31
Pirmoji Kalėdų diena buvo sunki. Bet Lidija ištvėrė. Motiną kamavo pagirios, tad ji beveik nekalbėjo, o Alfredas jautėsi nepatogiai, mažame ir gana niūriame savo viengungiškame bute, kuris buvo gatvėje, skiriančioje anglų ir prancūzų kvartalus, vaidindamas šeimininką.
– Reikėjo užsakyti stalelį restorane, – jiems sėdint prie stalo ir jo virėjui patiekiant perkeptą žąsį, jau trečią kartą pakartojo Alfredas.
– Ne, angele, taip daug jaukiau, – patikino jį Valentina. Ir šiaip taip nusišypsojo.
„Angele“? „Jaukiau“? Lidija pyktelėjusi susigūžė. Ji su Parkeriu leido kalėdinius fejerverkus ir stengėsi atrodyti patenkinta, kai jis uždėjo jai ant galvos popierinę kepuraitę.
Dvi atmintinos akimirkos padėjo Lidijai šiaip taip iškęsti visa kita.
– Čia tau, Lidija, – tarė Alfredas, įteikdamas jai didelę dėžę, įpakuotą į dailų popierių ir perrištą atlasiniu kaspinu. – Linksmų Kalėdų, mieloji.
Dėžėje buvo pilkai melsvas paltas. Puikiai pasiūtas, sunkus ir šiltas – Lidija iš karto suprato, kad jį išrinko motina.
– Tikiuosi, tau patinka? – paklausė jis.
– Jis nuostabus. Ačiū.
Tai buvo paltas su plačia prisegama apykakle, o kišenėje kyšojo tamsiai mėlynų pirštinių pora. Lidija jas užsimovė ir pasijuto nuostabiai. Alfredas jai džiugiai šypsojosi, tikėdamasis kai ko daugiau, ir Lidijai kilo noras jam pareikšti: „Vien dėl to, kad padovanojote paltą, netapote man tėvu.“ Bet, užuot taip ir pasakiusi, Lidija žingtelėjo į priekį, rankomis apsivijo Alfredui kaklą ir pakštelėjo į abu švariai nuskustus ir sandalmedžiu kvepiančius skruostus. Be reikalo. Iš Alfredo žvilgsnio ji iš karto suprato, kad, jo nuomone, jųdviejų santykiai iš esmės pasikeitė.
Ar jis tikrai manė galįs taip lengvai ją papirkti?
Kita atmintina tos dienos akimirka tapo bevielis radijo aparatas. Ne vienas iš tų, kurie vis dėlto prijungiami plonu kaip katės ūsai laidu, bet tikrai bevielis. Poliruotu ąžuoliniu korpusu ir rudu metaliniu paukščio formos tinkleliu, kuriuo buvo aptrauktas priekinis garsiakalbis. Šis aparatas Lidiją užbūrė. Didžiąją popietės dalį ji praleido sėdėdama prie jo, sukinėdama rankenėles, vis keisdama radijo stotis, pripildydama kambarį tai kimaus Elo Džolsono balso, tai švelnios kaip medus melodijos, pagal kurią Noelis Kovardas dainavo „Kambarys su vaizdu į...“ Alfredo mėginimus užmegzti pokalbį ji praleisdavo pro ausis, bet po to, kai diktorius per žinias paminėjo ministrą pirmininką Boldviną, jis pradėjo postringauti, kaip buvo išmintinga pasirašyti muitų sutartį ir oficialiai pripažinti Čiang Kaišeko vyriausybę; Alfredas didžiavosi, kad Anglija tai padarė viena pirmųjų.
– Juk vis dėlto ne anglai, o Josifas Stalinas, – pareiškė jis, – pasinaudodamas savo politiniu įžvalgumu, padėjo Čiango Kuomintango nacionalistams, atsiuntė daugybę karo patarėjų ir teikė dosnią finansinę paramą. O dabar Čiang Kaišekas nusprendė atsikratyti rusų globos ir Stalinas liko kvailio vietoje.
– Bet juk tai nelogiška, – sumurmėjo Lidija, viena ausimi tebesiklausydama Adelės Aster ir jos „Užburiančio ritmo“. – Stalinas komunistas. Kodėl jis turėtų padėti Kuomintango nacionalistams, kurie žudo Kinijos komunistus?
Alfredas nusivalė akinių stiklus.
– Suprask, mieloji, Stalinas remia tą jėgą, kuri, jo nuomone, laimės kovą dėl valdžios. Mao Dzedongo karinės pajėgos ar Čiang Kaišeko vyriausybė? Stalino sprendimas tikrai gali atrodyti prieštaringas, bet turiu pasakyti, kad šiuo atveju jis pasirinko teisingai.
– Jis ištrėmė iš Rusijos Leoną Trockį. Argi tai teisinga?
– Rusijai, kaip ir Kinijai reikia vieningos vyriausybės, o Trockis kėlė joje nesantaiką, ją skaldė, todėl...
