5
„Uliso“ klubas buvo toks pat pretenzingas kaip ir jo pavadinimas. Teo negalėjo jo pakęsti. Tas klubas simbolizavo kolonijinį pasipūtimą, kurį jis smerkė. Išpuikimą ir panieką kitiems. Klubo pastatas dunksojo pačiame britų kvartalo centre, toliau nuo gatvės, tarsi atsitvėręs nuo miesto triukšmo ir bruzdesio solidžiu barjeru – rododendrų krūmais ir nemenku skrupulingai prižiūrimos vejos plotu. Jis puikavosi įspūdingu baltu fasadu su aukštomis kolonomis, frontonu ir portiku, papuoštais juose iškaldintomis užkariautoją šlovinančiomis scenomis.
Lipant puikiais, plačiais, prie įėjimo vedančiais laiptais, Teo dingtelėjo, kad tai šventykla; tam tikra prasme ši vieta išties tokia ir buvo. Šventovė. Šventovė, skirta konservatizmo dievui. Esamos padėties išsaugojimui. Be to, savaime suprantama, joks geltonodis, priklausantis tai niekingai genčiai, meluojančiai į akis ir pardavinėjančiai savo vaikus, niekada nebuvo kviečiamas į vidų pro paradinį įėjimą, o tik pro užpakalines duris ir tik apsivilkęs tarno uniformą.
Teo tuo bjaurėjosi. Bet Li Mei buvo teisi. Apiberdama bučiniais, įžiebiančiais ugnį jam tarpkojyje, ir švelniais žodžiais audrindama jam protą, ji išmokė jį žiūrėti į visa tai kaip į žaidimą. Žaidimą, kurį jis turi žaisti. Ir kurį privalo laimėti.
– Viloubi, senas bičiuli, džiaugiuosi, kad atvykote.
Ištiesęs ranką ir šypsodamasis gyvatiška šypsena, per marmuro plokštėmis išklotas klubo priimamojo grindis link jo žingsniavo Kristoferis Meisonas. Jis buvo įpusėjęs penktą dešimtį, jodinėjo stengdamasis išlikti lieknas ir laikėsi tarsi karininkas, nors Teo tikrai žinojo, kad jis gyvenime nebuvo įkėlęs kojos į karo pratybų aikštę. Meisonas dar jaunystėje pasirinko vyriausybės valdininko karjerą, o postą Kinijoje išsirūpino tik išgirdęs, kad apsukriai veikiant iš šios tarnybos galima susikrauti nemažus turtus. Jo akutės buvo apskritos ir gudrios, tamsiai rudi plaukai nuo kaktos sušukuoti ant viršugalvio, ir, nors atrodė keliais centimetrais žemesnis už Teo, šį trūkumą jiedviem einant per klubo priimamąjį kompensavo garsiai kalbėdamas.
– Girdėjote naujienas? Tiesiog kvapą gniaužia! Jei norite žinoti mano nuomonę, labai jau skubotas ir pernelyg ankstyvas sprendimas!
– Kokios tos naujienos? – atsargiai pasiteiravo Teo.
Jis suprato, kad šiame dūzgiančiame, ankštame avilyje, kuriame jie visi gyvena, naujienos galėjo reikšti, kad Binkis Fentonas buvo apkaltintas sukčiavimu ir išvytas iš kroketo varžybų arba kad generolas Čiang Kaišekas paskelbė griežtą potvarkį išvyti svetimtaučius iš savo žemių ir įstumti juos į jūrą. Ir viena, ir kita būtų buvusios naujienos. Ir viena, ir kita būtų gniaužusios kvapą. Tik kaltinimai sukčiavimu būtų buvę keistoki, o ir niekas nesitiki, kad kinai savo pažadus galėtų tesėti. Teo nekantravo išgirsti, kas tokio nutiko, kad Meisono skruostai įgavo keistą kapotų kepenėlių spalvą.
