43

Lidija gulėjo labai tyliai. Nenorėjo jaukti tylos.

Viskas pasikeitė. Net pagalvė kitaip kvepėjo. Kitoks buvo ir kūnas, rodės, tarsi šiąnakt jį kažkas būtų pakeitęs nauju, ir Lidijai reikėjo iš naujo prie jo priprasti, nes jos kūnas žinojo tokių dalykų ir instinktyviai darė tai, į ką jos protas negalėjo žiūrėti niekaip kitaip, tik su nuostaba. Šis kūnas neturėjo gėdos. Tiesą sakant, šiais nepaprastai intymiais veiksmais jis mėgavosi. Lidija buvo priblokšta, kad jos kūnas nė kiek nesidrovi nuogumo, net kai tą nuogumą mato vyras.

Ir ne šiaip sau vyras. Kinas.

Ką pasakytų motina?

Lidija nusišypsojo ir jai iš burnos į kambario tylą tarsi burbulas išsprūdo trumpas juokas. Ji pamėgino įsivaizduoti dabar į kambarį įžengiančios Valentinos veido išraišką ir žvilgsnį, pamėgino įsivaizduoti, kaip nuo patirto sukrėtimo ji plačiai prasižioja, paskui įtūžusi stipriai sučiaupia lūpas, bet, net keista, nė vienas iš tų vaizdų jos nejaudino. Jai, dabar turinčiai šį nuostabų naują kūną, buvo vis tiek. Jai, turinčiai šį geidžiamą kūną. Gėdos nepažįstantį kūną. Pamankštinusi rankas ir kojas, Lidija ištiesė kojų pirštus, įtempė ką tik pabudusius tarpkojo raumenis ir papilvėje pajuto švelnų dieglį. Ne skausmą, o malonų maudimą, primenantį, kas jai nutiko. Tarsi būtų galėjusi pamiršti.

Ji prarado nekaltybę. Nuo šios minties Lidija suvirpėjo iš malonumo, nors ir suprato, kad motina šauktų iš pykčio ir sakytų, jog dabar, taip save išniekinusios, jos nenorės joks vyras.

Bet tai buvo tokia nesąmonė, kad Lidija nesusilaikė nešyptelėjusi. Mat iš užkampyje tūnančios netikėlės dabar virto geidžiama moterimi. Rafinuota ir spindinčia tiek vidumi, tiek išore. Be to, koks skirtumas, ką pasakytų kiti vyrai? Vien pagalvojusi apie kito vyro prisilietimą, Lidija bjaurėdamasi suvirpėjo. Ji norėjo tik Čango Anlo. Jokio kito.

Lidija prikišo ausį jam prie burnos tikrindama, ar tebekvėpuoja. Jo dievais iki galo nepasikliovė. Gal tie dievai jo nori? Bet ji Čango troško labiau.

– Laikas pusryčiauti, mylimasis. Žinau, rytas dar labai ankstus, – nusijuokė Lidija, mostelėdama į už lango tvyrančią tamsą, – bet aš mirštu iš bado.

Čangas pajuto, kad prie šono glaudęsis šiltas kūnas kažkur dingo.

– Aš noriu tik tavęs, – šypsodamasis tarė jis.

– Ne. Šiandien gausi virtą kiaušinį ir skrebutį. Turi kaupti jėgas. Niekada nežinai, kada jų vėl prireiks.

Išdykėliškai kikendama, Lidija paliko jį vieną, įjungė lempą ir nušlepsėjo į vonios kambarį. Ši prabanga vakariečių namuose Čangui darė įspūdį. Jis girdėjo Lidiją leidžiant vandenį į vonią ir dainuojant. Šyptelėjo, bet suprato, kad turi ją... kažkaip paruošti.

– Papasakok apie savo vaikystę.

Sukryžiavusi kojas, ji sėdėjo lovos kojūgalyje ir valgė dubenėlį vakarykščio maisto, kurį vadino biskvitu su padažu. Kartais pasilenkusi ištiesdavo ranką su šaukštu ir įdėdavo gabalėlį jam į burną. Biskvitas Čangui atrodė toks saldus, kad nuo to saldumo net ėmė gelti dantis, bet jis neišsidavė.

– Mano vaikystė, – pradėjo pasakoti jis, – buvo puiki. Augau apsuptas asmeninių mokytojų, tarnų ir vergų. Mano tėvas dirbo aukštu valdininku. Už skrybėlės juostos užkišta povo plunksna ir aukso spalvos stogo čerpės ženklino pranašesnę mūsų šeimos padėtį. Tėvas buvo didžiai vertinamas imperatorienės Tsu Ksi patarėjas, bet ir po to, kai Sun Jatsenas...