– Liaukitės! – staiga piktai šūktelėjo Valentina. – Abu. Liaukitės tauškę apie Rusiją. Ką judu apie ją žinote? – Ji atsistojo ir prisipylė dar vieną pilną taurę portveino. – Juk Kalėdos. Būkime laimingi.
Rūsčiai pašnairavusi į juos, Valentina gurkštelėjo.
Jiedvi išėjo anksti, bet pakeliui namo nesikalbėjo. Kiekviena turėjo minčių, kuriomis geriau su niekuo nesidalyti.
Viskas pasikeitė pirmąją Naujųjų metų dieną.
Vos įžengusi į Driežo užtakio proskyną, Lidija jau žinojo. Žinojo, kad pinigų nėra. Dangus buvo giedras, be mažiausio debesėlio, oras toks šaltas, jog, rodės, kanda ir gabalais plėšia plaučius, bet jai, šiltai ir jaukiai susisupusiai į naująjį paltą ir užsimovusiai pirštines, tai buvo nė motais. Palei siaurą smėlio ruožą augantys medžiai rymojo pliki ir dygūs, baltomis kaip griaučiai šakomis, o žemai vanduo priminė akinamai ryškų energijos srautą. Lidija atėjo plokščiame akmenyje įrėžti dar vienos plonos linijos ir parodyti, kad vėl čia buvo, kad ir kaip beprasmiška visa tai atrodė.
Iš akmenų sukrauta piramidė buvo dingusi.
Ta krūva nugludintų pakrantės žvyro akmenėlių, kurią ji buvo sukrovusi prie didžiojo akmens, sunaikinta. Išsklaidyta. Dingusi. Žemė toje vietoje atrodė pilka ir išknaisiota. Lidija išgirdo, kaip smarkiai ėmė daužytis širdis, ir liežuvio galiuku pajuto plūstelėjusio adrenalino skonį. Parklupusi ir nusimovusi pirštines, plikomis rankomis ėmė gremžti smėlingą žemę. Kitur žemė buvo įšalusi ir kieta, o čia – minkšta ir biri. Neseniai judinta. Stiklainis tebebuvo. Palietusi pirštais pajuto, kad jis šaltas kaip ledas. Bet jau be pinigų. Trisdešimt dolerių dingo. Ją užplūdo palengvėjimas. Jis gyvas. Čangas gyvas.
Gyvas.
Čia.
Jis buvo atėjęs.
Paskubomis, sugrubusiais pirštais ji atsuko metalinį stiklainio dangtelį, įkišo ranką į vidų ir ištraukė tai, kas dabar jame buvo. Vieną vienintelę baltą plunksną – švelnią ir tobulą kaip snaigė. Lidija pasidėjo plunksną ant delno ir įbedė į ją akis. Ką ji reiškė?
Balta spalva. Ką kinams reiškia balta spalva? Gedulą. Vadinasi, jis miręs? O gal guli mirties patale? Lidija pajuto, kad jai išdžiūvo burna.
Arba...
Balta. Balandžio plunksna. Reiškia taiką. Ir viltį. Simbolizuoja ateitį.
Tik kokią?
Ir kam?
Ji dar ilgai klūpojo prie žemėje išraustos duobutės. Atsargiai suspausta tarp suglaustų jos delnų, nelyginant ką tik išsiritęs paukštukas, gulėjo plunksna, o nuo upės tiesiai Lidijai į veidą pučiantis vėjas tarsi peiliais raižė skruostus. Paskui, tarsi nė nejausdama vėjo žvarbumo, ji padėjo plunksną ant nosinės, šią tvarkingai sulankstė ir užsikišo už palaidinės. Tada iš kišenės išsitraukė lenktinį peiliuką, nusipjovė plaukų sruogą ir įmetė į stiklainį. Tvirtai užsuko dangtelį ir vėl užkasė stiklainį. Iš akmenėlių vėl sukrovė piramidę.
Jai ta krūva atrodė kaip antkapis.
Staiga trake Lidijai už nugaros kilęs triukšmas privertė ją atsisukti: šaižiai klyktelėjusios ir skelbdamos pavojų, plakdamos melsvai juodais sparnais, į orą pakilo dvi šarkos. Lidijai plaukai pasišiaušė. Bet paskui, šyptelėjusi ir džiaugsmingai šūktelėjusi, ji žengė į priekį jo sutikti.
Bet tai buvo ne Čangas.
Lidijai širdį persmelkė nusivylimas.
Ranka ilgais pirštais ir gelsvais nagais nustūmė į šalį žemą bugienio šaką, kad galėtų įžengti į laukymę, ir trumpą sekundės dalį Lidija išvydo aukštą liesą skarmalais apsirengusį žmogų.
Bet tai buvo ne Čangas.
Atėjūnas akimirksniu dingo. Lidija negaišo nė akimirkos. Puolė paskui jį, skindamasi kelią per krūmus, nekreipdama dėmesio į erškėčių dyglius ir jų įbrėžimus. Tas trakas tebuvo gyvūnų išmintas takelis – siauras, vingiuojantis po beržais, bet vietomis tankiai sužėlusiuose krūmuose buvo galima nesunkiai pasislėpti.