– Ogi mūsų kariuomenė. Antrasis škotų gvardijos batalionas. Sutikęs Naujuosius metus „City of Marseilles“ laivu iš Kinijos grįžta namo. Koks įžūlumas! Palieka mus šioje tamsuolių šalyje be apsaugos. Lyg nežinotų, kad nacionalistinė Kuomintango kariuomenė siautėja Pekine, jį plėšia ir masiškai žudo žmones! Dėl Dievo, ponai, mums reikia karinį kontingentą didinti, o ne mažinti. Šiaip ar taip, juk tai mes uždirbame prekybos pelną, kuris garantuoja, kad namie sėdinčiam Boldvinui ir jo sumautai vyriausybei nepritrūks lėšų! Ar žinote, kas dabar dedasi finansų rinkose?
– Vadinasi, turime išmokti tvarkytis patys, tiesa? – tyčia norėdamas paerzinti Meisoną gūžtelėjo pečiais Teo. Ir pridūrė: – Kam laikyti čia kariuomenę, jei vis kartojame norintys su kinais taikos?
Meisonas sustojo kaip nudiegtas.
– Beje, – kalbėjo toliau Teo, – mums būtina sutartis, kurios pagaliau galėtume laikytis visi. Visiems priimtina, o ne ką nors skriaudžianti sutartis. Privalome padaryti nuolaidų, nes kitaip sulauksime dar vieno Taipingo sukilimo.
Meisonas rūsčiai nudėbė Teo, burbtelėjo: „Prakeiktas geltonšiknės krušlys“ ir patraukė prie baro, nekreipdamas dėmesio nei į džentelmeniškai grakščias klubo priimamojo kolonas su kaneliūromis, nei į Venecijos sietynus. Pro šalį tyliai ėjo patarnaujantys kinai, dailūs ir klusnūs, vilkintys baltus, iki pat kaklo susagstytus marškinius, nešini sidabriniais padėklais, su prievartine mandagumo išraiška veide. Tačiau Teo žinojo, kad „Uliso“ klubo nariams kiekvienas iš jų vertas mažiau nei vakarykštis laikraštis. Iš ilgos verandos užpakalinėje pastato dalyje atsklido garsus, spigus juokas. Ledi Karolina vaišinosi rožiniu džinu.
Teo vos susilaikė neapsisukęs ant kulno. Jei būtų išėjęs ir palikęs sutrikusį Meisoną, būtų jautęs didžiulį malonumą, bet, prisiminęs Li Mei žodžius, taip ir nepajudėjo iš vietos.
„Turi žaisti tą žaidimą, Tijo. Turi jį laimėti.“
Ta Li Mei tokia gudri. Teo patiko, kaip ji manipuliavo jo silpnybėmis ir naudojosi uždaroje privilegijuotoje Anglijos mokykloje suliepsnojusia aistra, mokydama žvelgti į gyvenimą kaip į savotišką paiką žaidimą, kurį privalu laimėti.
Pro raižiniais puoštas dvivėres duris jis nusekė paskui Meisoną į barą ir apsižvalgė. Kaip paprastai, pusę aštuntos vakaro čia pilna žmonių. Štai jie visi, Britanijos imperijos kūrėjai. Didūs ir geri. Ir ne tokie geri. Vieni orūs ir pasitempę, vilkintys karines uniformas ir ilgus, storus odinius paltus, kiti su cigaru tarp pirštų sudribę lengvuose naujojo Loido Lumo dizaino krėsluose, atgabentuose ir pastatytuose čia norint pritraukti į klubą narių moterų.
Skindamasis kelią per barą apgulusių ir gėrimais besimėgaujančių svečių minią, jis sveikindamasis keliems iš jų linktelėjo, bet šnektelėti nesustojo. Mat nutarė, jog kuo greičiau tas pokalbis baigsis, tuo bus geriau. Ir nusiminė pamatęs Meisoną, einantį prie keturių vyrų, sėdinčių aplink žemą raudonmedžio stalelį, draugijos. Nors palubėje sklaidydamas karštį ir vaikydamas muses nepaliaujamai dūzgė žalvarinis ventiliatorius, tiems vyrams virš galvų vis tiek kabojo cigarečių ir cigarų dūmų debesis. Standi marškinių apykaklė veržė Teo kaklą tarsi geležies lankas mirtininką, bet jei norėjai dėtis prie žaidimo, privalėjai dėvėti vakarinį kostiumą. Jis stabtelėjo, prisidegė turkišką cigaretę ir metė pirmą kauliuką.