– Mano triušis? – įsiterpė Lidija ir nusišypsojo.

– ...kai garbingasis ir kilnusis Sun Jatsenas 1911-aisiais nuvertė Čingų dinastiją, mano šeimos nariams pavyko išvengti mirties. Mat naujajai Kinijos vyriausybei labai reikėjo tokio patyrusio finansininko kaip mano tėvas. Ir vis dėlto, – Čangas pajuto, kad jo veidas apsiblausė ir sustingo, – vienas kitam į gerkles kimbantys karo vadai atėjo ir pas jį.

– Ir tavo šeima...

– Visi buvo nužudyti. Nukirsdinti Pekine. Generolo Juan Šikai įsakymu.

– Užjaučiu. Labai apgailestauju, mano meile. Prarasti visus artimuosius...

Čangas papurtė galvą, tarsi norėdamas atsikratyti tos minties.

– Aš pasprukau. Nutariau prisidėti prie vienuolių ir mokytis gyventi paprasčiau. Kalnuose, į šiaurę nuo Jenano įsikūrusioje šventykloje.

– Šventykloje?

– Taip.

– Maniau, religija komunistams svetima.

– Tu teisi. Bet išrauti iš žmogaus sąmonės prietarus ne taip lengva. – Jis ištiesė ranką, priglaudė Lidiją ir nulaižė jai nuo lūpų saldaus padažo likučius. – Kaip ir meilę iš žmogaus širdies.

– Ar taip nutiko ir mums? – Lidija rimtai pažvelgė į Čangą.

– Kalbi apie pabėgimą?

– Ne. Apie meilę.

Jis paglostė jai smakrą, o tada kyštelėjo nesutvarstytą ranką už palaidinukės apykaklės, kur jautė stipriai plakant Lidijos širdį.

– Argi nejauti? Čia.

– Tik kančią.

Jis švelniai nusijuokė.

– Myliu tave, mano gražioji lape.

Plačiai atsimerkusi, Lidija įdėmiai pažvelgė į jį jausdama giliai gerklėje tvinksint pulsą.

– Ir aš tave myliu, Čangai Anlo. Neleisiu, kad kas nors mudu išskirtų.

Staiga jam krūtinę pervėrė aštrus skausmas.

– Būkime čia ir dabar, mylimoji. Nuo šiandien mūsų niekada niekas neišskirs.

– Metas kraustytis.

– Ką?

– Į pašiūrę.

– Kodėl dabar? – nustebo Lidija. – Dar tik penktadienis, be to, net rytas neišaušo. – Užuolaidą blankiai nušvietė pirmieji tekančios saulės spinduliai. – Be rytojaus jie negrįš, tad turime dar visą dieną ir naktį...

– Atleisk. Turiu persikelti. Šiandien. Ir dar neprašvitus.

– Kodėl?

– Kad būčiau pasiruošęs. Būti pasiruošusiam – tai likti gyvam. O jeigu jie grįžtų anksčiau? Iš karto iškviestų policiją.

– Prašau tavęs... Neišeik.

– Meile mano, brangiausioji, negali laikyti manęs uždariusi narve kaip triušio.

– Bet aš tik noriu, kad būtum saugus, duotum savo kūnui laiko pasveikti ir sustiprėti. Tu truputį karščiuoji.

– Žinau, kad dar esu silpnas.

– Vakar naktį toks silpnas neatrodei...

– Išties. Matai, kiek daug jėgų tu man suteiki?

– Prašau tavęs, Čangai Anlo. Palauk iki rytojaus.

Nakties tamsai sparčiai tirpstant, ji viską pernešė. Patalynę, antklodes, vaistus, tvarsčius, žvakes, maistą ir vandenį. Tada jie abu kartu nulipo laiptais ir patraukė prie pašiūrės: Čangas ėjo laikydamasis Lidijos, uždėjęs ranką jai ant pečių ir priblokštas, kad tebėra toks silpnas. Jis nepratarė nė žodžio, bet Lidija susirūpinusi vis atsisukdavo į jį, šiaip taip velkantį kojas per šalčio sukaustytą pievelę, ir, nors linksėjo galva norėdamas ją nuraminti, tas linkčiojimas nebuvo toks įtikinamas, kaip Čangas norėjo. Virėjas su žmona buvo niekam tikę tinginiai ir, kadangi šeimininkas buvo išvykęs, tebedrybsojo lovoje, tad jų niekas negalėjo pamatyti, bet Čangas baiminosi, ar jam apskritai pavyks pasiekti pašiūrę.