Jis dingo Lidijai iš akių. Ji sustojo. Stovėjo tyliai, įtempusi ausis, bet negirdėjo nieko, tik savo smarkiai plakančią širdį. Tyliai švokštė traukdama į plaučius šaltą orą. Ir laukė. Aukštai danguje sklandantis pelėsakalis laukė drauge. Lidija atidžiai stebėjo pomiškio plotą, ar nepamatys ko nors judant, ir netrukus jos dėmesį patraukė viena linktelėjusi ir vėl sustingusi šakelė jai iš kairės, tankiai sužėlusių ir gebenių apraizgytų šeivamedžių guote, kur tebekybojo saujelė sušalusių uogų ir nuo šakos ant šakos straksėjo kikilis.
Ar šakelę pajudino paukštelis?
Lidija atsargiai ėmė slinkti artyn. Įkišusi ranką į kišenę ir suspaudusi delne lenktinį peiliuką, apčiupinėjo jį ir spustelėjusi išleido peilio geležtę. Ji slinko vis arčiau, žvilgsniu skrosdama kiekvieną susipynusių šakų raizgalynę, kiekvieną šešėlio dengiamą plotą, ir kai jau manė, kad jį pametė, vyras pašoko beveik jai iš po kojų ir leidosi bėgti. Tačiau jo judesiai atrodė paniški. Jis kluptelėjo, tada vėl leidosi tekinas. Lidija nesunkiai jį prisivijo, smarkiai plakančia širdimi lėkdama iš paskos, paskui pirštais palietė jam petį ir to lengvo stumtelėjimo pakako, kad jis prarastų pusiausvyrą ir kniūbsčias plotųsi ant žemės. Ji akimirksniu palinko prie jo su peiliuku rankoje. Ar tikrai galėtų smogti, tą akimirką visai negalvojo.
Bet ant žemės tysantis žmogus ir nesipriešino. Apsivertęs ant nugaros, jis pakėlė rankas sau virš galvos norėdamas parodyti, kad pasiduoda, ir dabar Lidija galėjo atidžiau į jį įsižiūrėti. Vyras buvo sulysęs kaip šakalys. Skruostikauliai styrojo išsišovę kaip skustuvo ašmenys. Jo oda buvo geltona, o akys taip įdubusios, kad, rodės, laisvai plaukioja akiduobėse. Lidija negalėjo pasakyti, kokio jis amžiaus. Dvidešimties? Trisdešimties? Tačiau suskeldėjusi ir besilupanti jo rankų oda atrodė gerokai senesnė, be to, jam ant veido buvo matyti šviežių žaizdų. Lidija tvirtai įsikibo į storos purvinos, apdriskusios, senu šlapimu dvokiančios jo palaidinės skverną ir kelis kartus apsivyniojo jį aplink kumštį, jei kartais šiam kaulų maišeliui šautų į galvą sprukti.
– Sakyk, – lėtai ir aiškiai tardama žodžius prabilo ji tikėdamasi, kad vyras bent šiek tiek supranta angliškai, – kur Čangas Anlo?
Neatitraukdamas nuo jos akių, vyras linktelėjo.
– Čangas Anlo. – Pakėlęs liesą pirštą, jis bakstelėjo į Lidiją. – Lėja?
– Taip. – Jai suspurdėjo širdis. Tik Čangas galėjo šiam vyrui pasakyti jos vardą. – Aš Lidija. – Vienu smarkiu trūktelėjimu ji pastatė vyrą ant kojų, bet, nors ir buvo aukštas, jo oda ir kaulai buvo tokie lengvi, kad jiedu abu vos nenuvirto. – Čangas Anlo? – vėl pakartojo ji ir mintyse nusikeikė, kad nemoka kinų kalbos.
– Tan Va, – pirštu su pageltusiu nagu bakstelėjo sau į krūtinę jis.
– Tu – Tan Va? Prašau, Tan Va, nuvesk mane pas Čangą Anlo. – Ji mostelėjo į miesto pusę.
Vyras kelis kartus linktelėjo suskretusią galvą norėdamas parodyti, kad suprato, ir netvirtu žingsniu ėmė eiti per pomiškį. Lidija jo palaidinės skverno nepaleido. Iš nekantrumo jai dilgčiojo oda.
Jiedu traukė į uostą. Vadinasi, ji vis dėlto ieškojo ten, kur reikėjo. Pasaulyje be vardų. Be įstatymų. Ten, kur valdo ginklai ir kalbama pinigų kalba. Taip, ponas Liu neklydo. Čangas čia. Kažkur arti. Lidija jautė, kad jis jos laukia. Įsivaizdavo jo alsavimą. Ji timptelėjo Tan Va už palaidinės norėdama jį paskubinti, nes be Levo draugijos šiame pasaulyje jai buvo nejauku. Ir labai pavojinga.