– Labas vakaras, sere Edvardai, – linksmai pasisveikino Teo. – Girdėjau, pagaliau išgrūdote iš Tiandzino amerikiečių laivyną?
Seras Edvardas Karlailis pakėlė akis nuo viskio taurės, – šią poilsio minutę šiaip jau grobuoniškas jo veidas atrodė stebėtinai romus, – ir šyptelėjo Teo. Vyrai tyliai nusijuokė, tik policijos vadas Lakokas ne. Binkis Fentonas, vietoje nenustygstantis muitinės pareigūnas, kuris visuomet įkyriai kartoja, girdi, tie amerikiečiai visur kišasi, kilstelėjo savo stiklą ir nuoširdžiai tarė:
– Jau seniai laikas.
Teo atsisėdo šalia Alfredo Parkerio, šioje šutvėje vienintelio, kurį laikė draugu. Alfredas pasisveikindamas maloniai jam linktelėjo ir paspaudė ranką. Jis buvo keleriais metais vyresnis už Teo, į Kiniją atvyko neseniai ir dirbo žurnalistu vietiniame laikraštpalaikyje – Dziunčou „Daily Herald“. Ir, Teo nuomone, jam visai neblogai sekėsi. Paskutinis jo straipsnis apie tai, kaip kinų mergaitėms į apkaustus spraudžiamos pėdos, buvo gana aktualus. Siaubingas paprotys. Nuo 1911-ųjų, žlugus Mandžiūrų dinastijai, jis nebeprivalomas, bet šalyje jo vis tiek dar laikomasi. Ačiū Dievui, Li Mei tėvai savo dukters taip nežalojo. Alfredas Parkeris buvo teisus. Jis klausė, kokia prasmė luošinti pusę turimos darbo jėgos, kai šaliai trūksta maisto ir žmonės gatvėse miršta badu? Jokios.
– Labas vakaras, Viloubi, – atsakė seras Edvardas, rodos, nuoširdžiai patenkintas Teo draugija. Kita vertus, jis buvo neprilygstamas diplomatas, todėl Teo niekada niekuo negalėjo būti tikras. – Taip, jūs teisus, tik iš kur traukėte tą informaciją, nenutuokiu. Jungtinių Valstijų Karinio jūrų laivyno sekretorius įsakė amerikiečių laivynui nedelsiant trauktis iš Tiandzino.
– Kiek vyrų išvyks? – susidomėjęs pasiteiravo Parkeris.
– Trys tūkstančiai penki šimtai jūrų pėstininkų.
Garsiai švilptelėjęs, Binkis Fentonas linksmai pridūrė:
– Sudie, jankiai, laimingos kelionės!
– O mūsiškė Škotų gvardija pasitrauks sausį, – burbtelėjo Meisonas ir, pakėlęs ranką, mostelėjo pirštu. Prie jo iš karto išdygo padavėjas kinas. – Škotiško su gazuotu vandeniu, berniuk. Be ledo. Viloubi, ko jums?
– Gryno škotiško.
Seras Edvardas pritariamai linktelėjo. Jam nepatiko matyti, kaip žmonės gadina gerą viskį skiesdami jį vandeniu.
– Dabar valdžia priklauso Kuomintango nacionalistams, – tvirtai pareiškė seras Edvardas, bet neišsidavė, ar jam tai patinka, ar ne. – Jie užėmę Pekiną ir Nandzingą, vadinasi, abi sostinės, šiaurinė ir pietinė, jų rankose. Taigi turime pripažinti, kad pilietinis karas pagaliau baigėsi, jei ne su komunistais, tai bent jau tarp kariuomenių vadų. Maršalui Čang Colinui ir jo Šiaurės kariuomenei galas. Todėl, ponai, Anglijos vyriausybė nusprendė, kad mūsų interesams Kinijoje ginti tokios didelės pajėgos nereikalingos ir gali būti sumažintos.
– Ar tiesa, kad maršalui Čang Colinui ir jo kariuomenei buvo leista netrukdomiems pasitraukti į Mandžiūriją? – paklausė Alfredas Parkeris, mėgindamas išplėsti diskusiją.
– Tiesa.
– Bet kodėl? Pagal paprotį, nugalėtus priešus kinai išžudo.
