57

Su Čangu jie nesiterliojo. Vyrai pilkomis uniformomis apspito jį kaip mėsinės musės. Smūgis į šoną, spyris į tarpkojį, o Čangas Anlo nė nemėgino gintis. Tik kai jie šautuvo buože trenkė į sužeistą ranką, jis nusikeikė, bet tik tiek. Jų būstinė buvo įrengta naujame betoniniame forte, senojo Dziunčou pakraštyje, užslėpta didžiulių akmeninių sienų šešėlyje, o įėjimą saugojo du jauni skaisčiaveidžiai kinų karininkai, trokštantys padaryti įspūdį priešams. Kai Čangas staiga išniro prieš juos iš ryto ūkanų, jie iš nuostabos išpūtė akis. Tikėdamiesi nemalonumų, jie treptelėjo auliniais batais apautomis kojomis ir pakėlė šautuvus, o jų nesulaukę, greitai nuvedė jį į kapitono kabinetą.

– Tu tas komunistų šuo, kurio mes ieškome, – mėgaudamasis pareiškė Kuomintango armijos karininkas. – O aš – kapitonas Va.

Jis nusiėmė kepurę, švystelėjo ją šalin ir ėmė raustis po krūvas ant rašomojo stalo sujauktų dokumentų. Kelias akimirkas pasiblaškęs, staiga nutvėrė kažkokį lapą, laikydamas jį ištiesė ranką ir ėmė atidžiai skaityti. Jame buvo sunkiai atpažįstamas Čango portretas, – gana tiksliai nupieštas ir, matyt, išsiuntinėtas visiems Kinijoje įsikūrusiems kariniams daliniams bei policijos nuovadoms. Čangas niūriai pagalvojo, kažin kuris iš jo bičiulių sutiko jį parduoti ir už kiek.

Žvelgdamas į Čangą ramiomis ir liūdnomis akimis, kapitonas Va prisidegė ploną cigarą.

– Pirmiausia būsi apklaustas, tu nuotekų griovio žiurke, o paskui teisėjas skirs tau mirties bausmę. Visi jūs, komunistai, esate bailiai, šliaužiojantys po kojomis kaip kirmėlės. Tavęs tikrai laukia mirties bausmė, tad nedidink Kinijos kančių be reikalo rodydamas pasišventimą tikslui, iš anksto pasmerktam žlugti. Didysis Buda moko, kad turime išvalyti savo šalį nuo tokių parazitų kaip jūs.

Čangas žinojo, kad net ir antrankiais sukaustytomis rankomis, net ir karščiuodamas, būtų galėjęs vienu spyriu sugrūsti tam karininkui dantis į gerklę, prie durų budinčiam kareiviui nespėjus pakelti ginklo. Pagunda buvo didelė. Bet kuo jis padės Lidijai gavęs kulką į kaktą?

– Garbusis kapitone, – klusniai lenkdamasis tarė jis, – kaip tikriausiai numanote, noriu perduoti šiokios tokios informacijos, bet atskleisiu ją tik vienam žmogui.

Kapitonas Va suirzęs tvirtai sučiaupė lūpas.

– Jei esi išmintingas, perduosi ją man, – griežtai pareiškė jis. Tada atsistojo, išsitiesė visu ūgiu, parodydamas įspūdingą stotą su pilka apdulkėjusia uniforma, ir remdamasis į stalą grėsmingai palinko į priekį. – Daryk, ką liepiu, kitaip tavęs laukia lėta mirtis.

– Tik vienam žmogui, – tyliai pakartojo Čangas. – Rusui. Tam, kurio žodžių klauso pats Kuomintangas.

Staiga karininko elgesys pasikeitė. Jo skruostai įdubo, jis ranka persibraukė per raupuotą smakrą, žvilgsnis tapo dar mąslesnis. Nukandęs cigaro galiuką išspjovė jį ant grindų.

– Manau, – tarė jis, – aš nieko nelaukęs nukirsiu tau galvą.

– Jei taip padarysite, prisiekiu, kad tas rusas nuplaks jus negyvai, – lenkdamasis sumurmėjo Čangas.