Prie dvokiančių gatvių Lidija jau buvo pripratusi. Prieplaukos rajonas mirgėjo nuo žmonių: jie stumdėsi, grūdosi, mėtėsi į šalis vengdami rikšų ratų, šūkavo ir spjaudėsi, o su kaupu prikrauti karučiai ir naščiai skynėsi sau kelią per vientisą liulantį žmonių knibždėlyną. Šį kartą į jų veidus Lidija atidžiai nežiūrėjo. Todėl ir nepamatė jo. Senio, nešančio malkas, sulinkusio po sunkia savo našta, tiesiais, retais, ant veido užkritusiais plaukais, įsimaišiusio į pilką žmonių minią. Lidija į jį nė nepažvelgė. Atkreipė dėmesį tik tuomet, kai jis pastojo jai kelią. Tada ir išvydo spoksančias juodas, goduliu spindinčias akis. Senis stovėjo pasukęs galvą į šoną, norėdamas žvilgtelėti į ryšulį malkų, pūpsantį ant nugaros.
Jis neišleido nė garso. Tiesiog iš po pašiltintos palaidinės skverno išsitraukė peilį siaura geležte ir iki pat kriaunų suvarė ją Tan Va į pilvą.
Lidija suspigo.
Tan Va kostelėjęs parklupo, rankomis susiėmęs staiga atsiradusią skaisčiai raudoną dėmę. Lidija čiupo jam už rankos norėdama jį prilaikyti, bet, kai Tan Va palinko į priekį, senis įgudusiu judesiu perrėžė jam gerklę. Iš žaizdos plačiu lanku pliūptelėjo kraujas. Lidija pajuto, kaip tas šlykščiai šiltas skystis šaltame ore aptaškė jai veidą.
– Tan Va! – šūktelėjo ji ir priklaupė ant apšnerkšto grindinio prie susmukusio kūno.
Krauju pasruvusios Tan Va akys tebebuvo plačiai atmerktos ir dar žiūrėjo, bet, jau paliestos mirties, sparčiai blausėsi.
– Tan Va... – aiktelėjo ji.
Kažkieno ranka ėmė traukti ją už peties. Lidija pašoko, išsivadavo ir suriko pro šalį plūstantiems, besistumdantiems žmonėms į veidus:
– Padėkite! Šis vyras negyvas, jam reikia... Prašau, iškvieskite policiją... Aš...
Sustojo tik moteris, apsimūturiavusi stora skara ir užsimaukšlinusi nešiko kepurę. Prisirišusi ant nugaros ji nešėsi mažą vaiką. Ji pasilenkė, pirštų galais patekšnojo Tan Va skruostą, tarsi tikrindama, ar siela jau paliko kūną, o tada ėmė raustis po velionio skarmalus ir ieškoti kišenių. Lidija suriko ant jos ir nustūmė šalin, mat įtūžis taip stipriai buvo suspaudęs jai gerklę, kad negalėjo nė žodžio ištarti, tad iš jos lūpų išsiveržė tik gyvuliškas riksmas.
Moteris ištirpo abejingųjų minioje. Rankos tiesėsi, graibė Lidiją, o jai sukosi galva, tad iš pradžių pamanė, kad tos rankos nori padėti. Palaikyti ją, kad nepargriūtų. Paskui jai tarsi akys atsivėrė. Malkas nešantis senis sagstė jos palto sagas. Vogė paltą. Jos paltą. Štai ko jam reikėjo. Jos palto. Dėl to palto jis ir nužudė Tan Va.
Lidija apspjovė senį ir iš kišenės išsitraukė lenktinį peiliuką atkišusi geležtę. Kažkur sąmonės paribyje ji suprato, kad įjuodusios, sagas tampančios senio rankos dvokia degutu, ir kad jis nedūrė jai tik todėl, jog nenorėjo sugadinti palto. Lidija iš visų jėgų smeigė peiliu seniui į žastą ir pajuto, kad geležtė kliudė kaulą. Senis šaižiai suriko plačiai išžiojęs bedantę burną, bet paltą paleido.
Lidija visu svoriu užvirto ant malkų ryšulio, pūpsančio seniui ant nugaros, ir parvertė jį ant grindinio kaip kojomis aukštyn apvirtusį vėžlį. O tada apsisuko ir dėjo į kojas.
Baltojo veidas. Staiga Lidija aiškiai pamatė. Vakarietiška ilga nosis. Šviesūs, labai trumpai kirpti plaukai. Uniforma. Tarp visų tų juodų rytietiškų akių išvydusi šias žydras akis, Lidija puolė į kitą gatvės pusę ir įsitvėrė į ranką vyrui, išėjusiam iš triukšmingų lošimo namų ir lipančiam laiptais žemyn. Ji užuodė jam iš burnos sklindantį viskio tvaiką.
– Atleiskite, – sušnabždėjo ji vos atgaudama kvapą, tarsi kas būtų deginęs krūtinę. – Atsiprašau, bet...