– Geriau klauskite generolo Čiang Kaišeko. – Tebežvelgdamas skvarbiomis ir budriomis akimis, seras Edvardas paptelėjo cigarą.
Seras Edvardas atrodė įspūdingai: vos pradėjęs šeštą dešimtį, aukštas, dailus, kaip reikalauja etiketas, dėvintis prie kūno prigludusį smokingą, ryšintis baltą kaklaraištį, vilkintis marškinius aukšta standžia apykakle. Vešlūs žili plaukai nederėjo su kariškais ūsais, vietomis gerokai nurudusiais serui Edvardui kasdien rūkant ir gurkšnojant vyną bei viskį. Jam, kaip Dziunčou gubernatoriui, teko neįvykdoma užduotis – palaikyti taiką tarp užsieniečių bendruomenių: prancūzų, italų, japonų, amerikiečių, anglų, ir, dar blogiau, rusų bei vokiečių, kurie 1918-aisiais po Didžiojo karo Kinijoje prarado turėtą oficialų statusą ir dabar buvo čia vos pakenčiami.
Bet didžiausia rakštis pade jam buvo tie prakeikti amerikiečiai, labai mėgstantys privirti košės ir pasitraukti, o aptarti susidariusios padėties grįžtantys tik tuomet, kai žala jau padaryta. Tad visai smagu buvo matyti, kaip jie nešdinasi, nors išvykdami ir paliks Tiandziną nesaugomą. Jei nusišypsos laimė, jų pavyzdžiu galbūt paseks ir amerikiečių kariuomenė, dislokuota Dziunčou. Bet dar reikėjo saugotis japonų. Mat ši šutvė serą Edvardą šiurpino taip, kad jam net kraujas gyslose stingo.
Nukreipęs žvilgsnį jis pamatė, kad Teo Viloubis jį stebi. Seras Edvardas pritariamai, nors ir labai nežymiai, linktelėjo. Jam tas mokytojas patiko. Tas jaunas vyras gali daug pasiekti. Jei tik atsikratytų įpročio kaip apsėstas žavėtis viskuo, kas kiniška. Tas jo romanas su jauna kine – visiškas nesusipratimas. Daugybė jo pažįstamų vyrų kartais trumpai įpuldavo į tą geltoną balą. Jo paties tokie dalykai, žinoma, visai netraukė. Gink Dieve. Jei jis taip elgtųsi, jo mieloji senutė Eleonora tikriausiai kape apsiverstų. Seras Edvardas vis dar ilgėjosi žmonos. Tai prilygo danties skausmui. Jo negalėjo numalšinti jokia šundaktario panacėja. Eleonora kadaise irgi mėgo Viloubį. Vadindavo jį „mielu berniuku“. Užtat Meisonui, iš jo fizionomijos sprendžiant, jis yra „miela rakštis subinėj“. Tarp tų dviejų vyrų kažkas vyksta. Tarp abiejų tvyro per didelė įtampa ir akivaizdu, kad Meisonas mano esąs pranašesnis. O turėtų būti atsargesnis. To berniuko nereikėtų nuvertinti. Kartais jis sunkiai nuspėjamas. Ką darysi, kraujas – ne vanduo. Pakanka prisiminti, ką jo tėvas iškrėtė Anglijoje. Užsitraukė didžiulę nešlovę. Nenuostabu, kad sūnus slepiasi čia, kitame pasaulio krašte.
Seras Edvardas gurkštelėjo viskio ir mėgaudamasis kelias sekundes palaikė jį burnoje.
– Viloubi, – kreipėsi, rūsčiai dėbtelėjęs iš po vešlių antakių, – šiandien vakare pasiliksite rusų gražuolės pianistės rečitalyje.
Tai nebuvo klausimas.
– Man didelė garbė, sere.
Kad jį kur, tą seną velnią. Dabar jis visą vakarą nematys Li Mei.
– Nustebau, tave čia sutikęs, Teo, – tarė Alfredas Parkeris. Mandagiai, kaip visuomet, bet ir neslėpdamas smalsumo.
Jie kartu stovėjo prie baro. Tik dviese. Vėl prisipylę taures ir nutarę atsikvėpti nuo karštos diskusijos apie eksteritorializmo pavojus ir apie tai, ar be Didžiaausio Du ir jo Žaliosios gaujos triados pagalbos pernai nacionalistams būtų pavykę užimti Šanchajų.
