62

Laidotuvės buvo labai nemalonios. Nedaug trūko, kad Teo apskritai nebūtų ten pasirodęs, bet suprato, jog turi jose dalyvauti. Rimtų sužeidimų jis išvengė. Bet aiškiai buvo matyti, kad nukentėjo. Ant veido buvo pjautinių žaizdų ir mėlynių, riešas lūžęs ir sugipsuotas. Iš vienos ausies išplėštas gabalėlis kremzlės. Bet jis nuėjo. Jei ne jis, apskritai nebūtų reikėję nieko laidoti, Teo turėjo tai suvokti ir išmokti gyventi toliau. Jis niekaip nesuprato, kodėl Alfredas ir ta rusaitė neišvijo jo iš bažnyčios. Bet neišvijo. Abu buvo apsirengę niūriais juodais drabužiais. Jųdviejų veidai buvo pilki kaip žemė, netrukus priglausianti Valentiną. Teo atsisėdo į galinį klauptą, o šalia jo smalsiai žvalgydamasi aplink įsitaisė Li Mei su baltu gedulo gėlės žiedu plaukuose.

– Brangūs draugai, padėkokime už visus mus džiuginusios Valentinos Parker gyvenimą. – Sakykloje stovėjo senas misionierius žilais kaip Abraomo plaukais, tas pats, kuris dalyvavo vestuvių pokylyje. – Ji buvo viena iš ryškių mūsų Viešpaties šviesulių, tviskančių šiame pasaulyje. Be to, Jis apdovanojo velionę muzikiniais gabumais, kad galėtų mus maloninti.

Teo negalėjo klausytis. Nekentė bažnyčių. Jam nepatiko, kad didingoje bažnyčios pastato architektūroje taip meistriškai paslėpti bauginimai ir visa sutvarkyta taip, kad pasijustum niekam tikusiu nusidėjėliu. Be to, jei Valentina tikrai buvo vienas tų nuostabių Dievo šviesulių, kam reikėjo jį taip žiauriai užgesinti? Kam reikėjo pasmerkti Alfredą, vieną labiausiai Dievui atsidavusių tarnų, tokioms kančioms? Tai visiškai nesiderino su mylinčio Dievo samprata. Ne, kinai išmano daugiau. Blogi dalykai nutinka todėl, kad dvasios pyksta. Tai logiška. Reikia jas numaldyti. Kaip tik dėl to Teo nusprendė paklausyti Čango patarimo ir namuose įsirengti relikvinę, skirtą tėvo, motinos ir brolio dvasioms. Teo neduos joms nė menkiausios dingsties nuskriausti Li Mei taip, kaip nuskriaudė Valentiną. Čia Kinija. Čia galioja kitos taisyklės.

Ta kinė iš laivo su savo granata tai žinojo. Moteris jį kaltino dėl mirties bausmės jos vyrui, dėl to, kad Feng Tuhongo lovoje nusižudė jos duktė. Antrąja granata ji susisprogdino pati. Tačiau tai nereiškė, kad ta moteris daugiau nekelia grėsmės. Teo privertė Li Mei pažadėti, kad, dėl viso pikto, nuo šiol su kate Jevai kalbės meiliai. Dvasios nenuspėjamos.

Kai laidotuvininkai atsistojo giedoti „Pirmyn, Kristaus kariai“, Teo liko sėdėti ir užsimerkė. Tvirtai suspaudęs jis laikė Li Mei ranką.

Per gedulingus pietus buvo dar blogiau. Bet Teo malonu buvo matyti, kad Polė nė per žingsnį nesitraukia nuo Lidijos, rūpinasi drauge ir neleidžia jos apspisti gero linkintiems įkyruoliams. Alfredas laikėsi šauniai, net per šauniai. Širdis plyšo į jį žiūrint.

– Jei kuo nors galėčiau padėti, Alfredai...

– Ačiū, Teo, bet negali.

– Gal kurį nors vakarą kartu pavakarieniautume?

– Malonu, kad kvieti. Bet kol kas ne. Gal vėliau.

– Žinoma.

– Teo...

– Ką?

– Ketinu pasiprašyti perkeliamas kitur. Negaliu čia pasilikti. Nebe.

– Suprantama, mielas drauge. Kur vyksi?

– Namo.

– Į Angliją?

– Būtent. Šis pagoniškas kraštas ne man.

– Man tavęs trūks. Ir mūsų šachmatų partijų.

– Turėsi atvažiuoti manęs aplankyti.

– O kas laukia mergaitės? Ką darysi su Lidija?

– Pasiimsiu kartu. Į Angliją. Pasirūpinsiu, kad gautų gerą išsilavinimą. Valentina to norėjo.

– Imiesi didžiulės atsakomybės. Nepamiršk, kad Anglijos ji visiškai nepažįsta. Be to, negali pasakyti, kad ji... na... kad ji labai klusni. Tai yra kažin, ar Lidijai bus lengva pritapti.

Alfredas nusiėmė akinius ir ėmė uoliai valyti jų stiklus.

– Dabar ji mano duktė.

Teo abejojo, ar taip pat mano ir Lidija.

– Atleisk, Alfredai, – niūriai tarė Teo, – negaliu apsakyti, kaip blogai jaučiuosi. Juk ta granata buvo skirta man. Ne Valentinai.

Alfredas susiraukė.

– Ne, tai ne tavo kaltė, Teo, nepriekaištauk sau. Dėl visko kalta ši prakeikta šalis.