– Ei, mieloji, kas jus išgąsdino, ko taip drebate? Nusiraminkite.
Amerikietis. Jūreivis. Jungtinių Valstijų jūrų pėstininkas. Lidija pažino iš uniformos. Vyro rankos ramino ją tarsi pasibaidžiusią kumelaitę, glostė jai nugarą ir tapšnojo per petį.
– Kas nutiko?
– Vyras. Jis nužudė... mano... mano pažįstamą. Tiesiog šiaip sau. Nudūrė peiliu. Norėjo atimti mano...
– Nusiraminkite, dabar jūs su manimi ir esate saugi, brangioji.
– ...atimti mano paltą.
– Sumauti plėšikautojai. Eime, tuoj rasime policininką ir sutvarkysime šį jovalą. Nebijokite. – Kareivis nusivedė Lidiją gatve. – Kas buvo tas jūsų pažįstamas? Tikiuosi, vaikinas, nes man baisu ir pagalvoti, kad graži moteris...
– Vyras. Kinas.
– Ką?! Prakeiktas geltonsnukis. Na, tuomet prieš ko nors imdamiesi dar gerai pagalvokime...
Amerikietis stabtelėjo, o tada, viena ranka tvirtai apkabinęs Lidijai liemenį, kitos alkūne prasiskynė kelią pro ant iešmo už kojų parištą, žemyn galva kybantį ir gailiai bliaunantį ožį. Netrukus jis nusivedė Lidiją į tarpuvartę skliautuotu viršumi, kad jiedu galėtų ramiau šnektelėti.
– Jūs labai išsigandote, panele. Bet klausykite, jeigu nudurtasis – susmirdęs kinas, aš būčiau linkęs palikti šį reikalą aiškintis kinų policijai, – pasakė jis angliškai su švelnia pietietiška, malonia kaip medus tartimi, pažvelgė į ją tomis raminančiomis žydromis akimis ir nusišypsojo blykstelėdamas baltais rūpestingai prižiūrimais dantimis.
Lidija pamėgino išsivaduoti iš amerikiečio rankos, apglėbusios jai liemenį.
– Prašyčiau mane paleisti, – griežtai tarė ji. – Jei man nepadėsite, pati rasiu policininką.
Jis pasilenkė ir įsisiurbė jai į lūpas.
Iš netikėtumo ir pasibjaurėjimo Lidija sudrebėjo. Ji muistėsi iš visų jėgų norėdama ištrūkti, nagais drėskė jam skruostus, bet amerikietis nusikeikęs užlaužė rankas jai už nugaros, stipriai prirėmė prie sienos – plytos skaudžiai trynė Lidijai riešus, – ir ėmė grabinėti sijoną. Lidija spardėsi, gynėsi. Rangėsi, mėgindama ištraukti rankas iš jo gniaužtų. Bet tai buvo tas pats, kaip stoti į kovą su amerikiečių karo laivu. Jo pirštai lindo jai už tamprių apatinių, o į burną įsmukęs liežuvis slysčiojo po ją kaip koks šliužas.
Lidija stipriai įkando. Pajuto kraują.
– Kalė! – suurzgė jis ir jai sudavė.
– Niekšas, – sušnypštė Lidija, nors amerikietis delnu buvo užspaudęs jai burną.
Jis nusijuokė ir sugriebė apatinių gumą.
– Tuoj pat liaukis, – amerikiečiui prie ausies nuskambėjo griežtas vyriškas balsas.
Lidija nematė nieko, tik amerikiečiui į smilkinį įremtą revolverio vamzdžio galą. Tarpuvartėje staiga įsivyravusioje tyloje atlaužiamas gaidukas spragtelėjo tarsi pabūklo šūvis. Ji pasinaudojo proga. Trenkė jūreiviui, o paskui taip stipriai įspyrė į blauzdą, kad ši skaudžiai trakštelėjo. Jis sudejavo ir žingtelėjo atgal.
– Klaupkis, – vėl nuskambėjo vyro balsas.
Jūreivis suprato, kad prieš ginklą nepašokinėsi. Atsiklaupė. Lidija šoko į žmonių pilną gatvę ir, nežiūrėdama į gelbėtoją, vėl ketino sprukti. Mat pastaruoju metu pagalbininkai versdavo brangiai atsimokėti.
– Lidija Ivanova.
Ji stabtelėjo. Pakėlė akis į vyrą stora žalia striuke ir susirūpinusia veido išraiška. Tas veidas jai pasirodė pažįstamas. Į galvą plūstelėjęs kraujas ir savisaugos instinktas temdė jai sąmonę ir trukdė prisiminti.
– Aleksejus Serovas, – pagaliau nustebusi ištarė Lidija.
– Na pagaliau, šį kartą mane pažinote.
Palengvėjimas užliejo Lidiją kaip didžiulė šilta banga.
– Ar galėčiau? – Ji pakėlė ranką paimti revolverio.
– Juk neketinate ko nors nušauti, tiesa?