Kai tik kalba pakrypdavo apie kinų triadas, Teo pasijusdavo nejaukiai. Jį nukrėsdavo šiurpas, ant sprando pasišiaušdavo plaukai. Buvo girdėjęs šnekant apie jų veiklą Dziunčou. Apie perrėžiamas gerkles, staiga pelenais virstančias parduotuves ir upėje be galvos aptinkamus žmonių lavonus. Tačiau Teo dievino Kinijos grožį. Tas grožis tiesiog gniaužė kvapą. Pavergė jo širdį. Ne tik neprilygstamas Li Mei gležnumas, bet ir puiki Mingų dinastijos laikų vazos forma, dailyraščio teptuko brūkštelėjimas, akvarelės, vaizduojančios žvejojantį vyrą, slapta prasmė, ryški saulė, besileidžianti toli už tradicinių kinų valtelių, besiplaunančių dvokiančius nešvarumus nežemiškame aukso spalvos spindesyje. Visi tie dalykai Teo jaudino. Jo aistra tiems dalykams buvo tokia stipri, kad net atimdavo žadą. Net prakaito dvokas ir nulūžęs rikšos traukiko arba lauke triūsiančio juodadarbio nešiko dantis liudijo grožį šalies, kuri laikosi vien sekinančiu nesuskaičiuojamos daugybės valstiečių darbu.
O tos triados... Jos tarsi žiurkės grūdų pilname aruode. Ryjančios, naikinančios, dergiančios. Didele raudona nosine Teo persibraukė kaktą ir, užkišęs pirštą už marškinių apykaklės, trūktelėjo norėdamas bent šiek tiek ją atlaisvinti, kad taip nespaustų.
– Ne savo noru atėjau, – paaiškino Teo. – Meisonas nori pasikalbėti.
– Tas žmogus labai godus. Jis visko gviešiasi.
Teo niūriai nusijuokė.
– Taip, jis bjaurus niekšas, čiumpa viską, ką tik gali. Nušautų kiekvieną, kuris stos jam skersai kelio.
– Tai ir nestok.
– Bijau, kad jau per vėlu.
– Kodėl? Kuo tą vyruką užrūstinai?
– Priežasčių per akis. Rinkis. Meisonui nepatinka, kad jo duktė mokosi Kinijos istorijos ir kad įvedžiau privalomas kūno kultūros pamokas ne tik berniukams, bet ir mergaitėms. Be to, nutraukiau šeštadienio rytais poligone vykdavusias šaudymo į taikinį pratybas. Dėl šio sprendimo minia įtūžusių tėvų manęs vos nepakorė.
Parkeris garsiai ir geraširdiškai nusijuokė. Jis buvo stambus plačiapetis, nuoširdus ir draugiškas, tik šiandien, rodės, jautėsi šiek tiek nejaukiai. Pasirausęs kišenėje, išsitraukė pypkę, neskubėdamas ją prisidegė ir priekaištingai papurtė galvą.
– Taip elgdamasis, tu juos provokuoji.
Teo nustebęs pažvelgė į pašnekovą. Bet žurnalistas kalbėjo rimtai. Galbūt Alfredas buvo visiškas neišmanėlis, kai tekdavo susidurti su rytietišku gyvenimo būdu ir kinų reikalų tvarkymo ritualais, bet jis instinktyviai jautė, kada žmonės gudrauja, griebiasi apgaulės ar provokacijos. Kaip tik dėl to jis buvo geras žurnalistas ir kaip tik dėl to Teo jautė jam simpatiją. Tiesa, kartais jis galėjo elgtis kaip pasipūtęs kvailys, ypač dailiosios lyties atstovių draugijoje, bet šiaip buvo padorus vyrukas, turintis pakankamai sveiko proto, ir, užuot pagal etiketą susikaustęs oficialiais vakariniais drabužiais, apsivilkdavo ploną lininį švarką ir marškinius minkšta apykakle. Bet išgirdęs jo žodžius Teo truputį susijaudino. Mat baiminosi, kad jie gali būti teisingi.
– Alfredai, paklausyk. Aš tik noriu praplėsti tų vaikų akiratį.
