
– Dočenka, nevesk manęs iš proto savo paikumu. Pažvelk į save. Kai nori triušio, gauni jį dovanų iš Antuano. Kai reikia narvelio ar pinigų, kreipiesi į Alfredą. O ne, nežiūrėk į mane tokia nustebusi! Jis man pasakojo, kad paprašei kelių dolerių.
– Man jų reikėjo... visokiems dalykams.
– Nesijaudink, aš tau nepriekaištauju. Tiesą sakant, Alfredas pasijuto sujaudintas, mat, užuot prašiusi jo, galėjai nueiti ir tuos pinigus pasivogti.
– Tą vyrą nesunku pamaloninti...
– Jis sakė tikįs, kad tai tavo brandos ženklas. Ir kad, matyt, ėmei geriau suprasti, kas yra moralė.
– Jis tikrai taip sakė?
– Taip.
– Bet, mama, aš prašau ir moterų pagalbos. Pavyzdžiui, ponios Zarijos ir ponios Jomen... Antėja Meison man parodė, kaip kepti pyragą. Tu išmokei šokti. O grafienė Serova išmokė, kaip vaikščioti pasitempus.
Staiga Valentina patraukė ranką dukrai nuo galvos.
– Ką?
– Ji liepė man pakelti smakrą...
– Dėl Dievo meilės, kuo čia dėta ta ragana? – Valentina vienu mauku ištuštino stiklą degtinės. – Kaip ji drįsta! Kaip drįsta?!
– Mama... – Lidija atsisuko norėdama pažvelgti į motiną, bet šiai ant veido krito tamsus šešėlis, metamas jai už nugaros ant stalo stovinčios vienišos žvakės. Tik akys spindėjo. – Neliūdėk, mama. Visai nesvarbu, ką ji sakė.
Valentina energingai užsitraukė cigaretę, net stipriau sužėravo smilkstantis jos galiukas, ir tarsi nuodus įniršusi išpūtė dūmus.
Lidija patrynė skruostą į kailiniais uždengtą motinos kelį.
– Ji negali tau padaryti nieko bloga.
Valentina patylėjo, paskui užgesino cigaretę, prisidegė kitą ir vėl prisipylė stiklą degtinės. Lidija pajuto, kaip jai sukasi galva, apima malonus mieguistumas ir ima lipti akys. Užsimerkus tarsi per rūką jai prieš akis iškilo Čango šypsena.
– Kur tu pastarosiomis dienomis vaikštai, Lidočka? Turiu omenyje, po pamokų?
– Einu pas Polę. Mudvi dirbame prie vienos mokyklinės užduoties. Juk aš tau sakiau.
– Žinau, kad sakei. – Valentina išgėrė dar degtinės. – Bet nereiškia, kad sakei tiesą.
Lidija vos jai visko neišklojo. Visko. Apie Čangą, jo pašėlusius šuolius, apie jo pėdą, tvirtus įsitikinimus ir apie tai, kaip jo lūpos prasiskiria ir veide nušvinta tobula... Degtinė atrišo jai liežuvį, žodžiai patys veržėsi iš burnos ir ji troško kam nors išsipasakoti. Kam nors...
– Mama, ką tavo tėvai sakė, kai tekėjai už užsieniečio?
Motinos kelis, prie kurio ji buvo priglaudusi skruostą, ėmė tirtėti. Lidija išsigando, o pažvelgusi aukštyn ji pamatė motinos skruostais riedančias ašaras. Lidija švelniai ėmė glostyti jai kelį ir glostė ilgai, pirštais braukdama per kailį, beveik tokį pat švelnų kaip Sun Jatseno.
– Jie manęs išsižadėjo.
– Ak, mama...
– Jau buvo numatę man į vyrus vyriausią vienos kilmingos maskviečių rusų šeimos sūnų. Bet mes su Jensu Frysu pabėgome, slapta susituokėme ir jie mus prakeikė. Išsižadėjo manęs. – Pirštais suspaudusi cigaretę ir vos nenusisvilindama ja plaukų, Valentina pakėlė ranką ir delno viršumi nusibraukė ašaras.
– Judu vienas kitą mylėjote, o juk tai – svarbiausia.
– Ne, duročka, tu kvailiuke. To negana. Reikia kai ko daugiau.
– Bet jūs buvote laimingi, buvote, tu visada taip sakydavai.
– Buvome. Bet pažvelk į mane dabar. Štai kuo mane pavertė šeimos prakeiksmas.
– Nesąmonė. Tokių dalykų kaip prakeiksmas apskritai nėra.
– Neapgaudinėk savęs, mieloji. Iš visų apie moteris prirašytų kvailysčių, dėl vienos tas pabaisa Konfucijus buvo teisus: ji privalo klausyti savo tėvų. – Degtinės stiklo dugnu ji kelis kartus bakstelėjo Lidijai viršugalvį. – Turi įsikalti tai į galvą, tu laukini kačiuk. Tėvai tikrai žino, kas jų vaikams geriausia.
Lidija prajuko. Niekaip negalėjo liautis. Tas juokas kunkuliuodamas išsiveržė nežinia iš kur ir plūstelėjo nesuvaldoma banga. Ji niekaip negalėjo sustoti ir, springdama juoku, įsikniaubė motinai į sterblę.
– Tai degtinė veikia, – sumurmėjo Valentina, – kvaišele tu.
Bet ir ji palengva ėmė krizenti.
– Ar žinai, – kikendama paklausė Lidija, – kad Konfucijus sakė, girdi, žindanti moteris turėtų krūtimi maitinti savo tėvus, kai jie jau negali valgyti kieto maisto?
– Dieve mano!
– O, – iš juoko Lidija vos gaudė kvapą, – vyras badmečiu privalo sumaitinti tėvams savo pirštus.
– Ką gi, dočenka, pats laikas, kad duotum man apgraužti savuosius. – Valentina paėmusi pakėlė Lidijos delną ir krimstelėjo mažąjį pirštelį.
Lidijai iš juoko net silpna pasidarė, ji kvėpavo sunkiai, trūkčiodama, garsiai šnarpšdama, o jos skruostais plūstelėjo ašaros.
– Tu nedorėle! – staiga sušuko Valentina. – Žiūrėk, tas graužikas vėl čia!
Lidija atsisuko ir sau už nugaros pamatė ilgas baltas iš susirūpinimo trūkčiojančias triušio ausis. Sun Jatsenas išlindo iš jos palovio ir atliuoksėjo patikrinti, koks čia triukšmas. Ji paėmė žvėrelį ant rankų, pakštelėjo jam į rožinę nosytę, padėjo galvą motinai ant kelių ir tuoj pat užmigo.