– Ne, pažadu, nešausiu.
Atsargiai nuleidęs gaiduką jis leido Lidijai paimti ginklą. Sunkia metaline rankena ji liuobė amerikiečiui į pakaušį ir grąžino revolverį Aleksejui Serovui.
– Ačiū. – Lidija jam plačiai nusišypsojo.
Jis keistai ją nužvelgė. Jo akys tyrinėjo jos veidą, plaukus, drabužius.
– Eime, – tarė Aleksejus, – palydėsiu jus namo. – Ir labai mandagiai pasiūlė jai įsikibti į parankę. – Laikykitės manęs.
Bet Lidija atsisakė.
– Ačiū, ne. Aš tiesiog eisiu šalia jūsų.
Ir pati girdėjo save kalbant balsu, ne tokiu kaip visada.
– Jūs labai sukrėsta, panele Ivanova. Nemanau, kad galėsite eiti niekieno nepadedama.
– Galėsiu.
Jis vėl atidžiai pažvelgė į Lidiją ir linktelėjo.
– Bet ten buvo nužudytas žmogus, – skubiai paaiškino ji ir mostelėjo į kitą gatvės galą, nors ir žinodama, jog tai beviltiška.
– Dziunčou kasdien žudomi žmonės, – abejingai gūžtelėjęs pečiais atsakė Aleksejus Serovas. – Nesukite sau dėl to galvos.
Davęs ženklą trims tyliai jam už nugaros laukiantiems vyrams, jis ėmė sparčiai žingsniuoti. Tik tada Lidija juos pastebėjo. Kuomintango kareiviai.
Aleksejus palydėjo ją iki pat namų durų.
– Jūsų motina namie? – paklausė.
– Taip, – pamelavo ji.
Lidija turėjo pabūti viena, jai reikėjo tylos. Čangas Anlo buvo taip arti, vos per kvėpsnį, o dabar...
Ir vis dėlto, nepaisydamas jos prieštaravimų, Aleksejus Serovas palydėjo ją iki pat palėpės kambario, tik lipdamas paskutinėmis keliomis laiptų pakopomis turėjo pasilenkti, kad nesusitrenktų galvos į nuožulnias, žemėjančias lubas. Šiaip jau Lidija nė už ką nebūtų nieko vedusis į savo kambarį. Net Polės. Bet šiandien tokie dalykai jai nerūpėjo. Jis pasodino Lidiją ant sofos ir virė jai arbatą – stiprią ir saldžią, puodelį po puodelio. Kartais pakalbėdavo su ja, bet nedaug, o kai įsitaisė sename krėsle priešais sofą, Lidija išvydo jo rankoje puodelį nuskeltu kraštu. Lėtai, lyg ropšdamasi iš gilaus požeminio tunelio slidžiomis sienomis, Lidija vėl ėmė viską aiškiai matyti ir suvokti. Aleksejus žvalgėsi po kambarį, o pamatęs, kad Lidija į jį žiūri, nusišypsojo.
– Spalvos nuostabios, – tarė jis mostelėdamas į raudonas pagalvėles ir sujauktus užtiesalus. – Gražu.
Gražu? Argi sveiko proto žmogus šią varganą irštvą pavadintų gražia?
Lidija gurkštelėjo arbatos. Atidžiai nužvelgė šį vyrą, įsibrovusį į jos namus. Jis sėdėjo atrėmęs nugarą į krėslo atlošą, jausdamasis visiškai laisvai, – ne taip, kaip Alfredas, kuris būdamas čia varžydavosi. Lidijos neapleido keistas jausmas, kad Aleksejus Serovas visur jaučiasi kaip namie. O gal tik apsimeta? To ji negalėjo pasakyti. Trumpai kirpti rusvi jo plaukai buvo švarūs ir purūs, nesutepti briliantinu kaip daugumos kitų vyrų, o akys žalsvos, bet tokio atspalvio, kad priminė jai samanas ant plokščio akmens Driežo užtakyje. Visas jo kūnas buvo kažkoks ištįsęs ir glebus: ir veidas, ir burna, ir ištiestos sukryžiuotos kojos, ir visos kitos kūno dalys. Išskyrus rankas. Šios atrodė tvirtos ir raumeningos, tarsi būtų pasiskolinęs jas iš ko nors kito.
– Ar jums jau geriau? – paklausė jis.
– Taip, jaučiuosi gerai.
Jis tyliai nusijuokė, tarsi būtų abejojęs Lidijos žodžiais, bet pasakė:
– Puiku. Tuomet jau eisiu.
Lidija pamėgino atsistoti, bet apsižiūrėjo, kad yra tvirtai suvyniota į pūkinę antklodę. Kada jis tai padarė?
Aleksejus pasilenkė į priekį ir atidžiai į ją pažvelgė.
– Moteriai pavojinga bastytis po dokų rajoną. Eiti ten vienai – tikra savižudybė.
– Aš nėjau viena. Buvau ten su... pažįstamu. Su kinu, bet jį... – šio paskutinio žodžio Lidija negalėjo ištarti.
