52

– Mano tėvas dėl opijaus nusižudė.

Teo buvo sukrėstas. Nesitikėjo kada nors ištarsiąs tuos žodžius. Anksčiau to jis niekada niekam nebuvo sakęs, net Li Mei. O dabar atrodė, tarsi būtų išvėmęs stemplėje įstrigusį ir ilgai ten pragulėjusį akmenį.

Jaunasis kinas sėdėjo lovoje atsirėmęs į jos galvūgalį. Jis atrodė nekaip. Liesas jo veidas buvo pilkas kaip pelenai, be gyvybės, o aplink akiduobes buvo matyti juosvi ratai. Jo rankos ir kojos tysojo šalia liemens, išdrikusios kaip lėlių teatro marionetės, bet akių rainelėse spindėjo kažkoks niūrus jausmas. Teo nebuvo tikras, ar tai neapykanta, ar baimė. Nujautė, kad neapykanta. Bet juk visi komunistai nekenčia jų šalyje gyvenančių užsieniečių. Ir kas galėtų juos dėl to kaltinti? Ir vis dėlto Teo erzino tai, kad jie visiškai nepripažįsta naudos, kurią davė čia atvykę svetimšaliai. Pramonės. Elektrifikacijos. Traukinių. Bankininkystės. Kinijai Vakarų reikėjo labiau, nei Vakarams Kinijos. Bet už viską reikėjo mokėti.

Prabilęs kinas kalbėjo gana griežtai:

– Žinau, kad taip nutinka čia, Kinijoje. Mirtis ir opijus traukia tuo pačiu keliu. Bet nemaniau, kad tai gali atsitikti Anglijoje.

– Žmonės visur vienodi, – gūžtelėjo pečiais Teo.

– Daugybė fančui mano kitaip.

– Taip, tai tiesa, toks buvo ir mano tėvas. Jis šventai tikėjo anglų, o ypač – savo giminės pranašumu.

– Jūsų žodžiuose slypi sielvartas. Įrengęs savo namuose tėvui skirtą relikvinę, pagerbtumėte jo sielą.

– Vyresnysis mano brolis taip pat miręs. – Dabar, išjudinus kertinį akmenį, žodžiai patys liejosi.

Relikvinė? Kodėl ne? Kiekvieno kino namuose yra relikvinė, kurioje gerai maitinamos ir laimingos laikomos protėvių dvasios. Kodėl ir jam neįsirengus? Tik, žinoma, gali būti, kad greitai neturės namų, ir jo neapleido bjauri nuojauta, kad kalėjime relikvinės neįsirengsi.

– Mano brolis, Ronaldas, buvo tikras gražuolis. Nieko jam netrūko. Turėjo Kembridžo universiteto diplomą, tėvas juo didžiavosi.

– Jūsų tėvui pasisekė.

– Nelabai. Tėtis perleido jam šeimos investavimo verslą, bet viskas nuėjo šuniui ant uodegos. Kad naktį lengviau užmigtų, brolis pradėjo vartoti opijų ir... Na, tai sena istorija. Jis privedė prie bankroto įmonę ir, norėdamas tai nuslėpti, apgaudinėjo klientus. Todėl...

Teo prikando liežuvį. Ir pats nesuprato, kodėl dabar visa tai prisiminė. Manė, kad tie prisiminimai seniai palaidoti ir pamiršti. Tad kodėl dabar? Kodėl visa tai pasakoja šiam kinui komunistui? Ar dėl to, kad, kaip anksčiau ir jo tėvui, ir jam, ir Čangui Anlo teko patirti, kas yra žlugusios viltys ir ateities planai?

– Kas buvo toliau? – Čangas tyliai paragino jį kalbėti.

Teo pasiėmė cigaretę, bet neprisidegė jos, tik suko suspaudęs ilgais pirštais.

– Todėl mano tėvas paėmė jo šratinį šautuvą... Nušovė brolį. Jo kabinete, sėdintį prie rašomojo stalo. O tada ištaškė smegenis ir sau. Tai buvo... siaubinga. Žinoma, kilo baisus skandalas, ir motina perdozavo kažkokios bjaurasties. Po laidotuvių atvykau čia. Štai ir viskas. Ir jau dešimt metų čia gyvenu.

– Kinijai tai garbė.

– Kaip kam atrodo...

– Neabejoju, kad gražuolė Li Mei mano būtent taip.

Teo norėjo juo tikėti.

– Ar galiu paklausti? – pasiteiravo Čangas.

– Klausk.

– Ar europiečiui ir kinei sunku drauge gyventi? Jūsų pasaulyje...

– Aha! – Teo persibraukė per kruopščiai išsiuvinėtą kinišką drabužį, kurį vilkėjo. Staiga jam labai pagailo to vaikino. – Jei visiškai atvirai, taip. Labai sunku.

Čangas užsimerkė.

Patapšnojęs jam per petį, Teo pridūrė:

– Velniškai sunku.