Bet Teo kaltino save. Kitaip negalėjo. Užuot įšokęs į vieną iš gatvėmis dardančių rikšų, jis nusprendė namo eiti pėsčias, nors, jei būtų važiavęs, jam tikrai nebūtų taip skaudėję kojų. Bet Teo reikėjo eiti. Išsivaikščioti. Išguiti iš sielos kaltės demoną.

Jis neabejojo, kad dar daugybę metų tas jausmas kartais grįš ir jam teks mokytis rasti šiam kaltės demonui vietos savo širdyje. Ir vis dėlto, kai imdavo mąstyti blaiviau, Teo suprasdavo, kad Alfredas teisus. Dėl visko kalta ši prakeikta šalis. Smurtas Kinijoje turi tūkstantmetes tradicijas ir netgi dabar grumtynėse dėl valdžios buvo trypiamas nuostabus šios šalies grožis. Kinai tai vadino teisingumu. Kova už lygybę ir padorų darbo užmokestį. Bet iš tiesų tai tebuvo dar vienas, tik kitaip pavadintas, jungas Kinijos žmonėms ant sprando. Žmonės nusipelnė daugiau. Teo manė, kad net moteris iš laivo, metusi granatą, nusipelnė kai ko geresnio. Kaip veikia šios šalies teisingumo sistema, jei už laisvę reikia atiduoti išniekinti jauną dukters kūną? Arba parduoti į vergiją vaikus?

– Vilbi, jei nebūsi atsargesnis, tuoj ir antra ranka bus sugipsuota.

Teo skubiai pasitraukė iš kelio, kuriuo pro šalį plūdo automobiliai, dviračiai, rikšos ir karučiai. Net paspirtuku važiuojantis berniukas dzingtelėjo jam skambučiu.

– Labos tau dienos, Feng Tuhongai.

Prie šaligatvio sustojo juodas rolsroisas veikiančiu varikliu ir nuleistu užpakalinių durelių stiklu, o viduje sėdintis žmogus, vos prieš kelias dienas tryškęs ir dvasine, ir fizine stiprybe, dabar buvo labai pasikeitęs. Vos pažvelgęs į Feng Tuhongo veidą, Teo išvydo suglumusias tėvo, netekusio sūnaus, akis. Galvą jis buvo apsirišęs baltu raiščiu.

– Ieškojau tavęs, Vilbi. Prašau suteikti man garbę ir skirti kelias minutes. Trumpas pasivažinėjimas mano niekam tikusia mašina galėtų tau palengvinti žaizdų keliamą skausmą.

– Ačiū, Fengai. Mielai pasivažinėsiu.

Iš pradžių jiedu važiavo tylėdami, kiekvienas paskendęs savo mintyse ir nerasdamas tinkamų žodžių tai tylai nutraukti. Gatvės buvo pilnos žmonių, saulėtą žiemos dieną skubančių savais reikalais, bet pravažiuojantis automobilis traukė visų dėmesį ir keli kinai, parklupę ir kaktomis liesdami žemę, nusilenkė. Fengas to nė nepastebėjo.

– Fengai, užjaučiu tave dėl netekties. Apgailestauju, kad negalėjau pakreipti įvykių kitaip, bet kai atvykau į tą ūkį, jame jau nieko nebuvo.

– Žinau.

– Tavo duktė irgi perduoda savo užuojautą sielvartaujančiam tėvui.

– Gera duktė dabar sėdėtų šalia manęs.

– Geras tėvas nebūtų taip žiauriai grasinęs dukteriai.

Fengas į Teo nė nepažvelgė, spoksojo tiesiai prieš save, į savo tamsų pasaulį, paskui giliai įkvėpė ir išpūtė plačią krūtinę, stengdamasis kaip nors sutramdyti pyktį. Staiga Teo dingtelėjo, kad šis vyras kažko nori. Ir nebuvo sunku nuspėti, ko.

– Feng Tuhongai, tarp mudviejų seniai tvyro nesantaika ir man liūdna, kad dėl tavo dukters, kurią abu mylime, negalime užmiršti to, kas mus skiria. Šią sunkią akimirką, kai esi prislėgtas sielvarto dėl savo paskutinio prarasto sūnaus... – Teo trumpai nutilo, ieškodamas lemtingų žodžių, – ...kviečiu tave į savo namus.

Įtakingasis kinas staiga garsiai įkvėpė.

– Tavo dukrai bus garbė patiekti tau arbatos, nors, palyginti su prabangiais tavo valgiais, mūsų siūlomos vaišės bus kuklios. Bet šią sielvarto valandą, Fengai, nereikėtų kelti balso vieniems prieš kitus.

Fengas lėtai atsisuko. Palenkęs jaučio sprandą, pasiruošęs gintis.

– Dėkoju tau, Vilbi. Man patiktų dar kartą pamatyti dukterį. Dabar ji – vienintelis man likęs vaikas ir nenoriu jos liūdinti.

– Tuomet esi laukiamas.

Pasilenkęs Fengas nustūmė stiklinę pertvarą ir davė vairuotojui naujus nurodymus. Tada vėl užstūmė stiklą, sėdėdamas ant odinės sėdynės neramiai pasimuistė ir, ruošdamasis kažką pasakyti, kostelėjo.

Teo laukė. Įsitempęs.

– Tijo Vilbi, aš neturiu sūnaus.

Teo tylomis linktelėjo.

– Man reikia vaikaičio.

Teo šyptelėjo. Tai štai koks reikalas. Tas senas velnias maldauja. Tai visai kas kita. Dabar visi koziriai Li Mei rankose.

– Eime, – automobiliui įsukus į Viloubio akademijos kiemą mandagiai pakvietė Teo, – išgerkime kartu arbatos.

Tai buvo pirmas žingsnis.