Kas, jei nepavyks? Ar Lidija įstengs jį nutempti?

– Reikėjo palaukti rytojaus, – papriekaištavo ji, kai Čangas pagaliau klupdamas peržengė slenkstį ir susmuko ant grindų.

Keturpėsčias nuropojęs prie Sun Jatseno narvo, jis atsisėdo ir atsirėmė į sieną, o Lidija ant storų lentų paklojo jam kietą guolį. Jam svaigo galva ir drebėjo kojos. Bet patiko žiūrėti į Lidiją. Matyti ją judančią. Sparčiai besidarbuojančią ir kupiną jėgų.

– Ačiū, – padėkojo Čangas, kai Lidija padėjo jam įsitaisyti po antklodėmis ir prie pėdų priglaudė butelį karšto vandens. – Nepyk.

– Ššš, mano meile, aš nepykstu. Tik neramu, kad mane palieki.

– Pažvelk į mane. Ar atrodau toks stiprus, kad galėčiau liuoktelėti per stogą ir pabėgti?

Ji nusijuokė – skambiai, kupina jėgų.

– Dabar pamiegok.

– O tu?

– Nueisiu į turgų, kai tik atsidarys. Nupirksiu tau drabužių.

Čangas tvirtai įsikibo Lidijai į ranką ir pažvelgė į veidą, tai ryškų, tai vėl išskystantį.

– Būtų gerai, jei nupirktum povo plunksnų ir aukso spalvos šlepetes.

Ji šyptelėjo.

– Ketinau parnešti cilindrą ir fraką.

Čangas nesuprato, apie ką ji kalba, bet kilstelėjęs jos ranką pabučiavo pirštus.

Lidija jam nusišypsojo.

– Ir kol manęs nebus, nekelk orgijų.

Kažkas barškino spyną. Čangas tyliai išsirito iš po antklodžių. Laikydamas rankoje smogti paruoštą ilgaašmenį peilį. Jis prigludo prie sienos šalia durų ir susigūžė.

– Panele Lidija? Panele, ar jūs ten? Vai jūsų ieško.

Tai buvo Vai, virėjas. Čangas lengviau atsiduso. Tas žmogelis visiškas tuščiagalvis, jei nesuprato, kad Lidijos čia nėra, kitaip ant durų iš lauko nekabotų spyna. Pašiūrėje langų nebuvo, išskyrus mažytį langelį stoge, taigi niekas negalėjo užmesti akies į vidų. Čangas girdėjo, kaip virėjas eina sau, murmėdamas kažką apie šaltą vėją, bet liko stovėti kur stovėjęs. Susikaupęs išsklaidė sąmonę gaubiantį ūką. Privalo likti budrus. Įtempęs ausis klausėsi, ar neišgirs kitų žingsnių, bet daugiau niekas neatėjo. Daržinėje tvyrojo prieblanda ir trenkė pelėsiais, tačiau jis pamatė, kad į vieną kampą krinta saulės spinduliai, vaikydami kandis ir versdami tarakonus sprukti, kur tamsiau.

Šviesa palengva keitėsi. Kiek praėjo laiko, Čangas susigaudė įvertinęs tai, kaip greitai šviesos stačiakampis slinko grindimis: brūkštelėjęs per nosį Sun Jatsenui, jis nuslydo per susispietusius vėdarėlius, o paskui, pasiekęs antklodžių krūvą, sustojo, tarsi netekęs jėgų. Kažkur tarp prie sienos sustatytų storų medžiaginių maišų prabėgdama sušnarėjo pelė. Tylus ir susikaupęs Čangas stebėjo vorą, mezgantį voratinklį tarp dviejų dažų skardinių prikrautų lentynų, ir tą akimirką dėl voro kojų mitrumo būtų sutikęs paaukoti dar vieną pirštą.

Mat jautė pavojų. Nežinojo, nei kur jis tyko, nei kada kils, bet užuodė jį. Pavojaus nuojauta tvyrojo ore.