– ...nužudė?
Lidija palinksėjo.
– Nudūrė peiliu. – Jai ėmė drebėti rankos, tad pakišo jas po antklode. – Turiu pranešti apie tai policijai.
– Ar žinote jo vardą ir pavardę? Adresą?
– Jis – Tan Va. Daugiau nieko apie jį nežinau.
– Aš, jumis dėtas, viską palikčiau taip, kaip dabar yra, – tvirtai pareiškė jis. – Galiu jus patikinti, kad kinų policija nieko nenorės apie tą įvykį žinoti. Nebent, žinoma, tas kinas buvo turtuolis. Tada kitas reikalas.
Lidijai prieš akis iškilo liesas Tan Va veidas, geltonas kaip vėjo pustomos lioso dulkės.
– Ne, jis nebuvo turtingas. Bet vis tiek nusipelnė teisingumo.
– Ar pažįstate žmogų, kuris jį nudūrė? Ar bent jau žinote, kur tą žudiką rasti?
– Ne.
– Tada meskite šį reikalą iš galvos. Jis – tik vienas iš daugybės, mirštančių Dziunčou gatvėse.
– Tai žiauru.
– Ir laikai žiaurūs.
Lidija suprato, kad Aleksejus teisus, bet vis tiek visa esybe troško priešintis tokiam sprendimui.
– Tai įvyko dėl mano palto. Žudikas norėjo mano palto. Tan Va mirė vien dėl kažkokio kvailo, niekingo, sumauto palto...
Lidija nubloškė pūkinę antklodę, pašoko nuo sofos, paskubomis, plėšdama atsisagstė Kalėdų proga gauto palto sagas, nusivilko tą bjaurų drabužį ir nusviedė jį ant grindų. Aleksejus Serovas atsistojęs pakėlė mėlyną paltą ir kuo rūpestingiausiai pakabino jį ant krėslo, kuriame sėdėjo, atlošo. Tada priėjo prie mažytės šalia viryklės įtaisytos kriauklės ir grįžo nešinas emaliuotu puodeliu vandens ir kilpine pašluoste.
– Imkite, – tarė. – Nusiprauskite veidą.
– Ką?
– Veidą. – Jis įbruko Lidijai į ranką drėgną pašluostę. – Man jau metas, bet išeisiu tik įsitikinęs, kad jums viskas...
Lidija garsiai aiktelėjo. Ji priėjo prie veidrodžio, kabančio šalia durų, ir pažvelgė į save. Vaizdas ją pribloškė. Nenuostabu, kad Aleksejus taip keistai į ją žiūrėjo. Ji buvo išbalusi kaip drobė, o veidas ir kaklas buvo aptaškyti smulkiais kraujo lašeliais, panašiais į tamsiai rudas strazdanas. Vienas skruostas – tas, į kurį jai smogė tas amerikietis, buvo sutinęs, o prie kairės ausies matėsi ilgas įbrėžimas, greičiausiai atsiradęs bėgant per pomiškio tankmę. Tačiau baisiausiai atrodė plaukai. Vienoje galvos pusėje jie buvo kruvini ir dabar, kraujui sudžiūvus, stovėjo piestu. Tai buvo Tan Va kraujas.
Sau į akis Lidija nežiūrėjo. Bijojo išvysti jose ką nors siaubinga.
Paskubomis pašluoste brūkštelėjusi sau per veidą, ji nuskubėjo prie kriauklės ir pakišo galvą po atsuktu čiaupu. Vanduo buvo ledinis, bet ji iš karto pasijuto geriau. Pasijuto švaresnė. Dvasiškai. Paskui atsitiesė tikėdamasi, kad Aleksejus Serovas jau bus išėjęs, bet jis stovėjo jai už nugaros laikydamas rankšluostį. Lidija energingai pasitrynė juo plaukus ir odą, tarsi norėdama ištrinti sau iš atminties tuos vaizdus, bet šepečiu brūkštelėjusi sau per plaukus taip šiurkščiai, kad nulaužė jo rankeną, vis dėlto stabtelėjo. Atsiduso. Prisivertė nusijuokti. Nors juoktis nebuvo iš ko.
– Ačiū, Aleksejau Serovai. Jūs labai kilnus.
Kaukštelėjęs kulnais ir, kaip reikalauja etiketas, linktelėjęs, jis, rodos, tik dabar šiame kambaryje pasijuto nesmagiai, tarsi ne savo vietoje.
– Malonu buvo padėti. – Aleksejus žengė prie durų ir jas atidarė. – Linkiu jums greitai atsigauti po šiandien patirto sukrėtimo.
– Tik paaiškinkite man vieną dalyką.
Aleksejus laukė. Žaliose jo akyse šmėstelėjo budrumas.
– Kam jums Kuomintango kareiviai?
– Nes aš su jais dirbu.
– Šit kaip...
– Esu patarėjas kariniais klausimais. Mokiausi Japonijoje.