– Žinai, uždraudęs tai, kas jiems patinka, pavyzdžiui, šaudymo pratybas, savo tikslo taip pat greičiau nepasieksi. Sakyčiau, rezultatas bus net priešingas.
– Matai, ne taip seniai Europoje mes išgyvenome siaubingą karą. O čia, Kinijoje, pilietinis karas truko beveik du dešimtmečius, taip pat kilo Opijaus karai ir Boksininkų sukilimas. Be to, pažiūrėk, kas dabar vyksta Indijoje. Kada suprasime, kad žvanginti kardais – ne išeitis?
– Nusiramink, Teo. Mes šiems tamsuoliams atnešėme civilizaciją ir moralines vertybes. Ir išganymą jų sieloms. Mūsų laivynas ir sausumos kariuomenė labai padėjo atidaryti šias duris.
– Ne, Alfredai. Prievarta nieko nepasieksime. Vienintelė mūsų ateities viltis – įdiegti savo vaikams, kad kitas žmogus nėra priešas vien todėl, kad jo odos spalva kitokia ar kad jis šneka mums nesuprantama kalba. – Teo uždėjo ranką Alfredui ant delno. – Šiai šaliai labai reikia mūsų pagalbos. O ne mūsų kariuomenės.
– Ir ne sumautų tiženų, dėl savo įsitikinimų atsisakančių toje kariuomenėje tarnauti, ir ne geltonšiknių meilužių, ar ne, Viloubi?
Tai buvo Meisonas.
Teo neatsigręžė. Jautė krūtinėje kylantį pyktį. Ilgame, už baro kabančiame veidrodyje matė už nugaros stovintį Meisoną, atkišusį smakrą, tarsi besiprašantį, kad Teo tėkštų jam per marmūzę.
– Pone Meisonai, – nė kiek nesutrikęs įsiterpė Alfredas Parkeris. – Džiaugiuosi, kad pasitaikė proga su jumis šnektelėti. Kaip tik norėjau į jus kreiptis. Mūsų laikraščio „Daily Herald“ skaitytojams būtų įdomu sužinoti Dziunčou miesto švietimo vadovo nuomonę. Rašau straipsnį apie jaunuolių mokymosi galimybes. Gal galėčiau susitarti dėl interviu?
Kelias akimirkas Meisonas atrodė nustebęs ir sutrikęs, bet paskui nusišypsojo.
– Aišku, Parkeri. Pirmadienį rytą paskambinkite man į biurą.
– Mielai.
Meisonas ėmė sūpuotis ant pėdų, remdamasis į grindis tai kulnais, tai pirštų galais. Ir staiga šiurkščiai tarė:
– O dabar, Viloubi, manau, pats metas mudviem pasišnekėti.
– Lotynų.
– Atleiskite, nesupratau...
– Kuriam galui mokote mano dukterį lotynų kalbos?
– Kad mergaitė imtų daugiau suprasti apie kalbą.
– Be to, verčiate ją maišyti pavojingas chemines medžiagas.
– Pone Meisonai, visi mano mokyklos mokiniai, tiek berniukai, tiek mergaitės mokosi lotynų kalbos ir gilinasi į gamtos mokslus. Prieš trejus metus, užrašydamas ją į mano mokyklą, jūs tai žinojote.
– Poezija lotynų kalba... – vėl prabilo Meisonas, tarsi nė negirdėjęs, ką pasakė Teo. – Varlių mėsinėjimas ir vabalams raunamos kojos. Kinijos istorija su visomis tomis sugulovėmis ir nukirsdinimais. Gimnastikos pratimai, kuriuos atlikdamos merginos šokinėja per ožius ir beveik nuogos daro kūlversčius, o vaikinai vėpso į jas akis išsproginę. Moksleivėms tai nedera. Nedera užsiimti nė vienu iš tų dalykų.
– Juk ožiai netikri. Tai tik sporto inventorius.
– Nesišaipykite iš manęs, jaunuoli.
– Aš nesišaipau. Tik atkreipiu dėmesį, kad visa tai vyksta sporto salėje. Berniukams ir mergaitėms kūno kultūros pamokos vyksta atskirai, tad vaikinukai tikrai negali spoksoti į merginas, kurios sportuodamos, beje, yra visiškai padoriai apsirengusios ir vilki chitonus. Ir niekas, išskyrus panelę Petifer, jų nemato.