Kai slysdami saulės spinduliai paliko pašiūrę, jis ėmė nerimauti dėl Lidijos. Paėmęs nuo gulto vieną antklodę, Čangas į ją susisupo, į pagalvės užvalkalą įsipylė saują vaistų ir, jei būtinai reikės, pasiruošė sprukti. Tada dešine ranka atsargiai nuvyniojo tvarstį nuo kairės. Daugiau lepintis nėra kada. Jis atidžiai apžiūrėjo abi plaštakas. Dešinė ranka gijo gerai, bet kairė vis dar atrodė bjauriai, buvo sutinusi, o iš skylės, kur kadaise buvo mažasis pirštelis, sunkėsi pūliai. Išvydęs savo rankas, Čangas labai nusiminė. Jos jau nebe tos. Suluošintos. Net ir sugijusios, jau netarnaus taip gerai, kaip anksčiau.

Kažkur giliai iš vidaus krūtinę staiga užplūdo įniršis, bet Čangas lėtai įkvėpė, neskubėdamas iškvėpė ir jį suvaldė. Stropiai ir atkakliai jis ėmė mankštinti pirštus.

– Atleisk, kad taip ilgai užtrukau. Turbūt nerimavai dėl manęs?

Vos pažvelgusi į Čangą Lidija jo veide išvydo kai ką daugiau nei tik džiugią šypseną. Pasilenkusi pabučiavo jam lūpas.

– Ką veiki čia prie durų? Turėtum gulėti lovoje ir ilsėtis.

– Jau pailsėjau.

Lidija atidžiai nužvelgė jį, bet nieko nepasakė. Išvyniojo pirkinius. Jos giedra šypsena pripildė prieblandoje skendinčią pašiūrę šilumos bei gyvybės, ir Čangas pajuto jas besismelkiant ir į savo gyslas.

– Gaila, drabužiai nenauji, bet dar geri.

Lidija pakėlė ir parodė. Ir buvo teisi: drabužiai tikrai dar geri. Čangą sujaudino tai, kad Lidija dėl jo ėjo į kinų senamiesčio turgų, nes rūbai buvo ne vakarietiški. Dukslios valstietiškos kelnės, dygsniuota palaidinė ir stora šilta striukė, atskirame ryšulyje – tvirtų odinių batų pora. Odinė kuprinė, apibraižyta ir aptrinta, bet šiaip visai sveika, Čangui patiko labiausiai, mat priminė jį patį. Tik jis nebuvo sveikas.

– Ačiū už dovanas.

– Tavo ranka... – Lidija susiraukė. – Ką tu veikei? Ji vėl kraujuoja. Leisk, sutvarstysiu.

– Bet užvyniok tik vieną tvarsčio sluoksnį, ne daugiau.

Lidija vėl atidžiai nužvelgė Čangą.

– Anglų turguje, kuriame radau kuprinę, girdėjau šnekant. Apie bombas. Vakar naktį sprogo dar dvi. Ji kyštelėjo ranką į pagalvės užvalkalą ir ištraukė dezinfekavimui skirtą boro rūgšties tirpalą bei indelį sieros tepalo.

– Ketini kažkur eiti? – apsimestinai ramiai paklausė ji.

– Ne.

Ji linktelėjo.

Bet tas linktelėjimas buvo persmelktas įtampos.

– Žmonės šneka, kad tos bombos – komunistų darbas. Prie naktinio klubo žuvo aštuoni žmonės ir kalbama, kad reikia šukuoti visą kvartalą ir ieškoti profsąjungų narių. Visi įsiutę.

– Jie bijo, – sumurmėjo Čangas. Lidijai atsargiai valant kraują nuo žaizdos ant kairės plaštakos, jis neišsidavė jaučiantis skausmą.

– Kaip manai, ar tai komunistų darbas?

– Ne. Tai Poču. Jis gudrus.

– Bet sprogdinimais tikrai nieko nelaimės...

Staiga atsivėrė durys ir stiprus vėjo gūsis įsisuko Lidijai į plaukus. Viena jų sruoga užkrito Čangui ant veido, bet jis vis tiek pamatė tarpduryje stovinčio augaloto vyro siluetą. Čangas nė nekrustelėjo. Tik dešinė jo ranka. Ji paėmė peilį.

Šūktelėjusi iš nuostabos, Lidija pašoko ant kojų.

– Aleksejau Serovai! Dėl Dievo, ką jūs čia veikiate?!

Ji žengė prie įsibrovėlio užstodama pašiūrėje atsivėrusį vaizdą, bet Čangas spėjo pastebėti, kad tos skvarbios žalios akys pamatė ir paprastą guolį, ir Čango rankas, ir išdžiūvusią kraujo dėmę ant medinių grindų.

– Eime į namą, – įsakmiai tarė Lidija ir išėjo iš pašiūrės, priversdama rusą atsitraukti. Tada uždarė duris ir užkabinusi užrakino spyną.