37

Ji nenorėjo parodyti jam savo veido.

– Li Mei, liaukis. Būk gera...

Bet ji tebegulėjo įsikniaubusi į pagalvę. Ištverti gėdą jai buvo sunkiau nei kęsti skausmą.

– Mylimiausioji mano, – sušnabždėjo Teo, – leisk nuprausti tavo sutinusius skruostus ir nubučiuoti nuo paakių tamsias mėlynes.

Ji atšlijo ir susirietė dar tvirčiau.

Stovėdamas prie lovos Teo pasilenkė, pabučiavo jai pakaušį ir įkvėpė sandalmedžių aromato, kuriuo kvepėjo kaip degutas juodi Li Mei plaukai.

– Atleisk, mano meile. Turėčiau palikti tave ramybėje. Iš žolininko parnešiau vaistų; tie juodame indelyje malšina skausmą, o kiti skirti pažeistai odai gydyti.

Jis dar palaukė, kankinamas prieštaringų jausmų: aistringai trokšdamas suspausti Li Mei glėbyje, bet, kita vertus, suprasdamas, kad dabar jai labiausiai rūpi nuslėpti nuo jo savo patirto pažeminimo įrodymus.

– Li Mei...

Tyla.

– Li Mei, paklausyk manęs... Daugiau niekada neik pas tėvą. Kad ir kas nutiktų. Abu žinome, kad jis tave priplaks prie žemės ir pavers verge, tad turi laikytis nuo jo kuo toliau. Ir nuo to savo šūdėdos brolio Poču. Pažadėk man.

Li Mei neištarė nė žodžio.

Ištiesęs ranką, Teo palietė jos siaurų klubų linkį.

– Mainais už tai pažadu, kad daugiau niekada netrauksiu sapnus žadinančių dūmų.

Atsakymo ir vėl nesulaukė. Bet Li Mei pečiai ėmė drebėti. Ji verkė.

Tą naktį Teo nemiegojo. Bet nepasirodė ir sutartame susitikime prie upės. Jis perėjo tuščias mokyklos klases, sustojo prie didelio išdrožinėto ąžuolinio krėslo koridoriaus gale, o tada pasikvietė vieną iš kieme budinčių berniukų ir liepė atsinešti virvių. Devynmetis nebuvo laimingas, kad reikia vykdyti Teo įsakymą, bet galų gale pakluso, mat jei būtų praradęs darbą, jo motinai, tėvui ir keturioms sesėms būtų tekę badauti.

Krėsle Teo prasėdėjo visą naktį.

Niekas negirdėjo jo dejuojant ir šaukiant, tik katė geltonomis akimis. Didžiąją nakties dalį ji tiesiog sėdėjo ir žiūrėjo į Teo, bet kartą garsiai miauktelėjusi užšoko jam ant kelių. Teo riešai buvo pririšti prie krėslo ranktūrių ir juose išraižyti tigrai šaipėsi iš jo, tyčiojosi iš jo kančių, o kulkšnys buvo pririštos prie tvirtų baldo kojų.

Kai pagaliau dangus prie horizonto pradėjo rausti, Teo suprato žvelgiantis pačiam velniui į akis.