– Suprantu.
– Ar jau viskas?
– Taip.
– Tuomet sudie, Lidija Ivanova.
– Spasibo, do svidanija, Aleksejau Serovai. Ačiū ir iki pasimatymo.
Jis linktelėjo ir išėjo.
Ant laiptų dar nespėjus nutilti jo žingsniams, iš apatinės laiptų aikštelės atsklido šaižus moters riksmas. Motinos balsas. Po pliūpsnio greitakalbe ištartų rusiškų žodžių, kurių Lidija nesuprato, į palėpės kambarį įpuolė Valentina.
– Lidija, niekada daugiau nenoriu čia matyti to ruso, supratai? Niekada. Aš tau draudžiu. Girdi? Po velnių, bet ir šalta šitame sumautame kambaryje... Nenoriu, kad ta bjauri šeima artintųsi prie mūsų... Lidija, aš su tavimi šneku!
Čangai Anlo. Atsiprašau.
Buvo gili naktis. Lidija žvelgė aukštyn, į tamsą. Smilkiniuose pulsuojančio skausmo ritmas sutapo su jos plakančios širdies ritmu. Ji viską suprato. Jei Čangas atsiuntė Tan Va į Driežo užtakį, matyt, jis serga. Arba yra sužeistas. Kito paaiškinimo ji nerado. Kitaip jis būtų atėjęs pats. Lidija buvo tuo tikra. Kaip ir tuo, kad yra gyva ir sveika. Bet per ją žuvo Tan Va, vadinasi, dabar Čangui iškilo dar didesnis pavojus. Be Tan Va pagalbos Čangas Anlo gali mirti. Nuo neišverktų ašarų jai skaudėjo gerklę.
– Lidija...
– Ką, mama?
– Sakyk, dočenka, ar, tavo nuomone, aš bloga motina?
Palėpės kambaryje buvo tamsu, nors į akį durk, tik per patį užuolaidos, atstojančios Lidijos miegamojo sieną, vidurį driekėsi plonytis sidabrinis mėnesienos šviesos ruoželis. Motina visą vakarą gėrė, paskui, atsigulusi į lovą, dar ilgai kažką murmėjo sau po nosimi, o tai nebuvo geras ženklas.
– Ką reiškia „bloga“, mama?
– Neapsimesk kvailele. Puikiai žinai, ką reiškia „bloga“.
Lidija prisivertė kalbėtis. Juk gali būti, kad šiame kambaryje jiedvi leidžia paskutinę naktį.
– Niekada nesi iškepusi slyvų pyrago. Niekada neadydavai mano suplyšusių drabužių. Niekada neklausdavai, ar išsivaliau dantis. Ar tai reiškia, kad esi bloga motina?
– Ne.
– Aišku, kad ne. Štai tau ir atsakymas.
Nuo vėjo gūsio subarškėjo lango rėmas. Lidijai pasirodė, kad tai Čangas pirštu barbena į stiklą. Pravažiuojančios mašinos variklio garsas sustiprėjo ir vėl palengva nutilo.
– Pasakyk, ką dariau teisingai, dočenka.
Lidija prabilo apgalvodama kiekvieną žodį.
– Pasilikai mane. Nors galėjai bet kada atiduoti į Šventosios Mergelės Marijos vaikų prieglaudą. Tada būtum buvusi laisva. Būtum galėjusi daryti, ką nori.
Tyla.
– Be to, davei man muziką, visą gyvenimą mane lydėjo muzika. Ak, mama, bučiuodavai mane. Dovanodavai spalvotas skareles. Ir išmokei protingai naudotis liežuviu, nors besipraktikuodama vos neišvedžiau tavęs iš proto. Taip, – patikino ji, – tai tu išmokei mane savarankiškai mąstyti, o svarbiausia, leidai man klysti.
Mėnesieną užstojo pro šalį plaukiantis debesis, ir sidabrinė gija kambaryje dingo.
Valentina vis dar nepravėrė burnos.
– Mama, dabar tavo eilė. Pasakyk, ką aš dariau teisingai.
Iš kito kambario galo atsklido gilus atodūsis ir tyli dejonė. Valentina prabilo tik po gerokos minutėlės.
– Teisinga jau vien tai, kad gyveni. Tai svarbiausia.
Motinos žodžiai, rodės, sudegino tamsą ir įplieskė ugnį kažkur giliai Lidijos galvoje. Ji užsimerkė.
– O dabar miegok, dočenka. Rytoj mūsų laukia svarbi diena.
Bet po valandos nakties tamsą vėl perskrodė tylus Valentinos šnabždesys:
– Bent tu būk laiminga, mieloji.
– Nelengva būti laimingai.
– Žinau.
Delnų apačia Lidija stipriai suspaudė sau akis, norėdama nuvyti šalin sąmonėje tebešmėkščiojančius vienišo ir sergančio Čango vaizdus. Ji galėtų apsieiti be laimės. Ir vis dėlto tvirtai pasiryžo išsaugoti viltį.