– O aš jums sakau, kad merginoms tokie dalykai nedera. Mudviem su ponia Meison tai nepatinka.
Teo vos susilaikė neužsiminęs, kad pasiimti Polės ponia Meison kasdien atmina dviviečiu dviračiu. Tad aiškiai pritaria, kad moterys sportuotų. Teo įsistebeilijo į gelsvai rusvą viskio taurės gelmę mėgindamas susigaudyti, ko Meisonas siekia. Jie sėdėjo tik dviese tolimajame ilgosios verandos gale. Kitame gale, tarp vazonuose augančių palmių buvo įsitaisiusios nedidelės grupelės moterų, bet jų švelnūs ore sklindantys balsai ir čiauškėjimas abiem vyrams nė kiek netrukdė.
– Visada galite perkelti Polę į kitą mokyklą, pone Meisonai, – tyliai pasiūlė Teo. – Galbūt jums labiau tiktų Šventojo Pranciškaus vidurinė?
Išvertęs apskritas akis, Meisonas nedraugiškai įsispoksojo į pašnekovą. Bet tų šviesiai pilkų akių gelmėje slypėjo dar kažkas; Teo pajuto pavojų ir jam per nugarą nusirito susijaudinimo virpulys.
– Ne tai noriu pasakyti, Viloubi.
– O ką norite pasakyti? – Teo kilstelėjo taurę prie lūpų.
– Svarstau, ar neuždarius jūsų mokyklos.
Teo nukrėtė šaltis. Pajuto, kad veidas išblyško. Šiaip taip nuleido taurę viskio ir pastatė ją ant stalelio. Kelis kartus sumirksėjo žvelgdamas į kroketo pievelę, nuo vakaro šviesos nusidažiusią šviesiai violetine spalva, ir į sidabrišką ežero paviršių, kuris atrodė pilkas ir kietas kaip drakono uodega. Teo būtinai reikėjo išgerti, bet vėl pakelti stiklo jis nedrįso. Meisonas sėdėjo palinkęs į priekį, verdamas Teo griežtu ir skvarbiu žvilgsniu. Teo pamėgino susikaupti. Neskubėdamas atsirėmė į krėslo atlošą, sukryžiavo kojas ir atsakė į Meisono žvilgsnį.
– Norite pasakyti, kad ketinate panaikinti Viloubio akademijos veiklos licenciją? – dalykiškai paklausė jis.
– Galimas daiktas.
– Manau, priėmęs tokį absurdišką sprendimą, savo rašomąjį stalą rasite užverstą pasipiktinusių tėvų laiškais. Mano mokykla – geriausia Dziunčou, ir jūs tai žinote. Platesnio išsilavinimo galimybės merginoms dar ne priežastis...
– Ne tik dėl to.
Teo susiraukė.
– O dėl ko dar?
– Tai susiję su finansais.
Teo suprato pralaimėjęs žaidimą.
– Tik pažvelkite į tą moterį. Kokia gražuolė! Jai nieko nereikštų apsukti galvą bet kuriam vyrukui.
Šie žodžiai atsklido iš gana triukšmingos draugijos uniformuotų karininkų, einančių iš biliardo salės.
Teo marmuro plokščių grindimis žingsniavo link rūkomojo. Norėjo pabūti vienas. Toliau nuo tų paikšių minios. Reikėjo laiko pamąstyti. Sugalvoti, ką, po galais, daryti toliau. Jam skausmingai tvinkčiojo smilkinius, galva ūžė, lyg ausyse svirptų daugybė svirplių, bet šie karininkų ištarti žodžiai privertė jį žvilgtelėti per petį.
O ten buvo Valentina Ivanova.
Staiga Teo prisiminė, kad šį vakarą dar vyks rečitalis. Prakeikimas; seras Edvardas jį kvietė ir jis privalo dalyvauti. Žinoma, Meisonas irgi ten bus, savimi patenkintas šypsosis, šaudys godžiomis akutėmis ir kaip koks grobuonis pirštais barbens į savo didelius baltus dantis. Bet, pamatęs Valentiną Ivanovą, Teo staiga nušvito. Ta moteris priminė, dėl ko jis turi kovoti, mat per priimamąjį šalia jos žingsniavo ir viena iš jo mokinių. Jaunoji Lidija. Ta pati, kuri taip domisi kinų dvikovomis.
Kartu jos atrodė tiesiog pribloškiamai. Visi vyrai žvelgė joms pavymui. Kitos moterys nepatenkintos tvirtai sučiaupė lūpas. Motina atrodė nuostabiai. Neaukšta, bet šį trūkumą kompensavo grakščiai eidama, sūpuodama lieknus klubus ir išdidžiai iškėlusi galvą. Jos oda buvo šviesi ir nepriekaištinga, o tviskančių tamsių plaukų garbanos sušukuotos į viršų ir susegtos ant viršugalvio, todėl atrodė aukštesnė ir dar įspūdingesnė. Nuo jos tamsių, žibančių, jausmingą trapumą spinduliuojančių akių bet kuriam vyrui galėjo pakirsti kojas.
Teo ir anksčiau kelis kartus buvo matęs Valentiną, bet dar niekada ji jam neatrodė tokia puiki. Šį vakarą ji vilkėjo vakarinę suknią, pasiūtą iš blizgaus mėlyno Šantuno šilko. Su gilia iškirpte, atidengiančia krūtų viršų ir pabrėžiančia dailų kaklą. Ji mūvėjo ilgas baltas pirštinaites virš alkūnių, bet nesegėjo jokių papuošalų. Valentinai jų nereikėjo. Mintyse Teo lygino ją su Li Mei. Ir turėjo pripažinti, kad Li Mei figūra ne tokia patraukli; šiuo požiūriu savo žavesiu Valentinai ji neprilygo, bet jį traukė Li Mei tyrumas, savitas dar niekieno neatskleistas seksualumas, su kuriuo negalėjo lygintis jokia vakarietė. Kaip kiniškas ir Vedžvudo porcelianas. Širdį pavergia tik vieno kurio nors grožis.
– Dieve brangus, žmogau, kas ta nuostabi būtybė? – paklausė vienas iš karininkų.
– Manau, šį vakarą skambinsianti pianistė, – paaiškino jaunas majoras. – Klubo vadovybė nutarė surengti pramogą, ir ta pramoga, rodos, bus ji.
Jo pastabą nulydėjo užgaulus juokas.
– Ji galėtų ateiti ir suteikti man pramogą, kada panorėjusi.
– Ne, aš mieliau paimčiau tą jauną liūtukę. Rodos, ji taip pat jau pasiruošusi...
– Na, vis dėlto norėčiau žinoti, kas po ta suknele, prieš...
Teo žingtelėjo į šalį. Vyrai per daug išgėrė. Todėl iš jų lūpų pasipylė nešvankybės. Tačiau bendruomenėje, kurioje vyrų bent dešimteriopai daugiau už europietes moteris, taip nutikdavo gana dažnai. Viešnamiai klestėjo, juose daugiausia dirbo jaunos rusės arba mišraus kraujo ir mišrios rasės merginos; ir vienoms, ir kitoms šioje griežtai į sluoksnius suskirstytoje visuomenėje teko atstumtųjų vaidmuo. Staiga Teo pajuto didžiulį norą tiesiog išeiti iš čia ir palikti visus šiuos žmones savo pačių susikurtame pragare, bet susitvardė. Vakaras dar nesibaigė. Be to, čia tebėra Meisonas.
Tą akimirką jo ir Lidijos žvilgsniai susitiko, ir mergina, tarsi gėdydamasi puošnių apdarų, droviai nusišypsojo mokytojui. Taip, tas vyrukas teisus: ji atrodė kaip jauna liūtukė. Gelsvai rudomis akimis ir tviskančiais raudonais karčiais. Kupina krūtinėje kunkuliuojančio gaivališkumo. Šį vakarą Lidija atrodė kaip žavi jauna moteris, bet net ir būdama aukso apkaustuose – vilkėdama pagal paskutinį mados klyksmą žemai įliemenuotą abrikosų spalvos suknelę kelius siekiančiu sijono kraštu – ji skleidė jaudulio virpesius. Gal net pavojaus virpesius. Tačiau, kai Teo atsakė jai šypsena, nuraudo kaip mokinukė.